TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Šeimos barnis trečiųjų teisme

2012 05 18 6:00

Praėjusį savaitgalį triukšmingais renginiais pažymėtas Palangos kurortinio sezono atidarymas beveik sutapo su Lietuvos ir Latvijos konvencijos dėl sienos nustatymo 91-osiomis metinėmis. Turbūt nedaug kas prisimena, kad prieš devynis dešimtmečius Lietuva galėjo netekti ne tik Palangos, bet ir apskritai priėjimo prie jūros.

"Sveiki, broliai!" - su tokiu plakatu ant ąžuolo lapais išpuoštų garbės vartų 1921 metų kovo 31 dieną palangiškiai pasitiko į miestą įžengiančius Lietuvos karius. Ankstyvo pavasario pilkumą skaidrino jūra trispalvių, o plikas medžių šakas košiančio vėjo švilpesį stelbė husarų pulko orkestro trenkiami maršai. Džiaugsmo šūksniais miestelėnai pasitiko pro vartus įžengiantį buvusį pirmąjį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, kariuomenės vadą Silvestrą Žukauską, kunigą ir poetą Maironį, rašytojus Juozą Tumą-Vaižgantą ir Antaną Vienuolį. Vėliau džiūgaujanti minia nuo dabartinėje Kretingos gatvėje pastatytų vartų patraukė link Palangos bažnyčios, kur buvo aukojamos padėkos šv. Mišios. Pavakare visi susirinko ant Birutės kalno, kur skambėjo šventiškos kalbos ir sveikinimai. Tai buvo išties ypatinga diena: po ilgų ir sunkių derybų Lietuva pagaliau atgavo Palangą, kurią pusantrų metų laikė užėmusi Latvijos kariuomenė.

Kaip atsitiko, kad nepriklausomybę paskelbusi Lietuva netrukus prarado ne tik Palangą, bet ir apskritai neteko jokio priėjimo prie Baltijos jūros? Kodėl mūsų kurortą ir pajūrio ruožą į šiaurę nuo Nemirsetos užėmė ne kokia nors priešiška valstybė, o mūsų broliai latviai, su kuriais kartu kovojome už išsivadavimą iš Rusijos imperijos priespaudos ir retsykiais net pasvajodavome apie bendrą valstybę? Atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti XIX amžiuje ir dar senesniuose laikuose.

Svajota apie bendrą valstybę

1795 metais, žlugus bendrai Lietuvos ir Lenkijos valstybei, tiek Lietuvą, tiek Kuršo kunigaikštystę, į kurią įėjo ir dabartinė Latvija, užgrobė Rusijos imperija. 1819-aisiais teritorija su tokiomis gyvenvietėmis kaip Palanga, Užkanavė, Vanagupė, Kunigiškiai, Paliepgiriai, Monciškės, Šventoji ir Būtingė, priklausiusi Žemaitijai dar nuo 1422 metų, buvo atskirta nuo Kauno gubernijos ir prijungta prie Kuršo. Tokį carinės valdžios sprendimą greičiausiai lėmė Kurše gyvenusių ir dažnai į Vokietiją važinėjusių turtingų vokiečių lobizmas: mat ligi tol norint važiuoti per šią teritoriją reikėjo gauti Kauno gubernatoriaus leidimą. Po šios teritorinės reformos vokiečiai įgijo galimybę keliauti laisvai.

Savaime suprantama, kad būdami imperijos sudėtyje ir lietuviai, ir latviai visiškai priklausė nuo carinės valdžios sprendimo ir negalėjo net svarstyti, kam turi priklausyti viena ar kita jų gyvenamų teritorijų dalis. Kita vertus, į Kuršą patekę žemaičiai ir kiti lietuviai galėjo tik džiaugtis: imperijos priespauda šioje gubernijoje buvo kur kas švelnesnė nei likusioje Lietuvos dalyje. Visų pirma, čia nebuvo spaudos draudimo, po 1863 metų sukilimo įvesto Vilniaus, Kauno, Gardino, ir iš dalies - Suvalkų gubernijose. Tad neatsitiktinai pirmasis viešas lietuviškas spektaklis "Amerika pirtyje" 1899 metais buvo parodytas ne kur kitur, o Kuršo gubernijai priklausiusioje Palangoje.

