TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Šaltojo karo pabaigos vidinė istorija

2009 11 19 0:00
Mitingas M.Gorbačiovo vizito Vilniuje proga 1990 m.
Vytauto Daraškevičiaus nuotrauka

Tęsinys. Pradžia 2009 spalio 29, lapkričio 5, 12 d. IV dalis. "Taikūs, taikūs turi būti pokyčiai!"

Televizijos kameros buvo nukreiptos į Sovietų Sąjungos vadovą Michailą Gorbačiovą. Jis, įsitaisęs kėdėje savo kabinete Kremliuje, rengėsi įrašyti naujametį sveikinimą Sovietų Sąjungos liaudžiai. Žvelgdamas tiesiai į kameras M.Gorbačiovas iškilmingai pareiškė, kad besibaigiantys 1989-ieji buvo "šaltojo karo pabaigos metai, o 1990-ieji žada būti vaisingiausi visoje civilizacijos istorijoje. Sovietų Sąjunga pergyveno sunkius metus, sunkiausius "perestroikos" metus". Ir paprašė sovietų žmonių būti "sąmoningiems ir geranoriškiems, kantriems ir tolerantiškiems".

Paskui M.Gorbačiovas įrašė naujametį sveikinimą, skirtą amerikiečiams. "Per Maltos susirinkimą JAV prezidentas Bushas ir aš sutarėme, jog svarbu baigti šaltąjį karą, taip pat atsisakyti šaltojo karo ginklų, kad galėtume pasitikti 1990-uosius pradėdami nuoširdų bendradarbiavimą. Tačiau, - perspėjo jis, - amerikiečiai neturėtų grįžti prie savo senų abejonių, "palaukime ir pažiūrėkime" tipo požiūrio bei įtarinėjimų."

Tą pačią savaitę M.Gorbačiovas atšaukė keletą sausio mėnesį numatytų susitikimų su užsienio valstybių vadovais, tarp kurių buvo ir britų Leiboristų partijos lyderis Neilas Kinnockas. "Politiniai įvykiai Sovietų Sąjungoje reikalauja mano asmeninio dėmesio", - aiškino jis.

Rimčiausia M.Gorbačiovui tekusi problema tuo metu buvo Lietuvoje didėjantys reikalavimai suteikti nepriklausomybę. Gruodžio mėnesį Lietuvos komunistų partija nutraukė ryšius su Maskva ir pareikalavo respublikai laisvės. Įsiutęs Sovietų Sąjungos vadovas paskambino Lietuvos komunistų lyderiui Algirdui Mykolui Brazauskui ir liepė atšaukti reikalavimus: "Turiu priemonių tave sustabdyti, o jei reikės, galiu pašalinti ir iš pareigų." "Negali manęs atleisti. Esu nepriklausomos partijos lyderis", - atkirto M.Brazauskas.

M.Gorbačiovas už uždarų durų susitiko su Centro komiteto nariais Maskvoje. Griežtos politikos šalininkai reikalavo panaudoti prieš Vilnių jėgą, nes Lietuvos atsiskyrimas gali lemti visos Sovietų Sąjungos žlugimą. M.Gorbačiovas nesutiko: "Nesitepsiu rankų krauju."

Vienas artimiausių jo patarėjų Aleksandras Jakovlevas Sovietų Sąjungos lyderio įsakymu paskambino A.Brazauskui ir perspėjo: "Virš Gorbačiovo galvos tvenkiasi debesys." Dar paklausė, ar lietuviai iš tikrųjų nori išprovokuoti Sovietų Sąjungos vadovo perversmą - esą jis būtų pakeistas tokiu žmogumi, kuris tikrai sutvarkytų išsišokėlius.

Tuo metu M.Gorbačiovas įkalbėjo TSKP Centro komitetą kol kas nesiimti griežtų priemonių ir paragino nusiųsti į Vilnių delegaciją, kad ši įtikintų vietinės partijos vadovus paklausyti proto balso. Borisas Jelcinas, siekdamas visą atsakomybę suversti savo priešininkui ant pečių, pasiūlė M.Gorbačiovui pačiam vadovauti delegacijai. Centro komitetas sutiko.

Pasibaigus TSKP Centro komiteto susirinkimui M.Gorbačiovas pasirodė priešais besibūriuojančius reporterius ir drebančiu balsu pareiškė, jog sovietų vadovybė priešinsis bet kokiems vienašališkiems tiek Lietuvos, tiek kurios nors kitos iš keturiolikos Sovietų Sąjungos respublikų nepriklausomybės siekiams. "Kitaip, - kalbėjo jis, - tai reikštų, kad mes tyčia siekiame Sovietų Sąjungos griūties."

