TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Šaltojo karo pabaigos vidinė istorija

2009 11 05 0:00
Georgas Bushas vyresnysis is Michailas Gorbačiovas per viršūnių susitikimą Maltoje 1989 metų gruodį.
Užsienio spaudos nuotrauka

Tęsinys. Pradžia 2009 m. spalio 29 d. II dalis. Slaptos JAV ir SSRS derybos dėl Rytų Europos

George'as Bushas vyresnysis nebuvo tas vadovas, kuris pasiektų ambicingiausią savo gyvenimo tikslą išnaudodamas pasitaikiusią puikią galimybę ar pasielgdamas netradiciškai, ypač jei tai lietė Sovietų Sąjungą. Tad 1988-ųjų pabaigoje jo pirmasis instinktyvus noras dėl įsibėgėjusių sovietų ir Amerikos santykių buvo nuspausti stabdžius, išsukti į šalikelę, sustoti ir kurį laiką studijuoti žemėlapį.

Senas G.Busho bičiulis ir dviejų jo JAV prezidento rinkimų kampanijų vadovas Jamesas Bakeris, kurį jis nedelsdamas paskyrė valstybės sekretoriumi, palaikė ir skatino instinktyvų prezidento atsargumą. Keliuose privačiuose pokalbiuose J.Bakeris ir G.Bushas peržvelgė ankstesnių administracijų santykių su sovietais patirtį, stengdamiesi nuspėti artimą ateitį.

Jie nutarė, kad tie JAV prezidentai, kurie turėjo rūpesčių dėl SSRS, dažnai veikdavo pernelyg skubotai. Pagrindiniais šios išvados pavyzdžiais tapo Johno F.Kennedy ir Jimmy'o Carterio veiksmai. J.Kennedy leidosi paskubinamas į susitikimą su Nikita Chruščiovu 1961-aisiais Vienoje. Derybos baigėsi be rezultatų. J.Carteris, praėjus vos dviem mėnesiams nuo inauguracijos, pasiūlė Kremliui prastai apmąstytą "visapusišką" ginklavimosi mažinimo planą.

Tad J.Bakeris konstatavo išrinktajam prezidentui G.Bushui: "Pirmoji mūsų užduoties dalis - išvengti skubos." Ir pridūrė, kad iki šiol stambiausia buvusių JAV administracijų klaida, kurią jos dažniausiai padarydavo vos apšilusios kojas Baltuosiuose rūmuose, buvo "pradėtas darbas, bet nepabaigtas".

Naujasis G.Busho patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Brentas Scowcroftas buvo dar atsargesnis. Tyliam, paprastam ir tvirtam B.Scowcroftui nerimą kėlė tai, kad JAV ir jos sąjungininkės Michailą Gorbačiovą laikė nauju bei efektyvesniu SSRS lyderiu. Tačiau iš tikrųjų jis tebuvo naujesnė senųjų vadų versija. B.Scowcroftas Sovietų Sąjungos vadovą vadino "išmintinga meška", kuri taikė senąją Leonido Brežnevo praktiką - siekė įgyvendinti ekspansinius tikslus ir tuo pačiu metu užliūliuoti Vakarų budrumą. Anot B.Scowcrofto, Vakarai savo saugumu susirūpins "tik tuomet, kai bus mirtinai įbauginti". Taigi M.Gorbačiovas buvo gerokai grėsmingesnis varžovas, nes atrodė toks nebauginantis ir patikimas.

Išmintingas vadovas, sakė B.Scowcroftas, savo priešininką privalo vertinti pagal jo pajėgumą, o ne pagal ketinimus. Kol nesumažėjo sovietų karinė galia, tol Amerika privalo nepasitikėti M.Gorbačiovu.

xxx

1988 metų gruodžio 18 dieną Henry Kissingeris niekieno nepastebėtas įėjo į nedidelį viceprezidentinį G.Busho biurą Vestvinge, kur susitiko su išrinktuoju prezidentu, J.Bakeriu ir B.Scowcroftu. H.Kissingeris kreipėsi į G.Bushą sakydamas, kad šis tapsiąs "pirmuoju prezidentu, turinčiu realią galimybę užbaigti šaltąjį karą".