Kita vertus, panaikinus spaudos draudimą Kurše, o ypač latviškoje jo dalyje, nebuvo prielaidų ir tokiai tautinio atgimimo bangai, kokia kilo Lietuvoje. Dar 1905 metais sušauktas Didysis Vilniaus Seimas įvardijo caro valdžią kaip pikčiausią lietuvių priešą ir pareikalavo plačios krašto autonomijos su Seimu Vilniuje, o daugelis latvių inteligentų atsiskyrimą nuo Rusijos imperijos iki pat 1917 metų bolševikinio perversmo laikė pražūtingu žingsniu.

Galbūt todėl Latvijoje netapo populiari ir bendros lietuvių bei latvių valstybės idėja, pirmą kartą paskelbta tame pačiame Didžiajame Vilniaus Seime. Tokius Seime paskelbtus Odesos lietuvių ir latvių nutarimus mėginta kuo greičiau įgyvendinti - Jono Basanavičiaus vadovaujama Tautiškoji lietuvių demokratų partija per savo steigiamąjį susirinkimą net buvo išrinkusi "pasiuntinius į Latvių tautą susišnekėti dėlei bendros kovos už laisvę ir autonomiją". Ypač entuziastingai bendro gyvenimo idėją rėmė Amerikos lietuviai, per 1906 metais įvykusį suvažiavimą priėmę rezoliuciją, skelbiančią, kad "lietuviai ir latviai, kaipo broliškos tautos, nors laike keleto šimtmečių buvo atskirtos viena nuo kitos, dabar nori susijungti po viena autonomiška savivalda".

Sunku pasakyti, kam priklauso bendros lietuvių ir latvių valstybės idėjos autorystė, bet, galimas dalykas, kad pirmasis ją paviešino Jonas Šliūpas, 1873-1880 metais besimokydamas Mintaujos vokiškojoje gimnazijoje. Ją propagavo tokie žymūs lietuvių intelektualai kaip Oskaras Milašius, Stasys Šalkauskis, Petras Vileišis, ar J.Tumas-Vaižgantas.

Vis dėlto įgyvendinti šių idėjų valstybiniu lygiu niekada nemėginta - išskyrus giminingas kalbas, lietuvių ir latvių daugiau nelabai kas siejo. Maža to, abiem tautoms kuriant savo valstybę netruko išryškėti ne tik jų tarpusavio konkurencija, bet ir sunkiai suderinami interesai. Vienas jų kaip tik ir buvo sienų klausimas.

Netikėta brolių "padėka"

Latvija nuo pat pradžių reikalavo, kad dviejų valstybių siena sutaptų su buvusių Kuršo ir Kauno gubernijų riba. Vadinasi, Palanga ir nuo jos į šiaurę besidriekiantis pajūrio ruožas turėjo neginčijamai atitekti kaimynams. Sutikdama su tokiomis pretenzijomis Lietuva būtų apskritai netekusi priėjimo prie jūros. (Prisiminkime, kad Klaipėda ir jos kraštas tuo metu mūsų valstybei nepriklausė - iki 1920 metų čia dar šeimininkavo karą pralaimėjusios Vokietijos kariuomenė, vėliau miestas ir Klaipėdos kraštas Antantės sprendimu buvo perduotas laikinai administruoti prancūzams). Be to, Palangos klausimą kuo greičiau prašė išspręsti ir miesto bei jo apylinkių gyventojai, reikalavę, kad iki 1819 metų Lietuvai priklausęs pajūrio ruožas liktų mūsų valstybei.

