TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Senoji Lietuvos karyba ir Medininkų pilis

2014 08 28 14:16
Karys su lietuviškuoju skydu (Darius Jurcevičius), istorinė rekonstrukcija. TIM nuotrauka

XIII-XIV a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) – jauna valstybė. Palyginus su kaimynais, karyba buvo labiausiai išvystyta valstybės sritis. Kitos pažengė ne tiek daug: mūro pastatai – reti, pinigų sistema – ankstyva, savojo (baltiško) rašto nėra. Tai sąlygojo įtempta tarptautinė situacija: vakaruose plėtėsi Kryžiuočių, o šiaurėje – Kalavijuočių (nuo 1237 metų – Livonijos) ordinai, kėlę LDK grėsmę.

Senosios Lietuvos monarchai nuo XIII a. palaipsniui vienydami baltiškas gentis po LDK vėliava, plėsdami valstybės žemes į rytus, statydami medines ir mūrines pilis, modernizuodami kariuomenę, XIV a. sukūrė valstybę galinčią mesti iššūkius visiems kaimynams. LDK tapo regionine jėga, kurios karinės pajėgos buvo vienas svarbiausių įrankių.

Lietuvos kariuomenės branduolį sudarė didžiojo kunigaikščio kariauna, kurią remdavo didikų kariaunos. Kariai, sudarydami puolamojo tipo kariuomenės stuburą, buvo ginkluoti moderniais ginklais ir šarvais, pasibalnoję puikius kovos žirgus. Tokia kariuomenė įsiverždavo į priešo teritoriją, ją siaubdavo ar net užimdavo. Puikūs pavyzdžiai: 1281 m. Jersikos mūšis Livonijoje, 1326 m. Brandenburgo žygis dabartinėje Vokietijoje, kurių metu priešo teritorijos lietuvių buvo apiplėštos ir nusiaubtos ar pergalingas 1321 m. Irpenės mūšis, kuris lėmė Kijevo patekimą į LDK įtakos zoną.

Kryžeiviams užpuolus LDK žemes šalia profesionalios kunigaikščio kariaunos susirinkdavo iš viso krašto atkeliavę vyrai ir stodavo į pilies gynybą ar mūšį, nes viduramžiais kiekvieno vyro pareiga buvo imtis ginklo ir ginti kraštą. Šios, gynimuisi skirtos pajėgos, buvo panašesnės į šiuolaikinę šauktinę kariuomenę skirtą dideliems gynybiniams koviniams veiksmams didžiausio pavojaus akivaizdoje. Geras pavyzdys – 1348 m. Strėvos mūšis, kurio metu Algirdas ir Kęstutis sutelkę savo pajėgas pastojo kelią iš Žiežmarių grįžtančiai plėšikaujančiai Ordino kariuomenei. Nors mūšis buvo nesėkmingas, tai buvo krašto gynybai surinktos pajėgos.

Kadangi kareivių pobūdis skyrėsi, skirtumai pastebimi ir karių ginkluotėje. Archeologiniai tyrimai byloja, kad dažniausiai sutinkamas ginklas buvo ietis. Tai paprastas, bet labai efektyvus ginklas. Iečių būta skirtų tiek artimai (įprasti susirėmimai) tiek netiesioginei kovai (svaidomosios ietys - akstys). Pastarosios užfiksuotos 1348 m. Strėvos mūšyje, kai prieš prasidedant pagrindinei kovai lietuvių kariai apsvaidė kryžiuočius ietimis.

Iečių populiarumą liudija ir to laikmečio miniatūros ar skulptūros elementai, pvz. Marienverderio pilies kolonos kapitelis. Jame keturi iš septynių pavaizduotų baltų karių ginkluoti vienokia ar kitokia ietimi. XIV a. architektūrinis elementas liudija, kad tai buvo populiarus ginklas tarp LDK karių.

Marienverderio pilies kolonos kapitelis /Nuotrauka iš šaltiniai.info

Kitas kolonoje matomas ginklas – kalavijas. Tai aukštuomenės simbolis, paprastai randamas turtingų mirusiųjų karių ir kunigaikščių kapuose. Kalavijų būta įvairių. Vietinės kilmės ginklai galėjo būti pagaminti įvairiuose Lietuvos vietose. Metalo lydymo vietų rasta Aukštadvario, Nemenčinės piliakalniuose, apie geležies rūdos išgavimo vietas byloja tokie vietovardžiai kaip Rūdninkai, Kazlų Rūda. Ne lietuviškos kilmės kalavijai atkeliavo iš Vokietijos, Skandinavijos ar rusiškų žemių. Lietuvoje rasta net legendinių vikinginių kalavijų su įrašais INGELRII, vertintų dėl savo aukštos kokybės ir mitinių galių, apsaugančių nuo priešų ar net juos įbauginančių.

