TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sąžinės ir laisvės šauklys

2016 01 22 6:00
Sergejus Kovaliovas su jo aplankyti atvykusiomis žmona ir dukra tremtyje Kolymoje. Matrosovka, Tenkinskio rajonas, Magadano sritis. 1982 m.

genocid.lt nuotrauka

Paminėję Laisvės gynėjų dieną, kuri dėl Seimo daugumos ambicijų šiemet turėjo apsieiti be tradicinio Laisvės premijos įteikimo, prisiminkime pirmąjį šio garbingo apdovanojimo laureatą – Rusijos žmogaus teisių gynėją Sergejų Kovaliovą ir jo ryšius su Lietuva.

„Lietuva man – beveik gimtieji namai. Aš čia metus gyvenau. Na, tiesa, rūsyje“, – viename televizijos interviu prieš dešimtmetį sakė S. Kovaliovas. Iš tikrųjų žymiojo žmogaus teisių gynėjo ryšiai su Lietuva užsimezgė kiek anksčiau, tačiau būtent nuo 1974-ųjų gruodžio disidentas beveik 12 mėnesių – nuo suėmimo iki teismo – buvo laikomas liūdnai pagarsėjusiame KGB vidaus kalėjime Vilniuje. Tai, kad S. Kovaliovas buvo tardomas ir teisiamas ne Maskvoje, kurioje dirbo ir gyveno, o būtent Vilniuje, lėmė dvi aplinkybės, apie jas pakalbėsime kiek vėliau. Kol kas prisiminkime, kaip mokslininkas biologas, turintis nedaug ką bendra su politika, tapo vienu ryškiausių pasipriešinimo sovietinei totalitarinei sistemai simbolių ir atsidūrė vienoje gretoje su tokiomis figūromis kaip Nobelio premijos laureatas Andrejus Sacharovas ar rašytojas Aleksandras Solženicynas.

Lemiamas apsisprendimas

Žymus Maskvos disidentas Sergejus Kovaliovas, už ryšius su „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjais Vilniuje nuteistas 7 metams lagerių ir 3 metams tremties.Wikimedia Commons nuotrauka

S. Kovaliovas yra ne kartą pažymėjęs, kad disidentinės veiklos metais iš pradžių nė nemanė užsiimąs politika – sąžiningas mokslininkas tiesiog negalėdavo tylėti, kai susidurdavo su melu, absurdu ir profaniškumu, tad pirmieji jo nuomonės pareiškimai buvo daugiau susiję vien su profesine sritimi. Tarkime, būsimas disidentas ne kartą viešai kritikavo sovietų valdžios proteguojamą antimokslinę biologo Trofimo Lysenkos teoriją. „Tik vėliau supratau, kad visa tai – taip pat politika, tik morali politika, tokia, kokios pasaulyje dar nėra, o turėtų būti“, – prieš ketverius metus per susitikimą su Kauno visuomene prisiminė S. Kovaliovas.

Galima sakyti, kad toks lūžis mokslininko gyvenime įvyko 1965-ųjų rudenį, kai KGB suėmė du maskviečius rašytojus – Julijų Danielį ir Andrejų Siniavskį. Abu literatai, paskelbę užsienyje keletą sovietų valdžiai neįtikusių apsakymų ir straipsnių, buvo apkaltinti antisovietine agitacija ir propaganda. Ir štai tuomet nutiko neįtikimas dalykas – chruščiovinio atlydžio dar nepamiršę rašytojai, literatūros kritikai, aktoriai, dailininkai išdrįso viešai pasipriešinti valdžios mėginimams vėl užveržti varžtus. Tų pačių metų gruodžio 5-ąją, sovietinės konstitucijos dieną, Maskvos A. Puškino aikštėje nemažas būrys intelektualų surengė mitingą ir reikalavo nutraukti rašytojų persekiojimą.