Čia reikia prisiminti, kad dviem valstybėms nesutariant dėl to, kur turėtų eiti jų siena, abi buvo atsidūrusios tieks katastrofos riba. 1919 metų sausio pradžioje Raudonoji armija užėmė Vilnių ir be kovos pasiekė liniją Ryga-Bauskė-Panevėžys-Ukmergė-Trakai-Lyda. Sausio pabaigoje bolševikai jau šeimininkavo Šiauliuose, o vasarį pasiekė Telšius. Ne geresnė padėtis buvo ir Latvijoje - sausio 3 dieną užėmusi Rygą Raudonoji armija siekė okupuoti visą Kuršą. Nežinia, kaip ši ofenzyva būtų pasibaigusi mūsų broliams latviams, jei ne atkaklus lietuvių pasipriešinimas savo krašte. Perėjusi į kontrpuolimą, Lietuvos kariuomenė nuo 1919 metų gegužės pradžios iki rugpjūčio pabaigos atsiėmė Ukmergę, Panevėžį ir Zarasus, o spalio 2 dieną pasiekė Daugpilio priemiestį Gryvą ir toliau laikė frontą prie Dauguvos. Rimtą paramą latviams suteikė ir atkaklios lietuvių kovos su visus Baltijos kraštus norėjusiais užgrobti bermontininkais. Be to, 1919 metų vasarį Lietuva paskolino Latvijai 5 mln. markių ginkluotei įsigyti. Nors Lietuva šios sumos neturėjo, o buvo ją pasiskolinusi iš kitų valstybių, tuomet buvo nutarta, kad į pavojų patekusiai broliškai tautai šiuo metu pinigų reikia labiau.

Padėję latviams susitvarkyti su bolševikais ir bermontininkais lietuviai sulaukė neadekvataus atsako. 1919 metų spalį bermontininkai dar šeimininkavo Palangoje, bet lapkričio 23 dieną į miestą atvykę dešimt lietuvių kareivių ir tiek pat Kretingos juos be vargo išvijo. Tačiau po keturių dienų lietuvių laukė staigmena - į Palangą atvyko 150 latvių kareivių su dviem kulkosvaidžiais ir dviem patrankomis. Latviai be ceremonijų išvijo menkas lietuvių pajėgas ir įvedė mieste savo valdžią. Pasipriešinti kaimynams nebuvo jokių galimybių, nes visa Lietuvos kariuomenė tuomet buvo lenkų fronte.

Kiek kitaip padėtis klostėsi Mažeikiuose, kur taip pat buvo įsitaisiusi latvių karo komendantūra. Tačiau mieste aktyviai veikė agitatoriai, raginę surengti plebiscitą dėl Mažeikių prijungimo prie Latvijos. Tačiau plebiscitas neįvyko, nes gruodžio mėnesį į miestą įžengė kapitono Jono Petruičio batalionas. J.Petruitis liepė latvių komendantui nedelsiant išsinešdinti ir uždraudė latvių karinių traukinių eismą per Mažeikius. Paskui agitatorius tarsi vėjas nupūtė, tačiau tiek Mažeikių, tiek Palangos klausimas taip ir liko galutinai neišspręstas. Kova dėl šių miestų ir kitų ginčytinų teritorijų netrukus persikėlė į diplomatinį frontą.

Balkanai prie Baltijos?

Suderinti abiejų valstybių pozicijas ir pretenzijas buvo nelengva. "Latviai ėmė reikalauti ne tik Palangos bei Ilūkstės, bet ir Mažeikių (geležinkelio trikampio), net Joniškio, Žagarės, Biržų ir t. t. Laikraštis "Latvijos kareivis" vadovaujančios "Žemdirbių sąjungos" įtaigoje net buvo rašęs apie reikalą ruoštis karui. Įsikarščiavo ir mūsiškiai, reikalaudami Liepojos, Daugpilio ir net Latgalijos. Ypač erzino Palangos svarstymas, kur, pačių latvių duomenimis, tada tebūta 100 latvių iš 1444 gyventojų",  - knygoje "Iš mano atsiminimų" rašo diplomatas Petras Klimas. (1920 metų birželio 14 dienos Latvijos gyventojų surašymo duomenimis, Palangoje gyveno 808 lietuviai, 452 žydai, 100 latvių, 39 vokiečiai ir tiek pat lenkų. Palangos valsčiuje buvo 1 032 lietuviai ir 673 latviai. Pagal Lietuvos duomenis tais metais Palangos ir Šventosios rajone gyveno 2 896 gyventojai, iš jų 1 724 buvo lietuviai, 550 žydų, 514 latvių, 73 lenkai, 35 vokiečiai).