M.Gorbačiovas, lydimas keturiasdešimties diplomatų, atskrido trijų dienų vizito į Vilnių sausio 11-ąją, antradienį. Daugiau kaip 200 tūkst. įtūžusių lietuvių susirinko prie Katedros ir skandavo: "Nepriklausomybės!" Ant vieno iš susirinkusiųjų iškelto plakato buvo užrašyta: "Leninas pripažino Lietuvą, Stalinas atėmė iš jos nepriklausomybę. O Gorbačiovas?"

Tai buvo pirmas kartas, kai Sovietų Sąjungos vadas pastatė koją ant Lietuvos žemės. Kreipdamasis į minią jis sušuko: "Nepriklausomybė? Turėkime ją! Darbovietėse, miestuose, respublikose, bet visi drauge!" Tačiau tai, ką M.Gorbačiovui pavyko pasiekti Vašingtone 1987 metais - patraukti minią savo pusėn, Vilniuje nesisekė: žmonės su juo nesutiko, net drįso mestelėti įžeidžiančių replikų.

Sovietų Sąjungos lyderis įspėjo Lietuvos komunistų partijos narius, gamyklų ir kolūkių darbininkus, intelektualus, kad jei Lietuva taptų nepriklausoma, toks žingsnis būtų "į niekur": "Jeigu čia yra manančiųjų, jog tai yra taip paprasta, jei manote, kad šiandien ar rytoj paprasčiausiai surengsite rinkimus, visi susirinksite, iškelsite rankas balsuodami "už" ir paliksite Sovietų Sąjungą, tai nėra politika. Nė iš tolo nekvepia politika. Tai paprasčiausiai nerimta."

M.Gorbačiovas taip pat perspėjo, kad jei Lietuvai pavyktų, jos etninės mažumos (jam nereikėjo sakyti, jog pirmiausia turi omenyje didžiulę Baltijos šalių rusų mažumą) netektų savo teisių. Be to, Lietuva turėtų grąžinti Sovietų Sąjungos centrinei vyriausybei pinigus, kuriuos ši įdėjo į jos namų ūkius, gamyklas ir kitus statinius per pusę amžiaus. Negaudama subsidijuojamos naftos, dujų ir kitų išteklių Lietuva tiesiog įkristų į "purvo balą". M.Gorbačiovas dar pridūrė, kad Sovietų Sąjungos požiūriu Lietuva yra svarbus uosto ir susisiekimo taškas: "Čia mūsų gynybinės linijos."

Vietinei partijai Sovietų Sąjungos vadovas grėsmingu balsu pareiškė: "Šiandien esu jūsų draugas. Tačiau jei pasirinksite kitą kelią, padarysiu viską, kas mano galioje, kad parodyčiau, jog vedate liaudį į aklagatvį." Jis teigė, kad lietuviai neturėtų ieškoti problemų, kitaip "pateks į rimtą bėdą". Bet kokios "provokacijos" esą gali priversti sovietų armiją įsikišti ir tokiu atveju "perestroika" čia kaipmat baigtųsi.

Vis dėlto M.Gorbačiovas užsiminė, kad kompromisai galimi: "Mums reikia mechanizmo, kaip respublika galėtų pasitraukti iš Sovietų Sąjungos. Būtina aptarti tokius klausimus kaip išstojimo laikas, gynyba ir susisiekimas." Tai buvo pirmas kartas, kai sovietų lyderis viešai pademonstravo nedidelę toleranciją respublikos pasitraukimo iš Sovietų Sąjungos galimybei.

M.Gorbačiovas nuėjo taip toli, kad net pareiškė, jog galbūt galėtų toleruoti opozicinių politinių partijų Sovietų Sąjungoje egzistavimą, nors dar prieš metus šią mintį vadino nesąmone. Dabar jis sakė, kad toks vystymasis "nebūtų tragedija", ir pridūrė: "Mes neturėtume kaip velnias kryžiaus bijoti daugiapartinės sistemos."

Muzikologijos profesorius Vytautas Landsbergis, kuris tapo Lietuvos nepriklausomybės judėjimo lyderiu, kaip visada liko ištikimas Lietuvos laisvės siekiui. Kalbėdamas susirinkusiai miniai Vilniuje jis primygtinai reikalavo: "Turi būti grąžinta tai, kas buvo pavogta!"

