TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Šaltojo karo pabaigos vidinė istorija

2009 12 30 0:00
Vilnius, 1991 m. sausio 12 d.

Pabaiga. Pradžia 2009 metų spalio 29, lapkričio 5, 12, 19, 26, gruodžio 3, 10, 17 d.

1990 metų lapkritį Paryžiuje George'as Bushas vyresnysis ir Michailas Gorbačiovas pagaliau pasirašė Konvencinės ginkluotės Europoje sutartį (CFE), dėl kurios buvo deramasi paskutiniaisiais šaltojo karo metais. NATO ir Varšuvos pakto šalių pasirašyta Konvencinės ginkluotės Europoje sutartis nustatė dviejų blokų valstybių (Varšuvos pakto šalių ir NATO) penkių pagrindinių sunkiosios konvencinės ginkluotės vienetų (tankų, šarvuočių, artilerijos, karo lėktuvų ir sraigtasparnių) vienodą ginkluotės dislokavimo ribą (maksimalų leistiną kiekį) erdvėje nuo Atlanto vandenyno iki Uralo kalnų.

Kai kuriais aspektais ši sutartis buvo svarbiausias laimmėjimais Europos saugumo sistemos istorijoje. Pasiekta tai, kas vos prieš kelerius metus atrodė neįmanoma - gerokai sumažinta galimybė, kad Vakarų Europa gali būti staiga ir netikėtai užpulta.

Konvencinės ginkluotės Europoje sutartis numatė, kad Uralo vakaruose Sovietų Sąjungos laikomas tankų, artilerijos ir šarvuočių skaičius turi būti sumažintas iki 70 proc., palyginti su jų skaičiumi, kuris buvo tuo metu, kai G.Bushas vyresnysis tapo JAV prezidentu.

Ši sutartis - pavyzdys, kaip sparčiai besirutuliojantys įvykiai gali pralenkti didžiausias valstybės vyrų pastangas. 1989 metų pradžioje JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Brentas Scowcroftas išdrįso iškelti mintį, kad jei Vakarai pateiktų pakankamai drąsų Konvencinės ginkluotės Europoje sutarties pasiūlymą, Kremlius galbūt būtų priverstas išvesti visas savo sausumos pajėgas iš Rytų Europos. 1990 metų lapkritį, kai buvo pasirašyta sutartis, jau buvo įsipareigota visiškai atšaukti sovietų armijos padalinius iš Vengrijos ir Čekoslovakijos 1991-aisiais ir iš rytinių Vokietijos teritorijų - 1994-aisiais.

Daugelis Vakarų šalių teisininkų, rengusių Konvencinės ginkluotės Europoje sutartį, staiga pajuto, kad susitarimas, dėl kurio jie metų metus derėjosi su Varšuvos pakto šalimis, netikėtai buvo patvirtintas be pastangų: kita sutarties šalis paprasčiausiai mirė. Prieš metus, 1989-ųjų rudenį, vengrai aiškiai pasakė neturį ketinimų likti Varšuvos pakto organizacijoje. Tuo metu, kai sutartis buvo baigta, iš dvidešimt trijų valstybių, kurios dalyvavo derybų dėl sutarties pradžioje, viena - Vokietijos Demokratinė Respublika - nustojo egzistavusi, dar penkios pakeitė savo pavadinimus.

Tuo momentu, kai Konvencinės ginkluotės Europoje biure Hofburge, Vienoje, buvo ant popieriaus spausdinamas galutinis sutarties dokumentas, Bulgarijos ambasadorius Lujbenas Petrovas susijaudinęs paskambino JAV derybininkui Jamesui Woolsey ir pasakė: "Turite pakeisti mano šalies pavadinimą - ne Bulgarijos Liaudies Respublika, bet Bulgarijos Respublika. Mūsų parlamentas vakar tai patvirtino."

