TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Šaltojo karo pabaigos vidinė istorija

2009 12 17 0:00
G.Busho aplinka tyliai susitarė, kad pradės siekti ryšių su kitais potencialiais SSRS lyderiais M.Gorbačiovui už nugaros.
Užsienio spaudos nuotrauka

Tęsinys. Pradžia 2009 spalio 29, lapkričio 5, 12, 19, 26, gruodžio 3, 10 d.

"Mes čia regime atsėlinantį ginkluotą perversmą".

1990 metų birželio 30 dieną, šeštadienį, atsakydama į prieš keturias savaites JAV prezidento George'o Busho vyresniojo pasirašytą JAV ir SSRS prekybos sutartį, Sovietų Sąjungos vyriausybė nutraukė embargą prieš Lietuvą.

Po dviejų dienų prasidėjo dvidešimt aštuntasis sovietų Komunistų partijos suvažiavimas. Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas tikėjosi sumažinti partijos administracinę kontrolę sovietų visuomenėje, tačiau partijos branduolys, suprasdamas, kas pastatyta ant kortos, pasielgė šališkai: į suvažiavimą sukvietė grynai savus žmones - tokius, kuriais galėjo visiškai pasikliauti, ir neabejojo, kad jie priešinsis reformoms. Tad susirinkę liaudies atstovai ėmė skųstis, jog M.Gorbačiovas ir jo sąjungininkai pamynė Varšuvos paktą, prarado Baltijos šalis, sulaužė ideologinius Komunistų partijos pamatus ir skatina SSRS griūtį.

Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Eduardas Ševardnadzė iš paskutiniųjų bandė apginti savo vykdomą užsienio politiką, pabrėždamas iššvaistytus milijardus rublių didžiųjų valstybių lenktynėse dėl ginklų.

O dėl Vokietijos, prieštaravo E.Ševardnadzė, tai SSRS turėjo du pasirinkimus: arba panaudoti Sovietų Sąjungos armiją ir taip užkirsti kelią dviejų Vokietijų susijungimui, arba dirbti išvien su Vakarais ir pastatyti saugią Europą. Po šių žodžių daugelis susirinkusiųjų ėmė švilpti. E.Ševardnadzė nusiminė ir supyko, kad čia pat buvęs M.Gorbačiovas nepajudino nė piršto, kad jį apgintų.

Šiame suvažiavime nuošaly neliko ir pagrindinis M.Gorbačiovo konkurentas Borisas Jelcinas. Jis taip pat apkaltino M.Gorbačiovą, kad šiam nepavyko "neutralizuoti" konservatoriškų jėgų, kurios dabar "puola".

Jeigu Komunistų partijai nepavyks reformuotis, ji praras bet kokį "rimtą" įvaizdį visuomenės akyse, sakė B.Jelcinas. Jis net pasiūlė pakeisti partijos pavadinimą - pasivadinti "Demokratine socialistine partija". Taip pat ragino sukurti naują, demokratinės partijos, identitetą - tai turi būti partija, kurios skyriai armijoje, KGB, gamyklose ir korporacijose būtų panaikinti.

M.Gorbačiovas intensyviai gynėsi nuo jam metamų kaltinimų ir reikalavimų, kad jis "pagaliau liautųsi keliavęs po užsienius ir susirūpintų savo šalies ateitimi".

Vis dėlto jam pagrasinus, kad atsistatydins, bendrapartiečiai jį dar kartą išrinko generaliniu sekretoriumi.

Kitą, paskutinę kompartijos suvažiavimo dieną B.Jelcinas atsistojo ir pareiškė, kad traukiasi iš partijos: jis negali būti Rusijos Respublikos prezidentas ir sąžiningai tarnauti rusų tautai, kai jo partija taiko jam milžiniškus apribojimus. Tai pasakęs jis pakilo ir išėjo iš salės, lydimas padrikų švilpimų bei plojimų.

