TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sapiegų kilmė: fiktyvi legenda tapo realybe

2012 05 03 7:56

Ar galėjo rusėnai Sapiegos iš Smolensko krašto, savo karjerą pradėję kaip paprasti raštininkai, būti kunigaikščio Gedimino palikuonys? Nebuvo, tačiau "įrodė" tai ir visus įtikino. Istorikas Rimvydas Petrauskas atskleidžia šį gana neretą reiškinį tų laikų diduomenėje.

Vilniaus universiteto istorikas profesorius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) diduomenės tyrinėtojas R.Petrauskas pasidalijo įdomiomis įžvalgomis - kaip fiktyvi legenda tapo realybe, kaip Sapiegos, norėdami pateisinti savo titulus ir užsitarnautą įtaką, to meto viešųjų ryšių priemonėmis, kartais net painiodami viešuosius ir privačius interesus, susikūrė gana įtikimas kilmės legendas.

Raštijos kraštas

"LDK nebuvo jokios kitos giminės, kurioje būtų buvęs toks didelis skirtumas nuo pradžios iki vėliau įgytos įspūdingos politinės padėties, - pasakojo istorikas. - Sapiegos kilę iš LDK pakraščio, pasienio su Maskvos kunigaikštyste, iš Smolensko žemių, kurios prie LDK buvo prijungtos vėliausiai - tik Vytauto laikais. Šis kraštas sunkiausiai integruotas į LDK. Ten nuolat kildavo įvairūs maištai, kuriuos tekdavo gana drastiškai malšinti. Tai žemė, ilgai ėjusi iš vienų rankų į kitas. Vėliau pats žymiausias iš Sapiegų - Leonas - XVII amžiuje turėjo žygiuoti jos atsiimti, kovoti prieš Maskvą."

Tačiau Smolenskas tapo vienu svarbiausių LDK kultūros, raštijos centrų. Šiame mieste buvo rašomi pirmieji Lietuvos metraščiai. "Todėl nesuklysiu teigdamas, jog kilmė iš Smolensko, raštijos krašto, nulėmė Sapiegų karjerą, - įsitikinęs R.Petrauskas. - Sapiegos į Lietuvos branduolį atvyko XV-XVI amžiuje. Šį laikotarpį galima pavadinti dalykinės raštijos plėtra. O tai, kad dažniausiai buvo naudojamas rusėniškas raštas, lėmė ir šią kalbą mokančių žmonių poreikį. Dauguma raštininkų buvo atvykę iš stačiatikiškų LDK žemių - Polocko, Voluinės, Smolensko. Taip ir prasidėjo Sapiegų kelias į Vilnių bei Trakus."

Pirmasis žinomas iš Sapiegų buvo Semionas (Simonas). Jo karjerą tęsė sūnūs Bogdanas ir Ivaška (Jonas) Sapiegos, tapę Lietuvos raštininkais. Valdovų Aleksandro, Žygimanto Senojo, vėliau ir Žygimanto Augusto laikais raštinė buvo ta vieta, kurioje smulkūs bajorai galėjo padaryti karjerą. "Taip elgėsi ne vien Sapiegos. Apskritai bajorui iš provincijos, ypač iš Smolensko krašto, prasimušti į ganėtinai tuo metu uždarą LDK diduomenę buvo vienintelis kelias - per valdovo kanceliariją, - pasakojo profesorius. - Valdovai, telkdami atsidavusias politines grupuotes, vertino kanceliarijos darbe pasižymėjusius žmones, nes jų išsilavinimas leido tikėtis patarimų, o asmeninis santykis - lojalumo ir tam tikro diskretiškumo." Nors kanceliarijos darbe buvo aiškus paskirstymas į dvi dalis - rusėnišką ir lotynišką, pasak istoriko, ši valstybinė institucija kūrė bendrą politinę santvarką, o kartu ir jos ideologiją.