J.Woolsey personalas skubiai sustabdė spausdinimo mašinas, "Apple" kompiuteryje išsitraukė sutarties dokumentą ir keliais klavišo paspaudimais atliko reikalingus pataisymus.

xxx

Savo "ginkluoto perversmo" išvakarėse sovietų generolai atkeršijo SSRS užsienio reikalų ministrui Eduardui Ševardnadzei - jie grąžino svarstyti tam tikrus klausimus, kurie jau buvo sutarti Konvencinės ginkluotės Europoje sutartyje. Kadangi sovietų armija traukėsi iš Rytų Europos, generolai siekė labiau nei bet kada anksčiau išlaikyti Sovietų Sąjungos viduje turimą ginkluotę. Todėl SSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas ėmė veikti, siekdamas apsaugoti ginkluotę nuo sunaikinimo, kurį numatė Konvencinės ginkluotės Europoje sutartis.

SSRS gynybos ministerijos spaudžiami Sovietų Sąjungos derybininkai bandė išgelbėti kelis tūkstančius sunkiosios konvencinės ginkluotės vienetų nuo Konvencinės ginkluotės Europoje sutarties numatyto pašalinimo - bandydami įtikinti, kad jie yra skirti "pakrantės apsaugai" arba priklauso "jūrų pėstininkams".

Tai buvo akivaizdus sutarties laužymas. Tad gruodžio pradžioje JAV atstovas J.Woolsey su visa Konvencinės ginkluotės Europoje sutarties derybininkų komanda buvo priversti staiga viską mesti ir vykti į Maskvą, bandyti pašalinti paskutinę minutę iškilusias kliūtis.

xxx

Gruodžio 17 dieną, pirmadienį, M.Gorbačiovas Maskvoje atidarė SSRS liaudies deputatų suvažiavimo sesiją. Jo atidarymo kalba nepaliko abejonių dėl jo pasirinkto naujojo karinio kurso. "Mes neįvertinome, kokia gili yra mūsų visuomenės krizė", - pradėjo jis.

Ir pareikalavo jam suteikti naujas vykdomąsias galias, kurios padės sukurti "stiprią valdžią, griežtą drausmę ir priimtų sprendimų vykdymo kontrolę". "Tik tuomet galėsime užtikrinti normalų maisto tiekimą, suvaldysime situaciją bei užbaigsime tautų ir mažumų vaidus. Jei nepavyks to padaryti, neišvengiamai kils dar didesnė nesantaika, puls tamsiosios jėgos ir mūsų valstybė žlugs", - kalbėjo M.Gorbačiovas.

Po dviejų dienų, gruodžio 19-ąją, Borisas Jelcinas tame pačiame suvažiavime kreipėsi į liaudies deputatus: "Rusija nesutiks su Kremliaus diktatūros atkūrimu. Kova su šia krize reikalauja sąžiningo dialogo, vienodų teisių centrui ir respublikai. Tai nereiškia, kad Sovietų Sąjunga žlugs. Priešingai, tai yra vienintelis būdas ją išgelbėti."

xxx

Tą naktį savo apartamentuose Maskvoje E.Ševardnadzė negalėjo užmigti - jis vartėsi savo lovoje apmąstydamas besibaigiančius beprotiškus metus. Vėliau savo memuaruose jis prisiminė: "1990 metai įvykiais buvo tolygūs keletui dešimtmečių. Mes išgyvenome juos nė nestabteldami atsikvėpti, nuolat užimti daugybe išorės problemų bei nuolat jausdami spaudimą iš vidaus."

Ketvirtadienio, gruodžio 22 dienos, ryte E.Ševardnadzė stojo prieš liaudies deputatus ir pareiškė, kad pasakys "trumpiausią ir sunkiausią kalbą savo gyvenime". Dieną prieš, sakė jis, "keli draugai pasiūlė uždrausti šalies valdžiai siųsti karius į Persijos įlanką... Šios kalbos perpildė mano kantrybės taurę".

