TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Šauliai: sąžinės ir meilės vedami

2015 06 26 6:00
Biržų būrio šauliai prie miesto pilies griuvėsių. 1920 m. LCVA nuotrauka

Išaugus grėsmėms iš Rytų, daugelis Lietuvos piliečių pastaruoju metu vėl suskato stoti į Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS). O rytoj sukanka 96 metai nuo dienos, kai šią sukarintą visuomeninę organizaciją sumanė įkurti būrelis valstybės įstaigų tarnautojų, įkvėpti Nepriklausomybės kovų partizanų. Svarbiausias LŠS uždavinys buvo organizuoti totalinį pasipriešinimą agresoriui. Tad prisiminkime, kam rengėsi ir kaip kovojo ano meto šauliai.

"Vienas užsienio diplomatas Kaune man pasakė, esą jei kas pultų Lietuvą, galėtų ją net be kraujo praliejimo užimti. Aš priminiau šitam diplomatui, kad, be mūsų kariuomenės, kiekviename Lietuvos mieste, miestelyje ir kaime yra ginkluoti šaulių būriai, kurie pasiryžę gyvybių negailėdami ginti Lietuvos nepriklausomybę", - taip per šeštąjį Lietuvos šaulių sąjungos suvažiavimą 1928-ųjų birželį kalbėjo krašto apsaugos ministras Teodoras Daukantas.

LŠS tuomet priklausė tūkstančiai vyrų ir moterų, pasirengusių ginti savo žemę taip, kaip Nepriklausomybės kovų metu gynė pirmieji šauliai, kovoję ne vien frontuose, bet ir priešo užnugaryje. O ką jau kalbėti apie 1939-uosius, kai padangė virš Lietuvos jau buvo smarkiai apniukusi. Tų metų pabaigoje šalyje buvo 62 tūkst. šaulių, iš jų 42 tūkst. – kariuomenėje tarnavusių ar šiaip gerai apmokytų vyrų. Veikdami teritoriniu principu jie galėjo per 3-4 valandas susirinkti vadavietėse ir pradėti veikti: trukdyti priešui skverbtis į šalies gilumą, ardyti jo komunikacijas, naikinti pavienius priešo karius ar nedideles jų grupes, galiausiai – demoralizuoti įsibrovėlius nuolatiniais ir netikėtais antpuoliais. Atsidūrę okupuotoje teritorijoje, šauliai turėjo be atskiro įsakymo pradėti partizaninį karą.

Deja, politinei šalies vadovybei nuolankiai kapituliavus, šauliai taip ir negalėjo pasipriešinti okupantams. Tiesą sakant, nei jie, nei kariuomenė, nei visuomenė tomis dienomis taip ir nesuprato, kas iš tikrųjų vyksta. Atsitokėta tik tuomet, kai Lietuvoje nebeliko nei savos Vyriausybės, nei kariuomenės. Štai tuomet šauliai ir įsitraukė į nematomą karą, kuriam jie rengėsi bent du dešimtmečius.

Gerbė net priešas

Kaip jau minėta, pradžią LŠS davė Nepriklausomybės kovose kilęs partizanų sąjūdis. 1918 metų rudenį prie Lietuvos artėjant Raudonajai armijai, daugelyje vietovių ėmė kurtis ginkluoti būriai, kuriuos organizavo iš Rusijos grįžę lietuviai karininkai, vietos mokytojai ir net kunigai. Prasidėjus kovoms su bermontininkais, Užsienio reikalų ministerijos tarnautojui Matui Šalčiui kilo mintis suvienyti partizanų būrius ir suburti į vieną organizaciją, galinčią padėti kariuomenei. 1919 metų birželio 27-ąją pas M. Šalčių susirinkę valstybės įstaigų atstovai nutarė įkurti savanorišką kariniais pagrindais veikiančią visuomeninę organizaciją ir pavadinti ją Lietuvos šaulių sąjunga. Nors oficialiai šauliai pradėjo veikti tik tų pačių metų rugsėjį, būtent birželio 27-ąją įprasta laikyti tikruoju LŠS gimtadieniu.