Religija trukdė siekti karjeros

Tačiau raštininkus nuo Ponų tarybos asmenų skyrė ne tik kilmė, bet ir religija (stačiatikiai negalėjo gauti svarbesnių politinių postų). "Todėl tarp stačiatikių, besiveržiančių į elitą,  išpopuliarėjo katalikų ir stačiatikių bažnytinės unijos idėja, leidusi vėliau Sapiegoms, Chodkevičiams bei kitiems priartėti prie LDK diduomenės ir kartu neišsižadėti paveldėtos religinės tradicijos", - sakė istorikas. Bažnytine unija stačiatikiai pripažino popiežiaus valdžią ir svarbias Katalikų bažnyčios apeigas, tačiau galėjo išlaikyti savo ankstesnę vidaus organizaciją bei senąsias Rytų bažnyčios apeigas.

"Dingstis propaguoti uniją aktyviau pasireiškė XV-XVI a. sandūroje, ypač kai tai tapo aktualu pačiu aukščiausiu lygiu - kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis vedė tuo metu didžiausio priešo (tikėtasi, jog vedybos atneš taiką) Maskvos didžiojo kunigaikščio stačiatikio Ivano III dukrą Eleną. Abu sutuoktiniai iki pat mirties nepakeitė savo skirtingų tikėjimų. Vienu svarbiausių veikėjų šioje istorijoje tapo kunigaikščio Aleksandro raštininkas Jonas Sapiega, kuris 1501 metais nuvyko į Romą pas popiežių Aleksandrą VI derėtis dėl unijos, - dėstė R.Petrauskas. - Jonas Sapiega tarnybą pas Kazimierą Jogailaitį pradėjo nuo žemų pareigų - rašovo. Tik Aleksandro valdymo laikais iškilo į pagrindinius raštininkus ir labai greitai tapo visos LDK rusėniškos kanceliarijos dalies vadovu, vadintu didžiuoju sekretoriumi. Pagrįstai manoma, kad šis postas buvo sukurtas specialiai jam, nes nei iki tol, nei vėliau tokių "didžiojo sekretoriaus" pareigų nebuvo. Jonas įgijo didelę įtaką ir Aleksandro žmonos Elenos dvare - tapo kancleriu, aukščiausiu pareigūnu. Jis pirmasis iš Sapiegų gavo Ponų tarybos lygio pareigas. Jono tėvas to dar negalėjo nė įsivaizduoti. Vitebsko, Palenkės vaivada galiausiai buvo paskirtas valdovo maršalu."

Kaip pabrėžė istorikas, natūralu, kad profesionalūs raštininkai, be kurių neišsiversdavo pasiuntinybės tarnybos, tapdavo ir LDK pasiuntiniais. Jonas Sapiega vyko derėtis ne tik į Romą, bet ir į Maskvą, Livoniją.

Kultūrinis virsmas

Joną Sapiegą, nors buvo stačiatikių kilmės, tradicijos, jau labai ryškiai veikė LDK vyraujanti lotyniška kultūra. "Nukeliavęs į Romą jis veikiausiai iš popiežiaus rankų priėmė riterio pašventinimą (tai grynai vakarietiška kilmingųjų procedūra), veikiausiai pripažino ir bažnytinę uniją, - teigė profesorius. - Sūnų Jonas siuntė studijuoti į lotynišką mokymo centrą - Krokuvos universitetą, o gyvenimo pabaigoje pasirūpino, kad asmeniniai šeimos dokumentai būtų išversti į lotynų kalbą (nors pats buvo rusėniškos kanceliarijos dalies vadovas)."

Jonas Sapiega mažai apgyvendintame Palenkės regione (tarp Lenkijos ir Lietuvos) pradėjo kaupti pagrindinį to meto didikų turtą - žemės valdas. "Taip nežinoma vietovė - Kodenio dvaras - tapo gana svarbia vieta Sapiegų giminės istorijoje, - sakė R.Petrauskas. - Čia iki šiol išlikęs vienas įstabiausių senosios Lietuvos architektūros paminklų - Kodenio gotikinė cerkvė. Joje akivaizdus ir Sapiegų kultūrinis virsmas - stačiatikių maldos namai jau turi lotyniškos stilistikos akcentų."