Jis priminė, kaip suvažiavime liepos mėnesį aštuoni šimtai deputatų paskelbė nepasitikį juo. "Ar aš asmeniškai esu nepageidaujamas? - klausė jis dabar susirinkusiųjų. - Draugai, šiuo metu vyksta raganų medžioklė. (...) Pasakysiu tiesiai šviesiai: draugai demokratai, plačiausia šio žodžio prasme, jūs išskydote. O reformatoriai subrandino vaisius."

Apie M.Gorbačiovo prašymą suteikti naujų galių jis kalbėjo: "Mums neišvengiamai gresia diktatorystė. (...) Niekas nežino, nei kokia tai bus diktatorystė ir kas ateis - koks diktatorius, nei koks tai bus režimas." Ir galiausiai numetė bombą: "Noriu padaryti pareiškimą: aš atsistatydinu."

Salėje stojo tyla. E.Ševardnadzė tęsė: "Tegul bus taip - jūs nieko nesakykite ir nekeikite manęs! Tebūnie tai mano indėlis, aš taip prisidedu, tai mano protestas prieš diktatorystės įtvirtinimą. Aš reiškiu didelį dėkingumą M.S.Gorbačiovui. Esu jo draugas. Jo bendramintis... Tačiau esu įsitikinęs, kad taip pasielgti yra mano, kaip žmogaus, kaip piliečio, kaip komunisto, pareiga.

Aš negaliu susitaikyti su tuo, kas vyksta šioje šalyje ir kokie išbandymai laukia jos žmonių. Vis dėlto tikiu, kad nepavyks įtvirtinti diktatorystės ir kad ateitis priklauso demokratijai bei laisvei."

xxx

Kitą dieną Vašingtone Jameso Bakerio patarėjas Dennisas Rossas savo viršininką pažadino pusę šešių ryto ir pranešė stulbinančias naujienas. Vos susigaudęs, kas vyksta, JAV valstybės sekretorius prisiminė, kaip neseniai įvykusio susitikimo metu E.Ševardnadzė pasivedė jį į šalį ir tyliai pasakė: "Mus ištiko visiška krizė. Labai greitai mūsų šalyje gali būti įvesta diktatorystė." Pasak J.Bakerio, dėl visko, ką jam kada nors yra pasakęs, E.Ševardnadzė, visada pasirodydavo esantis teisus.

Išgirdęs apie SSRS užsienio reikalų ministro atsistatydinimą, J.Bakeris bandė prisiskambinti į Maskvą, bet jam buvo atsakyta, kad E.Ševardnadzė, išsekintas įvykių, negali prieiti prie telefono. Vėliau buvęs SSRS užsienio reikalų ministras jam sakė: "Norėjau tau pasakyti prieš atsistatydindamas. Aš taip blogai dėl to jaučiausi. Tačiau negalėjau. Šį sprendimą priėmiau daug anksčiau, bet kaskart, kai susiruošdavau tai padaryti, mane vis atkalbėdavo."

Kai tą pačią dieną J.Bakeris atvyko į Valstybės departamentą, čia jo laukė žurnalistai. JAV valstybės sekretorius atrodė sugniuždytas. Jis pareiškė: "Akivaizdu, kad būtume kvaili, jei ministro E.Ševardnadzės atsistatydinimo kalbos nesuvoktume kaip perspėjimo."

Tuo metu Maskvoje, kad niekas neabejotų artėjančios diktatorystės prognozėmis, SSRS valstybės saugumo komiteto pirmininkas Vladimiras Kriučkovas gruodžio 22 dieną viešai perspėjo: "SSRS piliečiai privalo susitaikyti su tuo, kad gali būti pralietas kraujas. To gali prireikti, jei mes ruošiamės įvesti tvarką respublikose." Jis apkaltino Vakarų žvalgybos agentūras, kad jos siekia paskatinti Sovietų Sąjungos griūtį.