Kad kalavijas labai vertinimas matoma ir tuometinėje heraldikoje – nuo 1387 m. Lietuvos krikšto pradėtas naudoti kalaviju ginkluotas raitelis – vytis – tapo pagrindiniu Lietuvos didžiojo kunigaikščio simboliu, o ilgainiui – visos Lietuvos. Nors ir draustas sovietinės okupacijos laikotarpiu, vytis išliko iki šių dienų kaip vienas valstybės simbolių.

Nors archeologai retai randa XIII-XIV a. kirvius, tačiau spėjama, kad jie priklausė LDK elitui, nes dažnai puošti smulkesnių ar stambesnių trikampėlių ornamentais. Tačiau, kaip pastebi istorikas prof. Alfredas Bumblauskas, Marienverderio pilies kolonos fragmente, pavaizduotas kirviu ginkluotas baltų karys puola kryžiuotį iš pasalų. Jis yra prasčiau apsirengęs, matyt, ne toks turtingas. Galbūt parodant kirviu ginkluotą karį norėta parodyti, kaip negarbingai kovodavo baltai, į kovą stodami ,,neriteriškai“, iš pasalų, kryžiuočiams nepalankioje situacijoje.

Toliau galima pastebėti LDK karius su lietuviškaisiais skydais.

Juos sukūrė baltų gentys kovodamos su kryžiuočiais XII-XIII a. Skydai buvo išgaubti per vidurį, patogesni valdyti. Kadangi Lietuvos kareiviai buvo šarvuoti ir ginkluoti lengviau nei kryžiuočiai, skydas buvo buvo pigus ir paprastas gynybos elementas. Lietuviškasis, kitaip nei apvalus ar trikampis, gynė daugiau kūno, buvo toks efektyvus, kad jį perėmė kryžiuočiai. Kaip ir kalavijas, skydas naudotas lietuviškoje heraldikoje. Pažvelgę į senąjį Trakų kunigaikščio Kęstučio antspaudą, matysime kareivį su kalaviju ir lietuviškuoju skydu. Šiuolaikinėje heraldikoje pastebimas šis skydą Alytaus raj. savivaldybės ir Dzūkijos herbuose.

Dzūkijos herbas /Vikipedija nuotrauka

XIII a. Lietuvos kunigaikščiai ir jų asmeninės kariaunos naudojo šalmus, žiedinius marškinius, kai paprasti kariai saugojosi lininėmis ar odinėmis palaidinėmis. XIV a., stiprėjant koviniams veiksmams, kyla bajorų sluoksnis, kuris gali sau leisti vis geriau ginkluotis. Palyginus su ankstesniu šimtmečiu, XIV a. jau paprasti kariai galėjo sau leisti įsigyti žiedinius marškinius, kai kariuomenės elitas jau turėjo plokštelinius ar plokštinius šarvus. Yra pastebima akivaizdi geresnė kareivių materialinė būklė, leidusi jiems geriau ginkluotis.

Pagal archeologinius tyrimus XIV a. Lietuvoje populiariausias šaunamasis ginklas buvo arbaletas, po jo sekė lankas. Jei lankas Lietuvoje naudotas nuo seniausių laikų (X-XI tūkst. pr. Kr.), tai arbaletininkai Lietuvos kariuomenėje atsirado XIII a. viduryje. Pirmieji buvo samdiniai, naudoti karaliaus Mindaugo kariuomenėje. Manoma, kad lietuviai patys pradėjo naudoti arbaletus XIV a. pab. Arbaletai, nors brangesni už lankus, buvo populiaresni, kariai sparčiau išmokdavo jais naudotis, naudoti tiek puolime tiek gynyboje, tiek atvirame mūšio lauke, tiek pilių ar miestų apgultyse. XIV a. pab. - XV a. LDK turėjo savus arbaletų gaminimo centrus – dirbtuves. Jos rastos Vilniuje, Breste (dab. Baltarusija), o įvairios detalės reikalingos gamybai aptiktos LDK pilių įgulų vietose Gardine, Mistislavlyje, Mogiliove, Lydoje (dab. Baltarusija).

Taigi, jei norite pamatyti, pasimatuoti ir palyginti įvairią baltišką ginkluotę, aplankykite Medininkų pilį (Vilniaus raj.) 2014 m. rugsėjo 6-7 dienomis. Čia vyks kasmetinis gyvosios istorijos festivalis ,,Medininkų pilies apgultis. 1402 m.“ Jo metu įvairūs istorijos rekonstruktorių klubai iš Lietuvos ir kaimyninių šalių surengs riterių turnyrą, masines kovas, viduramžių žaidimus. Dalyviai parodys viduramžių rūbų madas, įvairius ginklus ir šarvus, vyks muzikinė programa. Lankytojai šio renginio metu galės, aplankyti Medininkų pilies ekspozicijas ir parodas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"