Nuo dviejų brolių - Jono (Ivano) ir Bogdano - prasidėjo dvi genealoginės linijos: Jono pavadinta Kodenio vardu, o Bogdano - Ružanų.

Išimtys autoritetams

Su Sapiegų vardu siejamas dar vienas - jau katalikiškas -statinys Sapiegiškyje, kuris šiandien supaprastintai vadinamas Zapyškiu. Kitus maldos namus Sapiegos buvo pastatę Trakų saloje, tik jie neišliko. "Ten iškilo cerkvė. Jų Lietuvos branduolyje, skirtingai nei Palenkėje, kur gyveno daug rusėnų, laisvai statyti niekas neleisdavo. Tai, kad stačiatikių cerkvė atsirado Trakuose, liudija apie tam tikrą išimtį, nulemtą Sapiegų autoriteto, - tvirtino R.Petrauskas. - Belieka prisiminti Konstantiną Ostrogiškį, dar žymesnį to meto stačiatikį, kuris dėl savo karinių pergalių gavo leidimą statyti cerkves pačiame Vilniuje."

Pasisavino herbą?

LDK didikų statusą jau turintys Sapiegos įsigijo ir Lapino herbą. "Jį 1413 metais Horodlėje buvo gavusi garsi Vytauto laikų didikų giminė Sungailos. Tačiau giminė išmirė dar XV amžiuje. Neaišku, kaip Sapiegos perėmė šį herbą, - kalbėjo profesorius. - Galima spėti, kad tai įvyko po 1434 metų, kai Žygimantas Kęstutaitis išleido privilegiją, kuri sulygino katalikų ir stačiatikių teises. Tada jiems taip pat buvo leista gauti europinius herbus. Tuo metu kylančios stačiatikių giminės ir apsirūpino jais. Gali būti, kad Sapiegos gavo herbą adopcijos - įsūnijimo - būdu. Gal kas nors iš vėlyvųjų Sungailų spėjo įsisūnyti kurį nors Sapiegą, nors įrodymų nėra."

Tačiau R.Petrauskas neatmeta ir kitos svarstytinos galimybės. "Šis strėlės formos ženklas būdingas lietuvių ir rusų kilmingųjų sistemai. Sapiegos galėjo tokį turėti, o paskui, pastebėję panašumą su Lapinu, matyt, suheraldino ir naudojo kaip savo", - svarstė istorikas.

Kilmingų šaknų paieška

Sapiegoms pradėjus kilti į politinį LDK elitą vien herbo nepakako, reikėjo pasirūpinti kur kas svaresniu dalyku - savo kilme. "Kilmingos giminės šaknys turėjo paaiškinti, kodėl jie gali priklausyti siauram Lietuvos elito būriui, - pasakojo R.Petrauskas. - Štai Radvilos jau seniai gyrėsi visa plejada tikrų ir tariamų garsių savo protėvių. Pacai didžiavosi tariama giminyste su Florencijos Pazzi gimine. Tokiame kontekste dėl herbinio panašumo atsirado legenda apie Sapiegų kilmę iš garbingų lietuvių didikų Sungailų. Lenkų heraldikas Bartoszas Paprockis XVI a. viduryje iškėlė versiją, kad Sapiegos gali būti kilę iš Vytauto laikų Trakų kašteliono Jono Sungailos."

Tačiau Sapiegoms, pasak jų kilmės tyrinėtojo, to nepakako. Vėliau jiems kilo didesnių ambicijų, nes XVII a. antrojoje pusėje pasiekus išskirtinę padėtį šalia Radvilų jau svarbi tapo kilmė iš kunigaikščių.