Liaudies deputatų suvažiavimas suteikė M.Gorbačiovui visas jo trokštamas "naujas" galias. SSRS viceprezidentu M.Gorbačiovas paskyrė smarkiai geriantį karjeristą Genadijų Janajevą, kuris sakydamas kalbą suvažiavime patikino: "Aš esu komunistas iki kaulų smegenų."

xxx

Baltuosiuose rūmuose G.Bushas ir B.Scowcroftas buvo šokiruoti įvykių Maskvoje. B.Scowcroftas skundėsi G.Bushui, kad M.Gorbačiovas "vis dar bando išlaviruoti tarp reformatorių ir reakcionierių, nors tarp jų jokio bendrumo nėra ir būti negali". Jis priminė JAV prezidentui, kad "ant sovietų politikos Persijos įlankoje pilna E.Ševardnadzės pirštų antspaudų". Jam pasitraukus, M.Gorbačiovas gali nutraukti bendradarbiavimą Persijos įlankoje.

xxx

Naujųjų metų dieną G.Bushas paskambino svarbiausiems savo užsienio partneriams: Prancūzijos prezidentui Francois Mitterandui, Saudo Arabijos karaliui Fahdui, Meksikos prezidentui Carlosui Salinasui de Gortari.

Galiausiai JAV prezidentas paklausė savo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais B.Scowcrofto: "O kaip dėl M.Gorbačiovo?" Šis atsakė, kad, jo nuomone, toks skambutis būtų rizikingas: įtampa Sovietų Sąjungos viduje kasdien vis labiau auga, ypač Baltijos šalyse. O kas, jei M.Gorbačiovas įves prezidentinį valdymą, kuris prilygs karo padėčiai? Kas, jei jis ruošiasi kirsdinti galvas ir pralieti kraują? Nuotaikingas JAV prezidento pasveikinimas tokių įvykių išvakarėse "neatrodytų gerai".

Vis dėlto G.Bushas nusprendė paskambinti. Visą rudenį ir žiemos pradžioje M.Gorbačiovas buvo jo svarbiausias Persijos įlankos krizės, kuri tapo didžiausiu pavojumi jo prezidentinei karjerai, sąjungininkas. B.Scowcroftas paragino išreikšti susirūpinimą dėl Baltijos kraštų, tačiau JAV prezidentas atsakė, jog mano, kad šiuo klausimu jau pasakė viską SSRS ambasadoriui Aleksandrui Bessmertnychui, su kuriuo buvo susitikęs prieš penkias dienas Baltuosiuose rūmuose.

Kai galiausiai jį sujungė su Kremliumi, G.Bushas su M.Gorbačiovu pakalbėjo trylika minučių. JAV prezidentas trumpai palinkėjo sovietų lyderiui sėkmės Naujaisiais metais. Šis padėkojo, tačiau kelis kartus užsiminė apie milžiniškas bėdas, su kuriomis jam tenka susidurti.

xxx

Kitą dieną, 1991 metų sausio 2-ąją, "Juodosios beretės" - SSRS Vidaus reikalų ministerijai pavaldaus OMON būriai - užėmė Lietuvos komunistų partijos centro komiteto būstinę, taip pat pagrindinio Latvijos dienraščio redakciją ir spaustuvę. Pretekstas - šios patalpos yra centrinės Sovietų Sąjungos valdžios nuosavybė.

Sausio 3 dieną, ketvirtadienį, JAV ambasadorius SSRS Jackas Matlockas susitiko su SSRS Valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininku Vladimiru Kriučkovu. Ambasadorius išreiškė JAV "susirūpinimą, kad ir taip įtemptą situaciją Baltijos valstybėse gali dar labiau pabloginti veiksmai, kurių pasekmės bus toli gražu netaikios". KGB vadas nė nesureagavo į perspėjimą.

Sausio 7 dieną, pirmadienį, dar viena nerimą kelianti ataskaita pasiekė JAV valstybės departamentą. Sovietų armijos vadas Baltijos šalyse pranešė trijų Baltijos valstybių lyderiams, kad Maskva siunčia desantininkų dalinius, kad užtikrintų ėmimo į karo tarnybą eigą ir susemtų dezertyrus, kurių skaičius jau siekia 32 tūkstančius.

