TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Saulėlydžio premjeras

2010 02 05 0:00
Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministras A.Merkys. 1927 m.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Vasario 1 dieną (kitais duomenimis - sausio 20) sukako 123 metai, kai gimė žymus politikas, paskutiniosios tarpukario Lietuvos Vyriausybės vadovas Antanas Merkys.

Nors šio žmogaus nuopelnai kuriant ir įtvirtinant nepriklausomą Lietuvos valstybę nemaži, kai kurie jo 1940 metais priimti sprendimai sudarė okupantams prielaidas "įteisinti" mūsų valstybės likvidavimą. Tačiau ar to meto sąlygomis buvo įmanoma pasipriešinti brutaliai jėgai?

A.Merkys - vienas žymiausių tarpukario politikų, kūrusių Lietuvos valstybę nuo pat Nepriklausomybės kovų. Krašto apsaugos ministras, Klaipėdos krašto gubernatorius, Kauno burmistras, Vyriausybės įgaliotinis atgautame Vilniaus krašte... Visa tai - įvairiaspalviai vieno žmogaus politinės biografijos puslapiai. Deja, šiandien A.Merkio vardas dažniau asocijuojasi ne su valstybės kūrimu, o su tragišku jos saulėlydžiu: 1939-ųjų rudenį jam buvo lemta tapti paskutiniuoju nepriklausomos Lietuvos ministru pirmininku ir noromis ar nenoromis prisidėti prie mūsų valstybės likvidavimo.

Ar tie šeši paskutinieji politinės biografijos mėnesiai tikrai nubraukia visus ankstesnius A.Merkio nuopelnus? Ar kelios dienos okupantų prie sienos priremto nominalaus prezidento poste paliko jam nors menkiausią galimybę pasielgti kitaip? Atsakyti į šiuos klausimus be galo sunku, nes apie A.Merkio sprendimų bei poelgių motyvus tomis lemiamomis dienomis dabar galima spręsti nebent iš paties buvusio premjero parodymų, duotų sovietų nelaisvėje, arba iš prisiminimų, kuriuos paliko kiti politikai, toli gražu nejautę simpatijos paskutiniosios tarpukario Vyriausybės vadovui.

Tad ir dabar A.Merkio premjeravimo istorija palieka vietos įvairiausiems vertinimams bei versijoms. Vieni kaltina buvusį Antano Smetonos bendražygį vos ne valstybės išdavimu, kiti tvirtina, jog jis padarė viską, ką galėjo, kad gresiančios okupacijos akivaizdoje išsaugotų bent jau formalią mūsų krašto nepriklausomybę.

Matyt, tiesa slypi kažkur per vidurį. Sprendžiant iš visko, profesionalus politikas, puikus administratorius ir neprastas diplomatas tiesiog nebuvo pasirengęs veikti ekstremalioje situacijoje, tad susidūręs su brutalia jėga paprasčiausiai palūžo. Ir galbūt teisus buvo išeivijos publicistas Bronys Raila, kuris, prisimindamas dramatiškus 1940-ųjų įvykius, rašė: "Didžiausi ir ilgai nokę įvykiai pagaliau išsisprendžia per labai trumpą laiką, net ne per valandas, o minutes. Ir per tas minutes pasirodo visa žmogaus esmė, tikrasis charakteris, protas, aistros, valios kietumas, jo emociniai išgyvenimai ir etiniai postulatai."

Be abejo, šie žodžiai tinka ne vien A.Merkiui, bet ir visiems to meto politikams bei kitiems veikėjams, pasirinkusiems skirtingus likimus. Link lemtingų sprendimų žmogus eina visą gyvenimą, kiekvieną savo žingsnį ir poelgį nejučia mesdamas į nematomą taupyklę, kuriai sudužus paaiškėja tikroji jo susikurtų koncepcijų ar deklaruotų idėjų vertė. Tad, mėgindami suprasti A.Merkio sprendimus laisvės sutemų valandą, pažvelkime į svarbiausius šio politiko gyvenimo ir karjeros epizodus.

