TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Šaltojo karo pabaigos vidinė istorija

2009 11 12 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Tęsinys. Pradžia 2009 spalio 29, lapkričio 5 d. III dalis. "Naujojo pasaulio" kūrimas

1989 metų rugpjūčio 18 dieną, penktadienį, vienas artimiausių Michailo Gorbačiovo patarėjų Aleksandras Jakovlevas surengė spaudos konferenciją dėl trijų Pabaltijo respublikų. A.Jakovlevas "nedviprasmiškai" pasmerkė 1939-ųjų Stalino ir Hitlerio paktą, kuris įjungė Lietuvą, Latviją ir Estiją į Sovietų Sąjungos interesų sferą. Vis dėlto jis primygtinai tvirtino, kad Kremlius Baltijos šalis laiko Sovietų Sąjungos dalimi, kaip ir kitas dvylika respublikų, ir nepaliko abejonių, kad sovietų vyriausybė priešinsis bet kokioms jų pastangoms atsiskirti nuo SSRS.

Nuo A.Jakovlevo pareiškimo praėjus keturioms dienoms, Lietuvos parlamentas paskelbė Lietuvos prijungimą prie SSRS nelegaliu. Jausdami, kad Kremlius silpsta, Baltijos šalių nacionalistai siekė kuo greičiau jį spausti dėl kiek įmanoma didesnės nepriklausomybės. Disidentus vienijančios organizacijos pareiškė savo teisę būti nepriklausomoms nuo Maskvos. Dviejų milijonų žmonių grandinė nusidriekė nuo Vilniaus per Rygą iki Talino. Rankomis susikibę Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai sudarė 650 kilometrų ilgio gyvą grandinę, sujungusią tris Baltijos šalių sostines. Pabaltijo respublikos ir Kremlius artėjo susidūrimo link.

JAV prezidentas George'as Bushas vyresnysis ir valstybės sekretorius Jamesas Bakeris susidūrė su JAV politikos dilema. Penkiasdešimt metų Jungtinės Amerikos Valstijos atsisakydavo oficialiai pripažinti, kad Baltijos valstybės yra Sovietų Sąjungos dalis. Trijų respublikų emigrantai antikomunistai išlaikė nepriklausomų Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių pasiuntinybes Vašingtone ir Niujorke. Amerikiečiai diplomatai ir oficialūs JAV asmenys vengdavo vykti į Pabaltijį, nes tokiems vizitams reikėdavo gauti Maskvos leidimą.

Tokia buvo Amerikos vieša pozicija. Tačiau neoficiali pozicija buvo visiškai kitokia. JAV valstybės asmenims, nuo prezidento iki žemiausių sluoksnių, nerimą kėlė tai, kad staigus kovos už atsiskyrimą nuo SSRS kilimas gali sukelti smurto bangą, o gal net pilietinį karą. O jei SSRS respublikos išsivaduos, tai sovietų branduoliniai ginklai liks neaišku kokiose rankose.

G.Bushas, J.Bakeris ir patarėjas saugumo klausimais Brentas Scowcroftas tikėjosi, kad Baltijos šalių lyderiai bent kol kas pernelyg stipriai nespaus M.Gorbačiovo dėl nepriklausomybės. "Sovietų Sąjungos žlugimo spartinimas nebūtinai atitinka JAV interesus", - privačiai kalbėjo B.Scowcroftas. Jei tai būtų pasakęs viešai, Amerikos dešinieji būtų nuėmę jam skalpą, kaltindami jį Baltijos šalių okupacijos pateisinimu.

Rugsėjo 12 dieną, antradienį, pavėlavęs trisdešimt minučių, Boriso Jelcino limuzinas sustojo prie Baltųjų rūmų vakarinio sparno šoninio įėjimo. Jis, kartu su kitais SSRS Liaudies deputatų kongreso nariais ir tradicinės politikos šalininkais, pirmą kartą lankėsi JAV su aštuonių dienų vizitu. Jie dalyvavo konferencijose Niujorke, Baltimorėje, Vašingtone, Čikagoje, Filadelfijoje, Mineapolyje, Indianapolyje, San Franciske ir Los Andžele.

Kelionę finansavo Kalifornijos Esaleno institutas bei sovietų AIDS tyrimų ir gydymo programų fondas. B.Jelcino paskaitos mokestis siekė 25 tūkst. JAV dolerių.