Išgirdę naujienas, Robertas Gatesas ir Condoleezza Rice nuskubėjo į B.Scowcrofto kabinetą ir bandė jį įtikinti viešai pateikti griežtą Baltųjų rūmų poziciją. G.Busho patarėjas nacionalinio saugumo klausimais nesutiko. Kaip ir JAV prezidentas, jis tikėjo, kad sovietų parama Jungtinių Tautų koalicijai Persijos įlankoje yra svarbesnė nei kada nors anksčiau - JAV grasinimų panaudoti jėgą prieš Saddamą Huseiną tvirtumo garantija.

Ovaliajame kabinete B.Scowcroftas pasakė G.Bushui ir J.Bakeriui, jog jis puikiai supranta, kad Baltijos kraštų krizė gali lengvai paskatinti sovietus trauktis iš koalicijos Persijos įlankoje. Vis dėlto JAV prezidentas baiminosi, kad tylus Amerikos atsakas į Kremliaus karinių pajėgų panaudojimą Baltijos šalyse gali būti suprastas kaip sutikimas su tuo, kas vyksta. B.Scowcroftas pažadėjo, kad jo padėjėjai surašys oficialaus "susirūpinimo" pareiškimo juodraštį.

Nors prezidentas tikėjosi, kad pareiškimas nenuskambės pernelyg aštriai, žiniasklaida jį traktavo būtent kaip griežtą perspėjimą Kremliui. Žiūrėdamas televizijos kanalo "ABC News" vakaro žinių reportažą apie JAV atsaką į įvykius Baltijos valstybėse, B.Scowcroftas atsiduso: "Įvyko būtent tai, ko aš labiausiai bijojau. Dabar visiškai susiriesime su Maskva - būtent tada, kai mums mažiausiai to reikia!"

xxx

Sausio 12 dieną, šeštadienį, B.Jelcinas sušaukė Rusijos parlamento neeilinę sesiją ir pasiekė, kad sovietų veiksmai Baltijos šalyse būtų griežtai pasmerkti.

Iškart po to B.Jelcinas paaiškino savo poziciją JAV ambasadoriui SSRS J.Matlockui: "Jei centrinės jėgos tai gali padaryti Pabaltijui, jos tą patį gali padaryti ir mums."

B.Jelcinas perdavė Rusijos parlamento protestą Kremliui, kur privačiai susitiko su M.Gorbačiovu. Abu vyrai rimtai susipyko. Galiausiai, kad išvengtų visiškos katastrofos, jiedu sutarė nusiųsti į Vilnių delegaciją, kuri sušvelnintų konfliktą ir pabandytų išspręsti krizę politinėmis priemonėmis.

Tačiau jau buvo per vėlu. Ankstų sausio 13-osios rytą sovietų armijos daliniai Vilniuje pradėjo ataką prieš televizijos bokštą (iš kurio kas valandą buvo transliuojami pranešimai apie neteisėtus sovietų veiksmus Lietuvos teritorijoje) apsupusius beginklius civilius. Keli šimtai lietuvių buvo sužeisti, o penkiolika žuvo. Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis šią dieną vadino ne kitaip, bet Kruvinuoju sekmadieniu.

Žudynių metu JAV buvo šeštadienio vakaras. Naujienos Vašingtoną pasiekė telefonu. Tuo metu CŽV sovietų analizės biuro direktorius G.Koltas vakarieniavo ir nekreipė dėmesio į pypsintį pranešimų gaviklį. Kai grįžo namo, jo čia laukė be perstojo skambantis telefonas.

O Condoleezza Rice visą naktį ir ankstyvą rytą praleido kalbėdama telefonu su Senatu ir CŽV. Trečią valandą ryto jai paskambino Dennisas Rosas, tuo metu su J.Bakeriu buvęs Turkijoje. D.Rossas pranešė, kad JAV valstybės sekretoriui labai nesinori nukreipti visuomenės dėmesį nuo grėsmingo ginčo su Saddamu Husseinu sureguliavimo, vis dėlto jis jaučia, kad JAV neturi kitos išeities, tik išleisti viešą protesto pareiškimą dėl žudynių Lietuvoje.