Vėlyvą 1919-ųjų rudenį partizanai masiškai stojo į LŠS, nes tik būdami oficialios sukarintos organizacijos nariai jie galėjo teisėtai nešioti ir naudoti ginklą. Šie vyrai jau turėjo neįkainojamos partizaninių kovų patirties. Partizanai ne tik organizuodavo gyventojų savigyną nuo bermontininkų plėšikavimų, bet ir nepabūgdavo stoti į atvirus susirėmimus su priešu. Ypač šauliai pasižymėjo per garsiąsias Radviliškio kautynes: žvalgė priešo pozicijas, nutraukydavo telefono linijas, ardydavo tiltus ir geležinkelius, nuo galimų antpuolių dengė Lietuvos kariuomenės flangus. Dėl partizanų veiksmų bermontininkai neteko dešimties karininkų, 137 kareivių, 35 arklių ir daugybės kitokio kariško turto.

Šauliai pirmieji į atsiliepė ir 1920-ųjų rugsėjį paskelbtą į Steigiamojo Seimo kvietimą padėti Lietuvos kariuomenei atremti lenkų legionų puolimą. Jie ragino "visos Lietuvos piliečius be tautos ir tikybos skirtumo tuojau registruotis pas vietinius Šaulių sąjungos skyrius tikslu organizuotis į šaulių ir partizanų būrius“. Patys šauliai iki mėnesio pabaigos drauge su reguliariosios kariuomenės kovotojais jau buvo priekinėse fronto linijose, kovojo fronte, bet dažniausiai veikė užnugaryje, stabdydami per fronto liniją besiveržiančius pavienius lenkų junginius ir gaudydami užfrontėje veikiančius diversantus.

To meto šauliams kiekvienos kautynės buvo žūtbūtinės – patekę į priešo rankas jie beveik neturėjo šansų išgyventi. Neuniformuoti užfrontės kovotojai nebuvo laikomi karo belaisviais, jų negynė jokie tarptautiniai susitarimai, todėl priešo karo lauko teismai dažniausiai pasmerkdavo juos myriop. Vien kovose su lenkais toks likimas ištiko 33 šaulius, dar 34 kovotojai žuvo kalėjimuose. Lietuvos vyrų pasiaukojimą gerbė net priešai. Istorikas Vygandas Vareikis to meto šaulių veiklai skirtoje disertacijoje cituoja tokius Lenkijos kariuomenės 13-ojo Ulonų pulko karininko prisiminimus: „Paimti į nelaisvę su ginklu rankoje ir nuteisti, sušaudyti, neleisdavo užrišti akių. Mirdavo drąsiai su orumu, atiduodami gyvybę atskirumo ir nepriklausomybės idėjai.“ Šią nuostatą šauliai vėliau atnešė ir į pokario partizanų gretas.

Rengėsi kovoti užnugaryje

Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, Lietuva susitelkė į ramų valstybės kūrimo darbą. Tačiau trečiojo dešimtmečio viduryje jos taikią padangę vėl ėmė temdyti negandų nuojautos. Teberuseno konflikto su Lenkija žarijos, bolševikinė Rusija jau buvo sunaikinusi vos 997 dienas gyvavusią nepriklausomą Gruzijos Demokratinę Respubliką. Dar anksčiau Raudonosios armijos daliniai pasmaugė Armėnijos ir Azerbaidžano laisvę.

Tuo metu iš Vakarų taip pat pūtė neramūs vėjai: Miuncheno aludėse vis garsiau skambėjo kalbos apie Vokietijos patirtą pažeminimą ir būsimą jos prisikėlimą, o iš kalėjimo paleistas Adolfas Hitleris ėmė iš naujo kurti tokius siekius puoselėjančią Nacionalsocialistų partiją. Pamažu darėsi aišku, kad Versalyje sukurta Europos taikos sistema ima byrėti, o Lietuvai tai nežadėjo nieko gera – ar šlietųsi prie Rytų, ar prie Vakarų, mūsų valstybė rizikavo būti įtraukta į naują plataus masto karinį konfliktą, o pasirinkusi neutralumą ji liktų akis į akį su agresyviais kaimynais.

