TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sarkofagai: didybės manija, virtusi menu

2007 10 08 0:00
K.M.Chodkevičiūtės sarkofagas buvo papuoštas dvylika paauksuotų apaštalų skulptūrėlių. Dalis išliko, dalį G.Kazlauskas išliejo iš naujo.
Autorės nuotrauka

Keičiasi laikai ir supratimas apie mirties įprasminimą, Lietuvoje svarstomas kremavimo įstatymas. O kadaise didikai bažnyčių požemiuose buvo laidojami brangiuose metaliniuose sarkofaguose, nes manyta, kad atėjus Paskutinio teismo dienai iš sarkofago greičiau prisikeltum, negu iš po žemių ateitum...

Kaip pasakoja vienintelis Lietuvoje metalinių sarkofagų restauratorius Gintaras Kazlauskas, užsisakyti brangų sarkofagą galėdavo ne bet kas, o tik pasiturintys žmonės, dažniausiai - bažnyčių fundatoriai. Visoje Europoje jų sarkofagai būdavo statomi bažnyčios požemyje po didžiuoju altoriumi. Kai netilpdavo - pasklisdavo po visą bažnyčią. Moterų sarkofagai puošnesni. Restauratorius mano, kad gedintys vyrai taip išreikšdavo joms meilę. Vyriškių - santūresni, bet ant jų išvardyti visi titulai, valstybinės pareigos, kuo didikai labai didžiuodavosi.

Sarkofagai būdavo puošiami giminės herbais, kokiais nors reikšmingais užrašais. Taip savotiška didybės manija - noras pasipuikuoti šeimos turtais - virto meno kūriniais, kuriais dabar ir žavisi restauratorius G.Kazlauskas. Jis po kruopelytę atkuria subyrėjusius jų užrašus, puošybos elementus.

Turtuolių ir dabar Lietuvoje netrūksta, tačiau sarkofago pas garsųjį restauratorių nė vienas nėra užsisakęs. "Ne, tokio bepročio šiais laikais neatsirado, - sakė restauratorius. - Be to, ir laikai, ir požiūris į mirties įprasminimą pasikeitė."

Alavas tinka ir šaukštui, ir sarkofagui

Kiekviename krašte sarkofagai daryti iš tokių medžiagų, kokių daugiausia šalyje tuo laikotarpiu būta. "Pavyzdžiui, italai juos meistravo iš marmuro, nes jo Italijoje - nors apsišik. Ten ir suoliukai parkuose iš marmuro. Tai negi jie sarkofagus darys iš alavo. Pilna Italija jų - ir antikinių, ir renesansinių - iš marmuro, - pasakojo restauratorius. - Pasitaiko varinių ar sidabrinių. Pavyzdžiui, šv.Kazimiero Vilniaus katedroje esantis sarkofagas - sidabrinis."

Jonušo Radvilos sarkofagas Kėdainiuose, kurį prieš keletą metų restauravo G.Kazlauskas, - varinis, padengtas auksu ir sidabru. "Jaunystėje Trakų Vokėje restauravau iš ketaus lietą Tiškevičiaus sarkofagą. Tiškevičiai Lentvaryje turėjo ketaus liejyklą. Paskui sovietmečiu tas pats fabrikėlis vonias iš ketaus darė", - pasakojo restauratorius.

Lietuvos-Lenkijos valstybėje sarkofagai dažniausiai būdavo gaminami iš alavo. Alavas į Lietuvą atkeliaudavo iš Anglijos rūdynų. Alavo era užtruko nuo XII iki XIX amžiaus. Kaip pasakojo specialistas, tada ir šaukštus, šakutes, lėkštes, puodus, šukas, diržų sagtis bei sagas iš jo gamino. Tačiau alavinių daiktų archeologai beveik neranda, nes jie būdavo vis perlydomi ir daromi iš naujo - taip miestelėnai atnaujindavo savo buitį. Išliko tik alaviniai sarkofagai.

Tai buvo gana brangus metalas, nepigus jis ir dabar, nes rūdynai išseko - kilogramas kainuoja apie 40-50 litų, o tai, pasak restauratoriaus, tik pusantros degtukų dėžutės gabalėlis. Tačiau keturių vyrų vos pakeliamas alavinis sarkofagas brangus ne tik dėl alavo. Tai kultūros paminklas, o jis - neįkainojamas.

Alavas nerūdija, tačiau tai minkštas metalas. Per gaisrą jis lengvai išsilydo, nes jo lydymosi temperatūra - 220 laipsnių. Dirbant jį galima lengvai išsilydyti ir ant viryklės.