Kai G.Bushas atvyko į Baltuosius rūmus, jo čia jau laukė spaudos sekretorius Marlinas Fitzwateris ir C.Rice. G.Bushas paklausė apie situaciją Vilniuje: "Kaip blogai ten viskas?" - "Siaubinga, - atsakė C.Rice. - Jie tanku pervažiavo mergaitę." Tikėdamasis, kad gal vis dėlto M.Gorbačiovas nėra tiesiogiai už visa tai atsakingas, G.Bushas paklausė: "Ar mes žinome, kas davė įsakymą pulti?" - "Ne, - atsakė C.Rice. - Tačiau pasiruošimai atakai vyko jau kurį laiką. Nėra pagrindo tikėti, kad kariuomenė veikė pati ir nepriklausomai." B.Scowcroftas pranešė G.Bushui, kad žiniasklaida spaudžia jį klausimais, ar vasario mėnesį numatytas susitikimas su M.Gorbačiovu vis dar įvyks. Tuo metu sovietai spaudžia nustatyti tikslią susitikimo datą. B.Scowcroftas pasakė G.Bushui: "Kuo ilgiau mes leidžiame šiam klausimui kyboti ore, tuo labiau darosi akivaizdu, kad apsimetinėjame."

Tačiau JAV prezidentas nenorėjo atšaukti susitikimo iškart po Kruvinojo sekmadienio Lietuvoje. Toks žingsnis atrodytų esąs JAV atsakomasis veiksmas dėl įvykių Vilniuje, nukreiptas į M.Gorbačiovą. O G.Bushas vengė, kad sovietai susidarytų būtent tokį įspūdį - juk karo Persijos įlankoje galimybė augo sulig kiekviena valanda.

B.Scowcroftas ir R.Gatesas rimtai svarstė nusiųsti prezidento laišką M.Gorbačiovui, kuriuo JAV anuliuoja ekonominės pagalbos ir bendradarbiavimo su sovietais programų paketą. Tačiau G.Bushas nusprendė dar palūkėti ir suteikti M.Gorbačiovui galimybę atitaisyti žalą, kuri buvo padaryta Vilniuje.

xxx

O paties M.Gorbačiovo pastangos apginti save Maskvoje skambėjo juokingai. Padrikai atsakinėdamas į reporterių ir SSRS Aukščiausiosios tarybos parlamentarų klausimus, jis neigė esąs asmeniškai atsakingas už kraujo praliejimą. Anot jo, tikrieji tragedijos kaltininkai yra V.Landsbergis ir Lietuvos nacionalistai, kurie įgyvendino "naktinį konstitucinį perversmą". Sunku taikiai išspręsti krizę respublikoje, "kuriai vadovauja tokie žmonės", - sakė jis.

O kai pasakė, kad "žinia apie tragediją mane nustebino lygiai taip pat, kaip ir visus kitus. Aš apie ją sužinojau tik daug vėliau - mane tiesiog pažadino iš miego ir pranešė, kas įvyko", net ištikimiausi jo šalininkai nepatikėjo.

Vašingtone C.Rice, išgirdusi M.Gorbačiovo keistus sapaliojimus, pasišlykštėjo. Ji niūrai pajuokavo: "O kaip mes? Jie nepažadino Gorbačiovo - ne, vietoj to, jie pažadino mus!"

Maskvoje vidaus reikalų ministras Vadimas Bakatinas viešai pareikalavo atsakyti, kodėl M.Gorbačiovas visiškai neatsiriboja nuo Vilniaus "pučo". Jelena Bonner, rašytojo ir disidento Andrejaus Sacharovo našlė, pareikalavo išbraukti jos vyro vardą iš visų Nobelio laureatų sąrašų, kuriuose yra įrašytas ir M.Gorbačiovo vardas.

Iš anglų kalbos išvertė Gabrielė VASILIAUSKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"