TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Šaltojo karo pabaigos vidinė istorija

2009 11 26 0:00
Pasirašomas Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktas. 1990 metų kovo 11-oji.

Tęsinys. Pradžia 2009 spalio 29, lapkričio 5, 12, 19 d. V dalis. "Nenoriu padaryti netinkamų klaidų"

Michailo Gorbačiovo nustatytas terminas Lietuvai pasiduoti buvo 1990 metų kovo 19 diena, pirmadienis.

Artėjant šiai datai, Kremlius ministerijoms įsakė padidinti sovietų įrangos ir gamyklų atskilusioje respublikoje "apsaugą" bei nevesti "absoliučiai jokių derybų" su Vilniumi. Lietuva drauge su kitomis Baltijos respublikomis Estija ir Latvija buvo įspėtos, kad nedrįstų įsivesti nacionalinės valiutos, nekurtų tarptautinių prekybinių santykių ir nebandytų užimti jų teritorijoje esančių Sovietų Sąjungos gamyklų.

Į Maskvą išvyko delegacija, vadovaujama Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio, kuri nuvežė SSRS prezidentui M.Gorbačiovui atsakymą į jo reikalavimą atšaukti Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą.

Maskvoje M.Gorbačiovas pakartojo, kad nesiderės su V.Landsbergiu, tačiau sutiks leistis į "dialogą" su Lietuvos liaudimi. Kitas Kremliaus žingsnis priklausys nuo to, kokio "pobūdžio ir turinio" bus V.Landsbergio atsakas į Sovietų Sąjungos reikalavimus, žadėjo M.Gorbačiovas.

Sovietų Sąjungos vyriausybė įspėjo užsienio valstybes nepripažinti Lietuvos nepriklausomybės ir jos Vyriausybės. SSRS užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai pabrėžė, kad Lietuvos pripažinimas būtų kišimasis į Sovietų Sąjungos vidaus reikalus.

* * *

Tuo metu Baltuosiuose rūmuose JAV prezidento George'o Busho vyresniojo spaudos sekretorius Marlinas Fitzwateris žurnalistams pareiškė, kad Jungtinėms Amerikos Valstijoms kelia susirūpinimą sovietų "ketinimai ir tikslai". "Tačiau, - pridūrė jis, - mes turime būti ta jėga, kuri skatina taikingą demokratinių procesų plėtojimą šiame krašte, o ne siekia paaštrinti problemas."

Vilniuje V.Landsbergis skundėsi, kad G.Busho administracija "pardavė mus" dėl savo santykių su M.Gorbačiovu. Iš dalies V.Landsbergis buvo teisus: G.Bushas tikėjo, kad vieningos SSRS išlikimas yra svarbesnis tarptautinei taikai ir stabilumui pasaulyje išlaikyti nei nepriklausoma Lietuva.

Kovo 20 dieną, antradienį, JAV valstybės sekretorius Jamesas Bakeris susitiko su Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministru Eduardu Ševardnadze Namibijoje, kur abu dalyvavo šios Afrikos šalies nepriklausomybės minėjimo šventėje. Po ceremonijos, per privatų susitikimą, J.Bakeris pasiteiravo Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro, ką sovietai planuoja daryti su Lietuva.

E.Ševardnadzė atsakė: "Norėdamas išsamiai aptarti šį reikalą, užtrukčiau iki rytojaus ryto. Bet mes nesiruošiame prieš Lietuvą naudoti jėgos. Leisimės į dialogą su Lietuvos lyderiais. Tačiau jie privalo rimčiau ir realiau žvelgti į susidariusią situaciją.

Kuri šalis iš tiesų atsidurtų blogesnėje padėtyje jiems gavus nepriklausomybę? Ekonomine prasme jie sužlugtų jau rytoj, jei tik mes liautumėmės jiems subsidijuoti naftą ir dujas.

Lietuvos teritorijoje įsikūrę svarbūs mūsų kariniai statiniai. Tad lietuviai negali tiesiog imti ir paskelbti nepriklausomybės.

Mes esame pasirengę priimti domėn jų interesus, tačiau jie taip pat privalo paisyti mūsų interesų. Esu tikras, mes visa tai išspręsime. Mes nenaudosime jėgos, jei jie neužpuls mūsų karinių padalinių."