O M.Gorbačiovas suvažiavimo pabaigoje jau galėjo teigti, kad turi įgaliojimus veikti ir vykdyti savo programas. Pagrindiniam varžovui B.Jelcinui pasitraukus iš kelio, jis dabar galėjo kaip tik norėjo išspręsti dviejų Vokietijų susijungimo klausimą.

xxx

1990 metų vasarą G.Bushas vyresnysis ir JAV valstybės sekretorius Jamesas Bakeris tyliai susitarė, kad pradės rimtai siekti ryšių su kitais potencialiais SSRS lyderiais M.Gorbačiovui už nugaros.

Kai prieš metus, rugsėjį, B.Jelcinas lankėsi Vašingtone kaip parlamento narys, amerikiečiai galėjo drąsiai imti ir nutarti, kad jis nevertas būti įleistas į Ovalųjį kabinetą Baltuosiuose rūmuose. Tačiau dabar B.Jelcinas buvo pagrindinė figūra Sovietų Rusijos respublikoje ir skelbėsi siekiantis išvesti Rusiją iš SSRS. Tad JAV prezidentas ir valstybės sekretorius nebegalėjo daryti paslaugos M.Gorbačiovui išlaikydami jo konkurentą per atstumą.

B.Jelcino karjeros šuolis į parlamentinius Rusijos lyderius sutvirtino jo, kaip populiariausio žmogaus Sovietų Sąjungoje ir realiausio M.Gorbačiovo įpėdinio - arba kaip Sovietų vyriausybės vadovo, arba nepriklausomos Rusijos vadovo, - pozicijas. Amerikiečiai suprato, kad jei greitu laiku su juo nesusitaikys, anksčiau jam rodyta politinė nepagarba ir ignoravimas paskatins jį nusisukti nuo Vašingtono.

Jau ir anksčiau (per visą JAV istoriją), kai staiga pasikeisdavo kurios nors užsienio šalies vyriausybė, JAV prezidentai dažnai būdavo kritikuojami dėl nesugebėjimo laiku užmegzti kontaktų su opozicija. Pavyzdžiui, JAV prezidentas Dwightas Eisenhoweris buvo apkaltintas neryžtingumu ir abejingumu, kai Kuboje liaudis nuvertė Fulgencio Batistą ir vietoj jo iškilo Fidelis Castro. Kitas JAV prezidentas, Jimmy Carteris, nesugebėjo laiku prisitaikyti, kai iraniečiai pakeitė savo šeichą Ayatollahu Ruhollahu Khomeiniu.

Tad, aiškiai prisimindamas savo pirmtakų klaidas, G.Bushas nenorėjo sulaukti panašios kritikos, jei - o gal net kai - M.Gorbačiovą nuvers B.Jelcinas.

JAV prezidentas ir valstybės sekretorius nujautė, kad jei užmegs kontaktą su Kremliaus kairiųjų jėgų lyderiais, tarp jų su Maskvos meru Gavrilu Pavlovu ir Leningrado meru Anatolijumi Sobčiaku, tai padidins spaudimą M.Gorbačiovui dėl reformų. Be to, jei užmegs ryšius su nuosaikiąja "atskilėlių" lydere ir Lietuvos premjere Danute Kazimiera Prunskiene, tai gerokai prislopins griežtos politikos šalininkų Maskvoje įtaigų balsą. Pastarieji reikalavo, kad M.Gorbačiovas nedelsdamas panaudotų jėgą ir tokiu būdu išlaikytų Sovietų Sąjungą nesubyrėjusią.

xxx

Kai liepos 18 dieną, trečiadienį, J.Bakeris Paryžiuje susitiko su E.Ševardnadze, jis perspėjo SSRS užsienio reikalų ministrą, kad Jungtinės Valstijos ketina sustiprinti kontaktus su B.Jelcinu ir kitais reformų bei nepriklausomybės judėjimų visoje Sovietų Sąjungoje šalininkais.