Į tai KGB atsakė naujais areštais. Iš visko buvo matyti, kad trumpas politinis atlydys Sovietų Sąjungoje baigėsi ir kad jį pakeis atšiauri naujų represijų žiema. Negalėjo to nematyti ir S. Kovaliovas. Minėtame susitikime su kauniečiais jis prisiminė, kad tuomet su vienu bičiuliu svarstė: ką gi daryti? Prisiminė ir savo atsakymą į šį beveik retorinį klausimą: „Norint iš tikrųjų ką nors padaryti reikėtų sukaupti kiek įmanoma daugiau sprogmenų ir ateiti į tą smirdintį namą, kuriame jie rengia savo smirdinčius suvažiavimus, ir susprogdinti juos visus. Tačiau jei net ir turėčiau galimybę taip pasielgti, niekuomet to nedaryčiau, nes tuomet niekuo nesiskirčiau nuo jų.“ Kaip prisiminė S. Kovaliovas, tuomet manęs, kad vienintelis dalykas, kas nuo jo priklauso, tai sąžiningai užsiimti savo mokslu ir gyventi nejaučiant ypatingos gėdos dėl savęs.

Tačiau S. Kovaliovas netrukus suprato, kad vien sąžiningai dirbti nepakanka. J. Danielio ir A. Siniavskio proceso metu savilaidos leidiniuose pasirodė daugybė kreipimųsi, raginančių netylėti, į šalies menininkus ir mokslininkus – priešingu atveju gali sugrįžti naujų stalininių represijų banga. S. Kovaliovui likti nuošalyje neleido sąžinė. 1966-ųjų sausį jis parašė pirmąjį protestą prieš dviejų rašytojų teismą ir nusiuntė jį SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui, nurodydamas, kad šiuo teismu pažeidžiama šalies Konstitucija, įtvirtinanti žodžio laisvę.

Vis dėlto lemiamu posūkio į disidentinę veiklą tašku pats S. Kovaliovas ne kartą sakė laikąs 1968 metų spalio 9-ąją, kai jis dalyvavo demonstrantų, protestuojančių prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją, teisme. Čia mokslininkas susipažino su būsimu Maskvos Helsinkio grupės steigėju generolu majoru Petro Grigorenka (tuo metu jau praradusiu ir laipsnį, ir visus apdovanojimus), kitais aktyviais Rusijos žmogaus teisių gynėjais: matematike Tatjana Velikanova, poetu ir vertėju Anatolijumi Jakobsonu, istoriku Piotru Jakiru. Šios pažintys vėliau atves S. Kovaliovą į minėtų disidentų įkurtą žmogaus teisių gynėjų organizaciją ir į pogrindžio leidinį „Dabarties įvykių kronika“, su kuriuo ryšius palaikė ir Lietuvos disidentai.

Nuo pavienių protestų prie organizacijos

1965-aisiais vykęs rašytojų disidentų Julijaus Danielio ir Andrejaus Siniavskio teismas, paskatinęs Sergejų Kovaliovą įsitraukti į žmogaus teisių gynimo sąjūdį.Wikimedia Commons nuotrauka

1969-aisiais visi minėti disidentai dar veikė vien savo vardu. Galimybė įkurti žmogaus teisių gynimo organizaciją jau buvo svarstoma maždaug metus, tačiau prie bendros nuomonės dėl jos dar nebuvo prieita. Taigi tų metų gegužę S. Kovaliovas paskelbė savo asmeninį kreipimąsi į SSRS piliečius, protestuodamas prieš Krymo totorių teises gynusio P. Grigorenkos suėmimą. Tačiau gegužės 20-ąją, kagėbistams suėmus kitą Krymo totorių gynėją rašytoją Ilją Gabajų, P. Jakiro bute susirinkusi grupė disidentų, tarp kurių buvo ir S. Kovaliovas, nutarė pasivadinti Žmogaus teisių gynimo SSRS iniciatyvine grupe ir paskelbti kolektyvinį laišką, adresuotą jau ne kuriai nors sovietinės valdžios institucijai, o Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijai.