Ir čia pat, kalbėdamas apie taip pat sujudusius savo tautiečius gruzinus, E.Ševardnadzė pasakė: "Mūsų liaudis iš tikrųjų skiriasi nuo Baltijos žmonių. Lietuviai yra santūrūs. Mūsiškiai greičiausiai pultų sovietų karinius padalinius."

J.Bakeris pakartojo E.Ševardnadzei savo jau ne kartą išsakytą perspėjimą - kad ir kas nutiktų Lietuvoje, tai turės įtakos Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos santykiams: "Jei panaudosite jėgą ar prievartą, sulauksite visų įmanomų padarinių. Mes nesugebėsime jų sukontroliuoti." Į tai E.Ševardnadzė atsakė: "Mes sekame jūsų viešus pasisakymus ir gerbiame juose išdėstytus niuansus."

J.Bakeris atsakė: "Mes negalime amžinai vien laidyti užuominų. Jeigu jūs padidinsite šio reikalo įtampą, mes privalėsime reaguoti."

E.Ševardnadzė išsakė nerimą keliančią užuominą, kad sovietų armijos vadai laikosi griežtesnės pozicijos dėl Lietuvos nei bet kada anksčiau. Be to, jau prieš tai išmesti iš sprendimų priėmimo proceso dėl Vokietijos ir Rytų Europos, KGB, generolai ir daugelis partijos lyderių dabar "su perdėtu emocingumu" reikalavo nedaryti jokių nuolaidų Baltijos šalims.

Prakalbus apie įvykius Vokietijoje, E.Ševardnadzė paminėjo, kad praėjusį sekmadienį įvykusiuose pirmuosiuose laisvuose Rytų Vokietijos parlamento rinkimuose rinkėjai balsavo už konservatyvų aljansą su Helmuto Kohlio vadovaujamais VFR krikščionimis demokratais, taip aiškiai pareikšdami norą dėl greito dviejų Vokietijų susijungimo.

E.Ševardnadzė pasakė J.Bakeriui, kad Vokietijų susijungimas vyksta "pernelyg greitai": "Mes suprantame, kad neutrali Vokietija yra problema. Mes nenorime matyti neutralios Vokietijos. Mes norime, kad jūsų padaliniai liktų šioje šalyje. Tačiau mes turime problemų su NATO. Tai - įvaizdžio problema. Atrodys taip, tarsi jūs laimėjote, o mes pralaimėjome. Tai yra trumpalaikė problema - kaip mums tai paaiškinti namuose?

O ilgalaikė problema, kaip jūs patys suprantate, yra ta, kad kas gali garantuoti, jog, paleidus Vokietiją, po dešimties metų mes regėsime tai, ko trokštame? Man nekyla jokių problemų dėl dabartinių Vokietijos lyderių, tačiau ramybės neduoda abejonė - o kas ateis po jų? Istorijos pamokos rodo, kad kai kalbama apie vokiečius, neturėtumėme atsipalaiduoti."

* * *

Baltijos šalių krizei gilėjant, JAV žiniasklaida ir Kongresas ėmė dar labiau spausti G.Bushą, kad šis nenusileistų ir paprieštarautų M.Gorbačiovui: "Mes susidūrėme su viena didžiausių moralinių dilemų šių laikų istorijoje", - rašė Williamas Safie'as dienraštyje "New York Times". Amerikiečių politikos apžvalgininkai Rowlandas Evansas ir Robertas Novakas nerimavo, jog "saldūs JAV prezidento pasisakymai ir kūno kalba gali duoti ženklą Sovietų Sąjungos lyderiui, kad karinės jėgos panaudojimas gali būti atleistinas".

JAV senatoriai ir Kongreso nariai reikalavo nedelsiant pripažinti Lietuvą. G.Busho patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Brentas Scowcroftas apgailestaudamas pažymėjo, kad net ir senatorė Nancy Kassebaum, nuosaikioji respublikonė iš Kanzaso, "triukšmingai reikalauja Lietuvos nepriklausomybės".

Kovo 21 dieną 116 JAV Kongreso narių pasirašė laišką JAV prezidentui G.Bushui ir paragino jį atnaujinti Lietuvos valstybės pripažinimą.

Reaguodamas į vis labiau didėjantį spaudimą, B.Scowcroftas įspėjo Sovietų Sąjungos ambasadorių JAV Jurijų Dubininą, kad jeigu Kremlius panaudos jėgą prieš Lietuvą, JAV prezidentas gali atidėti birželio mėnesį numatytą susitikimą su M.Gorbačiovu: "Bet kokie veiksmai, kurie sukelia įtampą ar jais siekiama įbauginti, gali ne tik sukelti priešingą reakciją, bet net paveikti JAV ir SSRS santykius."