Kodėl slapta nesiderėti su Sovietų Sąjunga ir nesudaryti sandorio? - siūlė H. Kissingeris. M.Gorbačiovas pasižadės nenaudoti jėgos, siekdamas sustabdyti reformą ir Rytų Europos liberalizaciją. O Vakarai mainais pažadės nevykdyti jokių politinių ir ekonominių permainų, kurios pakenktų "teisėtiems" sovietų saugumo interesams.

Pavyzdžiui, kalbėjo H.Kissingeris, Vakarai pasižadės nesteigti Rytų Europoje savo bazių Sovietų Sąjungos šnipinėjimo operacijoms vykdyti. Suprantama, tai sužlugdys bet kokias pastangas išlaisvinti Rytų Europos šalis nuo Varšuvos pakto. O M.Gorbačiovas, įsipareigojęs nevykdyti jokių karinių operacijų, labai tikėtina, suteiks Rytų Europai daugiau politinės laisvės, kurios jai taip reikia dėl integravimosi į Vakarus.

Pasiūlymas buvo būdingas H.Kissingeriui: panaudoti slaptą aukštąją diplomatiją siekiant išsiderėti tai, kas pagrįsta galios balansu.

Jis aiškiai leido suprasti, kad neprieštaraus, jei jam bus skirtas pasiuntinio tarp JAV ir M.Gorbačiovo vaidmuo, kuris jį įmes į patį JAV ir SSRS santykių epicentrą. Jis imtųsi šio vaidmens, ypač kai prie JAV valstybės vairo stovi jo senas draugas bei protežė B.Scowcroftas ir užsienio politikos naujokas J.Bakeris.

G.Bushą taip suintrigavo H.Kissingerio idėja, kad pavedė jam nuvežti savo pasirašytą laišką M.Gorbačiovui į Maskvą. Buvęs JAV valstybės sekretorius H.Kissingeris pasijuto pamalonintas. Sausio mėnesį, iki JAV prezidento inauguracijos likus savaitei, H.Kissingeris išskrido į Sovietų Sąjungos sostinę.

xxx

Netrukus įvykiai Rytų Europoje patvirtino H.Kissingerio susirūpinimą, kad artėja kylančių naujų demokratinių jėgų ir senojo režimo kaktomuša. 1989-ųjų sausio 16 dieną Prahoje buvo areštuoti demonstrantai, minėję dvidešimtąsias Jano Palacho (studento, kuris susidegino protestuodamas prieš karinę sovietų invaziją į Prahą 1968-aisiais) savižudybės metines. Buvo suimta aštuoni šimtai žmonių. Tarp jų - disidentas rašytojas Vaclavas Havelas, už "netvarkos kurstymą" nuteistas devynis mėnesius kalėti.

Būtent tą dieną atvykęs į Maskvą H.Kissingeris susitiko su artimu M.Gorbačiovo aplinkos žmogumi Kremliuje Aleksandru Jakovlevu. A.Jakovlevas buvo vienas pagrindinių M.Gorbačiovo vadinamojo smegenų tresto - ekspertų ir patikėtinių rato - narių, pagrindinis "glasnost" pradininkas ir teoretikas.

Jis šeštojo dešimtmečio pabaigoje pagal studentų mainų programą studijavo JAV Kolumbijos universitete, o devintojo dešimtmečio pradžioje dirbo ambasadoriumi Kanadoje, tad puikiai kalbėjo angliškai.

A.Jakovlevas pasakė H.Kissingeriui, jog M.Gorbačiovas nerimauja dėl to, kad G.Busho vyresniojo administracija nedemonstruoja didelio noro nedelsiant tęsti tai, ką pradėjo ir neužbaigė Ronaldas Reaganas. Tiek jis, tiek ir M.Gorbačiovas supranta, kad naujieji Baltųjų rūmų šeimininkai norės skirti laiko galimiems pasirinkimams įvertinti. Vis dėlto, jei jie nesugebės užtikrinti, kad JAV ir toliau sieks gerinti savo santykius su Sovietų Sąjunga, tai gali sukelti nerimo bangą visame pasaulyje.

