TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Senųjų kultūrų vardai: graikiški slepia pagyrūniškumą, romėniški pabrėžia trūkumus

TT NEWS AGENCY/Scanpix nuotrauka

Senovės graikų vardai patys pagyrūniškiausi, nes jie labai žavėjosi savo išvaizda, suvokė save kaip labai gražius, labai protingus, LRT KLASIKAI sako Vilniaus universiteto docentas Naglis Kardelis.

„Platonas reiškia „platusis“, bet tai vėliau jam duotas vardas, tikrasis yra Aristoklis – „tas, kurio šlovė yra geriausia“. [...] Aristofanas – „tas, kuris pasirodo geriausiai“. Sofoklis – „tas, kuris yra šlovingas savo išmintimi“, – pasakoja N. Kardelis.

Tačiau romėnai, anot mokslininko, nesibodėdavo suteikti ir negražių prievardžių. Tarkim, garsiojo karvedžio Kvinto Fabijaus Maksimo Kunktatoriaus Verukozės paskutinis prievardis reiškia karpą, spuogą. O tarp babilonietiškų vardų galima aptikti ir labai keistų ar net juokingai skambančių, tokių kaip „Dieve Dieve, ką aš padariau“ arba „nei mačiau, nei girdėjau“.

– Kokią reikšmę vardai turėjo senosiose kultūrose?

– Kiekvienas vardas buvo suvokiamas kaip tam tikra gyvenimo gairė. Kartais jis buvo kaip jau nuveiktų žmogaus darbų patvirtinimas ir linkėjimas tą pačią programą tęsti ateityje. Kartais vardai būdavo labai gražūs, labai, netgi perdėm, pozityvūs, ir tas pozityvumas turėjo būti realizuotas praktiškai. Kartais būdavo priešingai – būdavo suteikiamas prastesnės semantikos, negu žmogui derėtų, vardas siekiant, kad jis apsaugotų nuo dieviško pavydo, dievų pykčio.

Kartais vardas būdavo geresnis, negu žmogui derėtų turėti. Pavyzdžiui, senovės graikų vardai beveik visi perdėm gražūs, perdėm estetiški. Paimkime Aristotelio vardą. Aristotelis – „tas, kurio pabaiga, tikslas arba išsipildymas darbų ir visais kitais požiūriais yra pats geriausias, tas, kuris puikiausiai save realizuoja“. Platonas reiškia platusis, bet tai vėliau jam duotas vardas, tikrasis yra Aristoklis – „tas, kurio šlovė yra geriausia“. Vėliau, manoma, galbūt dėl plačios kaktos, plačių pečių ir plačių pažiūrų jis įgijo ir Platono vardą, kuriuo mes šį filosofą ir žinome. Aristofanas – „tas, kuris pasirodo arba pasireiškia geriausiai“. Sofoklis – „tas, kuris yra šlovingas savo išmintimi“.

– Taigi vardas – kaip užprogramavimas?

– Taip, ir kartu bandymas įvertinti to žmogaus darbus. Taip pat turime labai įdomių archajinio laikotarpio pavyzdžių, kurie irgi parodo, kad buvo bandoma apmąstyti to žmogaus, tarkim, poeto, nuveiktų darbų prasmę, galbūt kažkiek prognozuoti jo veiklą. Pavyzdžiui, Hesiodas graikiškai reiškia „tas, kuris siunčia iš lūpų giesmę“.

Kitose kultūrose, pavyzdžiui, romėnų, matome kitą praktiką, kuri niekuomet nebuvo susijusi su mėginimu žmogų nusakyti geriau, negu jis pasirodo iš tikrųjų, ir dažnai tie vardai suteikia net nemalonių, nemielų konotacijų. Taip pat romėnai suteikdavo po keletą prievardžių, ypač politikams, karvedžiams.

Pavyzdžiui, garsusis karvedys, kuris kovojo su Hanibalu, buvo Kvintas Fabijus Maksimas Kunktatorius Verukozė. Kvintas – penktas vaikas šeimoje, Fabijus – iš Fabijų giminės, Maksimas – didysis, Kunktatorius – delsėjas (delsdavo stoti į kovą su Hanibalu, nes jautė, kad Hanibalas yra gabesnis karvedys ir jį nugalės tiesioginiame mūšyje, todėl sekiojo Hanibalo kariuomenę ir taip ją sekindavo) ir Verukozė – karpa, spuogas (matyt, veidas nelabai gražiai atrodė). Taigi romėnai nesibodėdavo tokių negražių prievardžių suteikti.

– Tie prievardžiai buvo oficialūs ar kaip pravardės?

– Oficialūs. Ir literatūroje mes tuos vardus aptinkame.

– Paminėjote Kvintą. Vadinasi, kartais vardai būdavo suteikiami pagal gimimo aplinkybes?

– Taip, be abejo. Marcialio semantika susijusi ir su Marsu, ir su Marso mėnesiu – kovu. Paprastai pirmas vardas (asmenvardis) būdavo skiriamas priklausomai nuo vaiko gimimo aplinkybių – pagal tai, kelintas vaikas šeimoje, kurį mėnesį jis gimęs, kokiomis aplinkybėmis. Jis paprastai būdavo neutralus etiniu, estetiniu požiūriu – tiesiog formaliai duotas vardas. Svarbiausias vardas, bent jau romėnams, buvo giminės vardas. Tarkim, Fabijų giminės ar Julijų giminės, pavyzdžiui, Gajus Julijus Cezaris. Būtent giminės vardas žmogų priskirdavo klanui, giminei, o jau visi kiti vardai būdavo susiejami su žmogaus karjera, nuveiktais darbais. Arba galbūt jo elgesio, charakterio savybėmis, kurios atrodydavo juokingos.