Nuo šalčio ir laiko šis metalas dūla. Be to, ilgai stovėdami alaviniai sarkofagai išlinksta. Restauruodamas G.Kazlauskas pagamina tvirtą geležinį rėmą - kad alavinis meno kūrinys stovėtų ilgiau, negu iki šiol yra stovėjęs.

Paklaustas, ar jaukiai jis jaučiasi šalia daiktų, kuriuose laikomi palaikai, restauratorius atsakė: "Man tai meno kūriniai. Be to, restauruojami jie gauna tiek chemijos, kad alavą laižyt gali. O palaikai per kelis šimtus metų būna visai sudžiūvę, jokio kvapo. Be to, dar pastebėjau, kad darbas greičiau ir sklandžiau einasi, jei tas žmogus per gyvenimą kaip angeliukas būna perbėgęs. O jei nekokį gyvenimą nugyvenęs, tai ir restauruoti sunkiai sekasi."

Laidotuvės - net po metų

"Iš anksto sarkofagų niekas neužsakydavo, ne taip, kaip dabar bobutės kaime karstą pačios išsirenka, nusiperka ir palėpėje laiko. Sarkofagas būdavo pradedamas gaminti didikui mirus. Kadangi tai trukdavo ilgai, laidotuvės kartais įvykdavo po pusmečio ar net po metų (mirusysis tą laiką gulėdavo konservuotas). Dabar tai visi automobiliais kitą dieną sulėktų, o tada greitos laidotuvės būdavo neįmanomos - nei mobiliųjų, nei paprastų telefonų nebuvo. Norint susikviesti politiškai svarbius žmones, reikėdavo nemažai laiko, - pasakojo restauratorius. - Ne paslaptis, kad svarbaus didiko laidotuvės tapdavo didele švente ir svarbiu įvykiu, juk suvažiuodavo aplinkinių kraštų didikai, vykdavo derybos, pasitarimai, visi prie vaišių stalo bendraudavo keletą dienų. Suprantama, kad per tokį susibūrimą svarbu būdavo pademonstruoti velionio turtus, jo palikuonių galią. Sarkofagas tai puikiai atskleisdavo: būta savotiško puikavimosi, pūtimosi. Kaip dabar verslininkai savo "lygį" demonstruoja važinėdami prabangiu automobiliu ar auksine plunksna, nes žino, kad verslo partneris vargiai su juo sutartį pasirašys, kiaurą batą išvydęs, lygiai tas pats ir anų laikų didikams galiojo. Ar turtingi, ar prasiskolinę buvo, mėgo paviršiniais dalykais puikuotis."

Suprantama, jei valstybei blogi laikai būdavo, tai ir valdovas nelabai prabangiame sarkofage atguldavo. Arba, kaip sakė restauratorius, palikdavo jį balzamuotą gulėti iki geresnių laikų. "Pavyzdžiui, garsusis Radvila Kochanka Nesvyžiuje (dabartinė Baltarusija) buvo palaidotas tik po 40 metų, nes visokios suirutės tinkamų laidotuvių surengti neleido", - pasakojo G.Kazlauskas.

Beje, visais laikais kilus neramumams, prasidėjus karui sarkofagus tekdavo slėpti (ir Radvilų sarkofagus Nesvyžiuje ne kartą iš bažnyčios nešė į pilį, paskui atgal). Pasak restauratoriaus, priešų barbariškumui ribų nebūdavo, plėšė, ką rasdavo, o alavas - geras grobis. "Palaikus išversdavo, na, jei batai geri, dar juos pasiimdavo, o alavą parsigabendavo, parduodavo meistrams, tie šaukštų priliedavo. Į viską buvo žvelgiama labai pragmatiškai. Niekas ten jokiais sarkofagų menais nesidomėjo", - pasakojo jis.

Kaltas Lenino palaikų institutas

Jau nuo seno Lietuvoje buvo žinomi įvairūs mirusiųjų konservavimo būdai - nelygu kišenė ir poreikis. Velionis gerai išsilaikydavo nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. "Pavyzdžiui, Radvilų palaikai sarkofaguose po Nesvyžiaus bažnyčia gražiausiai išbuvo kelis šimtus metų - kol nebuvo pakeistas mikroklimatas. Šie Radvilos turėjo puikius savo giminės palaikų konservavimo meistrus, - pasakojo G.Kazlauskas. - Po Stalino mirties į Nesvyžių buvo atlėkę darbuotojai iš Maskvos instituto - šis rūpinosi Lenino palaikų išsaugojimu. Didelius įgaliojimus turintys specialistai norėjo pasisemti patirties iš Radvilų. Maskviečiai atlupo sarkofagus, be gailesčio ėmė mėginius, tačiau patys apstulbo, kai kelis šimtus metų išsilaikę "švieži" lavonai akimirksniu subyrėjo, nes taip barbariškai elgiantis buvo pakeistas mikroklimatas."