Karjeros vingiai

Iš pirmo žvilgsnio A.Merkio kelias į politiką prasidėjo ten pat, kur ir daugelio to meto inteligentų, stojusių kurti mūsų nepriklausomos valstybės. Mokėsi Rusijoje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, vėliau įgijo teisininko diplomą, galiausiai - grįžo į Lietuvą, kurios jau laukė sunkios nepriklausomybės kovos. Tačiau kitaip nei daugeliui kitų kariuomenėn įstojusių savanorių, A.Merkiui pauostyti parako taip ir neteko: kaip diplomuotas teisininkas jis iš karto buvo paskirtas kuriamos Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Juridinio skyriaus viršininku. Po trijų mėnesių jaunas ir energingas karo valdininkas buvo paaukštintas - 1919 metų kovo 12 dieną sudarytoje Prano Dovydaičio Vyriausybėje jam atiteko KAM valdytojo pareigos. Nors ši Vyriausybė gyvavo vos mėnesį, A.Merkys be darbo neliko: naujasis premjeras Mykolas Sleževičius paskyrė jį krašto apsaugos ministru.

Rugpjūčio mėnesį reorganizavus ministeriją ir įsteigus vyriausiojo kariuomenės vado pareigybę A.Merkys neteko kabineto nario portfelio ir buvo paskirtas ypatingųjų reikalų karininku, o kiek vėliau - krašto apsaugos ministro ir kariuomenės vado generolo Prano Liatuko padėjėju. Tai gali atrodyti kaip smuktelėjimas žemyn, tačiau iš tikrųjų šios ne itin skambiai vadinamos pareigos jaunam karininkui suteikė naujų galimybių, kuriomis jis netruks pasinaudoti. Mat ministro padėjėjo postas faktiškai prilygo dabartinio viceministro pareigoms, o kadangi kariuomenės reikalais užsiėmusiam generolui ministerijos reikalai rūpėjo ne tiek jau daug, netrukus KAM aparato reikalus kone vienasmeniškai ėmėsi tvarkyti A.Merkys. Būtų per drąsu teigti, kad šis darbas ministro ir kariuomenės vado padėjėjui sekėsi puikiai. Priešingai - kaip tik tuo metu kariuomenėje prasidėjo rimtos problemos, netrukus atvedusios prie pavojingos situacijos. Tačiau A.Merkiui ši istorija ne tik nepakenkė, bet ir atvėrė galimybę vėl palypėti aukštyn.

O viskas įvyko štai kaip. 1920 metų vasario 21 dieną generolas P.Liatukas, susikvietęs į savo kabinetą Kauno įgulos dalinių vadus, išgirdo labai nemalonią naujieną. Karininkai informavo savo vadą negalį užkirsti kelio galimiems kareivių bruzdėjimams, o gal ir rimtesniems neramumams: kariai esą jau seniai prastai maitinami, neaprūpinami tinkama apranga, o kareivinės beveik nešildomos. Kitą dieną prie Įgulos bažnyčios surengiamas kareivių mitingas. Jo dalyviai įteikia valdžiai peticiją, kurioje, be kita ko, reikalaujama pagerinti kareivių maistą, aprangą, higienos sąlygas kareivinėse bei karo ligoninėse ir laiku mokėti algas. P.Liatukas pažada perduoti karių reikalavimus Vyriausybei ir užtikrina, jog jie būsią įvykdyti. Regis, tuo incidentas turėjo baigtis - mitingavę kariai taikiai išsiskirstė po kareivines. Tačiau tuo pačiu metu Aukštojoje Panemunėje puskarininkių suformuotas "revoliucinis komitetas" pamėgina perimti į savo rankas vadovavimą vienam pulkui. Atvykęs aiškintis padėties P.Liatukas tuoj pat suimamas. Tada padėtį imasi taisyti A.Merkys. Atmetęs maištininkų reikalavimus derėtis, jis duoda įsakymą bruzdėjimus nuslopinti jėga. Negalėjęs ar nenorėjęs spręsti kariuomenės aprūpinimo problemų ir taip užkirsti kelio neramumams, kariuomenės valdininkas tiesiog pasinaudojo stipresniojo teise. Toks žingsnis pasiteisino: išvaduotas P.Liatukas nedelsdamas atsistatydino, vyriausiuoju kariuomenės vadu buvo paskirtas generolas Silvestras Žukauskas, o A.Merkiui vėl įteiktas krašto apsaugos ministro portfelis.

Vėliau įsitikinsime, kad A.Merkys visuomet veiks greitai ir ryžtingai, ypač kai jaus už savo nugaros didesnę jėgą. Būtent ši jėga, atėjus laikui, pamėgins jį atvesti ir į Vyriausybės vadovo postą. Tačiau tokios valandos dar teks sulaukti. Šia jėga A.Merkiui taps A.Smetonos vadovaujami tautininkai: 1919 metais įsitraukęs į mažos, tuomet dar nelabai įtakingos partijos gretas, būsimasis premjeras liks ištikimas jai iki pat lemtingojo 1940-ųjų birželio.

