TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Senieji Vilniaus kalėjimai – požemiuose ir bokštuose

2016 02 08 6:00
Vilniaus rotušės požemiai. Rasos Pakalkienės nuotraukos

Tais laikais, kai Vilniaus rotušėje rinkdavosi miesto valdžia, posėdžiaudavo teismas, o pirkliai užsukdavo sumokėti mokesčių, ten pat – šaltuose ir smarvę skleidžiančiuose požemiuose nuteistieji atlikdavo bausmes. Labiau prakutę ir kilmingesni prasikaltėliai kalėdavo viename iš bokštų Aukštutinės pilies teritorijoje. 

Apie tai per ekskursiją po senąjį Vilnių pasakoja gidas Donatas Jokūbaitis. Kaip žmonės gyveno prieš šimtmečius, kokia buvo tvarka, kasdienybė, gyvenimo būdas?

„Jie nedaug kuo skyrėsi nuo mūsų, nebuvo nei blogesni, nei geresni, – mano ekskursijų vadovas. – Žmones formuoja socialinė aplinka. Senais laikais ji buvo daug brutalesnė. Dabar mes esame kaip švelnūs avinėliai, nes pakankamai suvaržyti įstatymų bei moralės normų. Ir ačiū Dievui.“

D. Jokūbaičio teigimu, anuomet Vilnius, žvelgiant šių dienų akimis, buvo nesaugus, brutalus ir net žiaurus. Ši ekskursija po Vilnių – tai pasakojimas apie senus šio miesto kalėjimus, kalinius ir valkatas. Ji prasideda prie Bazilijonų vartų ir baigiasi Gedimino kalno papėdėje. Patraukiame per tolimos praeities dienas – nuo maždaug XVI iki XIX amžiaus.

Gidas Donatas Jokūbaitis pasakoja istorijas apie Vilnių.
Drėgna, šalta ir tamsu

D. Jokūbaitis pasakoja, kad iki carinės Rusijos okupacijos Lietuvos sostinė buvo nevienalytė. Esą skirtingos miesto dalys – pilies teritorija su apylinkėmis, rotušę supantys rajonai, žydų bei stačiatikių gyvenamos vietos – turėjo savą jurisdikciją. Mieste nuteisti kalėti prasikaltėliai buvo sodinami į Vilniaus rotušės požemius ir bokštą. Sąlygos kaliniams požemiuose buvo siaubingos – drėgmė, vėsa, tamsa ir nešvara.

D. Jokūbaitis cituoja istorinį šaltinį, pagal kurį 1670 metais už Vilniaus rotušės kalėjimų išvalymą ir 30 mėšlo vežimų išvežimą buvo sumokėta 13 auksinų. Dabar nusileidus į tuos požemius galima tik įsivaizduoti, kokia kadaise ten buvo nešvara.

Bausmė ir jos kaina

Kaip pasakoja D. Jokūbaitis, senovėje bausmės ne visada atspindėdavo padarydavo nusikaltimus: vieni asmenys būdavo baudžiami griežčiau, kiti – švelniau galbūt dėl aukštesnės socialinės padėties, o gal sugebėdavo tyliai susitarti ar papirkti tuos, nuo kurių priklausė jų nuosprendis.

Tarkime, jei bajoras buvo nužudomas peiliu, vėzdu ar kitu „nebajorišku“ ginklu, žudikas būdavo baudžiamas ketvirčiavimu. Kilmingųjų ginklais buvo laikomas kardas ir kalavijas. Jei tokiomis aplinkybėmis bajoras nužudydavo nekilmingą žmogų, bet nebūdavo pagautas nusikaltimo vietoje, jam galėjo būti skiriama bausmė – nukirsti ranką. Už neprivilegijuoto žmogaus nužudymą bajoras mirtimi galėjo būti nubaustas tik sučiuptas nusikaltimo vietoje. Bet jei teismui įrodymai pasirodydavo nepakankami, kilmingam teisiamajam būdavo skiriama bokšto kalėjimo bausmė ir vadinamieji galvapinigiai.

Rotušės požemiuose buvo kameros.

Miestas turėjo savo budelį, kuris vykdydavo mirties bausmes. Ekskursijos vadovas vardija: už sunkiausius nusikaltimus Vilniuje skirtos bausmės buvo ketvirčiavimas, galvos nukirtimas, pakorimas, vilkimas arkliais... Teisiamuosius, pasak gido, būdavo galima kankinti, jei teismas manydavo, kad jie ką nors slepia, arba jeigu jie neprisipažindavo. Kaip viena iš sudėtinių bausmės dalių buvo skiriamas plakimas rykštėmis.