G.Bushas nenorėjo jo priimti. Jis baiminosi, kad oficialus susitikimas paskatins M.Gorbačiovą įtarti JAV kišimusi į sovietų vidaus politiką jam už nugaros. G.Bushas laikė B.Jelciną nenuspėjamu ir suktu tipu. Be to, pelniusiu alkoholiko ir nesivaldančio politinio išsišokėlio reputaciją. Kas bus, jei jis pavers šį susitikimą spektakliu, kuris užtrauks gėdą tiek G.Bushui, tiek M.Gorbačiovui?

Kaip niekad anksčiau nerimaudamas dėl JAV politikoje susiformavusio, kaip jis vadino, "gorbocentro", B.Scowcrofto pavaduotojas Robertas Gatesas paprašė prezidento susitikti su B.Jelcinu. Nacionalinės žvalgybos tarybos pirmininkas Fritzas Ermarthas pritarė pasiūlymui. Jis netikėjo M.Gorbačiovo politiniu ilgaamžiškumu ir jo siekiu vykdyti kardinalias reformas. O B.Jelcino prieštaravimas M.Gorbačiovui jam padarė įspūdį. Jis pasakė Condoleezzai Rice, kad B.Jelcinas galbūt yra ekscentriškas ir pasipūtęs, tačiau jis parodė didžiulę drąsą - didesnę nei M.Gorbačiovas - laikydamasis pozicijų, kurias turėtų paremti JAV.

B.Scowcroftas sutiko, kad vertėtų tyliai surengti G.Busho ir B.Jelcino susitikimą. Jis priminė savo padėjėjams, kaip jiedu su Geraldu Fordu "sudegė" dėl Aleksandro Solženycino reikalo. 1975 metais tuometis JAV prezidentas G.Fordas turėjo apsispręsti, ar priimti legendinį rašytoją ir Nobelio premijos laureatą A.Solženyciną, kuris prieš metus buvo ištremtas iš SSRS. B.Scowcroftas tuo metu buvo G.Fordo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais. Tuometis JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris paprieštaravo, sakydamas, kad priimti tokį žymų Kremliaus kritiką būtų "nenaudinga". G.Fordas su juo sutiko. A.Solženycinas nebuvo įleistas į Baltuosius rūmus. Tačiau tai tiesiog įsiutino daugumą konservatorių.

B.Scowcroftas nenorėjo nei savęs, nei G.Busho pastatyti į tokią pačią padėtį dėl B.Jelcino. Tad pavedė R.Blackwillui ir C.Rice sugalvoti, kaip padaryti, kad visi būtų laimingi. Pagal jų planą, B.Scowcroftas priims svečius savo biure vakariniame Baltųjų rūmų sparne. Kadangi B.Jelcinas tuo metu buvo paprastas parlamentaras, jis neturėjo jokios diplomatinės teisės reikalauti JAV prezidento skirti jam laiko. Vadinasi, G.Bushas ir viceprezidentas Danas Quayle'as paprasčiausiai "netyčia užsuks į B.Scowcrofto biurą" kaip tik tuo metu. Nebus nereikalingo viešumo ar atitinkamų diskusijų.

Kai C.Rice pasitiko B.Jelciną prie šoninio įėjimo, šis piktai pareiškė: "Ne pro čia įleidžiami lankytojai, atvykę susitikti su JAV prezidentu." C.Rice atsakė: "Jums paskirtas susitikimas su generolu Scowcroftu." B.Jelcinas sukryžiavo ant krūtinės rankas ir atkirto: "Aš niekur neisiu, kol jūs neužtikrinsite, kad susitiksiu su prezidentu!" C.Rice rusiškai bandė jį įkalbėti eiti vidun, tačiau B.Jelcinas nesijudino iš vietos.

Galų gale ji pasakė: "Generolas Scowcroftas yra labai užsiėmęs žmogus, tad, kadangi nesiruošiate su juo susitikti, turėtumėte jam apie tai pranešti." B.Jelcinas nusileido: "Ką gi, gerai, eime."

