TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Senovės graikus prisimenant

2015 06 23 10:00
Pirmasis istorikas Herodotas.  Reuters/Scanpix nuotraukos

Senovės graikai savo išmintimi mums suteikė idėjas apie demokratiją ir laimę. Tačiau dabartinė Graikijos ekonominė krizė ir galimas pasitraukimas iš euro zonos šalies klestėjimo laikus palieka užmarštyje. Kyla klausimas, ar vis dar suprantame senovės Graikijos ypatingumą. 

Britų mokslininkė Edith Hall knygoje „Pristatant senovės graikus“ pastebi, kad Graikijos kultūra buvo paplitusi dar prieš krikščionybei atkeliaujant, maždaug tarp 800 ir 300 metų prieš Kristų. Graikų išminčiai gyveno šimtuose skirtingų kaimų, miestų ir miestelių. Jie buvo kultūriškai prisitaikantys, dažnai tuokdavosi su kitų tautybių žmonėmis. Tarp jų nebuvo etninės nelygybės – lygybė buvo biologiškai nustatyta, o skirtingų „rasių“ sąvoka nebuvo išrasta. Graikai toleravo ir netgi pagarbiai priėmė kitų religijų dievus.

Graikai išrado visiškai naujas bendruomenes, kuriose puoselėjamas bendravimas su kitomis etninėmis grupėmis; sukūrė visą eilę intelektualinių naujovių, kurie iškėlė Viduržemio jūros pasaulį į naują civilizacijos lygmenį. Kai klasikinės Graikijos tekstai ir meno kūriniai buvo atrasti iš naujo Renesanso metu, jie pakeitė pasaulį antrą kartą.

Abejonės dėl išskirtinumo

Pastaraisiais dešimtmečiais mintimi, kad graikai išskirtiniai, buvo suabejota. Pabrėžta, kad graikai buvo tik viena iš daugelio etninių ir lingvistinių grupių, susitelkusių rytinėje Viduržemio jūros pasaulio dalyje, turėjusi daug kaimynių, iš kurių ir perėmusi nuopelnus.

Graikijoje vyko nepertraukiamas kultūrinių mainų procesas. Pastebėta, kad graikai buvo itin panašūs į savo senovės laikų kaimynus: Artimųjų Rytų, Mesopotamijos, Egipto, Levanto, Persijos ir Mažosios Azijos. Kai kurie mokslininkai abejoja, ar Graikija apskritai sukūrė kažką naujo, ar jie tiesiog veikė kaip tarpininkai, platindami išmintį iš visų Viduržemio jūros rytinių civilizacijų žemių, užkariautų Aleksandro Didžiojo prieš jam atvykstant į Romą.

Žiūrint į pavienius darbus, dauguma graikų pasiekimų gali atrodyti analogiški su bent viena iš kaimyninių kultūrų. Babiloniečiai žinojo Pitagoro teoremą šimtmečius prieš Pitagorui gimstant. Kaukazo gentys išvystė metalurgiją ir kasybą iki neregėto lygio. Hetitai padarė pažangą vežimų technologijose, taip pat buvo labai raštingi. Oficialioms progoms karaliaus rūmuose ar dėl teisinių reikalų jie kruopščiai parengdavo emocingas kalbas. Egiptiečiai sukūrė vaistus, remiantis empirine, o ne religine patirtimi. Taip pat pasakojo į „Odisėją“ panašias istorijas apie jūreivius, kurie dingo ir vėliau sugrįžo iš už jūrų marių. Turiningos, į Ezopo kūrinius panašios pasakėčios buvo sudarytos archaišku Sirijos aramėjų dialektu ir laikomos žydiškose šventyklose. Architektūrinio projektavimo koncepcijos ir techninės žinios atkeliavo iš persų per Jonijoje dirbusius graikų darbininkus, kurie padėjo statyti Persepolį, Susą ir Pasargadą. Nepaisant to, nė vienas nesukūrė nieko panašaus į Atėnų demokratiją, Dioniso teatrą, filosofinę logiką ar Aristotelio „Nikomacho etiką“.