"Įtikima" versija

"1688 metais Pranciškaus Stepono Sapiegos laidotuvių kalboje buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kad Punigaila (transformavosi iš visiems užmiršto Sungailos), kurio kitas vardas esą Sapiega, yra kilęs iš Algirdo giminės. O toliau tais laikais jau technikos reikalas buvo sukonstruoti daugiau ar mažiau visus įtikinančią teoriją. Atsirado gana nuoseklus pasakojimas, kad Sapiegų protėvis - Narimantas Gediminaitis. Istorijoje jokio ypatingo pėdsako nepalikęs šis vienas iš septynių Gedimino sūnų tapo populiariu genealoginiu veikėju. Iš jo save kildino ne tik Sapiegos, bet ir Radvilos", - aiškino istorikas.

Kodėl pasirinktas būtent Narimantas? R.Petrauskas mano, jog tai lėmė senuose Lietuvos istoriografijos veikaluose paplitusi viena istorikų prielaida - esą jis romėnišką Kentauro herbą kadaise pakeitė Vyčiu. "Taip paprastas kunigaikštis Narimantas iškilo iki vieno svarbiausių Lietuvos istorijos personažų - tapo pirmuoju Vyčio savininku", - pridūrė pašnekovas.

Išskirtinis titulas

"Atradę" savo kunigaikštišką kilmę Sapiegos pradėjo rūpintis jau konkrečiu teisiniu titulu. Ir tai jiems pavyko gana greitai. Šv. Romos imperatorius Leopoldas 1700 metais paskelbė Sapiegas imperijos kunigaikščiais. Taip jie tapo antra po Radvilų LDK diduomenės gimine, kuri galėjo pasigirti tokiu išskirtiniu titulu. Kaip pažymėjo istorikas, tada niekas titulais per daug nesisvaidė, tad vis dėlto tai reiškė Sapiegų giminės pripažinimą.

"Tačiau šį titulą Sapiegos gavo pačiu nepalankiausiu metu - kai pralaimėjo vidaus karą prie Valkininkų. Per suirutę imperatoriaus diplomą jie pametė", - sakė R.Petrauskas. Atsigavus po pralaimėjimo kunigaikštišką titulą reikėjo surasti. Praėjus keliems dešimtmečiams Sapiegos tai padarė dar įspūdingiau. "Kad titulą jie buvo gavę iš imperatoriaus, nieko nestebino. Radvilos taip pat iš jo gavo. Tačiau tai, kad naują titulą 1768 metais Sapiegoms suteikė Abiejų Tautų Respublikos Seimas, buvo naujiena, nes tada Seime minėti titulus drausta, jie jokios teisinės galios neturėjo. Todėl tikrai labai keista, kad Seimas iškilmingai paskelbė Sapiegas kunigaikščiais, kilusiais iš Narimanto, - stebėjosi profesorius. - Istorijoje dažnai nutinka, kad fiktyvi legenda pradeda gyvuoti kaip reali."

Vis dėlto prireikė nemažai pastangų, kad to meto bajoriškos visuomenės savimonėje būtų įtvirtinta ši kilmės teorija. Daugiausia čia nuveikė du žymūs Sapiegos. Pirmiausia - Kazimieras Jonas. Jis po Sapiegoms tragiškai pasibaigusio Valkininkų mūšio nusprendė imtis tokio projekto, kokio dar nebuvo įgyvendinęs nė vienas LDK didikas, - sukurti išsamią Sapiegų istoriją ir aprašyti visų, kiek žinojo, giminės narių biografijas bei visus juos atvaizduoti vario raižiniuose. Buvo pasamdytas ir specialus rašytojas - Antanas Aloyzas Mištautas.