C.Rice palydėjo jį į B.Scowcrofto biurą, o maždaug po penkiolikos minučių čia užsuko G.Bushas ir išdėstė jam savo poziciją, pabrėždamas "labai pozityvius santykius" su M.Gorbačiovu. "Amerikos žmonės ir SSRS lyderis puoselėja tą pačią viltį - kad reformų įgyvendinimas Sovietų Sąjungoje bus sėkmingas", - sakė jis. B.Jelcinas stengėsi elgtis kuo geriausiai. Po susitikimo G.Bushas nusistebėjo savo padėjėjams, kad svečias atrodo "malonus vaikinas".

Vos G.Bushas išėjo iš biuro, B.Scowcroftas uždavė B.Jelcinui vienintelį klausimą: "Kokie yra šios jūsų kelionės tikslai?" Ir tada B.Jelcinas užsivedė: maždaug valandą nesustodamas dėstė savo mintis apie kainų reformą, rublio konvertabilumą bei jungtinės JAV ir sovietų misijos į Marsą galimybę. Jis išspręs butų trūkumo Maskvoje problemą "pakviesdamas" investuotojus iš Vakarų pastatyti milijonus namų. Jis skatins investicijas iš Vakarų skirdamas 15 proc. Sovietų Sąjungos ekonomikos privačiai nuosavybei.

B.Jelcinui dar tik įpusėjus savo monologą, B.Scowcroftas jau kietai miegojo. B.Jelcinas, rodėsi, to nė nepastebėjo. Prieš pat susitikimo pabaigą trumpam, maždaug dešimčiai minučių, į biurą užsuko ir D.Quayle'as. Turėdamas omenyje JAV spaudoje pasirodžiusias gėdingas istorijas apie B.Jelciną ir save, jis tarė: "Skaičiau jūsų spaudos apžvalgas. Ar jūs skaitėte mūsiškes?" B.Jelcinas nusijuokė.

B.Scowcroftas apsiėmė surengti susitikimą, nes vengė spaudos pranešimų apie tai, kad G.Bushas rimtai kalbėjosi su didžiausiu M.Gorbačiovo kritiku. Tačiau po susitikimo B.Jelcinas, išlindęs pro Vakarinio sparno duris, prie Baltųjų rūmų susirinkusiems žurnalistams aiškino, kad G.Bushui ir D.Quayle'ui pristatė "dešimties punktų planą, kaip išgelbėti "perestroiką". Viduje likęs B.Scowcroftas skundėsi, kad B.Jelcinas yra "suktas ir nė sudilusio skatiko nevertas antraščių besivaikantis tipas".

Kita B.Jelcino stotelė buvo Valstybės departamentas. B.Scowcroftas jau buvo perspėjęs J.Bakerį apie svečio iš SSRS taktiką Baltuosiuose rūmuose. Tad susitikime, kuriam buvo ruoštasi net labiau nei įprastai, valstybės sekretorius nuolat pertraukinėjo B.Jelciną, aiškiai pabrėždamas šio ekonominį naivumą ir išdėstydamas pamokslą apie kainų reformos bei rublio konvertabilumo būtinybę.

Po susitikimo J.Bakeris savo padėjėjams pareiškė: "Na ir keistuolis! Šalia jo net ir Gorbačiovas atrodo gerai, ar ne? Užuojauta Gorbačiovui, kuris priverstas turėti reikalų su juo." Kažkam tarstelėjus, kad B.Jelcinas pasirodė ne taip blogai, kaip pranašavo B.Scowcroftas, J.Bakeris atsakė: "Tiesa. Bet jis tikrai nieko neišmano apie rinkos ekonomiką. Šalia jo Gorbis atrodo ekspertas!"

Kaip ir JAV prezidentas, aukščiausi šalies asmenys privačiai lygino B.Jelcino paprastas manieras ir polinkį į alkoholį su "vakarietišku" M.Gorbačiovo elgesiu. Buvo juokaujama, kad svarbiausias amerikietis, kurį savo vizito į JAV metu sutiko B.Jelcinas, buvo "Jack Daniel".

xxx

1989-ųjų sausį H.Kissingeris išvadino M.Gorbačiovo reformas "kosminėmis". Jau rugsėjo mėnesį buvo galima drąsiai sakyti, kad M.Gorbačiovas nė kiek nepakeitė SSRS elgesio pasaulyje. C.Rice susitikime su kolegomis JAV pareigūnais pareiškė: "Mes sovietams sakome liautis, o jie toliau kiša savo karinę ginkluotę į kiekvieną trečiųjų šalių kampelį ir plyšį. Aš manau, turime sau iš naujo užduoti sunkų klausimą: ar yra koks skirtumas tarp dabarties ir senų laikų?" Anot jos, M.Gorbačiovo "naujasis mąstymas" greičiausia pasirodys besantis "tik kitas tos pačios galios politikos apvalkalas": "Tai toks pats bekompromisės užsienio politikos įrankis, kaip ir senasis mąstymas... Tai kodėl mes turėtume jiems padėti?"