P.Klimas derybų su latviais peripetijas žinojo ne tik iš nuogirdų: jis dalyvavo 1918 metų gruodžio mėnesį Paryžiuje vykusioje Taikos konferencijoje, kur abiejų šalių delegacijos bene pirmą kartą rimtai svarstė tikslaus atsiribojimo klausimą. Vėliau derybos vyko Kaune ir Liepojoje. Rezultatų susitikimai nedavė - derybas vis klampino Palangos ir netoli Daugpilio esančios Alūkštos (latvių vadinamos Ilūkste) problema. Pasak P.Klimo, "didelį triukšmą latviai buvo pakėlę, kai mūsų kariuomenė, išstumdama rusus, priėjo Dauguvą. Tarpinės tarmės tarp latgalių, žemgalių, sėlių ir aukštaičių čia galėjo pateisinti abiejų seserų pretenzijas. Bet latviai, ilgai germanų puode virti, buvo ne minkštesni, bet kietesni, ir mūsiškiai greit nusileido. Tada latviai ne tik nepadėkojo už tos srities atvadavimą, bet dar pateikė nuostolių sąskaitas, įskaitydami ir mūsų kariuomenės suvalgytas vištas..."

Derybas gerokai apsunkino ir tuometinio Lietuvos premjero, vėliau - ir užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro pozicija. Jis nuo pat pradžių vengė bet kokių kontaktų su latviais, mat tikėjosi, kad Lietuvą, kaip buvusią galingą valstybę, Vakarų šalys pripažins lengvai ir greitai. Tuo metu Latvijai būsią kur kas sunkiau ištrūkti iš Rusijos glėbio jau vien dėl to, kad rusai nenorės prarasti neužšąlančių Rygos bei Ventspilio uostų, tad bet kokie susitarimai su Latvija mums galį tik pakenkti. Deja, ambicingasis premjeras neatsižvelgė į Lenkijos veiksnį: dėl šios šalies diplomatų intrigų sulaukti pripažinimo Lietuvai buvo kur kas sunkiau nei Latvijai.

Lenkų veiksmai kenkė ir pačioms deryboms. "Latvių vyriausybė leidosi paviliojama Varšuvos ir lyg ėmė spausti mus nusileisti. Latvių iniciatyva lenkai buvo pakviesti į Baltijos valstybių konferenciją Rygoje (1920.VIII.12), kur mes atsidūrėme lyg kaltininkų suole ir turėjome prisiimti derybas su pulk.

Mackevičiumi ir kaip. Roemeriu, kurie tuojau atvyko Kaunan su išpūstais reikalavimais. (...) Krupavičius Steigiamajame seime net karštą ašarą nuleido, skųsdamasis, kad "mylėta sesuo motiną skriaudžianti", ir kad lenkai mums norį virvę ant kaklo užnerti, lenkai jiems padedą...", - prisimena P.Klimas. Toje pačioje diplomato atsiminimų knygoje rašoma, kad "betarpiškai susitarti buvo maža šansų. Visi mėginimai nuėjo niekais. Reikėjo betgi parodyti ir pasauliui geresnį pavyzdį, kad nepavirstume, kaip tada dažnai buvo sakoma, "antraisiais Balkanais". (...) Savaime tad subrandinome mintį - tą šeimyninį barnį atiduoti trečiųjų teismui."

Apie antruosius Balkanus Lietuvos diplomatas užsiminė ne be reikalo. Mat neišspręstas sienų klausimas trukdė abiem valstybėms sulaukti pripažinimo de jure. Juo labiau kad ginčytinose teritorijose jau prasidėjo pavieniai ginkluoti konfliktai. Štai antroje 1920 metų pusėje Alūkštos apskrityje per susišaudymą tarp lietuvių ir latvių karių vienas lietuvis žuvo, dar du buvo sužeisti.