O kol kas politiko karjeroje tenka daryti pertrauką. 1920 metais išrinkto Steigiamojo Seimo paskirtas naujasis premjeras liaudininkas Kazys Grinius krašto apsaugos ministro pareigas pasiūlo pulkininkui leitenantui Konstantinui Žukui. A.Merkiui dabar tenka rūpintis grynai kariniais reikalais - vadovauti vietos kariuomenės brigadai bei atlikti kai kuriuos specialius Vyriausybės pavedimus. Vis dėlto koviniuose daliniuose niekuomet netarnavęs, matyt, jautėsi nejaukiai, tad 1922 metų spalio 17 dieną pulkininkas leitenantas A.Merkys nutarė pasitraukti į atsargą.

Perversmininkų ministras

Būtent tuo metu A.Merkio gyvenime nutinka dalykai, turėję didelės įtakos tolimesniam jo keliui į politikos aukštumas. Dirbdamas gerai mokamą teisininko darbą ir užsiimdamas verslu, jis drauge vykdo ir kai kuriuos valstybinius pavedimus. Viename iš jų buvusio ministro laukia lemtingas susitikimas. 1923 metais A.Merkys du mėnesius dirba aukštojo valstybės įgaliotinio Klaipėdos krašte A.Smetonos sekretoriumi. Užsimezgusi artimesnė dviejų bendraminčių pažintis lemia tai, kad 1924 metų rugpjūtį vykusiame tautininkų suvažiavime A.Merkys tampa šios partijos Centro valdybos nariu. Aktyviai veikia jis ir kartu su bendraminčiais įsteigtoje Lietuvos atsargos karininkų sąjungoje.

Greičiausiai šios dvi aplinkybės ir lems ypatingą A.Merkio vaidmenį 1926 metų perversme. Pasak vieno pagrindinių perversmo vadovų ir Slaptosios karininkų organizacijos lyderių pulkininko Vlado Skorupskio, būtent A.Merkys tapo vienu pirmųjų civilių, kuriam gruodžio 17-osios išvakarėse buvo pranešta apie pučistų planus. Būtent jam perversmą organizavę kariškiai buvo numatę ir naujojo ministro pirmininko postą. Tiesa, 1952-aisiais, jau būdamas kalėjime, jis MGB tardytojui teigs apie tokius ketinimus nieko nežinojęs, tačiau vargu ar tokiomis aplinkybėmis duotus parodymus verta priimti domėn. Šiaip ar taip, jau įvykus perversmui, liaudininkų prezidentas K.Grinius buvo spaudžiamas pavesti formuoti Vyriausybę ne kam kitam, o A.Merkiui. "Tegu daro su manim ką nori, tegul sušaudo, bet A.Merkio paskyrimo aš nepasirašysiu", - tuomet atrėžęs prezidentas. Kas lėmė tokį į kampą įvaryto valstybės vadovo užsispyrimą, ir šiandien niekas negali atsakyti. Galbūt tai buvo asmeninės antipatijos, galbūt vien tai, kad A.Merkys - nors ir atsargos, bet vis dėlto kariškis? Pastarosios prielaidos naudai bylotų nebent tai, kad prispaustas prie sienos K.Grinius vis dėlto sutiko ministru pirmininku skirti kitą artimą A.Smetonos bendražygį - Augustiną Voldemarą, kuris, nors ir būdamas civilis, vėliau labai prisidės prie autokratinio režimo įtvirtinimo. Šiaip ar taip, ir pats K.Grinius, savo memuaruose išsamiai aprašęs premjero skyrimo aplinkybes, epizodo su A.Merkiu nežinia kodėl atkakliai nenorės prisiminti.

Netapęs premjeru, A.Merkys nelieka nuošalyje nuo teisėtą Vyriausybę nuvertusių perversmininkų - A.Voldemaras paskiria jį krašto apsaugos ministru. Suprantama, kad naujasis premjeras tokį žingsnį žengia ne savo iniciatyva, o reikalaujant A.Smetonai. Nekelia abejonių ir tai, kad duoti A.Merkiui ministro portfelį buvo ne pats geriausias sprendimas: puikiai suprasdamas, kad tėra tik kompromisinis kabineto vadovas, liguistai ambicingas A.Voldemaras jau nuo pirmos dienos turėjo rimtą pagrindą nemėgti savo buvusio konkurento, kuriam tautininkai teikė pirmenybę. Pirmai progai pasitaikius ministras pirmininkas atsikratys nemėgstamo varžovo.