"Ši istorija puikiai atskleidžia žinomą teoriją, kaip krizės suintensyvina, paaštrina istorinį mąstymą", - pabrėžė R.Petrauskas. Mecenatui mirus idėją toliau įgyvendino kitos - Kodenio - Sapiegų linijos atstovas LDK kancleris Jonas Fridrichas Sapiega. Jo užsakymu XVIII a. pradžioje buvo sukurta bene įspūdingiausia visų LDK laikų istorijoje (net valdovai to neturėjo) genealoginė manifestacija - protėvių ir giminaičių portretų galerija, kuri apėmė 72 gyvus ir mirusius Sapiegas. Ši galerija eksponuota giminės bažnyčioje Kodenyje.

Falsifikuoti dokumentai

Sapiegos jau turėjo herbą, titulą, paaiškintą kilmę, tad liko etimologiškai išnagrinėti savo vardą. "Lotyniškai buvo rašoma Sapiha. To meto jų aplinkos intelektualai pastebėjo, kad sukeitus raides i ir h vietomis išeina graikiškas vardas Sophia, - sakė profesorius. - Galiausiai, siekiant įtvirtinti kunigaikščio titulo teisėtumą, buvo sukurti net falsifikatai. Ir ne tik Sapiegos tai darė." Anot pašnekovo, didelės klastojimo entuziastės buvo kai kurios vienuolijos, norėjusios pateisinti savo žemėvaldos dalykus. Taip darantieji manė, jog elgiasi teisėtai, nes, tarkime, seniai turi žemės, tik įrodymų - ne, tad juos padirba. "Vienas tokių sufalsifikuotų dokumentų - Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugoma tariama Žygimanto Senojo privilegija, kuria pripažįstama Sapiegų kilmė iš Gedimino sūnaus Narimanto ir tuo pat metu suteikiamas kunigaikščio vardas. Tačiau Sapiegų tai netenkino, pradėję falsifikuoti jie negalėjo sustoti, - kalbėjo istorikas. - Padirbo dar ir Žygimanto Augusto privilegiją, kuria jiems neva dar suteikiamas, kad ir žemesnis, grafų titulas."

Romėniška kilmė

Galų gale pradėta ieškoti giminės vietos romėniškoje lietuvių kilmės teorijoje. Sapiegos apsidairė plačiau - juk Narimantas taip pat turėjo protėvius. "Jam buvo "atrastas" labai svarbus giminaitis - Prosperas Cezarinis, lydėjęs Palemoną iš Romos į Lietuvą, - teigė R.Petrauskas. - Taip Sapiegos kilmės legendomis įsitvirtino tarp pagrindinių Abiejų Tautų Respublikų didikų giminių, o svarbiausia - šalia Radvilų, su kuriais konkuravo. Kilmingųjų pasaulyje garbinga kilmė ir toliau buvo svarbus savimonės aspektas. Seniai išmirę Gediminaičiai didikų, bajorų sąmonėje išliko kaip tikrieji krašto valdovai, su kuriais giminiuotis buvo ypač garbinga."

Sapiegų tyrinėtojas pabrėžė, kad ši kilmės iš Gediminaičių legenda liudija giminės pastangas išstumti senąsias rusėniškas šaknis ir pritapti prie kitų LDK diduomenės giminių. "Sapiegos ne vieninteliai taip darė. Panašiai elgėsi ir kitos rusėniškos kilmės giminės - Chodkevičiai, Tiškevičiai. Visi buvo prasimanę kokias nors kilmės iš lietuviškų giminių legendas, - tvirtino R.Petrauskas. - Tai, kad jie XVII-XVIII a. buvo lietuviai politiniu požiūriu, turėjo atsispindėti ir kilmės istorijoje."

Pateisinamas melas

Istoriko profesoriaus Antano Tylos komentaras

Genealoginį Sapiegų melą galima pateisinti, nes jie buvo labai atsidavę Lietuvai. Priminsiu keletą tai iliustruojančių faktų.