B.Scowcroftas, R.Gatesas ir R.Blackwillas sutiko su ja. Jie svarstė, ar ne geriau būtų nebeteikti sovietams jokios rimtos pagalbos ir leisti Maskvai kurį laiką pavirti savo sultyse.

Vis dėlto jie jautė, kad jei SSRS vidaus krizė pasieks kulminaciją, tai sukels lemiamą susidūrimą tarp reformatorių ir jų priešininkų. Ir atvirkščiai, jei Vakarai padėtų Kremliui, galėtų nejučiomis sumažinti spaudimą SSRS reformai.

Rugsėjo viduryje Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Thatcher, grįždama iš valstybinio vizito Tokijuje, sustojo Maskvoje. Ji gavo laišką iš G.Busho, kuris prašė jo vardu M.Gorbačiovui pasakyti tris dalykus. Pirma, jis palaiko "perestroiką" - asmeniškai, be jokių išlygų. Antra, jo negąsdina prognozės, kad SSRS reforma žlugs. Trečia, jo vykdoma politika Rytų Europoje nekelia nei grėsmės Sovietų Sąjungai, nei rūpesčių sovietams šiame regione.

Kai M.Thatcher perdavė JAV prezidento žinutę, M.Gorbačiovas skeptiškai priėmė trečiąjį punktą. Jis pasakė M.Thatcher, kad nori matyti klestinčią demokratiją ir apsisprendimo teisę Rytų Europoje, tačiau tik tuo atveju, jei tai nekels grėsmės SSRS saugumui, kurį jis ir toliau sieja su Varšuvos pakto neliečiamumu.

Kiek anksčiau tą mėnesį Ukrainos nacionalistai žygiavo Kijevo gatvėmis reikalaudami nepriklausomybės Ukrainai, kuri buvo antra didžiausia SSRS respublika ir pagrindinis maisto šaltinis. M.Gorbačiovas reagavo išvarydamas Ukrainos partijos vadą Vladimirą Ščerbitskį iš Politbiuro. Tuo pačiu metu jis surengė žaibišką puolimą prieš separatizmo protrūkį sovietinėse respublikose. Tai buvo tipiška M.Gorbačiovui - laviruoti tarp tradicinės politikos šalininkų dešinėje ir radikalų kairėje.

Pietų su M.Thatcher metu, paklaustas apie nacionalizmo problemą, jis tik mostelėjo ranka - taip parodydamas, kad ji nereikšminga. Ir, pasitelkęs Charleso de Gaulle'io pasakymą, kaip sunku vadovauti šaliai, kuri pagamina daugiau nei 120 skirtingų rūšių sūrio, jis pareiškė: "Įsivaizduokite, kiek kartų sunkiau yra valdyti šalį, kurios gyventojai daugiau nei 120 skirtingų tautybių."

"Taip, - įsiterpė ministro pirmininko pavaduotojas Leonidas Abalkinas, kuris buvo ir M.Gorbačiovo patarėjas ekonomikos klausimais. - Ypač, jei čia nėra sūrio!"

xxx

Rugsėjo 21 dieną, ketvirtadienį, SSRS užsienio reikalų ministras Eduardas Ševardnadzė atvyko į Baltuosius rūmus susitikti su G.Bushu. JAV prezidentas pakartojo trijų punktų žinutę, kurią ką tik per M.Thatcher buvo perdavęs M.Gorbačiovui.

E.Ševardnadzė paragino JAV prezidentą nesirūpinti dėl pranešimų apie vidaus problemas, su kuriomis susidūręs M.Gorbačiovas: SSRS prezidentas tvirtai vadovauja ir toliau vykdo reformas. Turėdamas omenyje B.Jelcino vizitą, G.Bushas atsakė, kad ką tik Baltuosiuose rūmuose lankėsi kitas svečias iš SSRS ir pateikė kiek kitokias žinias. Į tai E.Ševardnadzė šypsodamasis atsakė: "Netikėkite viskuo, ką girdite."