Tačiau kol kas A.Merkiui tenka dirbti juodus ir ne pačius maloniausius darbus: įgyvendinti karo padėties nuostatus ir siųsti į ką tik įsteigtą Varnių koncentracijos stovyklą politinius oponentus bei kitus asmenis, kuriuos A.Smetonos valdžia laikė pavojingais valstybės tvarkai ir ramybei.

Ministerijai A.Merkys vadovavo neilgai. 1927 metų birželį, būdamas atostogose, jis netikėtai įteikia A.Smetonai atsistatydinimo prašymą, kurį prezidentas tuoj pat patenkina. Nors apie atsistatydinimo priežastis tuomet viešai nekalbėta, visiems buvo aišku, kad tai įvyko dėl trinties su kabineto vadovu. A.Voldemaras apie šią situaciją prabils tik 1940-aisiais, jau būdamas sovietų tremtyje Šiaurės Kaukaze: pasak jo, ministro paslaugų buvo atsisakyta, nes šis neva nepastebėjęs dokumentų klastojimo perkant ginkluotę. Kad ir kaip ten būtų, apie kokią nors 1927 metais demaskuotą aferą ministerijoje savo prisiminimuose neužsimena nė vienas to meto veikėjas, nieko apie tai nerašo ir tų dienų spauda.

Sutikęs dėl šventos ramybės paaukoti savo bendražygį, A.Smetona turėjo surasti jam naujas atsakingas pareigas: juo labiau kad, kitaip nei A.Voldemaras, prezidentas apie buvusį ministrą buvo itin geros nuomonės. Taigi netrukus A.Merkys paskiriamas Klaipėdos krašto gubernatoriumi. Su šiomis sunkiomis pareigomis A.Merkys, atrodo, susidorojo geriau nei jo pirmtakai: tą liudija jau vien faktas, jog šiame poste jam pavyko išbūti gerokai ilgiau nei kitiems. Ne ką blogiau buvęs gubernatorius tvarkėsi ir su Kauno burmistro pareigomis, į kurias buvo išrinktas 1934 metų sausį. 1939-ųjų rudenį puikių administratoriaus savybių turintis politikas paskiriamas Lietuvos Vyriausybės įgaliotiniu atgautajame Vilniaus krašte, kur gana sėkmingai sprendė sudėtingas etnines, politines ir ekonomines problemas.

Agresijos akivaizdoje

Tačiau šiame poste A.Merkys ilgai neužsibūna: maždaug po mėnesio jo laukia sunkiausias gyvenimo išbandymas. Praėjus vos porai mėnesių nuo nelemtojo Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo Europos žemėlapyje jau nebeliko kaimyninės Lenkijos, kurią iš dviejų pusių okupavo nacistinė Vokietija ir stalininė Sovietų Sąjunga. Džiaugsmą dėl atgautojo Vilniaus temdo spalio 10-osios sutartimi į Lietuvą įsileistos sovietų karinės įgulos. Mėgindama žūtbūt išlaviruoti tarp Berlyno ir Maskvos, Lietuvos valdžia lyg skęstantis šiaudo laikosi neutralumo, nenorėdama pripažinti, kad tokia pozicija jau nieko negali išgelbėti. Jokių konstruktyvių sprendimų nepriima ir opozicijos spaudimu sudaryta koalicinė Vyriausybė, kurioje pirmą kartą po 1926-ųjų perversmo posėdžiauja ne tik tautininkai, bet ir krikdemų bei liaudininkų ministrai. Grėsmės akivaizdoje skamba tik tarpusavio kaltinimai. Viskas baigiasi tuo, kad aštuonis mėnesius veikusi Jono Černiaus Vyriausybė subyra. Sudaryti naują ministrų kabinetą lapkričio 21 dieną pavedama A.Merkiui.

Jau iš Seimui pateiktos naujojo kabineto vadovo programos buvo matyti, kad A.Merkys atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Geras administratorius, neblogai ūkio reikalus išmanantis teisininkas tikriausiai galėjo būti puikus premjeras ramiais laikais. Tačiau, norint vesti valstybės laivą per karo įsiūbuotus tarptautinės politikos vandenis, veikiausiai reikėjo visiškai kitų savybių.