Tuo metu karininkų žurnale „Kardas“ ir šaulių leidinyje „Trimitas“ vis dažniau imta kalbėti apie būsimus karus ir apie tai, kaip Lietuvos valstybė galėtų atremti potencialią stipresnių kaimynų agresiją. 1925 metų „Kardo“ dešimtajame numeryje slapyvardžiu Dzūkų Partizanas pasivadinęs autorius rašė: „Turint galvoj, kad mūsų kariuomenė negalės visur laikyti ištisą frontą, susidūrus gi su priešininkų pasikėsinimais ant mūsų laisvės ir valstybės egzistencijos, kas mums padės realiai? Užtarimai čia galvon neimami, nes jie užtarėjams nieko nekainuoja ir niekam nekliudo. Turime juk gyvus pavyzdžius su Vilniumi, žinome Gruziją, žinome ir daug kitų. Skaitomasi tik su tuo, kas moka save gerbti ir sugeba save tinkamai ginti. Gali atsitikti, jog karui ištikus mes pasiliksime vieni ir nebūdami pasiruošę gintis turėsime patys sau užsidėti jungą ir vargo pančius. Imant galvon, kad mes galim likti vienų vieni, turime iš kalno nustatyti gynimosi metodus. Tie metodai, be abejo, iškels reikalą nuo pat pradžios vartoti partizanų kovą.“

Tokiai kovai kaip niekas kitas tiko šauliai. Pirma, jie turėjo partizaninių kovų patirties, antra – buvo gerai organizuoti. Jau trečiojo dešimtmečio viduryje didesnis ar mažesnis šaulių būrys veikė daugelyje valsčių. 1924-isiais „Trimitas“ rašė: „Šiandien kiekvienas Tėvynę mylįs pilietis gali stoti šaulių būriuosna, gauti ginklą ir reikalui esant gintis.“ Plataus masto partizaninio karo koncepcija numatė sudaryti iki šešiasdešimties kovotojų grupes, veikiančias gerai pažįstamose apylinkėse, vengiančias atvirų kautynių ir apsiribojančias priešo užpuldinėjimu iš pasalų. „Karui prasidėjus (...) turi visas kraštas virsti širšių lizdu“, - straipsnyje „Ginkime gimtinį lizdą nuo priešininko“ ragino „Trimitas“.

Apie 1926-uosius nekonvencinio karo strategija atsirado ir Lietuvos kariuomenės planuose bei direktyvose, o trečiojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo nuolatiniai šaulių ir kariuomenės manevrai, su nedidelėmis pertraukomis vykę iki pat sovietinės okupacijos pradžios: šauliai mokėsi pridengti reguliariosios kariuomenės dalinius, įvelti priešą į stabdomąsias kautynes ir kovoti priešo užnugaryje. 1940-ųjų pradžioje surengtuose kursuose šauliai buvo supažindinti su naujausia ginkluote, mokomi topografijos, sprogdinimų ir partizanų taktikos.

Prieš pat 1940-uosius šauliai buvo tapę tikrai grėsminga jėga. Spaudoje nuolat skelbiama tautos sušaulinimo idėja, ir augančios grėsmės valstybei per 12 metų padidino šios organizacijos narių skaičių iki 60 tūkst., o išmokytų ir galinčių valdyti ginklą rikiuotės šaulių, palyginti su 1926-aisiais, padaugėjo nuo 11 313 iki 48 107. Kaip pažymi šaulių pasirengimą partizaniniam karui nagrinėjęs istorikas Vytautas Jokubauskas, vien 1939 metais į LŠS įstojo per 10 tūkst. vyrų ir moterų.

Tiesa, apie 40 proc. rikiuotės šaulių buvo pirmos klasės atsargos kariai, tad prasidėjus mobilizacijai jie turėjo būti pašaukti į reguliariąją kariuomenę, tačiau visi kiti, kad ir ne itin gerai ginkluoti (1940 m. balandžio 23 d. Vyriausiojo kariuomenės štabo įsakymu jiems palikta 21 900 šautuvų ir 504 lengvieji kulkosvaidžiai), veikdami priešo užnugaryje galėjo ir turėjo pridaryti jam sunkiai prognozuojamų nuostolių.

Ir priešas tai žinojo. 1940 metų birželio 3-iąją, likus vos dvylikai dienų iki Lietuvos okupacijos, laikinasis SSRS reikalų patikėtinis Lietuvoje Vladimiras Semionovas informavo savo vyriausybę: "Tęsiasi skubus šaulių apginklavimas ir jie telkiami stambiuose miestuose. Policijos nuovadose parengti išsiuntinėti vardiniai šaukimai visuotinei mobilizacijai. Svarbios Kauno įstaigos saugomos šaulių.“ Po penkių dienų atvykusiam į Maskvą Lietuvos ministrui pirmininkui Antanui Merkiui šis faktas buvo pateiktas kaip dar vienas „nedraugiškų“ Lietuvos veiksmų pavyzdys.

