TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Saugantis nacių aukų atminimą

2014 06 25 12:00
Evgenijos Levin nuotrauka

Kalboje tiesus ir konkretus, gal net kiek „kampuotas“, tačiau tuo pat metu pasirengęs atsakyti į visus rūpimus dalykinius klausimus - tokį pirmą įspūdį palieka Algis Karosas, ilgametis Panerių memorialo vedėjas. 

„Nedarykite iš manęs kažkokios superžvaigždės“, - sako Algis. Superžvaigždės iš jo tikrai nedarysiu - vargu ar toks pavadinimas tinka tyliems muziejininkams, tačiau nepakalbinti negaliu. Tai žmogus, bene geriausiai žinantis tai, kas vyko Paneriuose nacių okupacijos metu.

- Mielas Algi, kas Jums yra muziejininkystė, kas Jums yra darbas Paneriuose?

- Nemoku gražbyliauti, todėl atsakysiu paprastai. Tai yra darbas, kurį dirbau su meile. (praėjusią savaitę A. Karosas išėjo į pensiją - aut.) Kai baigiau mokslus tuometiniame Vilniaus Vinco Kapsuko universitete, atsirado vieta Revoliucijos muziejuje, kuriam tada priklausė Panerių memorialas. Domėjausi karo laikotarpiu, todėl Panerių tema buvo man kaip tik.

- Kaip atrodė Paneriai 1980-aisiais, kai ėmėtės vedėjauti?

- Pagal architekto Jaunučio Makariūno 1976 metais paruoštą rekonstrukcijos projektą Paneriuose ketinta įrengti atminties ir poilsio parką. Tačiau trūkstant lėšų darbai užstrigo ir buvo iš dalies atlikti tik po dešimties metų. Man atėjus, teritorijoje stovėjo mažas nugyventas muziejukas, įrengtas standartiniame vaisių kioske, teritorija pilna statybinių medžiagų, viskas išrausta. Pastatėlį suremontavome, tačiau 1983 metais jis sudegė. Buvome ką tik atnaujinę ekspoziciją... Sudegė ir mano apie Panerius rinkta medžiaga.

- Kaip tik norėjau paklausti, ar turite savo archyve medžiagos, kuria galėtumėte pasidalinti?

- Po to gaisro nuleidau rankas. Tai buvo skaudžiausias įvykis, man dirbant Paneriuose.

Bronislawos Kondratowicz nuotrauka

- Kiek žinau, statant naują ir dabar stovintį pastatėlį, kilo įvairių keblumų...

- Tuo metu valstybei labai trūko pinigų, todėl ji nutarė pataupyti. Buvo sustabdytos kultūrai skirtų objektų statybos, išskyrus ūkinių pastatų, fabrikų ir pan. Tad sudegus tam vaisių kioskui, atsidūrėme labai nepalankioje padėtyje. Buvo sugalvota ant tų pačių pamatų pastatyti muziejų, dokumentuose pavadinant jį ūkiniu pastatu. Katastrofiškai trūko medžiagų, todėl dirbome su tuo, ką turime. Dabar žmogus galėtų šaipytis matydamas tą mūsų kūrybą (pvz. antro aukšto lubos padarytos iš ekspozicijų vitrinų medinių plokščių), tačiau tada buvo tokios galimybės. Imdavai ir panaudodavai viską, ką tik gaudavai.

- Susidaro įspūdis, kad Paneriai niekada nebuvo lepinami...

- Gal dabar, atliekant tą grandiozinę Panerių rekonstrukciją, reikalai pasikeis? Tik svarbu, kad nebūtų sugriauta tai, kas sukurta per keletą dešimtmečių. Mano didžiausias noras, kad būtų rekonstruota „degintojų duobė“ (duobė, kurioje naciai laikė kalinius, turėjusius atkasti ir sudeginti Paneriuose nužudytų žmonių kūnus – aut.). Tada žmonės pajustų bent dalelę to, kas vyko Paneriuose.

- Kai kas sakytų, kad tai neautentiška?

- Nereikia to bijoti. Svarbu pats poveikis. Visa Varšuva, Dresdenas atstatyti, pagaliau ir Valdovų rūmai. Ar kam nors tai kliūva? Po kurio laiko lankytojams tai bus visiškai natūralus dalykas.

- Grįžkime kelis dešimtmečius atgal. Kada Paneriuose pradėjo veikti muziejus?

- Jis buvo pradėtas kurti 1959 metais, kai į Panerius atėjo dirbti Stanislovas Liučvaitis. Šis žmogus Paneriams nusipelnęs daugiausia. Stanislovas rinko medžiagą, kalbino liudininkus, pagal 1944 metų Raudonosios armijos karininko paruoštą eskizą išsiaiškino duobių vietas, įkūrė ekspoziciją. Jam atėjus į Panerius, stovėjo vienintelis obeliskas „Fašistinio teroro aukoms“, prie kurio sovietinių švenčių proga vykdavo mitingai. Iki muziejaus įsteigimo būtent mitingai buvo pagrindinė atminimo forma.

- Kokia ta forma dabar?

- Irgi panaši. Atvažiuoja valdžios vyrai, pakalba ir išsiskirsto. Iki kito karto.

Zigmo Vitkaus nuotrauka

- O kaip per trisdešimt metų pasikeitė memorialo lankytojai?

- Labai pasikeitė. Seniau atvažiuodavo daugiausia organizuotos grupės (mokiniai, gamyklų kolektyvai), be jau minėtų valdžios vyrų. Dabar atvyksta daug pavienių lankytojų. Per metus sovietų laikais memorialą aplankydavo iki 70 tūkst. žmonių. Nemažai atvykdavo Vilniaus krašto lenkų, po karo repatrijavusių į Lenkijos Liaudies Respubliką. Atvažiuodavo ir Paneriuose nužudytų sovietų karo belaisvių artimųjų. Ateidavo ir žydų, tačiau jie neišsiskirdavo. Tuomet niekas neskirdavo aukų pagal tautybę, tiesiog atvykdavo pagerbti čia nužudytų žmonių.

- Kaip jums pačiam atrodo, ar tautybių neišskyrimas tokiose vietose kaip Paneriai yra veikiau teigiamas, nei neigiamas dalykas?

- Manau, kad teigiamas. Seniau pagerbdavo visus, o dabar kiekviena tauta gerbia tik savo aukas. Tačiau juk aukos guli tose pačiose duobėse. Mano supratimu, jas pagerbiant neturėtų būti daroma jokio skirtumo. Mirtis suvienija visus. Aš buvau ir prieš paminklų statymą, kurių po nepriklausomybės išdygo ištisas miškas. Jie skatina žmones pastebėti tik savo tautiečių kančias.

- Dirbdamas muziejuje susidurdavote su daugybe žmonių. Koks susitikimas jums labiausiai įsiminė?

- Prisimenu vieno Raudonosios armijos karo belaisvio Nikolajaus Belodedo motiną. Ilgus metus ši moteris nežinojo, kur karo metais dingo jos sūnus. Muziejaus darbuotojai nustatė, kad jis nužudytas Paneriuose. Tai sužinojusi, sunkiai sirgdama, ji kasmet susiruošdavo į Panerius. Niekada nepamiršiu jos, žingsnis po žingsnio ateinančios nuo traukinių stoties iki memorialo. O tai geras kilometras, didelis atstumas sergančiam ir senam žmogui. Muziejininkui tokie susitikimai – didžiausias atlygis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"