Tai išgirdęs E.Ševardnadzė nenusiminė. Jis žinojo, kad naujoji JAV politika paskatins M.Gorbačiovą siekti reformų ir suteikti respublikoms daugiau laisvės - šiuos du dalykus E.Ševardnadzė palaikė labiau nei jo vadas.

E.Ševardnadzei nereikėjo nė sakyti, kad M.Gorbačiovą sunervins toks įvykių posūkis. Jo vadas tai supras kaip G.Busho netikėjimą, kad jis išsilaikys valdžioje. Tai sumenkintų jo, kaip vienintelio ir nepakeičiamo SSRS tilto su Vakarais, įvaizdį. Ir kartu padidintų jam tenkantį spaudimą iš dešinės: kai tik G.Bushas rimtai pradės elgtis su atskilėlių lyderiais Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku Vytautu Landsbergiu ir premjere K.Prunskiene, KGB generolas Vladimiras Kriučkovas bei kiti griežtos politikos šalininkai tai įvertins kaip įrodymą, kad JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) siekia SSRS žlugimo.

SSRS užsienio reikalų ministras patikino J.Bakerį, jog supranta, kodėl G.Bushas turi siekti kontaktų su kitais lyderiais M.Gorbačiovui už nugaros.

Jis gyrė jaunąją opozicionierių kartą, tarp jų Popovą ir A.Sobčiaką, kurie ragino sparčiau vykdyti politines ir ekonomines reformas. Jis pažymėjo, kad JAV politikai jam pranešė, jog kartais jie pamina savo partizanines ambicijas ir stoja mūru už savo prezidentą. "Sovietų Sąjungoje, - sakė E.Ševardnadzė, - deja, mes turime žmonių, kurie tik ir nori rėkti: "Nuimkime prezidentą!" (...) Mes nesame tokie politiškai subrendę, kaip jūs."

xxx

Tų pačių metų spalio 15 dieną, pirmadienį, ką tik įkurtos "Sojuz" frakcijos nariai pradėjo pliekti E.Ševardnadzę dėl Rytų Europos "atidavimo be kovos" ir SSRS karinės galios sumenkinimo. Jie skundėsi, kad viešėdamas Niujorke E.Ševardnadzė teigiamai atsiliepė apie galimą sovietų dalyvavimą kare prieš Saddamą Huseiną. Jie perspėjo, kad jei Sovietų Sąjungos armija bus išsiųsta į Persijos įlanką, penkiasdešimt milijonų įsiutusių musulmonų sukils prieš Kremlių.

E.Ševardnadzė gynėsi žadėdamas, kad prieš imantis bet kokių veiksmų bus konsultuojamasi su parlamentu: "Gyvename ne 1979-aisiais, ne didžiosios tragedijos metais, kai buvo priimtas sprendimas siųsti karius į Afganistaną. Dabar bet kokiam SSRS armijos panaudojimui už šalies ribų bus reikalingas parlamento pritarimas."

xxx

Spalio 16 dieną, antradienį, JAV gynybos sekretorius Dickas Cheney atvyko į Maskvą SSRS gynybos ministro Dmitrijaus Jazovo kvietimu. Prieš metus JAV gynybos sekretorius buvo priėmęs D.Jazovą Vašingtone. Santykiai tarp šių dviejų vyrų buvo grynai dalykiniai, toli gražu ne artimi. Nebuvo nieko panašaus į abipusę simpatiją ir bendrą tikslą, kuris vienijo E.Ševardnadzę ir J.Bakerį.

Iš dalies, D.Cheney ir D.Jazovo santykiuose vyraujantis atsargumas buvo jų darbo dalis. Kaip JAV gynybos sekretorius, D.Cheney save laikė atsakingu už Jungtinių Valstijų karinių pajėgų parengimą tokiu lygiu, kad JAV galėtų bet kuriuo momentu sureaguoti ir imtis stabdyti sovietų agresiją tuo atveju, jei griežtosios politikos šalininkai užimtų valdžios viršūnę SSRS. D.Cheney tvirtai tikėjo mėgstamiausiu savo draugo Brento Scowcrofto priežodžiu: "Savo priešą vertink pagal jo galimybes, ne pagal siekius." Ir jis buvo įsitikinęs, kad SSRS karinės galimybės vis dar buvo didelės.