Tačiau viešai G.Busho administracija ir toliau laikėsi santūriai bei prisitaikėliškai. Maskvoje M.Gorbačiovas pasakė savo padėjėjams, jog yra dėkingas G.Bushui už tai, kad šis atsisako paaštrinti Jungtinių Valstijų retoriką: Vakarų kritika tik apsunkintų jo veiksmus siekiant išlaikyti "vidurinį kursą" tarp nacionalistų SSRS respublikose ir griežtosios politikos šalininkų Maskvoje.

Kovo 21 dieną, trečiadienį, M.Gorbačiovas išleido savo pirmąjį įsaką kaip Sovietų Sąjungos vykdomasis prezidentas: visi Lietuvos gyventojai privalo atiduoti savo turimus ginklus "laikinam saugojimui". Jis taip pat nurodė KGB sustiprinti apsaugą Lietuvos ir Sovietų Sąjungos pasienyje.

V.Landsbergis griežtai atmetė M.Gorbačiovo išleistą įsaką kaip "svetimos jėgos" siekį įbauginti, vykdomą "grynai per brutalias ginkluotąsias pajėgas". Jis pareiškė, kad "stalinizmo šmėkla vaikščioja po Kremlių".

JAV Senate respublikonų senatorius nuo Šiaurės Karolinos Jesse'as Helmsas pareikalavo, kad JAV nedelsdamos pripažintų Vilnių. Tiek Baltiesiems rūmams, tiek Kremliui palengvėjo, kai rezoliucija buvo atmesta: "prieš" pasisakė 59 senatoriai, "už" - tik 36.

Kovo 22 dieną, trečiadienį, G.Bushas per spaudos konferenciją dar kartą pakartojo, kad JAV niekada nepripažino Lietuvos aneksijos į SSRS. "Tačiau, - pridūrė jis, - gyvenime yra tam tikros realijos - lietuviams jos gerai žinomos - ir jie privalo apie tai kalbėtis su oficialiais sovietų vadais.

Mes nesame čia tam, kad sėdėtume ir nurodinėtume, kas iš Lietuvos su kuo Maskvoje turėtų kalbėtis, - tęsė jis. - Tai būtų pernelyg įžūlu ir arogantiška bet kuriam prezidentui!... Lietuviai turi išsirinkę savo lyderius, o sovietai aiškiai taip pat turi stiprų lyderį. Jie patys gali išsiaiškinti tarpusavyje be reguliavimo iš Jungtinių Amerikos Valstijų."

Kitą dieną sovietų padaliniai užėmė Komunistų partijos pastatą Vilniuje. Sovietų armijos sausumos pajėgų vadas generolas Valentinas Varenikovas telefonu užtikrino V.Landsbergį, kad tos pačios dienos naktį jo desantininkai nepuls Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Tai buvo jo vienintelis pažadas.

Kovo 24 dienos, šeštadienio, naktį apie 60 lengvųjų tankų ir 50 karinių sunkvežimių su 1500-2000 desantininkų važiavo Vilniaus gatvėmis pro Aukščiausiosios Tarybos rūmus į dislokacijos vietą Lietuvos sostinės pakraštyje. Lietuvos Vyriausybė tuoj pat apkaltino Sovietų Sąjungos valdžią, kad ši pradėjo psichologinį karą prieš Lietuvą. Lietuvos pareiškime sovietams sakoma, kad karinės jėgos demonstravimas Vilniuje ir prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų reiškia prievartą bei parodo siekį, kad Lietuva atsisakytų paskelbtos nepriklausomybės.

* * *

Kovo 26 dieną, pirmadienį, M.Gorbačiovas Kremliuje priėmė JAV senatorių Edwardą Kennedy iš Masačusetso. Prieš išvykdamas į Maskvą, E.Kennedy privačiai susitiko su JAV prezidentu G.Bushu vyresniuoju ir gavo tam tikrus nurodymus. Maskvoje E.Kennedy pasiteiravo M.Gorbačiovo, kokiomis aplinkybėmis SSRS panaudotų jėgą prieš Lietuvą. Atsakydamas M.Gorbačiovas bandė nuraminti svečią iš JAV, bet nežadėdamas sumažinti spaudimo lietuviams: "Jėga bus panaudota tik tuomet, jei kils smurto banga, kuri kels grėsmę kitų žmonių gyvybėms."