Tai buvo iki šiol negirdėtas dalykas disidentų judėjimo istorijoje. Laiško autoriai ne tik viešai paskelbė savo pavardes, bet ir prisistatė kaip vieningos organizacijos nariai ir, žinoma, statė save į pavojų. Visi puikiai suprato – sovietų valdžia dar galėjo pakęsti vieną kitą atskalūną, o su jos politiką kritikuojančia organizacija, ir dar mėginančia veikti tarptautinėje plotmėje, niekas ilgai nesitaikstys. Tačiau S. Kovaliovas ir jo bendražygiai toliau skelbė pareiškimus – tų pačių metų birželio 30-ąją jie vėl kreipėsi į tuometinę JT Žmogaus teisių komisiją, norėdami atkreipti dėmesį į P. Grigorenkos likimą – šį disidentą KGB tuomet jau buvo įkišęs į Černiachovsko psichiatrijos ligoninę.

„LKB kronikos“ redaktorius kunigas Sigitas Tamkevičius, 1972-aisiais atvežęs Sergejui Kovaliovui mikrofilmą su pirmu šio pogrindžio leidinio numeriu.lkbkronika.lt nuotrauka

Iš viso tokių laiškų buvo penki, bet nė į vieną jų tuomet veikianti minėta komisija neatsakė. Tada disidentai ėmė ieškoti naujų adresatų. 1972-aisiais, norėdami atkreipti dėmesį į priverstinį disidentų izoliavimą psichiatrijos ligoninėse, jie parašė laišką Mechike vykstančiam V tarptautiniam psichiatrų suvažiavimui, kreipėsi ir į naująjį JT generalinį sekretorių Kurtą Waldheimą. Tačiau veltui – į pagalbos šauksmą niekas nereagavo, o pati iniciatyvinė grupė ėmė sparčiai tirpti – iki to laiko buvo suimti net aštuoni jos nariai. Matydami, kad pastangos neduoda norimų rezultatų, disidentai atsisakė mėginimų veikti per tarptautines organizacijas. Dabar vienintelis būdas skleisti žinias apie žmogaus teisių pažeidimus buvo dar 1968-aisiais pradėjęs eiti pogrindžio leidinys „Dabarties įvykių kronika“.

Būtent dalyvavimą „Kronikos“ veikloje S. Kovaliovas prisiminimuose vėliau pavadino svarbiausiu disidentinio jo gyvenimo laikotarpio, o gal ir apskritai viso gyvenimo įvykiu. Būtent „Kronika“ jį greitai suvedė ir su Lietuvos pogrindininkais. O kol kas pasižiūrėkime, kaip šis disidentų leidinys buvo leidžiamas ir kaip pasiekdavo skaitytojus.

Tiesos žodis laisvajam pasauliui

Šiandien net sunku įsivaizduoti, kiek menkos buvo techninės galimybės leisti kokį nors valdžios nesankcionuotą leidinį. Kopijavimo ir dauginimo aparatai buvo retenybė, o ir jų pačių naudojimas būdavo griežtai reglamentuotas. Vienintelė prieinama priemonė buvo paprasta rašomoji mašinėlė. Taigi, kaip minėtame susitikime su kauniečiais prisiminė S. Kovaliovas, pirminis „Kronikos“ tiražas buvo labai kuklus: spausdindama per kopijavimo popierių labai įgudusi ir tvirtus pirštus turinti mašininkė vienu metu galėdavo spausdinti ne daugiau kaip vienuolika leidinio egzempliorių. Du iš jų painiais keliais (daugiausia per Maskvoje akredituotus užsienio žurnalistus) iškeliaudavo į Vakarus, o kiti eidavo per rankas. Dažnas „Kronikos“ skaitytojas, gavęs šį leidinį, jautė pareigą perspausdinti jį visą ar dalimis ir perduoti naujus egzempliorius kitiems. Taigi, kaip pažymėjo S. Kovaliovas, labai sunku pasakyti, kiek žmonių pasiekdavo šie plonyčiai mašinėle spausdinti lapeliai.