Vašingtone JAV prezidentas George'as Bushas vyresnysis laikėsi pažado, kurį privačiai buvo davęs M.Gorbačiovui Maltoje. Jis savo patarėjui nacionalinio saugumo klausimais Brentui Scowcroftui ir JAV valstybės sekretoriui Jamesui Bakeriui kelis kartus priminė norintis, jog oficiali Amerikos retorika Baltijos šalių atžvilgiu "išliktų rami".

G.Busho spaudos sekretorius Marlinas Fitzwateris pareiškė žurnalistams, kad JAV niekada nepripažino Baltijos šalių prijungimo prie Sovietų Sąjungos, tačiau "mes nenorime laikytis pozicijos, kuri būtų nenaudinga nė vienai šaliai". Tuo metu keli oficialūs asmenys iš Valstybės departamento informavo žiniasklaidos atstovus, jog "aukščiausi sovietų lyderiai laikosi nuomonės, kad jokiu būdu negalima paleisti Lietuvos".

Grįžęs iš Vilniaus į Maskvą M.Gorbačiovas sulaukė dar didesnės krizės Kaukaze. Armėnijos ir Azerbaidžano respublikos vienu metu konfliktavo ir su Sovietų Sąjungos vyriausybe, ir viena su kita. Dešimtmečius Armėnijos ir Azerbaidžano nacionalizmas buvo kontroliuojamas geležinės rankos iš Maskvos. Kaip ir lietuviai, padrąsinti M.Gorbačiovo reformų, abiejų respublikų gyventojai dabar siekė nepriklausomybės. Minios, vedamos Azerbaidžano sąjūdžio, sostinėje Baku reikalavo, kad Azerbaidžanas atsiskirtų nuo SSRS ir susivienytų su etninėmis bendruomenėmis Šiaurės Irane. Įsiutę žmonės užėmė vietinės Komunistų partijos biurą ir sovietų televiziją.

Reikalus dar labiau komplikavo Nagorno Karabacho regionas, armėnų gyvenamas anklavas Azerbaidžano teritorijoje. Etniniai armėnai baiminosi, kas jiems bus, jei Azerbaidžanas atgaus nepriklausomybę, todėl siekė atsiskirti nuo respublikos ir prisijungti prie Armėnijos. To rezultatas - naujas senos nesantaikos protrūkis. Krikščionys armėnai ir musulmonai azerai kabinosi vieni kitiems į gerkles mažiausiai nuo aštuntojo amžiaus, o šį kartą tai buvo didžiausias smurto protrūkis Sovietų Sąjungoje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Į Baku suvaldyti krizės M.Gorbačiovas išsiuntė artimą savo aplinkos žmogų ir sąjungininką Liaudies deputatų kongrese Jevgenijų Primakovą. Atvykęs į Azerbaidžano sostinę jis pareiškė susirinkusiai miniai, jog sovietų karinės pajėgos čia dislokuotos tik tam, kad apgintų tautines mažumas. Žmonės J.Primakovą nušvilpė. Tada į Azerbaidžaną atskrido sovietų gynybos ministras Dmitrijus Jazovas ir vidaus reikalų ministras Vadimas Bakatinas. Jie užėmė karinės vadovybės postus aplink Baku, kur sovietų kariai ruošėsi atakai. Azerbaidžano sąjūdžio kovotojai iš autobusų ir sunkvežimių pastatė barikadas gintis nuo "okupantų" iš Maskvos.

Prieš nušvintant sausio 20-osios, šeštadienio, rytui sovietų armijos pulkai ir Vidaus reikalų ministerijos padaliniai prasiveržė pro barikadas ir puolė miestą. Įvyko susišaudymas su šautuvais ir automatais ginkluotais demonstrantais. Anot oficialios statistikos, žuvo 120 žmonių, bet Azerbaidžano sąjūdis tvirtino, kad iš tikrųjų žuvusiųjų skaičius siekė tūkstantį.

Maždaug prieš šešis mėnesius, birželį, JAV valstybės sekretorius ir artimas G.Busho bičiulis J.Bakeris per privatų pokalbį patikino SSRS užsienio reikalų ministrą Eduardą Ševardnadzę, kad Jungtinės Valstijos supras, jei M.Gorbačiovas bus priverstas panaudoti karinę jėgą prieš "nereikalingą kraujo praliejimą ir nacionalinę neapykantą". Sovietų Sąjungos lyderio požiūriu situacija Baku, be abejo, atitiko J.Bakerio nusakytą situaciją.