Savo dviprasmišku atsakymu M.Gorbačiovas siekė parodyti, kad lietuviai turėtų kaltinti patys save dėl jiems gresiančios smurto bangos.

Nors iš tikrųjų tiek Lietuvos lyderiai, tiek ir žmonės absoliučiai taikiai siekė savo nepriklausomybės.

M.Gorbačiovas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją vadino karinio perversmo židiniu - gan absurdiškas apibūdinimas turint omenyje, kokia daugumos balsų persvara tiek parlamente, tiek ir visoje Lietuvos visuomenėje buvo rodomas palaikymas nepriklausomybės siekiui.

E.Kennedy įspėjo M.Gorbačiovą dėl kilsiančio "didelio pavojaus" Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Valstijų santykiams, jei "Vilniuje bus dar viena Tiananmenio aikštė" (prieš 20 metų Pekine per demokratijos šalininkų surengtas demonstracijas žuvo šimtai, o galbūt net ir tūkstančiai žmonių).

M.Gorbačiovas atsakė, kad yra nusiteikęs taikiai išspręsti konfliktą. Tačiau, primygtinai pabrėžė jis, Lietuva yra Sovietų Sąjungos "vidaus reikalas". Ir pridūrė: "Jūs neįsivaizduojate, kokį spaudimą man tenka iškęsti. Daugelis mūsų vadovybėje nori, kad tuoj pat panaudotume jėgą."

* * *

Ne viename pokalbyje su savo patarėjais G.Bushas prisiminė Dwightą Eisenhowerį ir Vengriją 1956 metais. Jis sakė: "Aš nesiruošiu būti prezidentas, kuris žmonėms sudaro klaidingą įspūdį, kad jeigu jie sukils, jiems bus suteikta pagalba." Jis nenorėjo, kad JAV retorika paskatintų V.Landsbergį užimti bekompromisę poziciją, dėl kurios prasilietų kraujas.

Tačiau didesnėse grupėse, su kitų šalių prezidentais, JAV vadovas laikėsi griežtesnės pozicijos. Kovo 27 dieną, antradienį, jis pasakė Respublikonų partijos lyderiams, jog ketina spausti M.Gorbačiovą laikytis savo pažado nenaudoti jėgos prieš Lietuvą. Jis pažymėjo, kad Sovietų Sąjungos vadas rengia naują išstojimo iš sąjungos įstatymą, pagal kurį bus nustatytas penkerių metų laukimo terminas po to, kai visoje respublikoje bus visuotinai nubalsuota už nepriklausomybę. "Leiskime situacijai pačiai savaime išsispręsti taikingai", - sakė G.Bushas. Net ir aršus JAV parlamento respublikonų rūmų partinės frakcijos drausmintojas ir dešinysis G.Busho kritikas Newtas Gingrichas sutiko paremti prezidentą, jei nekils kraujo praliejimo.

Tą pačią dieną savo kabinete G.Busho patarėjas nacionalinio saugumo klausimais B.Scowcroftas slapčia skaitė kablogramas apie E.Kennedy susitikimą su M.Gorbačiovu ir admirolo Williamo Crowe'o pašnekesius su Sovietų Sąjungos generolais, kurie patikino, kad, priešingai nei Rytų Europos, "Lietuvos jie nepaleis".

B.Scowcroftą nustebino tai, kad M.Gorbačiovas leido E.Kennedy suprasti, jog neatmeta galimybės panaudoti jėgą. Tai buvo tas pats, kaip kad Sovietų Sąjungos vadas nuspręstų eiti išvien su tais, kurie norėjo surežisuoti smurto incidentą, kuris taptų pretekstu sovietų armijai užimti Vilnių.

B.Scowcroftui nekilo nė minties, kad tai, ką jis vadino "emociniu" palankumu Baltijos šalių nepriklausomybei, turi būti pajungta "praktinėms Amerikos ir sovietų santykių realijoms". Nes būtų "pernelyg provokuojama", jei JAV pasirodytų esančios aktyviai įsitraukusios į SSRS griuvimo skatinimą, o jei rusai suvoktų, kad visa tai yra "JAV biznis", tai taip pat greičiausiai padidintų jų užsispyrimą numalšinti tautines mažumas visoje Sovietų Sąjungoje.