– Paminėjote senovės graikus ir romėnus. O kaip buvo kitose kultūrose?

– Kitose kultūrose tiek daug dėmesio žmogaus savybėms nebūdavo skiriama – būdavo programuojamas žmogaus santykis dažniausiai su transcendentine tikrove. Ir tokių pagyrūniškų vardų, kaip graikų kultūroje, kitose kultūrinėse tradicijose, ypač ne indoeuropietiškose, nelabai matome. Grįžtant prie graikiškų vardų, panašaus gyrimosi matome sanskrito kalboje, pavyzdžiui, „išdidžiai žengiantis“, „išdidus kaip liūtas“ ar „labai grakštaus stoto“ (čia kalbama ir apie vyrus, ir moteris). Bet graikų vardai patys pagyrūniškiausi, nes jie tikrai labai žavėjosi savo išvaizda, suvokė save kaip labai gražius, labai protingus.

Neindoeuropietiškos kultūros įdomios tuo, kad vardu dažnai nusakomos ne žmogaus savybės, o jo santykis su kažkuo kitu (kitais asmenimis arba dievybe) arba vardas formuluojamas kaip prašymas, pageidavimas, skiriamas Dievui, netgi kaip atsiprašymas, sutrikimas, nuolankumas. Labiausiai tai matyti arabų kalboje: pirmas islamiškų vardų sandas yra „abd-“ ir jis reiškia „tarnas“ arba „vergas“, o tai, kas eina po „abd-“, yra tam tikras Alacho (Dievo) epitetas. Pavyzdžiui, Abdellatif būtų „švelniojo tarnas“, AbdelRahim – „gailestingojo tarnas“. Taigi apie patį žmogų pasakoma tik tai, kad jis yra Alacho tarnas.

Taip pat labai įdomūs akadiški ir egiptietiški vardai (pavyzdžiui, Egipte faraonas turėjo penkis oficialius vardus, kai kurie iš jų būdavo labai poetiški). Ypač įdomūs akadiški vardai, išlikę analuose, pavyzdžiui, dantiraštiniuose paminkluose. Jie karalius nusako kaip vieno ar kito dievo globojamus, varduose yra išreikštas pageidavimas, prašymas, maldavimas dievui, viena ar kita intencija arba pasidžiaugiama, kad, tarkim, dievas karaliui dar brolį padovanojo.

Babilone karaliai, be savo įprastinio, labai poetiško, įspūdingo vardo, dar turėjo tų metų sakralinį vardą su tų metų astrologine, tam tikra konjunktūrine gaire, kad karalius geriausiai atstovautų valstybei, kad iš jo plauktų malonės. Vardą karaliui sukurdavo žyniai ir tie vardai būdavo gana ilgi, formuluojami kaip sakiniai – arba kaip teiginiai, arba kaip klausimai, pageidavimai. Čia galima prisiminti net hebrajiškus vardus: Mihael – „kas yra kaip Dievas?“ (be abejo, tai retorinis klausimas, tuo norima pasakyti, kad niekas nėra kaip Dievas – Dievas yra pats stipriausias). Gabrielis – „mano stiprusis yra Dievas“, Danielis – „mano teisėjas yra Dievas“ ir t. t.

Tarp babilonietiškų vardų, kurie būdavo skiriami paprastesniems žmonėms arba vergams, aptinkame labai keistai sudarytų ir net šiek tiek juokingai skambančių, pavyzdžiui, „Dieve Dieve, ką aš padariau“ arba „nei mačiau, nei girdėjau“. Matyt, tokiu vardu vergui norima priminti, kad jis neviešintų to, ką išgirsta pokalbių, puotų metu. Taigi vardas programuoja jo elgesį, primena priedermes.

Egiptietiški vardai labai įdomūs tuo, kad asmens savybės susiejamos su dievų savybėmis. Pavyzdžiui, Tutanchamonas reiškia „gyvasis Amono atvaizdas“, Hetepibre (vienas iš vieno faraono vardų) reiškia „dievo Ra širdis yra patenkinta“, Amenchotepas – „dievas Amonas patenkintas“. Taip pat kai kurie vardai nurodo faraono jėgą, išmintį, bet išmintis ar jėga irgi siejama su vieno ar kito dievo išmintimi ar jėga. Taigi tai nėra tik faraono, kaip žmogaus, savybės, tai savybės, kurias turi ir dievas ir kurias faraonas gauna iš dievo.

– O kaip buvo su moteriškais vardais?

– Pavyzdžiui, Nefertitės vardas reiškia „gražioji ateina“. Jis yra procesualus ir pasako tai, kad ši moteris, faraonė, yra graži, gražaus stoto ir labai gracinga (tai patvirtina ikonografija). Kitose kultūrose dažniausiai vardas būdavo vienas arba, jei vardų būdavo keli, būdavo mažiau negu vyrų. Vardu dažniausiai būdavo nusakomos moters fizinės savybės: grožis, grakštumas, akys, plaukų spalva.

Labai įdomūs graikiški vardai ir epitetai, ypač deivių. Pavyzdžiui, Heros prievardis yra jautakė – jaučio, karvės akys yra didelės, taigi gražios. Siejimas su karve galbūt mūsų kultūros žmogui ir nėra labai įspūdingas, bet, turint galvoje, kad karvės akys didelės, reikėtų kreipti dėmesį tiesiog į akių didumą – didelės akys tikrai žmogui suteikia grožio.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"