Už turistų nugarų – Atėnų politiko, oratoriaus Periklio skulptūra.

Tarpininkauti taip pat sudėtinga

Būti tarpininku yra taip pat svarbus, išskirtinis vaidmuo. Jis reikalauja daugybės talentų ir reikiamų išteklių. Techninių žinių perėmimas reikalauja gebėjimo atpažinti tai, kas atneša sėkmę, taip pat puikių bendravimo įgūdžių ir vaizduotės pamatyti, kaip metodas, istorija ar objektas gali būti pritaikyti prie skirtingų kalbų ir kultūrų aplinkos. Šia prasme romėnai vaisingai perėmė esminius savo civilizacijai laimėjimus iš graikų, kaip ir renesanso humanistai.

Žinoma, graikai nebuvo iš prigimties ar potencialiai geresni nei bet kokie kiti žmonės fiziškai ar protiškai. Iš tiesų jie patys dažnai komentuodavo, kaip sunku atskirti graiką nuo ne graiko, laisvą žmogų nuo vergo, nes visa kultūros, drabužių ar papuošalų atributika buvo panaikinta. Tačiau tai nereiškia, kad graikai nebuvo tinkami kelis šimtus metų dalyvauti intelektinę pažangą skatinančioje estafetėje.

Turistai Akropolyje.

Įkvėpimo sėmėsi iš graikų darbų

Trečiasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Thomas Jeffersonas Nepriklausomybės deklaracijoje panaudojo Aristotelio laimės siekimo idėjas. François-Dominique Toussaintas Louverture‘as, prieš vadovaudamas pirmajam sėkmingam vergų sukilime Haityje 1791 metais, skaitė Plutarcho tekstą apie Spartaką. Amerikos revoliucijos lyderis Thomas Paine‘as teigė, kad tokie klausimai kaip religijos santykis su valstybe turėtų būti aptarti, nepamirštant istorinių senovės graikų pavyzdžių. Čartistų vadus, siekusius „Liaudies chartijos“ įgyvendinimo, įkvėpė Atėnų demokratinės revoliucijos. Moterys, siekusios balsavimo teisės, savo posėdžiuose deklamavo triuškinančias kalbas apie ekonomines, politines ir kitas moterų teises, kurias tragedijų autorius Euripidas suteikė savo herojei Medėjai.

Graikai parodė, kaip analizuoti mums brukamas nuomones bei primetamus autoritetus. Senovės mitai atskleidžia, kaip žmonija aktyviai prieštarauja sąlygoms, pagal kurias Olimpo dievai nori juos valdyti. Pavyzdžiui, Prometėjas maištauja prieš Dzeusą, norėdamas pavogti ugnį, kuri buvo dieviška prerogatyva, ir atiduoti ją mirtingiems žmonėms. Kitas pavyzdys – Sofoklio Antigonė, kuri atsisako priimti tironiško dėdės savivališką įsaką nepalaidoti brolio. Ji atkreipia dėmesį į esminius skirtumus tarp moralinio padorumo ir neapibrėžtų teisės aktų ir galiausiai brolį vis tiek palaidoja. Sokratas paskyrė savo gyvenimą tam, kad įrodytų, jog tiesa ir nuomonė viena nuo kitos skiriasi.

Šiandieniniai visuotiniai rinkimai atskleidė pavojus, būdingus balsavimu pagrįstose demokratijose: visuomet neišvengiamai kils nepasitenkinimas iš pralaimėjusiųjų. Senovės Graikijos demokratijos išradėjai aktyviai nemažai diskutavo šiuo klausimu, atsižvelgdami į skausmingas istorines patirtis, užrašytas Tukidido, taip pat į teorinius Aristotelio sprendimus.

Norėdami išlaikyti savo laisvę, turime lyginti konstitucijas, vystyti utopinį mąstymą, nebijoti naujovių, kritikos, gebėjimo įtikinamai argumentuoti, rašoma knygoje „Pristatant senovės graikus“.

Parengė Sigita GUOGAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"