Privačiai B.Scowcroftas pasakė tai, ko negalėjo pasakyti viešai: amerikiečiai negali padaryti nieko daugiau, tik linkėti Baltijos šalims sėkmės, nes ant kortos pastatyta "kur kas daugiau", tai yra JAV nacionaliniai interesai.

G.Bushas su juo visiškai sutiko. Pasitarime su B.Scowcroftu ir kitais savo patarėjais, jis sakė: "Nenoriu, kad po dvidešimties ar keturiasdešimties metų žmonės atsigręžę atgal sakytų: "Štai tada viskas pradėjo riedėti žemyn. Štai tada sustojo progresas."

Akivaizdus klausimas buvo, kaip panaudoti JAV įtaką siekiant sustabdyti M.Gorbačiovą. G.Busho ir B.Scowcrofto nuomone, reikėjo dar labiau sušvelninti pasisakymus iš Baltųjų rūmų tribūnos, o G.Bushas tuo metu asmeniškai ir konfidencialiai kreipsis į M.Gorbačiovą dar kartą išdėstydamas Jungtinių Valstijų susirūpinimą.

* * *

Kovo 28 dieną, trečiadienį, telefoninio pokalbio metu G.Bushas ir Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher vieningai sutarė, kad tolesnis viešas tarptautinis spaudimas M.Gorbačiovui nebus "vaisingas".

JAV prezidentas liepė savo spaudos sekretoriui M.Fitzwateriui nutraukti jo lėtai stiprėjančią kritiką dėl Sovietų Sąjungos veiksmų Lietuvoje. Kaip vėliau prisiminė M.Fitzwateris, "mes vis kartojome, kad "mums tai kelia nerimą, mums tai kelia rimtą susirūpinimą, mums tai kelia didžiulį nerimą". Buvo aišku, kad toliau taip tęsti negalime. Taigi mes ėmėme sakyti, kad negalime kasdien komentuoti įvykių Lietuvoje, nors mus šie įvykiai smarkiai jaudina".

Kovo 29 dieną, ketvirtadienį, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V.Landsbergis kreipėsi į JAV Kongresą, prašydamas pripažinti Lietuvos Vyriausybę. M.Gorbačiovas pareikalavo per tris dienas atšaukti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą ir savo reikalavimą sustiprino sovietų kariuomenės judėjimu Lietuvoje.

Tos pačios dienos vakare, po to, kai E.Kennedy asmeniškai raportavo G.Bushui apie savo susitikimą su M.Gorbačiovu, JAV prezidentas nusiuntė Sovietų Sąjungos vadui asmeninį laišką. Tai buvo pirmasis vienos šalies vadovo tiesioginis kreipimasis į kitos šalies vadą nuo Baltijos krizės pradžios. G.Bushas pabrėžė, kad stengiasi dar labiau neapsunkinti M.Gorbačiovo situacijos ir dilemos. Todėl jis laikosi savo dalies susitarimo Maltoje ir nesileidžia į propagandos skleidimą ar viešą Sovietų Sąjungos kritikavimą. Dabar viskas priklauso nuo M.Gorbačiovo - ar jis laikysis Maltoje duoto pažado ir imsis sušvelninti susiklosčiusią situaciją, kuri sulyg kiekviena diena darosi vis pavojingesnė.

Tuo metu JAV ambasadorius SSRS Jackas Matlockas jau buvo pakeliui į Vašingtoną. JAV valstybės sekretorius J.Bakeris liepė jam nedelsiant grįžti atgal į Maskvą ir "asmeniškai tęsti tai, ką JAV prezidentas pradėjęs savo laišku M.Gorbačiovui". Tiksliau sakant, jis turėjo toliau bandyti įtikinti sovietus, kad jie galėtų išspręsti Baltijos problemą pripažindami plebiscito dėl nepriklausomybės rezultatus.

Kovo 31 dieną, šeštadienį, M.Gorbačiovas pasiūlė V.Landsbergiui pradėti dialogą, jei jis atšauks Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją. V.Landsbergis ryžtingai atsakė, kad atšaukti deklaraciją yra "legaliai ir morališkai neįmanoma". Tačiau Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas tuo pat metu nusiuntė M.Gorbačiovui atsakymą, kad jie pasirengę deryboms "bet kokiu lygmeniu".

Tęsinys kitą ketvirtadienį

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"