Vis dėlto užsienio reikalų ministras neneigė, kad spaudimas M.Gorbačiovui iš visų pusių auga sulig kiekviena savaite. Ministras išreiškė kitokią nuomonę, nei M.Gorbačiovas susitikime su M.Thatcher Maskvoje - jis prakalbo apie "skausmingą" tautinę problemą: "Mes suprantame, kad tarpvalstybinių santykių gerėjimas labai priklauso nuo situacijos šalių viduje."

G.Bushas, nušviesdamas savo susitikimą su E.Ševardnadze B.Scowcroftui, aiškiai pasakė, kad yra apsisprendęs išlaikyti status quo Rytų Europos šalių bloke. Jis pareiškė, kad JAV pasielgtų "labai kvailai", jei darytų kokius nors pareiškimus ar vykdytų politiką, kuria siektų pagreitinti Varšuvos pakto išardymą bei skatintų išcentrines jėgas, kurios gali sugriauti Sovietų Sąjungą.

B.Scowcroftas iš esmės sutiko su JAV prezidentu: "Mūsų tikslas yra sušvelninti nacionalistų polemiką. Galbūt tam tikra federacija yra geriau nei leisti visoms šioms respublikoms išslysti iš sąjungos ir pasklisti kas sau."

G.Bushas paantrino: "Norisi sakyti - argi nebūtų puiku, jei Sovietų Sąjunga žlugtų? Tačiau tai nebūtų praktiška ir protinga, ar ne?"

B.Scowcroftas perspėjo, kad jei JAV skatins sovietinių respublikų nepaklusnumą, tai gali išprovokuoti "rimtą krizę ir pakeisti centrinės vyriausybės charakterį" - ji gali tapti kur kas militaristiškesnė ir autokratiškesnė. Net jei kai kurioms SSRS respublikoms pavyktų išsivaduoti, Amerika vis tiek turėtų reikalų su Rusija - šalimi, kuri yra priešiška Vakarams, turinti dvidešimt penkis tūkstančius branduolinių ginklų ir galinti pridaryti pakankamai rūpesčių visame pasaulyje.

G.Bushas pakartojo, jog nori, kad situacija TEN "nusistovėtų ir tempas truputį sulėtėtų". Jis troško duoti laiko M.Gorbačiovui ir E.Ševardnadzei, "kad jie suvaldytų visus šiuos įvykius ir nukreiptų juos tinkama linkme".

Po šio susitikimo J.Bakeris pakvietė E.Ševardnadzę į savo rančą prie Jacksono ežero. J.Bakeris paklausė, kaip M.Gorbačiovas planuoja išspręsti trokštančių atskilti nuo SSRS respublikų problemą. Jis žinojo, kad per pastaruosius keletą mėnesių Sovietų Sąjungos lyderis rėmėsi savo patyrusiu užsienio reikalų ministru, stengdamasis apmalšinti nacionalizmo bangą Gruzijoje, Baltijos šalyse ir kitur.

E.Ševardnadzė atsakė žodžiais, kuriuos tuo metu dažnokai kartodavo visuose privačiuose pokalbiuose: "Jei būsime priversti disidentus numalšinti panaudodami jėgą, tai bus "perestroikos" pabaiga. Tad ši galimybė nesvarstytina."

"Mes privalome išspęsti problemą neperspausdami, kad ji nesukeltų smurto, - tęsė jis. - Privalome pasimokyti iš praeities, t. y. žiūrėti, kad netyčia nepaaštrintume įvykių. Turime imtis priemonių, kurios nepavers protestų maištais, o maištų - kraujo praliejimu."

E.Ševardnadzė tikino, kad nė viena iš Pabaltijo respublikų neturi daugumos, pasisakančios už visišką atsiskyrimą nuo Kremliaus: "Pabaltijo respublikų žmonės yra pernelyg priklausomi nuo SSRS, kad galėtų išgyventi visiškai savarankiškai."

J.Bakeris atsakė: "Jeigu jūs esate dėl to visiškai tikri, kodėl neleidžiate jiems surengti referendumo dėl atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos? Net jei klystate dėl daugumos gyventojų nuomonės ir referendumas pavyktų, viskas baigtųsi tuo, kad šalia savęs turėtumėte tris mažas Suomijas. Paleiskite Baltijos šalis! Geriau gyvensite, jei pašonėje bus trys mažos Suomijos."