Sovietai šaulių bijojo labiau nei Lietuvos kariuomenės pasipriešinimo. Net ir šiai kapituliavus – šauliai galėjo ir turėjo veikti be jokio įsakymo, vadovaudamiesi vien savo sąžine ir Tėvynės meile. Ne veltui dar 1937-aisiais LŠS vadas Pranas Saladžius ištarė tokius žodžius: „Partizanų, laisvų šaulių jokios represijos, jokie pralaimėjimai ilgą laiką nesugeba sunaikinti, nes jie remiasi ne kuriais nors palyginti lengvai suardomais centrais, o savo gimtinės pastogėmis, savo iš šeimų atnešta nuotaika ir gaivaline priešo neapykanta.“ Deja, nelemtąjį 1940-ųjų birželį į Lietuvą įžengusiai Raudonajai armijai nepasipriešino ne tik kariuomenė, bet ir šauliai. Pasižiūrėkime, kodėl taip įvyko.

„Savųjų“ išdavystė

Pagal Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo parengtą planą, į Lietuvą įsiveržus priešo pajėgoms, užnugaryje atsidūrę šauliai turėjo be jokių papildomų nurodymų pradėti partizaninį karą, truksiantį tol, kol šalis bus išvaduota, arba kol visi partizanai žus. Tačiau praktiškai įgyvendinti šią užduotį buvo beveik neįmanoma. Visų pirma – dėl politinės ir karinės vadovybės išdavystės. Lietuvos Vyriausybei nusprendus priimti sovietų ultimatumą, kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas paskelbė liūdnai pagarsėjusį įsakymą ne tik nesipriešinti Raudonosios armijos daliniams bet ir draugiškai juos sutikti. Kariuomenės vadovybė kontroliavo ir apskričių karo komendantus, kuriems buvo pavaldžios ir šaulių rinktinės. Taigi apskričių komendantai, remdamiesi šiuo nusikalstamu įsakymu, ne tik negalėjo nurodyti šauliams priešintis, bet ir privalėjo užtikrinti, kad jokio pasipriešinimo nebūtų.

Be to, kitaip nei, tarkime, Šveicarijoje, prieš galimą hitlerininkų invaziją per tris dienas sutelkusioje pusę milijono karių, Lietuvos šauliai ginklų namuose nelaikė – jie buvo saugomi pasienio užkardose, policijos nuovadose ir kariniuose daliniuose, o iš ten juos pasiimti buvo galima tik gavus LŠS vado leidimą. Tačiau duoti tokį leidimą nebuvo kam – LŠS vadas pulkininkas P. Saladžius pirmąją invazijos dieną su finansų ministro Ernesto Galvanausko vadovaujama delegacija buvo išsiųstas į Vokietijos pasienį – įkalbinėti pasitraukusį prezidentą Antaną Smetoną sugrįžti į Kauną. Apie nelemtąjį V. Vitkausko įsakymą nesipriešinti okupantams jis sužinojo tik kitos dienos pavakarę, grįždamas iš nenusisekusios misijos. O dar po poros dienų naujoji „liaudies vyriausybė“ paleido šaulių vadą į atsargą, o vietoj jo taip nieko ir nepaskyrė.

Bet ar negalėjo vado netekę šauliai apsiginkluoti patys ir pradėti kovos veiksmus prieš atėjūnus? Gal ir būtų galėję, jei būtų supratę, kas iš tiesų vyksta. Juk pagal parengtus gynybos planus savarankiškus veiksmus šauliai turėjo pradėti tik praradę ryšį su kariuomene ir savo vadovybe. Tačiau visi juk savo vietose – kariuomenei tebevadovauja tas pats V. Vitkauskas, veikia nauja, bet „lietuviška“ vyriausybė, o pasitraukusio A. Smetonos pareigas perėmė naujas „prezidentas“, o kartu – ir ginkluotųjų pajėgų vadas – visiems pažįstamas Justas Paleckis. Taigi dantis sukandę šauliai vykdė nurodymą nesipriešinti.