A.Jakovlevas perspėjo H.Kissingerį, kad kai kurie griežto politikos kurso šalininkai Komunistų partijoje yra labai nepatenkinti M.Gorbačiovo vykdoma politika. Susirinkimuose už uždarų durų jie puola jį, pasiruošę sudraskyti į gabalus už socializmo naikinimą ir parsidavimą Vakarams. A.Jakovlevas leido suprasti, kad M.Gorbačiovui ir jo reformų šalininkams būtinas Vakarų pripažinimas bei palaikymas. Taip pat sovietams reikalingos ir abipusės nuolaidos, kad galėtų sėkmingai tęsti šalyje pradėtą reformų programą. Jei G.Busho administracija sustabdys R.Reagano pradėtą procesą, laimės konservatyvūs M.Gorbačiovo priešininkai.

H.Kissingeris atsakė, kad R.Reagano prezidentavimo laikotarpiu JAV ir sovietų santykių pagerinimas tebuvo kosmetinis. Laikas juos keisti iš pagrindų. Jis užtikrino, kad gerai pažįsta išrinktąjį JAV prezidentą, be to, ką tik su juo ir jo patarėjais buvo susitikęs. Be to, sakė jis, turi sovietams pusiau oficialų, tačiau G.Busho asmeniškai palaimintą, pasiūlymą.

Situacija Europoje, kalbėjo H.Kissingeris, yra pavojingai nestabili. Čia vykstanti politinė evoliucija gali lengvai virsti revoliucija, kuri galų gale sukels tarptautinį konfliktą. Jis nupasakojo situaciją taip, kad ji išgąsdintų bet kurį sovietą: Rytų europiečiai siekia nusimesti Sovietų Sąjungos pančius ir vėl kyla vokiečių nacionalizmo banga, kuri greičiausiai paskatins Vokietijos Federacinę Respubliką pasinaudoti įtampa tarp Rytų Vokietijos ir Kremliaus.

Anot H.Kissingerio, jei Sovietų Sąjungai kils grėsmė "prarasti" Rytų Europą, ypač Rytų Vokietiją, ji greičiausiai bus priversta panaudoti jėgą, kad užsitikrintų savo pozicijas regione. Tai sukeltų milžinišką reakciją JAV. H.Kissingeris priminė, kad XX amžiaus pradžioje supervalstybės neturėjo ketinimų pradėti Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau buvo priverstos reaguoti į vieną po kitos atsiritusias krizes. Juk niekas nežinojo, kur yra ribos.

Kad dabar būtų išvengta šio pavojaus, H.Kissingeris pasiūlė JAV ir SSRS derybas aukštu lygmeniu dėl "savitarpio supratimo paketo": kai kas bus suderėta oficialiai, o kai kas - neoficialiai. Svarbiausia, bus nustatytos ribos, kaip toli Sovietų Sąjunga gali žengti, siekdama apginti savo interesus Rytų Europoje. Už tai Vakarai pasižadės nedaryti veiksmų, kurie galėtų sukelti pokyčius Rytuose ar sukelti grėsmę Kremliaus saugumui.

H.Kissingeris pareiškė, kad supervalstybės negali pakeisti istorijos, tačiau jos gali užkirsti kelią sprogimui. Jis pakartojo, kad šią mintį aptarė su naująja JAV administracija. Ji pasirengusi pradėti geranorišką dialogą su SSRS. Tad kokį atsakymą jam teks parvežti į Vašingtoną?

A.Jakovlevas atsakė, kad Kremlius pasiruošęs pradėti detalias diskusijas su G.Busho administracija: siekiant suvaldyti prasidėjusį pokyčių Europoje procesą bei siekiant kiek įmanoma sumažinti jo griaunamąjį poveikį Rytų ir Vakarų santykiams.