Tą pačią savaitę George'as ir Barbara Bushai surengė Baltuosiuose rūmuose nedidelę privačią vakarienę Susan Eisenhower ir jos sužadėtinio garbei. S.Eisenhower, trisdešimt ketvirtojo JAV prezidento anūkė, ruošėsi netrukus Maskvoje ištekėti už žymaus sovietų kosminių tyrimų mokslininko daktaro Roaldo Sagdejevo.

Tarp susirinkusių svečių buvo ir Sovietų Sąjungos ambasadorius Jurijus Dubininas. Tą vakarą G.Bushas atvirai pasakė jam visiškai remiantis M.Gorbačiovo veiksmus Baku: kartais šalies vadovas turi panaudoti jėgą, kad apgintų tautinių mažumų teises ir išsaugotų taiką. J.Dubininas, išėjęs iš vakarėlio drauge su S.Eisenhower ir R.Sagdejevu, užsiminė jiems: "Argi ne puiku, kad JAV prezidentas mus remia?" Porai tai sukėlė susirūpiną, jog G.Busho požiūris dėl Lietuvos gali būti toks pat kaip Baku atveju.

Kitą savaitę Amerikos prezidentas davė interviu žurnalui "Newsweek". G.Bushas pareiškė, kad jam "būtų patikę", jei Baku nebūtų buvusi panaudota jėga, tačiau "mes turime situaciją, kai Sovietų Sąjunga bando numalšinti etninį konfliktą, vidaus konfliktą. Ypač sunkių problemų, su kuriomis tenka susidurti M.Gorbačiovui, nepalengvins kitų šalių lyderių postringavimai".

Paklaustas, ar M.Gorbačiovas, jo nuomone, išgyvens kylančią sovietinių respublikų nepriklausomybės troškimo bangą, prezidentas atsakė: "Tikiuosi, ne tik išgyvens, bet ir išliks stiprus." G.Bushas aiškiau nei kada nors anksčiau viešai stojo M.Gorbačiovo, kovojančio su SSRS nacionalistais, pusėn. Jis jautė, kad Sovietų Sąjungos vadovas "tikrai yra geriausia JAV interesų viltis": "Manau, esame itin suinteresuoti ir toliau turėti reikalų su šiuo žmogumi."

Privačiai G.Bushas ir J.Bakeris buvo labiau negu bet kada sunerimę, kad sovietų lyderis ilgai neišsilaikys valdžioje. E.Ševardnadzei teko nukelti Maskvoje vasario mėnesį tradiciškai suplanuotą susitikimą su J.Bakeriu, kad M.Gorbačiovas, vildamasis sustiprinti savo pozicijas, galėtų sušaukti dviejų dienų TSKP Centro komiteto susirinkimą. B.Jelcinas jau viešai pranašavo, jog M.Gorbačiovo vyriausybė "žlugs per kelis mėnesius".

Sausio 31 dienos, trečiadienio, rytą G.Bushas telefonu šnekėjosi su M.Gorbačiovu. Buvo praėję lygiai metai nuo jųdviejų pirmojo tokio pokalbio. G.Bushas, užuot tardęs Sovietų Sąjungos lyderį apie šalyje kilusias vidaus problemas, nusprendė palaikyti jį moraliai. Amerikos prezidentas pareiškė svarstantis siūlymą dar labiau sumažinti JAV ir sovietų taktinių dalinių Europoje finansavimą. Jei M.Gorbačiovas nepasakys, kad apie tai negali būti nė kalbos, jis šį pasiūlymą pateiks dar tą patį vakarą. Sovietų lyderis iš principo pritarė G.Busho iniciatyvai, nes pats norėjo sumažinti karo reikalų išlaidas.

Kovo 11 dieną Lietuvos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas vienbalsiai balsavo už formalų šalies nepriklausomybės, kurią prarado prieš penkiasdešimt metų, atkūrimą. Naujasis Seimo vadovas V.Landsbergis paskelbė: "Mes neprašome niekieno leidimo žengti šį žingsnį."

Baltųjų rūmų šeimininkas žinojo, kad situacija Lietuvoje gali komplikuoti jo santykius su Sovietų Sąjunga ir M.Gorbačiovu. G.Bushas liepė savo patarėjams ir Valstybės departamentui sumanyti taktiką, kuri leistų vaikščioti ta trapia linija neperžengiant ribos tarp tradicinio Vašingtono atsisakymo pripažinti Lietuvos prijungimą prie Sovietų Sąjungos ir jo troškimo nepakenkti santykiams su M.Gorbačiovu.