Kaip prieš tai A.Jakovlevas, E.Ševardnadzė atsakė, kad visiška nepriklausomybė Baltijos šalims yra nesvarstytinas klausimas. Tiek jis, tiek ir M.Gorbačiovas tikėjo, kad nacionalistai pasitenkins "maksimalia politine ir ekonomine autonomija" Sovietų Sąjungoje, ypač jei "perestroika" atneš aukštesnį pragyvenimo lygį. M.Gorbačiovas vylėsi, kad Baltijos šalys taps "perestroikos laboratorija", ir pademonstruos likusioms SSRS respublikoms, kad didysis ekonomikos reformos eksperimentas iš tikrųjų gali suteikti geresnį gyvenimą žmonėms.

xxx

1989-ųjų spalį, per tris savaites J.Bakeris dukart viešai pabandė ištiesti ranką M.Gorbačiovui. Spalio 4 dieną jis pareiškė Senato finansų komitete, kad sovietų vykdoma reforma yra "daug žadanti".

Tą pačią savaitę jo padėjėjas Robertas Zoellickas palydėjo JAV Federalinio rezervų fondo pirmininką Alaną Greenspaną į penkių dienų vizitą Maskvoje, kur jie patarinėjo M.Gorbačiovo ekonomikos ekspertams, kaip sukurti į rinką orientuotą finansų sistemą.

Spalio 16 dieną Niujorke J.Bakeris kalbėjo Užsienio politikos asociacijoje: "Būtų klaidinga daryti išvadą, kad iššūkiai yra pernelyg gąsdinantys ar kliūtys į sėkmę pernelyg didelės. Bent iki šiol M.Gorbačiovas išsaugojo didesnę valdžią ir kaskart demonstruoja siekį "išlaikyti kursą".

J.Bakeris jau nebekalbėjo apie sovietų siekių "išbandymą", dabar jis sakė, kad jis ir JAV prezidentas sieks "abipusiai naudingo bendradarbiavimo".

Tuo tarpu JAV viceprezidentui nepatiko J.Bakerio šnekos. Nuo J.Bakerio liudijimo Senate praėjus trims dienoms D.Quayle'as duodamas interviu vienai televizijai pareiškė, kad M.Gorbačiovas yra "viešųjų ryšių genijus", o jo "perestroika" - paprasčiausia leninizmo forma". Kitą dieną po J.Bakerio kalbos Niujorke D.Quayle'as perspėjo klausytojus Los Andžele netikėti tais, kurie sako, jog "šaltasis karas baigėsi". Sovietų ir Amerikos santykių gerinimo procesas nėra "nei neišvengiamas, nei negrįžtamas". "Argi sovietai nekiršina mūsų su Afganistanu, Šiaurės Korėja, Kambodža ir Centrine Amerika? Leiskime jiems reformuotis!" - reikalavo JAV viceprezidentas.

O B.Scowcroftas nesivėlė į viešas diskusijas. Tačiau perskaitęs išankstinį J.Bakerio kalbos Niujorke tekstą, jis susirūpino, kad galbūt klaidinga pabrėžti tik SSRS ir JAV santykių plėtojimą. Jam vis dar kėlė nerimą tai, koks bus pasaulis po šaltojo karo pabaigos, kurį jis tikėjo būsiantį "netvarkingą, netgi chaotišką".

Spalio 23 dieną privačiame pokalbyje B.Scowcroftas teigė: "Būtume kvailiai, jei manytume, kad šaltasis karas baigėsi, kad sovietai nebekelia mums grėsmės. Arba, kad NATO mums nebereikalinga ir mes savo gynybos biudžetą galime panaudoti ekonominei tvarkai šalyje sustiprinti."

B.Scowcroftas laikėsi pozicijos, maždaug per vidurį tarp J.Bakerio ir D.Quayle'o kraštutinumų: jis sakė norįs "skeptiškai tikėti", tačiau be išankstinės nuomonės apie to, kas ten vyksta, pasekmes". "Svarbiausia, - sakė jis, - kad ir ką darytume, mes negalime vykdydami savo politiką prisirišti prie M.Gorbačiovo."

Tęsinys kitą ketvirtadienį

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"