Jis pažymėjo pastebėjęs, kad viena pagrindinių H.Kissingerio pasisakymų temų - galios balanso išsaugojimo reikalingumas. Kartais tai reiškia status quo išlaikymą tarptautiniuose santykiuose.

A.Jakovlevas patikino, kad remia šią idėją: JAV ir SSRS turi bendrų interesų siekiant išsaugoti status quo Europoje artimiausiu metu. H.Kissingeris sutiko, tačiau pridūrė, kad Jungtinėse Valstijose gan sunku šį reikalą pateikti būtent taip - Amerikos visuomenė niekada neleis JAV vyriausybei atvirai pritarti minčiai, kad Rytų Europa privalo likti po Sovietų Sąjungos sparnu.

Po dviejų dienų, sausio 18-ąją, trečiadienį, M.Gorbačiovas pakvietė H.Kissingerį į savo pagrindinį biurą Kremliuje. Vieninteliai sovietai, dalyvavę šiame susitikime, buvo vertėjas ir Anatolijus Dobryninas, prieš tai dvidešimt trejus metus išdirbęs SSRS ambasadoriumi JAV. H.Kissingeris ir A.Dobryninas kadaise artimai bendradarbiavo Vašingtone, dabar A.Dobryninas buvo M.Gorbačiovo patarėjas.

H.Kissingeris įteikė M.Gorbačiovui laišką nuo G.Busho vyresniojo, kuriame išrinktasis JAV prezidentas kvietė tęsti R.Reagano pradėtą procesą, tačiau ne iš karto. Išrinktasis prezidentas rašė, jog tikisi, kad M.Gorbačiovas supras, jei naujajai JAV administracijai prireiks šiek tiek laiko įvertinti abipusius santykius ir apsvarstyti pasirinkimo galimybes.

H.Kissingeris pateikė "savitarpio supratimo paketo" dėl Rytų Europos pasiūlymą. Ar gali sovietai susidomėti tokiu pasiūlymu? M.Gorbačiovas palinko į priekį, išlenkė antakį ir šyptelėjo. "Matau po šiuo klausimu paslėptą kitą klausimą", - atsakė jis. Jis įtarė, kad G.Bushas, pasinaudodamas H.Kissingeriu kaip tarpininku, bandė jį apmauti ir priversti atskleisti, kiek sovietų kontrolės Rytų Europoje jis pasiruošęs atsisakyti.

H.Kissingeris patikino neturįs jokių "užslėptų ketinimų", ši idėja yra tik jo, o išrinktasis JAV prezidentas išreiškė susidomėjimą ir pavedė jam sužinoti M.Gorbačiovo nuomonę. Nusiraminęs M.Gorbačiovas pareiškė, kad idėja atrodo verta svarstymo. Jei derybos dėl šio reikalo turi būti vykdomos vidiniais kanalais, tegul H.Kissingeris bendrauja su savo senu draugu A.Dobryninu. Tai H.Kissingerį padrąsino manyti, kad jo planas turi šansų.

Kai H.Kissingeris išvyko, M.Gorbačiovas dar kartą perskaitė G.Busho vyresniojo laišką. Šį kartą dalyvavo jo pagrindinis padėjėjas užsienio politikos klausimams Anatolijus Černiajevas. Jis - Komunistų partijos aparato, pirmiausia tarptautinių ryšių departamento, veteranas, kurį M.Gorbačiovas pažinojo nuo šeštojo dešimtmečio. A.Černiajevas buvo biurokratas, visuomet laikęsis nuleista galva. Jis niekuomet nelaikė savęs reformos šalininku, nors N.Chruščiovo valdymo laikais jį pažinoję žmonės prisimena, kad privačiai jis reiškė gana liberalias pažiūras ir draugavo su kai kuriais politiniais disidentais.