Bausmėms vykdyti prie Vilniaus rotušės stovėjo kartuvės ir gėdos stulpas.

Spragilas prieš kardą

Kitokia tvarka nusikaltimus padariusiems asmenims buvo Vilniaus pilies teritorijoje. Dažniausiai tai buvo prasikaltę kilmingieji ir tvarka labiau priklausė nuo pačių nuteistųjų.

Kai teismas paskelbdavo nuosprendį, nuteistasis turėdavo pats be konvojaus nukeliauti į įkalinimo vietą. Kalėjimas buvo viename Aukštutinės pilies bokšte. „XVII amžiaus pradžioje būta skundų, kad kaliniai ir jų lankytojai ridena akmenis į Žemutinės pilies teritoriją, – pasakoja ekskursijos vadovas. – Buvo ir tokia istorija, kai nuteistasis pasistatė palapinę, pakvietė draugų ir surengė puotą, o vieną dieną, nebaigęs kalėtis, išėjo ir nebegrįžo.“

Teigiama, kad Vilniaus rotušės požemiuose buvo tamsu, drėgna ir sklido blogi kvapai.

Gidas, remdamasis istoriko Dominyko Burbos disertacija, pasakoja apie nužudymą, už kurį buvo skirta mažesnė bausmė, nei turėtų būti. Tai 1751 metų byla apie bajoro Juozapo Pacevskio nužudymą Vilniuje. Suimtasis Juozapas Bogušas teismą tikino, kad jis tik pasibeldė į nužudytojo namus, bet tada šis išlėkė į lauką ir su spragilu ėmė jį daužyti, todėl esą besigindamas kardu atvykėlis sužeidė smurtininką. Nužudytojo J. Pacevskio žmonos Marijonos versija buvo kitokia. Apklausoje ir skunde pilies teismui ji teigė, kad kaltinamasis vidury nakties mėgino įsiveržti į svetimus namus, daužė langus, o kai jos vyras išėjo išsiaiškinti, anas jį nudūrė. Ar vyras išėjo su spragilu, našlė nematė. Teismas pripažino J. Bogušą kaltu, bet paskyrė jam tik vienų metų ir 6 savaičių kalėjimo bausmę bei 100 kapų grašių išpirką.

Elgetos ir valkatos

Gidas pasakoja, kad prie carinės Rusijos valdžios nuteistieji buvo kalinami ir uždarytuose katalikų vienuolynuose, tarkime bazilijonų ar pranciškonų, kurie buvo išniekinti ir paversti kalėjimais, o celės – kameromis.

Nusikaltėliai kartais ištrūkdavo iš teisėsaugos gniaužtų. Tarkime, 1825 metais plėšikai Karpucha ir Radzivonokas paspruko iš Vilniaus Bazilijonų vienuolyno kalėjimo ir su grandinėmis keliavo per visą miestą. Ši istorija minima Rimos Praspaliauskienės knygoje „Nereikalingi ir pavojingi“.

Kilminguosius kalindavo viename iš pilies bokštų.

Anuomet Vilniuje buvo galima sutikti margos publikos. Tarp jos buvo ir elgetų bei valkatų. Kuo šie skyrėsi vieni nuo kitų? Kaip pasakoja D. Jokūbaitis, Vilniaus valkatos turėjo savo broliją, patalpas, kuriose kartas nuo karto rinkdavosi, kiekvienas mokėdavo kuklų mokestį, o pinigai buvo laikomi skrynioje po dviem užraktais. Elgetos buvo saviškiai, neblogai šelpiami turtingesnių gyventojų, o valkatos – perėjūnai, kurie klajodavo iš vienos vietos kitą ir iš miesto būdavo vejami.

Štai tokias istorijas apie Vilnių pasakoja D. Jokūbaitis, pats kilęs iš Šiaulių. Klaipėdoje jis studijavo teatro režisūrą. Istorija, kaip sakė, domisi seniai, o kai persikraustė gyventi į Vilnių, pradėjo gilintis į šio miesto praeitį. Baigė gidų kursus. Kurį laiką dirbo Valdovų rūmuose, rengė edukacines programas, bendravo su lankytojais. Dabar pagrindinė D. Jokūbaičio veikla – ekskursijų po Lietuvos sostinę organizavimas. Medžiagos ekskursijoms jis semiasi iš istorikų darbų, o joms renkasi tokias temas, kaip senieji Vilniaus kalėjimai, sostinės ligoninės, vaistai bei ligoniai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"