Tuo tarpu D.Jazovas tikėjo, kad jo misija išsaugoti sovietų karinę jėgą, nes ją gviešiamasi paaukoti ant "perestroikos" altoriaus. Jis neslėpė savo nepasitenkinimo Kremliaus vykdoma politika. Jo nuomone, M.Gorbačiovo ir G.Busho draugystė, taip pat ir E.Ševardnadzės su J.Bakeriu, davė mažai naudos. Ir tikrai netroško užmegzti panašių santykių su savo JAV kolega.

D.Jazovas vis skundėsi D.Cheney dėl sovietų karinių pajėgų ir pačios Sovietų Sąjungos saulėlydžio. D.Cheney suprato, kad iš jo tikimasi bent kokios užuojautos, tačiau jam sunkiai sekėsi ją parodyti. Privačiame pokalbyje jis sakė: "Jazovas visai ne šiltas ir malonus žmogus."

D.Cheney vizito Maskvoje metu D.Jazovas su kolegomis jo garbei surengė vakarienę Gynybos ministerijai priklausančioje viloje Maskvos apylinkėse.

Kai D.Cheney pakėlė tostą už M.Gorbačiovą, kuris tais pačiais 1990 metais laimėjo Nobelio taikos premiją, kambaryje stojo tyla.

Vėliau D.Cheney prisiminė: "Pasijutau taip, tarsi būčiau pasakęs kažką nepadoraus valgio metu. Jie visiškai neparodė entuziazmo nei dėl Gorbačiovui įteiktos Nobelio taikos premijos, nei dėl paties Gorbačiovo!"

Sovietai aprodė D.Cheney buvusią slaptą sovietinių MiG karo lėktuvų gamyklą, kuri dabar buvo paversta "visiškai nekaltų" produktų, pavyzdžiui, maisto procesorių, gamykla. Jis paklausė gamyklos vadovo: "O kur gauti atsarginių dalių šiam daiktui?" - "Neparastai sunku jų gauti", - atsakė šis. "O MiG lėktuvų dalių?", - tuomet paklausė JAV gynybos sekretorius. "Dėl jų nėra jokių problemų", - atsakė jam.

Kaip ir daugelis kitų terminų "perestroikos" žodyne, transformacija dar neturėjo savo vietos sovietinėje ekonomikoje. Sistema vis dar buvo išlaikoma karinių ginklų pramonės. Armija buvo vienintelis vartotojas, kurio poreikių tenkinimas buvo garantuotas dar ilgą laiką ateityje.

xxx

Grįžęs į Maskvą D.Cheney Kremliuje susitiko su M.Gorbačiovu. Šis vis dar laikėsi "agresyviai", nors buvo matyti, "kad neša sunkesnę naštą nei kada nors anksčiau".

Kai D.Cheney pasveikino sovietų lyderį laimėjus Nobelio taikos premiją, šis atsakė šiurkščiai: "Manyčiau, sveikinimą, sklindantį iš JAV gynybos sekretoriaus lūpų, turėčiau priimti kaip užmaskuotą nepasitenkinimą!"

Tačiau tuoj pat liepė sovietų karininkams nušviesti D.Cheney ir su juo atvykusią JAV delegaciją dėl "visko, ką turi irakiečių armija".

xxx

Judėjimas dėl nepriklausomybės išplito visoje Sovietų Sąjungoje, tiek mažose, tiek didelėse respublikose. Liepos mėnesį, po susitikimo su B.Jelcinu Jūrmaloje, trijų Baltijos šalių prezidentai sutarė toliau siekti visiškos nepriklausomybės.