A.Černiajevas pastebėjo G.Busho laiške "tam tikrą prieštaravimą": išrinktasis JAV prezidentas žadėjo tęstinumą ir čia pat užsiminė, kad galbūt jis pakeis Amerikos vykdomą politiką. Tačiau M.Gorbačiovas buvo linkęs tikėti G.Bushu, juk šis nešvaistė veltui laiko ir susisiekė su juo. O kuris kitas naujai išrinktas JAV prezidentas parašė Sovietų Sąjungos lyderiui dar prieš tai, kai galėjo naudotis Baltųjų rūmų rašymo popieriumi?

M.Gorbačiovas nusiuntė atsakymą G.Bushui, kviesdamas jį dirbti išvien dėl "taikos pasaulyje".

Asmeninis M.Gorbačiovo padėjėjas Rytų Europos reikalams Georgijus Šachnazarovas patarė jam pritarti H.Kissingerio planui. Jis jautė, kad kuo labiau G.Busho administracija siekė konsultacijų ir abipusio supratimo, kuris padėtų apsisaugoti nuo problemų Rytų Europoje išplitimo į kitas Sovietų Sąjungos užsienio politikos sferas, tuo geriau.

xxx

Tuo tarpu G.Busho patarėjas nacionalinio saugumo klausimais B.Scowcroftas jau sausio 22 dieną viešai ir aiškiai leido suprasti, kad nei jis, nei jo viršininkas nepuoselėja iliuzijų dėl M.Gorbačiovo. ABC televizijos laidoje "Šią savaitę su Davidu Brinkley" jis pareiškė, kad M.Gorbačiovas atrodo "siekiąs sukelti rūpesčių Vakarų aljansui": "Aš manau, jis tiki, kad geriausias būdas tai padaryti yra aktyvi kova už taiką, o ne ankstesnių SSRS lyderių įbauginimo politika."

B.Scowcroftas perspėjo, kad gali būti, jog M.Gorbačiovo vykdomos užsienio politikos slaptas tikslas yra susilpninti Vakarų budrumą, kad Sovietų Sąjunga laimėtų laiko atgaivinti ekonomiką ir atkurti savo karinę galią prieš pradėdama naują komunizmo ataką.

"Tol, kol neturėsime įrodymų, kad viskas ne taip, - sakė jis, - mes turime veikti tikėdamiesi blogiausio... Aš manau, kad šaltasis karas dar nesibaigė. Galima sakyti, kad tunelio gale regime šviesą. Vis dėlto manau, kad iš dalies viskas priklauso nuo to, ar tą šviesą tunelio gale skleidžia saulė, ar artėjantis sovietų lokomotyvas."

Leidęs B.Scowcroftui vaidinti blogąjį policininką, G.Bushas ir vėl vaidino gerąjį policininką. Sausio 23-iosios, pirmadienio, ryte jis liepė B.Scowcroftui suorganizuoti telefoninį skambutį M.Gorbačiovui į Kremlių. G.Bushas pareiškė norįs "užmegzti kontaktą, tik patikrinti vaikiną".

Tai, kad JAV prezidentas skambina SSRS vadovui, buvo neįprasta, tačiau būdinga G.Bushui. Žvelgdamas į žemėlapį jis matydavo "Rolodex" - prietaisą su besisukančiomis verslo kontaktų kortelėmis-bylomis, žemėlapyje spalvos jam reiškė ne tik šalis, bet ir prezidentus, karalius, premjerus. Daugelį jų jis puikiai pažinojo ir kreipdavosi vardu. Kilus krizei, pirmasis jo instinktas buvo paimti telefono ragelį.

Kai G.Bushą sujungė su Maskva, jis patikino M.Gorbačiovą, kad kol jo nurodymu vykdomas JAV santykių su SSRS įvertinimas, jis neleis "jokio vilkinimo". Jis taip pat padėkojo Sovietų Sąjungos vadovui už šiltą jo sūnaus ir anūko priėmimą Armėnijoje.

Išgirdęs tai, ką norėjo girdėti, M.Gorbačiovas vėliau savo padėjėjams prisipažino, kad skambutis jį padrąsino. Daugybę metų jis troško turėti amerikietį pašnekovą, su kuriuo galėtų nevaržomas ginčytis ir derėtis.