Taigi, 1920 metų rugsėjo 28 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Dovas Zaunius ir Latvijos užsienio reikalų ministras Zigfridas Meierovicas Rygoje pasirašė susitarimą, kuriuo sienų klausimo sprendimas perduodamas Tarptautinei arbitražo komisijai. Į šią komisiją turėjo įeiti po du narius iš Lietuvos ir Latvijos, o jai pirmininkauti numatytas Anglijos atstovas. Kodėl abi pusės norėjo, kad deryboms tarpininkautų būtent britai, nesunku paaiškinti: Anglija labiau nei kitos didžiosios Vakarų valstybės buvo suinteresuota Baltijos šalių santarve. Londonas nuogąstavo, kad priešingu atveju šis regionas pateks į bolševikinės Rusijos įtakos sritį.

Tolesnėms deryboms Lietuvos delegacijos pirmininku buvo paskirtas A.Smetona, delegacijos nariu - Martynas Yčas, sekretoriumi - kunigas Pijus Bielskus, ekspertais - kalbininkas Kazimieras Būga ir J.Tumas-Vaižgantas. Latvijos delegacijai vadovavo šios šalies pramonės ir prekybos ministras Andrejis Berzinis. Komisijos pirmininku Anglijos vyriausybė paskyrė Edinburgo universiteto profesorių Jamesą Youngą Simpsoną, kuris su Baltijos valstybių reikalais buvo susipažinęs dar Versalio konferencijos metu. Jam ir turėjo priklausyti galutinio bei neginčijamo sprendimo teisė tuo atveju, jei dviejų šalių delegacijoms nepavyktų pasiekti abi puses tenkinančio susitarimo. Taip pat sutarta, kad tuo atveju, jei ginčytinuose rajonuose būtų nutarta skelbti plebiscitą, tai turėjo būti daroma pagal komisijos patvirtintas taisykles, kad būtų išvengta administracinio spaudimo vietos gyventojams.

Konfliktą išsprendė arbitras

Darbą komisija pradėjo 1920 metų gruodžio 29 dieną. Derybos užtruko tris mėnesius ir buvo gana įtemptos. Maža to, kai kuriose ginčytinose teritorijose neišvengta incidentų. Kaip vėliau ataskaitoje rašys Lietuvos delegacijos pirmininkas A.Smetona, "tyrinėjant sienų klausimą, Latvių vyriausybės organai vartojo terorą įbauginti gyventojams, linkstantiems į Lietuvą ir esantiems Latvijos žinioje. Ypač nuožmiai pasielgė Latvijos vyriausybė su lietuviu Blaževičium iš Įlaukės, namų ir žemės savininku, kuriam Arbitražo komisijos pirmininkas buvo laidavęs neliečiamybę. Vyriausybės įsakymu Alūkstos apskrities valdininkai Blaževičių iškratė, nerado pas jį nieko, kas jį kompromituotų, primušė, pasodino kalėjiman ir pagaliau ištrėmė iš Latvijos."

Nors ir būta įvairių nesklandumų, derybos vis dėlto pamažu stūmėsi į priekį. Bene lengviausiai buvo išnarpliota Mažeikių problema. J.Y.Simpsonas šį klausimą išsprendė taip: teritorija turi atitekti tiems, kam priklauso per Mažeikius einantis geležinkelis. Taigi, Latvijos pretenzijos į šią Lietuvos dalį buvo atmestos.

Tuo metu dėl Palangos ir Alūkštos apskrities derėtis buvo nepalyginamai sunkiau. Lietuvos delegacijai nepavyko pateikti įrodymų, kad lietuviai Alūkštoje sudaro daugumą. Tiesa, 58,84 proc. apskrities gyventojų išpažino katalikų religiją, tačiau tarp jų buvo nemažai lenkų. (Tiesa, istorikas P.Čepėnas teigia, kad tai buvę dvarų ir bažnyčios sulenkinti latgaliai ir lietuviai). Taigi, nors Lietuvos delegacija ir nepripažino latvių pateiktų statistinių duomenų, Alūkštos apskritis superarbitro sprendimu buvo priskirta Latvijai.