Atsitokėta tik vėliau, kai J. Paleckio liepos 11 dienos aktu LŽS veikla buvo nustabdyta, o dar neišaušus liepos 12-osios rytui, organizacijos vadas P. Saladžius buvo suimtas. Kitą dieną LŠS pradėta nuginkluoti ir likviduoti. Tačiau tai dar buvo ne viskas - okupantai rengėsi fiziškai likviduoti ar ištremti visus šaulius. Lapkričio 28 dieną sovietinės Lietuvos vidaus reikalų liaudies komisaras Aleksandras Guzevičius pasirašė įsakymą, kuriuo nurodoma suaktyvinti "antisovietinio elemento" apskaitą. Atskira įsakymo eilutė skirta ir šauliams. Turėjo būti suregistruotas "šaulių sąjungos vadovaujantis sąstatas, pradedant būrių vadais ir baigiant sąjungos viršininku; centro valdybos nariai; sąjungos štabo nariai; dalinių-kuopų, rinktinių, tiek vyrų, tiek moterų - aktyvas; nuolatiniai žurnalo "Trimitas" bendradarbiai". Iki 1941 metų vasaros buvo suregistruoti 57 895 šauliai. Koks likimas laukė visų šių vyrų ir moterų, nesunku nuspėti - tai parodė pirmieji masiniai 1941 metų birželio trėmimai. Laimei, nuo žūties ar tremties didelę dalį šaulių išgelbėjo prasidėjęs karas.

Nors formaliai LŠS buvo likviduota dar 1940-ųjų rugpjūtį, šauliai tebelaikė save organizacijos nariais. Maža to, faktiškai išliko ir visos šaulių teritorinės struktūros – tik be vėliavų ir beveik be ginklų. Mažuose miesteliuose ir kaimuose veikę šauliai ir toliau susieidavo vieni su kitais – juk jie buvo draugai, bičiuliai kaimynai. Tokių susibūrimų jie neafišavo, bet ir labai neslėpė – eilinių šaulių okupantai kol kas neregistravo, organizuotai jų niekas nesekė. Tad kas galėjo prikibti prie būrelio vyrų, sekmadienį po pamaldų besišnekučiuojančių prie bažnyčios, ar susirinkusių pabendrauti kurio nors ūkininko troboje. Bet kaip tik tokiuose susiėjimuose ir ėmė formuotis pasipriešinimo sovietams židiniai.

Tam šauliai turėjo visas sąlygas: jiems nereikėjo kurti naujos organizacijos, o tebelaikiusių save LŠS nariais vyrų ir moterų buvo visur – kaimo sodybose ir mokyklose, pašte ir geležinkelyje, girininkijose ir parapijų komitetuose. Ko šauliai beveik neturėjo – tai ginklų, kurių tik nedidelę dalį per organizacijos nuginklavimo vajų pavyko išsaugoti ir paslėpti. Tačiau šauliai juk buvo rengti ir neginkluotai kovai, kurią, organizacijos struktūroms natūraliai atsidūrus pogrindyje, organizuoti buvo ne taip jau sunku.

Nepaskelbto karo kariai

Taigi jau 1940-ųjų vasarą šauliai aktyviai įsitraukė į propagandinę kovą, skatindami pilietinio nepaklusnumo akcijas: kaimuose ir miesteliuose kėlė trispalves, platino antisovietinius atsišaukimus, ragino boikotuoti rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Tiesa, spręsti apie šaulių dalyvavimo tokiose akcijose mastą sunku, mat nė viena besiformuojančio antisovietinio pogrindžio organizacija dėl suprantamų priežasčių atsišaukimuose nenurodė savo vardo. Tačiau tarp suimtų už tokią veiklą asmenų beveik visada buvo LŠS narių.

1940-rudenį šauliai užmezgė ryšį su Berlyne įsikūrusio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) Kauno štabu. 1941 metų birželio 14-ąją, prasidėjus pirmiesiems masiniams trėmimams, provincijos šauliai per kurjerius ir pašte bei telefono stotyse dirbančius bendražygius iš Kauno gavo nurodymą: pasitraukti iš namų, pereiti į nelegalią padėtį, ginkluotis ir laukti tolesnių direktyvų. Taip per porą dienų atsirado kovai pasirengusios ginkluotos grupės, kurių pagrindą sudarė LŠS nariai.