Saugumiečių per kratą aptikta ir konfiskuota rašomoji mašinėlė „Olympia“, kuria buvo spausdinami ir rengiami spaudai pirmieji „LKB kronikos“ numeriai.lkbkronika.lt nuotrauka

Tuo metu „Kronikos“ egzemplioriai, kuriems pavykdavo prasiskverbti pro geležinę uždangą, sugrįždavo į Sovietų Sąjungą jau išspausdinti spaustuvėje. Žinoma, ne masiniais tiražais – nedaug kas iš vakariečių turistų, žurnalistų ar diplomatų ryždavosi rizikuoti veždami į uždarą represinę valstybę tokio pobūdžio literatūrą. Tačiau leidinyje skelbiama informacija vis dėlto pasiekdavo daugelį sovietinės imperijos gyventojų, nes buvo skaitoma per specialiai Sovietų Sąjungai transliuojamas radijo stotis, o jų, nepaisydami trukdžių, klausydavosi nemažai žmonių. „Dabar yra tokia galinga priemonė kaip internetas, bet manau, kad tais laikais tie, kurie norėjo žinoti, žinojo daugiau ir sistemiškiau. Dabar viską galima sužinoti, tik ne tiek daug žmonių nori žinoti“, – lygindamas tuometinę Sovietų Sąjungą ir dabartinę Rusiją yra pasakęs S. Kovaliovas.

Žinoma, KGB darė viską, kad sužlugdytų „Kronikos“ leidimą, tačiau nustatyti anonimiškai leidžiamo leidinio redaktorius nebuvo paprasta. Tuomet čekistai griebėsi to, ką S. Kovaliovas vėliau pavadino įkaitų taktika. Pirmiausia 1972-aisiais buvo suimti P. Jakiras ir Viktoras Krasinas. Šie disidentai tiesiogiai nedalyvavo „Kronikos“ leidime, tačiau žinojo nemažai, juolab kad leidinio komandoje aktyviai darbavosi P. Jakiro duktė Irina. Ir štai prieš pat spalio šventes I. Jakir kviečiama į KGB apklausą, tačiau vietoj jos čekistai surengia pasimatymą su tėvu. Šis pareiškė, kad jam ir V. Krasinui gresia sušaudymas, ir perdavė laišką draugams disidentams. Laiško turinys buvo maždaug toks: mūsų žaidimas pralaimėtas, esame apgultoje tvirtovėje, kurioje yra moterų ir vaikų. Todėl reikia pasiduoti, tik svarbu, kad kapituliacija įvyktų kuo palankesnėmis sąlygomis. Prie viso to V. Krasinas pridūrė ir čekistų grasinimą: jei „Kronika“ bus leidžiama ir toliau, kiekvienas jos numeris reikš naujus areštus. Ir bus suimami žmonės, nebūtinai susiję su leidinio rengimu.

Disidentai suprato, kad bičiulis palūžo ir leidosi įtraukiamas į čekistų žaidimą. Vis dėlto KGB neblefavo: vos pasirodžius 27-ajam „Kronikos“ numeriui buvo suimta Irina Belgorodskaja, kuri nieko bendra neturėjo su šiuo numeriu ir apskritai beveik nedalyvavo leidžiant „Kroniką“. „Tuomet iškilo tam tikros dorovinės problemos – mums žada, kad su kiekvieno naujo numerio išleidimu ką nors pasodins. O kas mes tokie, gal galėtume imtis atsakomybės už kitų likimus jų neatsiklausę, juolab kad net nežinome, kas bus suimtas“, – prisiminė S. Kovaliovas.

Taip „Kronikos“ leidime atsirado maždaug pusantrų metų trukusi pauzė. O tuo pat metu Lietuvoje pasirodė legendinė „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, jos leidėjai labai greitai pradėjo bendradarbiauti su S. Kovaliovu ir jo bičiuliais. Tiesą sakant, kontaktus su Rusijos disidentais lietuviai palaikė ir anksčiau: galima net sakyti, kad „LKB kronikos“ užuomazga buvo medžiaga, kurią valdžios nepripažinti tikinčiųjų teisių gynimo komitetai siuntė maskviečiams ir kuri vėliau atsirasdavo „Dabarties įvykių kronikos“ puslapiuose.