Gruodžio 6-ąją iš Seimo tribūnos A.Merkys pirmiausia skuba pareikšti ištikimybę Tautos vadui ir jo vykdytam "tautos ir valstybės stiprinimo darbui". Nieko nauja ir vos keliose užsienio politikai skirtose pastraipose: kabineto vadovas tik pakartoja, kad jo Vyriausybė gins teises, "kurios mūsų kraštui priklauso, bet drauge stropiai vykdys prievoles, kurios jai tenka pagal tarptautinę teisę ir pagal Lietuvos sudarytas sutartis su svetimomis valstybėmis. Tų sutarčių pirmoj eilėj, žiūrint jų svarbos Lietuvos Respublikai, minėtina spalių 10 dienos sutartis su drauginga mums Sovietų Sąjunga".

A.Merkio Vyriausybei pavyko suvaldyti šlyjančius krašto ūkio reikalus, išvengti rimtos ekonomikos bei finansų krizės ir priimti subalansuotą 1940 metų biudžetą. Puikiam oratoriui pavyko įtikinti Seimą, kad sunkiais laikais teks priimti nepopuliarius įstatymus, kuriuos daug kas pavadintų netgi socialistiniais: smarkiai apmokestinti stambių įmonių antpelnius, tam tikrose srityse įvesti valstybinį kainų reguliavimą. "Mes žengiame į naują ekonominio gyvenimo fazę, į dirigavimo fazę. Mes esame apsupti valstybių, kur ūkis taip diriguojamas, bet pas mus tas dirigavimas bus silpnesnis negu mūsų kaimynų", - tvirtino Vyriausybės vadovas. Valstybinis ūkio reguliavimas bent jau tuo metu davė vaisių: paprasti Lietuvos gyventojai beveik nepajuto Europoje vykstančio karo įtakos.

Tačiau politinių kataklizmų akivaizdoje A.Merkio Vyriausybė pasirodė esanti visiškai bejėgė. 1940 metų pradžioje kabineto nariai jau puikiai suvokė, kad valstybės nepriklausomybei gresia mirtinas pavojus, tačiau visi padėties svarstymai baigdavosi be jokių rezultatų.

Tuo tarpu atomazga nenumaldomai artėja. Gegužės pradžioje sovietai sutelkia Baltijos šalių pasienyje trijų milijonų kariuomenę ir apkaltina Lietuvą čia esančių Raudonosios armijos įgulų karių grobimu. A.Merkiui tenka vykti į Maskvą ir beviltiškai aiškintis SSRS užsienio reikalų ministrui Viačeslavui Molotovui. Regis, tada paskutinysis premjeras galutinai suvokė, kad atsidūręs prieš brutalią ir nenumaldomą jėgą veikti nebegalės. Žinoma, jau tuomet buvo galima atsistatydinti ir bent laikinai sukliudyti Kremliaus planams. Tokios nuomonės buvo ir grupė aukštų Lietuvos karininkų, kuriems A.Merkys pats žadėjo pasitraukti. Tačiau pažado nežinia kodėl netesėjo, ir, pasilikęs savo poste, sulaukė birželio 14-osios ultimatumo.

Tą lemtingą naktį Vyriausybės vadovas atrodė jau visiškai palūžęs. Puikiai suvokdamas, kad atveria kelią "teisėtai" Lietuvos okupacijai, paskutiniajame Vyriausybės posėdyje jis kategoriškai pasisakė už tai, kad būtų priimti visi agresoriaus reikalavimai. Priešingai nei prezidentas A.Smetona, jis ragino nedelsiant suimti sovietams neįtikusius, tačiau niekuo savo kraštui nenusikaltusius vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Galiausiai, A.Smetonai pasitraukus į Vokietiją ir pagal galiojančią Konstituciją perėmęs prezidento pareigas, A.Merkys okupantų reikalavimu pamins pagrindinį šalies įstatymą, laikinuoju premjeru paskirdamas ne vicepremjerą Kazį Bizauską, o Kremliaus emisarų marionetę Justą Paleckį, kurio nurodymu jis pats su šeima netrukus atsidurs tremtyje, o vėliau už "aktyvų prisidėjimą prie tarptautinės buržuazijos pastangų nuversti Sovietų valdžią" bus nuteistas 25 metams nelaisvės liūdnai pagarsėjusiame Vladimiro kalėjime. Ironiška, bet nuo tokių teisės ir sveikos nuovokos požiūriu absurdiškų kaltinimų neišgelbėjo net tai, kad 1940-ųjų birželį premjeras įvykdė visus okupantų reikalavimus. Pats A.Merkys kitokio likimo, atrodo, ir nesitikėjo: tai liudija ir sutemų valandą ištarti jo žodžiai: "Pasilieku vilkams suėsti..."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"