Nepriklausomybę paskelbė Ukraina. Armėnijos valdžia atmetė M.Gorbačiovo dekretą, kuriuo buvo reikalaujama, kad ginkluotos nacionalistinės grupuotės sovietų karinėms pajėgoms atiduotų savo ginklus.

Tuo metu Maskvoje judėjimo dėl nepriklausomybės dar labiau įsiutinti sovietų armijos kariškiai, KGB ir griežtos politikos šalininkai labiau nei kada nors anksčiau nekentė M.Gorbačiovo už jo bendradarbiavimą su G.Bushu vyresniuoju Persų įlankoje.

Be to, Vakarų palankumas M.Gorbačiovui iš esmės nedavė jokios finansinės naudos ir nė kiek nepadėjo suvaldyti didėjančios krizės Sovietų Sąjungoje.

Nerimaudamas dėl augančio savo pažeidžiamumo, M.Gorbačiovas padarė pasirinkimą, dėl kurio labiausiai gailėjosi visus ateinančius metus. Su beatodairišku pasitikėjimu savimi, beviltiškai stengdamasis laimėti laiko sau ir savo vykdomai politikai, jis nusprendė pasukti prie dešiniųjų griežtosios politikos šalininkų.

Jis paskaičiavo, kad pasukęs šia kryptimi, jis turės papildomos laisvės laviruoti. Jis tikėjosi, kad amerikiečiai, užsiėmę karu Persu įlankoje ir čia siekiantys Sovietų Sąjungos paramos, greičiausiai neprotestuos, jei sovietai susidoros su Baltijos šalimis ar pabandys atsukti laiką atgal vidaus politikoje.

1990 metų lapkričio pabaigoje, vos tik Jungtinės Tautos patvirtino jėgos panaudojimą Persų įlankoje, SSRS gynybos ministras D.Jazovas grėsmingai prakalbo per Sovietų Sąjungos televiziją. Jis paskelbė, kad prezidentas imasi priemonių, siekdamas apsaugoti sovietų padalinius nuo "masinio antagonizmo protrūkio" visoje Sovietų Sąjungoje: kariams suteikiamas leidimas panaudoti ginklą savigynai, taip pat apginti savo interesams nuo vietos nacionalistų.

Gruodžio 2 dieną, antradienį, M.Gorbačiovas atleido savo nuosaikiai progresyvų vidaus reikalų ministrą Vadimą Bakatiną, o į jo vietą paskyrė buvusį KGB vadą ir komunistų partijos Latvijoje lyderį Borisą Pugo. B.Pugo pavaduotoju M.Gorbačiovas paskyrė paskutinį sovietų armijos vadą Afganistane generolą Borisą Gromovą. Jis buvo vienas didžiausių užsienio reikalų ministro E.Ševardnadzės kritikas partijos suvažiavime liepos mėnesį.

xxx

Kitą savaitę KGB viršininkas Vladimiras Kriučkovas pasirodė per sovietų televiziją ir perspėjo gyventojus, kad Sovietų Sąjunga "yra pavojuje", jai gresia žlugimas. Jis pareiškė, kad KGB kovos su "antikomunistiniais elementais" tiek namuose, tiek užsienyje. Kovos iš visų jėgų, pažadėjo V.Kriučkovas. "Būti ar nebūti - toks pasirinkimas tenka mūsų didžiai valstybei", - sakė jis.

M.Gorbačiovas išleido prezidento dekretą, kuriuo atšaukė vietos vyriausybių paskelbtas reformos priemones, kurios "suardė" maisto ir kitų prekių tiekimą.

Aleksandras Jakovlevas viešai perspėjo: "Reakcingos ir konservatoriškos jėgos ruošiasi atakuoti, jos yra ištroškusios keršto ir negailestingos." Leidinio "Moscow News" komentatorius Jurijus Levada paskelbė: "Manau, mes čia regime atsėlinantį ginkluotą perversmą - ne karinį, bet ginkluotą."

Tęsinys kitą ketvirtadienį

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"