Nors jį paveikė R.Reagano šiluma ir geranoriškumas, M.Gorbačiovas buvo pavargęs nuo spontaniškumo trūkumo, antisovietinių juokelių, Holivudo filmų ir nuolat kartojamo rusiško priežodžio "dovieriaj, no provieraj" ("pasitikėk, bet tikrink"), kurį M.Gorbačiovas priėmė kaip įžeidimą.

Po G.Busho skambučio M.Gorbačiovas savo padėjėjams pasidžiaugė, kad naujasis Amerikos prezidentas, atrodo, pasirengęs dirbti su istorinėmis galiomis ir tvarkyti pasaulio reikalus ne abstrakčiai, bet tiesiogiai, "kaip vienas žmogus su kitu".

xxx

1989-ųjų sausio 27 dieną G.Bushas vyresnysis surengė pirmąją spaudos konferenciją kaip naujasis JAV prezidentas. Paklaustas apie B.Scowcrofto pesimizmą dėl Sovietų Sąjungos, jis atsakė, kad naujosios administracijos pozicija yra "dabar mūsų laikas". Jam nesinori vartoti termino šaltasis karas: "Jis tinkamai neatskleidžia mūsų turimo pranašumo šiuose santykiuose... Ar mes vis dar turime rūpesčių, ar vis dar nesame tikri dėl sovietų ketinimų? Turiu pasakyti, taip, mes turime būti atsargūs."

Kitą dieną H.Kissingeris atvyko į Baltuosius rūmus ir atpasakojo G.Bushui, B.Scowcroftui ir JAV valstybės sekretoriui J.Bakeriui savo pokalbį su M.Gorbačiovu Maskvoje.

Po jo vizito J.Bakeris kreipėsi į valstybės sekretoriaus Europos reikalams padėjėją Rozanne L.Ridgway bei jos pavaduotoją sovietų bloko reikalams Thomasą Simonsą, kad šie atliktų H.Kissingerio idėjos apie supervalstybių derybas dėl Rytų Europos konfidencialų įvertinimą.

Abu užsienio karjeros tarnautojai, abu aštuonerius metus išdirbę R.Reagano administracijoje, nekentė H.Kissingerio plano. T.Simonsas pareiškė, kad derybos su sovietais dėl Rytų Europos įteisintų jų buvimą šiame regione. Be to, "kam pirkti tai, ką istorija mums duoda dykai?" Jis pažymėjo, kad sovietų galia Rytų Europoje menksta. Jungtinėms Valstijoms nėra reikalo daryti Kremliui nuolaidų, kad šis procesas vyktų toliau. R.L.Ridgway perspėjo, kad tiek Rytų Europos, tiek Vakarų Europos lyderius įsiutins vien mintis, jog amerikiečiai derasi su sovietais dėl jų likimo jiems už nugaros.

Sausio gale G.Bushas Ovaliajame kabinete pasakė B.Scowcroftui, kad nori atsakymo į klausimą "kaip turėtų atrodyti pasaulis kitame amžiuje ir ką mes turime padaryti, kad jis toks būtų". "Aš noriu nuveikti ką nors svarbaus, bet noriu veikti apdairiai. Nenoriu padaryti kvailystės", - sakė jis. Ir pareikalavo "susėsti drauge su geriausiais SSRS ekspertais ir išgirsti, ką jie mano apie M.Gorbačiovą".

B.Scowcroftas pavedė savo trisdešimt ketverių metų etatinei SSRS ekspertei ir Stanfordo universiteto politikos mokslų profesorei Condoleezzai Rice suorganizuoti seminarą. Ši sudarė sovietų reikalų ekspertų sąrašą ir numatė seminarą kovo 10 dieną. Tačiau G.Bushas, vasario 10 dieną grįžęs iš savo pirmojo užsienio vizito Otavoje, nusprendė, kad tiek ilgai nelauks, ir paprašė B.Scowcrofto surengti seminarą artimiausią savaitgalį.