Nė kiek ne lengviau buvo derėtis ir dėl pajūrio: latviai ne tik nenorėjo užleisti Lietuvai Palangos ir Šventosios, bet netgi pretendavo į Klaipėdą, motyvuodami tuo, kad Lietuva, kaip ir Šveicarija, galinti išsiversti be uostų. Lietuva savo ruožtu norėjo gauti pajūrio ruožą iki Papės ežero, mat etnografiniu požiūriu šis kraštas buvo pusiau lietuviškas. Be to, Lietuva tikėjosi panaudoti Papės ežerą uostui įrengti. Tačiau, Latvijos delegacijai kategoriškai pasipriešinus, J.Y.Simpsonas Lietuvai šios teritorijos nepriskyrė.

Tuo metu nei dėl Palangos, nei dėl Šventosios superarbitrui jokių abejonių nekilo. Remdamasis tuo, kad carinės Rusijos Kuršo gubernijos Palangos valsčiuje gyveno 1724 lietuviai, 550 žydų, 574 latviai, 73 lenkai ir 35 vokiečiai, jis nedvejodamas priskyrė miestą Lietuvai. Priimti sprendimą dėl Šventosios buvo kur kas paprasčiau, mat dar XVI amžiuje anglai čia įrengė uostą ir skyrė jį Lietuvai. Taigi dėl Šventosios priklausomybės Lietuvai ginčų nė nekilo. Po tokių superarbitro sprendimų Lietuva gavo 19,5 kilometro ilgio pajūrio ruožą su 3700 gyventojų, iš kurių daugiau kaip tūkstantis buvo latviai.

1921 metų kovo 20 dieną derybos buvo baigtos. Balandžio 2 diena datuotoje ataskaitoje Užsienio reikalų ministerijai Lietuvos delegacijos vadovas A.Smetona rašė: "Laikydama Palangos srities ir Šventosios upės žiočių atgavimą dideliu daiktu, mūsų sienų delegacija davė minties savo Vyriausybei iškilmingai pažymėti tą dieną, kurią Palanga vėl sutapo su visa Lietuva."

Rengiantis iškilmėms, spaudoje pasirodė nemažai Palangai skirtų publikacijų. Oficiozas "Lietuva" dar deryboms nepasibaigus pradėjo spausdinti straipsnių ciklą "Laiškai iš Palangos". Jau pirmame tokiame rašinyje teigiama, kad palangiškiai "per dienas ir naktis laukia linksmos žinios, kada bus pagaliau paskirta ta diena, ir (...) graudžiai verkia, kai jiems dėl juoko, tyčiomis pasakoma, kad jie paliks prie Latvijos. Net žvejai latviai, kurie gyvena broliškai susimaišę su mūsiškiai žvejais apie Šventosios upės žiotis ir toliau į žiemius, reiškia palankumo būti priskirtais prie Lietuvos".

Ilgai laukta diena atėjo praėjus vos dešimčiai dienų nuo Arbitražo sprendimo. Kovo 30 dieną Latvijos kariuomenė pasitraukė iš Palangos, o kitą dieną čia įžengė Lietuvos daliniai. Dabar dviem šalims beliko tik susitarti dėl praktinio teritorijos atidalijimo sutartose vietovėse. Tuo tikslu gegužės 14 dieną abiejų šalių užsienio reikalų ministrai pasirašė sienai nustatyti konvenciją ir patvirtino konkrečias jos žymėjimo instrukcijas. Daugiau nei pusantrų metų trukęs įtampos tarp dviejų broliškų tautų laikotarpis pagaliau nugrimzdo į praeitį. Šiandien Palangoje apie jį primena tik neilga J.Simpsono gatvė, vedanti jūros link.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"