Puikiai išstudijavęs su garsių žmonių mirtimi susijusius įvykius restauratorius papasakojo ir karalienės Barboros Radvilaitės palaikų istoriją. "Nors ji ir karalienė, karalienei deramo sarkofago neturi. Oda muštas medinis sarkofagas jai padarytas XX amžiaus pradžioje, kai buvo rasti jos palaikai. Visa B.Radvilaitės laidotuvių prabanga buvo jos kelionė iš Krokuvos į Vilnių, - pasakojo meistras. - O karalienės balzamavimas buvo baisus, nes kitokio būdo tuo metu neturėjo. Kadangi kūną teko arkliukais vežti vasarą, tai viską užpylė negesintomis kalkėmis. Kalkės, kaip žinote, viską suėda. Liko tik auksas ir apirę kaulai. Žygimantas Augustas ketino Vilniuje pastatyti šventovę, kur turėjo būti palaidotos jo žmonos ir jis pats, tačiau nespėjo. Pilių teritorijoje, už nacionalinio muziejaus, yra išlikę tik tos pradėtos statyti bažnyčios pamatai."

Europietiškumo semtasi iš latvių

Dabar restauratorius baigia atkurti Jono Karolio Chodkevičiaus sesers Kristinos Marijos Chodkevičiūtės-Farensbach sarkofagą. Nors Lenkijoje yra apie 50 sarkofagų ir jie visi seniai restauruoti, o Lietuvoje - tik 10, ir jie tik neseniai pradėti tvarkyti, šiuo, dabar restauruojamu, galime didžiuotis.

"Tai pats seniausias Lietuvos-Lenkijos valstybėje polichromuotas (spalvotas) sarkofagas (svarbiausios abiejų giminių spalvos - balta ir raudona). Dešimt sfinksų, atstojančių sarkofago kojas, bei dvylika apaštalų, kurie naudojami ir kaip varžtai, bus paauksuotais plaukais. K.M.Chodkevičiūtės sarkofagas ryškiai skiriasi nuo kitų Lietuvoje išlikusių - jis europietiškiausias, nes atvežtas iš Latvijos (jos vyras - latvių didikas Volmaras Farensbachas) ir atskleidžia visai kitą kultūrą, - pasakojo restauratorius. - Šaukiam, kokie mes europiečiai, tačiau latviai, kad ir kaip mums nesmagu pripažinti, yra europietiškesni: jie nuo seno susiję su vokiečiais, o mes - su slavais. Latvių didikai - buvusių Livonijos ordino riterių palikuonys. Europietiška mada juos veikė labiau. Na, pasižiūrėkim į graviūras, į freskas, tapybą. Kaip atrodo lietuvių bajoras? Plika galva su plaukų kuokštu. Tokia mada buvo atėjusi iš turkų. O lenktas kardas? Irgi iš turkų. Ilgas rūbas su daug sagų (vadinamasis kontūžas) - taip pat turkiška ir rusiška mada. Tai kur čia ta Europa? Latvijos didikų mada labiau priminė vokiečių, ispanų, prancūzų madas. Tad visai nekeista, kad Chodkevičiūtės jos vyro latvio užsakytas sarkofagas - europietiškas ir labai skiriasi nuo kitų Chodkevičių giminės sarkofagų."

Nežinojo žmonos gimtadienio

Pasak restauruojamo sarkofago "savininke" Chodkevičiūte susidomėjusio meistro, jos gyvenimas nebuvo rožėm klotas. "Anksti mirė tėvas, todėl ji užaugo vyresnio brolio J.K.Chodkevičiaus šeimoje. Todėl ir palaikai šalia jo šeimos Kretingoje atgulė. Paskaitykite, kaip ant sarkofago jos vyras V.Farensbachas užrašė, - rodydamas pasakojo G.Kazlauskas. - Vietoj gimimo datos - daugtaškis. Parašyta tik mirties data - 1619 metai. Įsivaizduojat, vyras nežinojo žmonos gimtadienio. Sakysite, galėjo giminių pasiklausti? Negalėjo, nes santykiai su Chodkevičiais buvo nekokie. O kaip jie bus geri, jei V.Farensbachas - avantiūristas paskutinis. Kiek jis visiems yra prišikęs, Dieve tu mano. Vieną dieną jis su švedais, kitą - su rusais arba lenkais. Kas daugiau moka, su tais ir susideda. O kad J.K.Chodkevičius buvo paskirtas Kurliandijos (Latvijos) gubernatoriumi, tai vis turėjo išklausyti karaliaus priekaištus dėl "švogerio" šunybių. Galų gale jo avantiūros baigėsi Vokietijoje, kur buvo pagautas ir giljotinuotas. Įsivaizduojate, bajorui nukirto galvą. Beje, Volmaro kariniuose daliniuose pulkininkais tarnavo jo pavaikiai. O tokių jis nemažai turėjo. Aš tai manau, kad J.K.Chodkevičius užsisėdėjusią savo senmergę seserį už jo išleido taip tikėdamasis jį suvaldyti. Nes jis, skirtingai nei jo padorus ir garbingas tėvas, daug bėdų visiems pridarydavo."