Po Jono Karolio Chodkevičiaus mirties, nors LDK didžiojo etmono postas priklausė Kristupui Radvilai, Žygimantas Vaza etmonu paskyrė Leoną Sapiegą. Kilo politinių veikėjų nepasitenkinimas. Tačiau Leonas pademonstravo puikų pareigos supratimą ir pateisino į jį dedamas viltis. 1621 metais, jau būdamas nejaunas (64-erių) ir ligotas, iš savo rūmų Vilniuje, Antakalnyje, išvyko vadovauti karo su Maskva veiksmams. Kaip rašo to meto atsiminimų autorius, kolonos pabaigoje buvo vežamas juodas karstas. Tai, suprantama, labai nekariška, tačiau parodo pareigos valstybei supratimą.

Valstybei buvo atsidavęs ir Povilas Sapiega, 1655 metais po Jonušo Radvilos nušalinimo tapęs LDK didžiuoju etmonu ir Vilniaus vaivada. Kai 1655-aisiais caro kariuomenė priartėjo prie Vilniaus, Lietuvos kariuomenės vadai suskilo. Jonušas Radvila norėjo žygiuoti Kėdainių, o Vincentas Gosievskis - Gardino link. Tačiau susipainiojo bėglių vežimai ir Vincentas Gosievskis nespėjo pasukti į pietus, nužygiavo su Radvila į Kėdainius. Sapiega pasitraukė į Bresto vaivadiją ir ten pradėjo organizuoti karines Lietuvos pajėgas. Atėjo švedai, jiems pasidavė visa Lenkijos kariuomenė, laisvi liko tik Lvovas, Podolskas. Susiklostė tokia situacija, kad Povilui Sapiegai vienam iškilo pareiga gelbėti valstybę. Ižde buvusių lėšų Vincentas Gosievskis niekam nenorėjo duoti. Povilui teko naudotis savomis. Jis buvo paveldėjęs didelius mirusio giminaičio Sapiegos, gyvenusio Lenkijoje, turtus.

Povilas visas brangenybes išlydė, iškeitė į pinigus ir pasamdė apie 10 tūkst. karių, su kuriais išvadavo kai kurias Lenkijos žemes, Varšuvą. Po kurio laiko per Palenkę atėjo į Bresto vaivadiją ir pradėjo pietinės LDK dalies, vėliau ir pietinės Lietuvos, išvadavimą savo lėšomis.  

Įdomus ir kitas jo gyvenimo įvykis. Kai 1658 metais susiklostė kritinė situacija - trūko lėšų kariuomenės atlyginimams, pas Povilą Sapiegą, įsikūrusį Bresto vaivadijoje, vykdamas į Varšuvą užsuko Rusijos karo delegacijos vadovas. Iš užrašytų pokalbių sužinome, kad į Povilą buvo kreipiamasi taip: "Jūsų didenybe, Lietuvos didysis etmone, Vilniaus vaivada, matote, kad jūsų padėtis sunki, lėšų neturite, kariuomenė maištauja, o caras žada visokių gėrybių - titulų, žemių, turtų, tik pereikite pas carą."

Povilas Sapiega atsakė, jog liks ištikimas tai valstybei, kuriai dabar tarnauja. Jokiais turtais ir titulais nesusiviliojo. Su kariniais daliniais atžygiavo iki Vilniaus ir 1661 metų pabaigoje dalyvavo jo išvadavimo kovose. Mirė 1665 metais, nesulaukęs karo pabaigos, tačiau jo darbai išvaduojant LDK yra neginčijami.

Valstybė ir asmeninis gyvenimas - du ypač artimi ir svarbūs dalykai. Labai svarbu, ką žmogus iškelia į pirmąją vietą.

Paroda

Vilniaus paveikslų galerijoje iki gegužės 20 dienos dar veiksianti Sapiegoms skirta paroda (330 eksponatų, kurių daugiau kaip pusė atvežta iš Lenkijos) pristato Sapiegas valstybininkus, jų reikšmę LDK raidoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"