Ir vasario 12 dieną, sekmadienį, G.Bushas - su megztiniu, nunešiotomis darbinėmis kelnėmis, beisbolo kepuraite ir bėgimo bateliais - priėmė tuziną Sovietų Sąjungos specialistų savo miegamajame, senelio statytuose šeimos namuose "Walker's Point". Be C.Rice, čia dalyvavo Adamas Ulamas iš Harvardo universiteto, Marshalas Goldmanas iš Veleslio universiteto ir Harvardo Rusijos tyrimų centro, Stephenas Meyeris iš Masačusetso technologijų instituto (MIT), Robertas Pfaltzgraffas iš Tuftso universiteto (pripažintas pirmaujančiu universitetu, rengiančiu besikeičiančio pasaulio lyderius) ir Edas Hewettas iš Brukingso instituto.

Prezidentas kreipėsi į susirinkusiuosius: "Turime atidžiai pažvelgti į sovietų vykdomą politiką. Noriu išgirsti jūsų nuomonę apie tai, kas ten vyksta. Manęs nedomina grynai politinės rekomendacijos. Jos gali palaukti. Pirmiausia noriu žinoti, kas vyksta, su kuo mes turime reikalą."

Ekspertai sutiko, kad M.Gorbačiovas ėmėsi drastiškų reformų, kurios Sovietų Sąjungą padarys humaniškesne ir lengviau sukalbama pasaulio bendruomenės nare. JAV prezidentas atsakė: "Tarkime, neduok Dieve, rytoj sustos jo širdis. Ar po M.Gorbačiovo vis dar bus perestroika?"

Daugelis susirinkusiųjų miegamajame linktelėjo galva: M.Gorbačiovas pradėjo procesą, didesnį ir galingesnį nei jis pats - tokį, kurį tradicinės politikos šalininkams būtų sunku sustabdyti ir atsukti atgal, net jei M.Gorbačiovas mirtų ar būtų nuverstas. Kritikuodamas Josifo Stalino asmenybės kultą, jis sukūrė savo paties "galios kultą", pats tapo "perestroikos" įsikūnijimu. Ir jis naudojasi šio kulto galia siekdamas sumažinti Komunistų partijos ir Maskvos aparato valdžią. C.Rice įsiterpė: "Kad ir kas pakeistų M.Gorbačiovą, dabar jam jau būtų sunku sukišti džiną atgal į butelį."

Nežymiai šypsodamasis B.Scowcroftas perspėjo: "Niekada nesakyk niekada!" Susirinkę mokslininkai pripažino, kad "perestroika" gali sukelti priešingą efektą - tradicinės politikos partijos sparnas, armija ir KGB gali surengti karinį perversmą prieš M.Gorbačiovą. Taip pat gali paaiškėti, kad sovietų sistemos paprasčiausiai neįmanoma pertvarkyti.

"M.Gorbačiovo programos Achilo kulnas gali pasirodyti esąs Rytų Europa", - pažymėjo C.Rice. Ji priminė, kad vos dieną prieš šį susirinkimą Vengrijos komunistų partijos lyderiai apstulbino, pritardami konkuruojančių partijų steigimui. Anot jos, M.Gorbačiovas smarkiai rizikuoja, nes ekonominis eksperimentas ir kitos nepriklausomybės formos, kurias jis skatina Rytų Europoje, gali pakurstyti antikomunistines ir antisovietines nuotaikas, o tai gali pastūmėti satelitines valstybes išsivaduoti iš jo kontrolės.

G.Bushas pasiteiravo, ar sovietai panaudotų karinę jėgą siekdami susigrąžinti Rytų Europos kontrolę. Kai kurie ekspertai atsakė, kad tokių veiksmų politinė kaina M.Gorbačiovui tektų "astronominė". M.Goldmano nuomone, net ir trumpalaikis armijos panaudojimas, jei permainos Rytų Europoje vyktų pernelyg sparčiai, bumerangu grįžtų pačiai SSRS. Sovietinės respublikos gali pareikalauti liberalizacijos ir autonomijos.

Tęsinys kitą ketvirtadienį

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"