Slaptavietė žibintuvėlyje

Mintis įkurti savą, lietuvišką pogrindžio leidinį pamažu subrendo ne kartą už tikinčiųjų teisių gynimą persekioto Vilkaviškio vyskupijos veikliųjų kunigų sambūrių neoficialaus vadovo kunigo Sigito Tamkevičius ir pasauliečio disidento Petro Plumpos galvoje. Sumanymą leisti leidinį, žadinantį tautinį, ypač religinį sąmoningumą, skleidžiantį tiesą apie katalikų persekiojimus okupuotoje Lietuvoje, parėmė daug aktyvių kunigų, ypač Juozas Zdebskis, sovietų nuteistas už vaikų katekizavimą. Taip 1972 metų pavasarį mažame Simno klebonijos kambarėlyje rašomąja mašinėle buvo išspausdintas pirmasis „LKB kronikos“ numeris, o kunigas S. Tamkevičius tapo pirmuoju jo redaktoriumi bei leidėju ir neapleido šio darbo iki pat suėmimo 1983-iaisiais.

Viena iš “Dabarties įvykių kronikos” redaktorių Tatjana Velikanova, KGB pareigūnų neišleista į Vilnių paremti teisiamo bendražygio Sergejaus Kovaliovo.Wikimedia Commons nuotrauka

Vienas svarbiausių „LKB kronikos“ leidėjų tikslų buvo informuoti apie Lietuvos tikinčiųjų padėtį laisvąjį pasaulį. Tačiau išsiųsti parengtą leidinį iš Lietuvos beveik nebuvo galimybių: užsienio žurnalistų čia nebuvo, o ne taip dažnai atvykstantys Vakarų turistai galėjo važiuoti tik į tam tikrus miestus, keliauti tik griežtai nustatytais maršrutais ir tik akylai prižiūrimi viešų ir neviešų „globėjų“. Taigi vienintelis „LKB kronikos“ kelias į Vakarus ėjo per Maskvoje veikiantį S. Kovaliovą ir jo bendražygius. Iš jų per užsienio žurnalistus ir diplomatus leidinys laisvąjį pasaulį pasiekdavo dviem keliais – per Vatikaną, ir Čikagą. Reikia tik įsivaizduoti, kaip buvo sunku organizuoti visą šią sudėtingą logistiką pačioje priešo panosėje!

„LKB kronikos“ kelionės į Vakarus prasidėjo 1972-ųjų rudenį, kai kunigai J. Zdebskis ir S. Tamkevičius nuvyko į Maskvą pirmą kartą susitikti su S. Kovaliovu. Jie vežėsi kišeninį žibintuvėlį, jo maitinimo elemente buvo paslėptas mikrofilmas su „LKB kronikos“ numeriu. „Tai buvo pavojinga medžiaga, už ją galėjome tikėtis kokių 10 metų nelaisvės“, – prieš trejus metus Kauno arkivyskupijos salėje per susitikimą su S. Kovaliovu prisiminė arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius.

Aplankę S. Kovaliovą jo bute lietuviai kunigai paprašė perduoti mikrofilmą į Vakarus. Davęs tokį pažadą, rusų disidentas savo ruožtu pasakė: „Kai atvažiuosite kitą kartą, atvežkite ir du popierinius leidinio egzempliorius, kad juos būtų įmanoma perskaityti.“ S. Kovaliovas paaiškino, kad mikrofilmas tikriausiai pasieks Vakarus, bet Maskvoje leidžiamai „Einamųjų įvykių kronikai“ irgi reikia informacijos apie tai, kas vyksta Lietuvoje.

Taigi vėliau į Maskvą keliaudavo ir popieriniai „LKB kronikos“ egzemplioriai. Jie buvo vežami laikantis griežčiausios konspiracijos. Kurjeriai vengdavo vykti į Maskvą tiesiai iš Vilniaus geležinkelio stoties. Dažniausiai pakeleivinėmis mašinomis pasiekę Minską jie įsigydavo bilietus iki Maskvos, o ten išlipę Baltarusijos stotyje traukdavo į konspiracinį butą. Jame tiksliai sutartu laiku pasirodydavo S. Kovaliovas ir paimdavo atvežtą „LKB kronikos“ numerį. Tai truko gerus porą metų, kol lietuvius prieš pat 1974-ųjų Kalėdas pasiekė žinia, kad žymiojo Rusijos disidento namuose atlikta krata, o jis pats suimtas. Niekas tuomet nenumanė, kad po kelių dienų saugumiečiai ilgam įkurdins S. Kovaliovą Vilniuje ir kad būtent iš čia prasidės dešimtmetį trukęs jo kelias į lagerius ir tremtį.