Kur paslėpė vyro palaikus?

Kur paties J.K.Chodkevičiaus (1560-1621) - didžiojo Lietuvos-Lenkijos karo vado, nepralaimėjusio nė vieno mūšio, vieno žymiausių tų laikų didikų - sarkofagas ir palaikai, iki šiol nežinoma. Šalia kitų artimųjų palaikų jo šeimos statytos Kretingos bažnyčios kriptoje jo nėra.

J.K.Chodkevičius, mirus pirmajai žmonai Sofijai Mieleckaitei būdamas jau beveik šešiasdešimties, vedė jauną turtingą kunigaikštytę Oną Aloizę Ostrogską, tačiau labai greitai mirė. "Šiuolaikiniam žmogui sunku suprasti tokių vedybų tikslą. Tačiau nepamirškime, kad tai buvo riterių laikai, garbingi didikai vesdavo jaunas merginas, kad galėtų kartu melstis Dievui, vienas kitam padėti. Tada tokios santuokos tarp aristokratų buvo suprantamos. Čia nebuvo jokios kalbos apie seksą, tik mes dabar tai traktuojam kitaip, - pasakojo restauratorius. - Po J.K.Chodkevičiaus mirties ilgai netilo diskusijos, kur bus saugomi jo palaikai, kam atiteks jo turtas - ar Chodkevičių giminei, ar jaunai žmonelei. Peštynės truko ilgai, kol neįsikišo pats karalius. Viskas atiteko žmonai. Ji vyro palaikus išsivežė į savo valdas, ten, kur ir pati planavo po mirties būti palaidota, į dabartinę Ukrainą, Ostrogą. Bėgant amžiams palaikai, kad nebūtų apiplėšti, buvo kažkur pervežti, paskui dar kilo gaisras. Po gaisro sarkofago nieks nerado. XX a. lenkų spauda rašė visokius bestselerius, kur galėjo dingti J.K.Chodkevičiaus palaikai. Panašiai kaip ir mūsų Vytauto, nieks nežino, kur jie."

Po Kretingos bažnyčia sarkofaguose guli J.K.Chodkevičiaus šeima: du sūnūs iš pirmos santuokos (vienas iš jų - kūdikis, išgyvenęs porą valandų, kitas - miręs 14 metų), J.K.Chodkevičiaus motina. Pirmosios žmonos Sofijos Mieleckaitės-Chodkevičienės sarkofagą G.Kazlauskas restauruos baigęs K.M.Chodkevičiūtės sarkofagą, kitais metais.

Pamiršęs menus, juos tik atkuria

Restauratorius prisipažįsta, kad kai mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume ir įgijo metalo plastiko specialybę, apie menus, o ne apie restauraciją galvojo. "Tada man atrodė, kad restauracija - nesąmonė, dvelkia pelėsiais, geriau pačiam kurti meną. Visi tada, jauni būdami, dėjomės dideliais menininkais, - pasakojo jis. - Tačiau gyvenimas patvarko taip, kaip jam reikia. Restauravimui reikėjo "metalistų", atėjau galvodamas, kad laikinai. O dabar jau dvidešimt penkti metai, kaip užsibuvau. Ir seniai man įdomu tai, ką darau. Pats blogiausias restauratorius - kūrėjas. Toks kai atkurs, tai neatpažinsi. Geras restauratorius neturi rodyti savęs, nedemonstruoti savo ambicijų, jis turi tik atkurti. Tačiau tai turi daryti ne iš lubų, o remdamasis istorija."

Pastaruosius dešimt metų G.Kazlauskas darbuojasi Kėdainių rajone, Labūnavoje, pas savo tėvus. "Užėmiau tvartą, įsirengiau dirbtuves ir darbuojuosi. Ramu čia, tylu. Vilniuje tai, matyt, durys neužsidarytų, bėgtų visi, kas su nulūžusiu šaukštu, kas su arbatinuku", - juokavo restauratorius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"