Vos prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, šauliai daugelyje vietovių išėjo į viešumą ir šį kartą ėmė veikti pagal aplinkybes – taip, kaip ir buvo numatyta prieškariniuose gynybos planuose. Pirmasis jų uždavinys buvo sėti paniką tarp sutrikusių sovietinių aktyvistų, antrasis – užimti miestelių milicijos bei kitokias valdžios įstaigas ir taip apsirūpinti ginklais. O kai birželio 23-iosios rytą LAF aktyvistai per Kauno radiofoną paragino visus lietuvius pradėti sukilimą ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, šaulių būriai pradėjo veiksmus kone visose vietovėse, prasidėjo tikras užfrontės karas. Ypač intensyvus jis buvo Šiaurės ir Rytų Lietuvoje, kurią vermachto daliniai pasiekė vėliausiai. Uniformuoti šauliai užimdavo miestelius, perimdavo valdžios įstaigas, palaikė tvarką, iškeldavo trispalves – žodžiu, darė viską, kad atžygiuojantys vokiečių kareiviai suprastų, jog okupuoja ne Sovietų Sąjungos dalį, o Nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą. Taigi bent jau provincijoje šauliai tapo svarbiausia Birželio sukilimo jėga, be kurios desperatiškas tautos mėginimas karo liepsnose atkurti savo valstybę nebūtų pavykęs.

Nacių okupacijos pradžioje šauliai, kaip ir daugelis lietuvių, naiviai tikėjosi, kad hitlerininkai toleruos Birželio sukilėlių atkurtą Lietuvos valstybingumą, todėl vykdė sukilėlių paskirtų karo komendantų nurodymus grįžti į tarnybos vietas. Deja, po šešių savaičių Laikinoji Vyriausybė buvo išvaikyta, o vėlesni okupacijos metai atvertė ir tamsiausius ar bent jau labai prieštaringai vertinamus šaulių istorijos puslapius, kuriuos šiandien dažnai mini holokausto istorikai. Prisimenamas kai kurių šaulių dalyvavimas Tautinio darbo apsaugos daliniuose, kuriuos hitlerininkai vėliau panaudojo žydams naikinti. Šiame kontekste itin dažnai minimas 2-ojo bataliono vadas - Šaulių sąjungos štabo Karinio mokymo skyriaus viršininkas Antanas Impulevičius. Kita vertus, šaulių dalyvavimas vietos savisaugoje ar 1944-ųjų vasarį įkurtoje Vietinėje rinktinėje leido jiems išlaikyti prieškarinę organizacinę struktūrą, kuri natūraliai įsiliejo į besikuriantį ginkluotą antisovietinį pogrindį.

Tiesa, labai sunku pasakyti, kiek šaulių dalyvavo dešimt metų trukusiame Lietuvos partizaniniame kare – šios temos niekas niekada specialiai netyrinėjo. Neminimi šauliai ir ginkluoto pogrindžio dokumentuose. Kaip pažymi istorikė Dalia Kuodytė, specialiai akcentuoti ar kaip nors pabrėžti šaulius nebuvo reikalo – visi į miškus pasitraukę vyrai tapo laisvės kovotojais, davusiais partizano priesaiką. Tačiau atidžiai žvelgdami į išlikusias partizanų nuotraukas ant daugelio jų uniformų pamatysime šaulių ženklus, o nemažos dalies kovotojų biografijoje rasime du lakoniškus žodžius: „buvo šaulys“.

Pasak D. Kuodytės, šaulių aktyvumą laisvės kovose liudija įvairiausi ženklai – pradedant ideologijos dalykais, baigiant partizanų būrių ir didesnių struktūrų vadais, atėjusiais iš LŠS. Kitaip nei į miškus traukę nuo mobilizacijos į Raudonąją armiją besislapstantys jaunuoliai, dauguma šaulių buvo tvirtai motyvuoti brandūs vyrai, dalyvavę ir Nepriklausomybės kovose, ir Birželio sukilime, todėl būtent jie tapo moraline atrama ir pavyzdžiu partizanų jaunuomenei. Ne veltui šaulių principai partizanų būriuose tapo visuotiniai, o kai kurie šauliai dalyvavo ir kuriant centralizuotą ginkluoto antisovietinio sąjūdžio vadovybę. Kaip vieną tokių galima paminėti Žemaičių apygardos vadą Vladą Montvydą-Žemaitį. Šis legendinis šaulys, dar 1944-aisiais įstojęs į besikuriančią Lietuvos laisvės armiją, kovojo iki 1953 metų rugpjūčio. Tačiau daugelis šaulių, kurie pirmieji pradėjo kovą su sovietiniais okupantais, pirmieji ir žuvo. Daugelio jų vardai nugrimzdo į užmarštį, tad epitafija prie nežinia kur esančių jų kapų galėtų būti nebent šie pirmojo LŠS vado Vlado Pūtvio-Putvinskio žodžiai: "Šaulys, tasai bevardis šaulys, kurį pagimdė mūsų tauta."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"