Vilniuje išdavikų neatsirado

Ironiška, bet S. Kovaliovas buvo suimtas jau kitą dieną, kai drauge su A. Sacharovu pasirašė keipimąsi į SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumą, ragindami artėjančių Naujųjų metų proga paskelbti amnestiją visiems politiniams kaliniams. Formalus pretekstas suimti disidentą buvo per kratą rasti „LKB kronikos“ numeriai lietuvių ir rusų kalbomis bei „kita medžiaga, bylojanti apie jo ryšius su tam tikrais elementais Lietuvoje“. To pakako, kad S. Kovaliovas gruodžio 27-ąją būtų atskraidintas į Vilnių ir uždarytas į KGB pastato rūsyje įrengtą kalėjimą.

Matyt, ir Lubiankos funkcionieriai Vilniaus saugumiečiais nelabai pasitikėjo: nors formaliai tardymui vadovavo vilnietis papulkininkis, faktiškai jį vykdė specialiai iš Permės atsiųstas majoras. Šiam reikėjo įrodyti, kad S. Kovaliovas, platindamas „LKB kroniką“, skleidė „šmeižikiškus prasimanymus apie sovietinę santvarką ir tikrovę“.

Disidentas beveik iš karto atsisakė dalyvauti šiame žaidime ir bendradarbiauti su tardymu. Tiesa buvo momentų, kai jis ketino duoti parodymus, jei tik čekistai tikrai norės išsiaiškinti, kokios paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Tačiau saugumiečiams tokios „smulkmenos“ nerūpėjo – jiems buvo kur kas įdomiau, su kuo S. Kovaliovas bendravo ir kokiu būdu gavo surinktas žinias. „Jei klausdavo, kas ką kam pasakė ar davė, atsakydavau, jog tai neturi ryšio su byla. Su kuo noriu kalbu, ką noriu skaitau, tai sovietiniams įstatymams neprieštarauja“, – vėliau beveik metus trukusį tardymą prisiminė disidentas.

Sergejus Kovaliovas, įteikus jam pirmąją Laisvės premiją. 2012 m. sausio 13 d.lrs.lt nuotrauka

Reikia pažymėti, kad tardytojai S. Kovaliovo labai nespaudė duoti parodymų prieš save – vis dėlto buvo jau nebe Josifo Stalino laikai. Tiesa, tam tikrų psichologinio poveikio apraiškų būta – tarkime, čekistai grasino perkvalifikuoti kaltinimus pagal straipsnį, numatantį atsakomybę už tėvynės išdavimą, o už tai tuomet grėsė net mirties bausmė. Tačiau S. Kovaliovas sakė puikiai supratęs, jog tokie grasinimai – visiškas blefas: tokiems kaltinimams reikėjo rimtesnių faktų. Tuo metu kagėbistams per visą parengtinį tardymą net nepavyko rasti Vilniuje liudytojų, galinčių patvirtinti „LKB kronikos“ leidėjų ryšius su „nacionalistiniu pogrindžiu, siekiančiu atplėšti Lietuvą nuo Sovietų Sąjungos“.

Tačiau tai nebuvo taip jau svarbu – tam, kad S. Kovaliovas būtų nuteistas, pakako ir paties čekistų sukurtų interpretacijų, jog viskas, kas buvo skelbiama lietuviškame pogrindžio leidinyje, yra sovietinę tikrovę juodinantis šmeižtas.