Ovaliajame kabinete duodamas žurnalistams interviu JAV prezidentas nesileido remiamas prie sienos. Paklaustas apie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos veiksmus, G.Bushas atsakė: "Džiaugiamės dėl jų ryžto. Tačiau, mūsų nuomone, labai svarbu, jog tai, kad ir kas atsitiktų, vyktų taikiai."

Maskvos užuominų, esą Lietuvos atsiskyrimo kaina turėtų būti 34 mlrd. JAV dolerių mokestis sovietų vyriausybei, G.Bushas nekomentavo. "Nesileisiu į visas šias diskusijas. Iš abiejų pusių girdėti reikalavimai, bet jos tuos reikalus turi išspręsti taikiai. Pagrindinis dalykas, kurį vis kartojau: taikūs, taikūs pokyčiai", - pabrėžė prezidentas.

G.Busho spaudos sekretorius M.Fitzwateris pranešė žurnalistams, kad Jungtinės Valstijos nesuteiks Vilniui diplomatinio pripažinimo. Kad JAV pripažintų valstybę, ši turi visiškai kontroliuoti savo teritoriją ir savo likimą. Tuo metu Lietuvoje dar buvo dislokuoti sovietų armijos padaliniai ir jie bet kurią akimirką galėjo pradėti ataką prieš vietinę valdžią. JAV prezidento paliepimu M.Fitzwateris perspėjo V.Landsbergį neprašyti JAV, kad šios vykdytų jo kovą. Jis leido suprasti, jog V.Landsbergis turėtų kiek įmanoma geriau sutarti su Kremliumi.

M.Gorbačiovas apie situaciją Vilniuje sužinojo per penktąsias savo vadovavimo Sovietų Sąjungai metines. Kaip tik tuo metu Liaudies deputatų kongresas rengėsi ratifikuoti įstatymą dėl penkerių metų prezidento kadencijos ir daugiapartinės sistemos Sovietų Sąjungoje.

Sakydamas kalbą M.Gorbačiovas atmetė "derybų" su Vilniumi mintį: "Deramės su užsienio valstybėmis." Jo žodžiais, nerimą kelianti lietuvių deklaracija yra "nelegali ir negaliojanti". Liaudies deputatų kongresas balsavo už M.Gorbačiovą - kad šis užtikrintų, jog Lietuvoje bus laikomasi Sovietų Sąjungos įstatymų.

Pirmuoju Sovietų Sąjungos vykdomuoju prezidentu prisaikdintas M.Gorbačiovas pritarė "abipusiai pagarbiam dialogui" su Vilniumi: "Mano mintis - išsaugoti Sovietų Sąjungą skirtingo požiūrio į kiekvieną respubliką pagrindu, naujos Sąjungos sutarties pagrindu."

Kovo 16 dieną, penktadienį, savo kaip prezidento pirmuoju sprendimu M.Gorbačiovas nusiuntė V.Landsbergiui (kuriam už akių demonstravo panieką, vadindamas jį "tuo fortepionistu") griežtą ultimatumą: "Iki pirmadienio atšaukite nepriklausomybės deklaraciją, arba..."

Sovietų kariniai lėktuvai ir sraigtasparniai dūzgė virš Vilniaus stogų - tai buvo ekspromtu surengti "manevrai" - ir mėtė skrajutes.

Šiose proklamacijose V.Landsbergis buvo vadinamas "įrankiu tų, kuriems kadaise priklausė buržuazinė Lietuva, kurie sugriovė jos žmonių likimus, išpardavė žemes ir gamyklas užsienio kapitalui ir šimtams tūkstančių lietuvių kainavo darbo vietą".

V.Landsbergis Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime pareiškė nesitrauksiantis. Užuot tai padaręs, jis nedelsdamas kreipėsi į Vakarų valstybių vyriausybes ir paprašė politinės bei moralinės paramos.

Net M.Gorbačiovo priešininkas konservatorius Jegoras Ligačiovas sakė: "Privalome tai išspręsti politinėmis priemonėmis. Tankai čia nepadės."

M.Gorbačiovas sulaukė prieštaringų patarimų: jo politiniai bendražygiai siūlė apsiriboti politinėmis sankcijomis lietuviams, kariškiai spaudė panaudoti jėgą. O instinktas kaip visada diktavo vieną minutę imtis vienos taktikos, kitą akimirką - kitos, t. y. kone vienu metu vaidinti ir blogą, ir gerą policininką. Tačiau M.Gorbačiovas taip pat turėjo laikytis G.Bushui Maltoje duoto pažado: jis padarys viską, kad išvengtų kraujo praliejimo Vilniaus gatvėse.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"