Istorinis procesas

Perdavę bylą teismui, čekistai dar turėjo pasirūpinti, kad S. Kovaliovo procesas sukeltų kuo mažesnį rezonansą. KGB žinojo, kad į Vilnių palaikyti bendražygio atvyks didelė grupė disidentų – ir ne tik iš Maskvos, bet ir iš kitų didesnių Sovietų Sąjungos miestų. Globoti atvykėlius buvo pasirengę lietuviai žmogaus teisių gynėjai. Taigi, likus geroms porai savaičių iki proceso pradžios, kai kurie vilniečiai disidentai netikėtai gavo šaukimus į karinį komisariatą, kuriame jų laukė saugumiečiai. Lietuviams buvo prigrasinta jokiu būdu nedalyvauti teismo posėdžiuose.

Tuo pat metu imtasi priemonių, kad kai kurie Maskvos disidentai net neįsėstų į Vilniun važiuojantį traukinį. Taip nutiko „Dabarties įvykių kronikos“ redaktorei T. Velikanovai. Prieš pat išvykstant traukiniui disidentė buvo sulaikyta ir nuvesta į milicijos skyrių. Ten buvo pareikšta, kad jos rankinė labai panaši į pavogtąją, kurios ieškanti milicija… Buvo „aiškinamasi“ tris valandas, kol traukinys Maskva-Vilnius išvažiavo.

Vis dėlto 1975 metų gruodžio 9-osios rytą į Vilniaus geležinkelio stotį atvyko ne tik keliolika žinomų Rusijos disidentų, bet ir per stebuklą iš Maskvos ištrūkęs Kanados dienraščio „Toronto Star“ specialusis korespondentas. Tiesa, nei žurnalistas, nei rusų disidentai į pačią posėdžių salę taip ir nebuvo įleisti, proceso metu laukė teismo vestibiulyje. Tuo metu daugumą lietuvių disidentų saugumiečiai apskritai išgrūdo iš pastato. Nuo antros proceso dienos teismo pastatą apsupusi milicija net neprileisdavo žmonių prie pačių teismo rūmų. Maža to, Vilniaus įstaigų vadovams buvo prigrasinta stebėti savo darbuotojus, kad niekam darbo metu nešautų mintis netgi žiopsoti į susirinkusius žmogaus teisių gynėjus. Vis dėlto per pietų pertrauką prie teismo rūmų susirinkdavo nemažai žmonių – tiek prijaučiančių S. Kovaliovui, tiek šiaip smalsuolių, norinčių pamatyti į procesą atvykusį žymiausią žmogaus teisių gynėją A. Sacharovą.

Beje, akademiko atvykimas lėmė, kad apie S. Kovaliovo procesą žaibiškai sužinojo milijonai žmonių visame pasaulyje. Mat teismo dienomis A. Sacharovas turėjo būti Osle ir atsiimti jam skirtą Nobelio taikos premiją. Žinoma, valdžia laureato į Oslą neišleido, tad ten nuvyko jo žmona Jelena Bonner. Gruodžio 10-ąją pasakytoje iškilmingoje kalboje ji pareiškė: „Dabar aš prieš jus kalbu, o mano vyras Andrejus Sacharovas, kuriam čia turėjo būti įteikta Nobelio taikos premija, šąla Vilniuje prie teismo rūmų, kur teisiamas žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas.“

Rusijos ir Lietuvos disidentai Vilniuje Sergejaus Kovaliovo teismo dienomis. Centre akademikas Andrejus Sacharovas. 1975 m. gruodis.LCVA nuotrauka

Tačiau tai, kad apie S. Kovaliovo procesą akimirksniu sužinojo visas pasaulis, niekaip nepakeitė disidento likimo – jis buvo nuteistas 7 metams lagerių ir 3 metams tremties, ji baigėsi likus vos metams iki Michailo Gorbačiovo pradėtos „perestroikos“. Tačiau ir po tremties jam nebuvo leista sugrįžti į Maskvą dar trejus metus. Į visuomeninę veiklą S. Kovaliovas vėl įsitraukė 1987-aisiais drauge su iš tremties Gorkyje grįžusiu A. Sacharovu. 1990 metų kovo 11-ąją, dalyvaudamas istoriniame Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos posėdyje, jis džiaugėsi galįs būti su visais mumis tokią akimirką, kai „išgyvenamas bendras stebuklas“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"