TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Senųjų portretų paslaptys ir melagystės

2011 03 22 0:00
Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

Jogaila, Šv. Kazimieras, Karalienė Barbora, Radvilos, Sapiegos, Pacai, Chodkevičiai... Kaunietė menotyrininkė Marija Matušakaitė surinko į vieną vietą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) portretus - esančius Lietuvoje, išblaškytus po didžiulę buvusios valstybės teritoriją ar atsidūrusius dar toliau.

Daug jų aptiko pati muziejų saugyklose ar bažnyčiose ir paskelbė pirmąkart. Didžiulis veikalas "Portretas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje" yra ir įspūdinga "popierinė galerija": prieš skaitytojo akis iškyla garsūs ar primiršti mūsų krašto praeities veikėjai ir girdėti ar visiškai nežinomi jų portretų kūrėjų vardai.

"Visi jie, vienaip ar kitaip dalyvavę tėvynės gyvenime, aukoję jai savo talentus ir darbus, o neretai ir gyvybę, neatskiriamai susijo su mūsų kultūra ir neabejotinai nusipelnė, kad būtų žinomi šiandien kiekvienam Lietuvos žmogui", - įvardijo savo ketinimus autorė.

Nelaukiami svečiai

Ši studija - menotyrininkės grįžimas prie temos. Viena pirmųjų jos knygų, pasirodžiusi 1984 metais, buvo "Portretas XVI-XVIII a. Lietuvoje". Kodėl portretas? "Sovietmečiu buvo sunku surasti senosios dailės temą, kuri neužkliūtų. Būtinai norėjau tyrinėti senąją mūsų dailę", - sako M.Matušakaitė. Monografija išėjo tuomet tikrai nemažu 20 tūkst. egzempliorių tiražu, bet iškart tapo "deficitinė" dar ir todėl, kad tai buvo bylojimai apie Lietuvos istoriją. Leidinys atskleidžia anuometines, dar nelabai dideles poligrafijos galimybes. Veikale kruopščiai ištyrinėti Lietuvoje esantys kūriniai. Atkūrus nepriklausomybę, menotyrininkė, pasitelkusi bendraminčius, organizavo išvykas (jas galima pavadinti ir mokslinėmis ekspedicijomis) į Lenkiją, Baltarusiją, Ukrainą, vyko į Rusiją, Latviją. Viskas - privati iniciatyva ir asmeninės lėšos. Kaip visada, apie sunkumus, su kuriais teko susidurti, autorė kalba mažiausiai. Ne visada norimi kūriniai buvo prieinami, ne visur tyrinėtoja iš Lietuvos buvo sutinkama draugiškai. Ji pasakojo, kad ilgai nebuvo įmanoma prieiti prie Rusijoje, Ermitažo saugyklose, per tragiškas istorijos pervartas atsidūrusių kūrinių, tarp kurių buvo ir neskelbtas Barboros Radvilaitės portretas. "Žinojau, kad jis ten. Kreipiausi į muziejaus darbuotoją, prašydama atsiųsti jo reprodukciją. Mes ilgai ir nuobodžiai susirašinėjome, - prisimena M.Matušakaitė. - Tačiau savo pažado ji taip ir netesėjo. Paskui paaiškėjo, kad ji, sunkiai sirgdama, prašė kitų darbuotojų, kad šis portretas niekam nebūtų duodamas. Laimė, po ilgesnio laiko reprodukciją pavyko gauti... Ir tai tik vienas pavyzdys."

Įvairovė ir praradimai

Pasak menotyrininkės Dalios Vasiliūnienės, kad atsirastų tokios studijos, kaip "Portretas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje", reikia ilgametės patirties, didžiulės kompetencijos ir profesionalumo. Reikia būti ilgai prarymojus archyvuose, muziejų saugyklose prie originalų, reprodukcijų, istorinių šaltinių. M.Matušakaitė seniai tapusi autoritetingiausia LDK dailės žinove. Daug medžiagos ji sukaupė rengdama studijas "Apranga XVI-XVIII a. Lietuvoje" (2003), "Karalienė Barbora ir jos atvaizdai" (2005), "Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio" (2007), "Išėjusiems atminti: laidosena ir kapų ženklinimas LDK" (2009). Už šiuos ir kitus darbus menotyrininkė apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija. Jaunesniems kolegoms įspūdį darė ir daro M.Matušakaitės detektyvės gebėjimai: kaip identifikuojamas vienas ar kitas portrete pavaizduotas asmuo, kaip XVIII amžiaus portrete įskaitomi ankstesnio kūrinio (pirmavaizdžio) egzistavimo faktai. Ir nuostata - eiti savo keliu, siekti užsibrėžto tikslo nepaisant kliūčių ar nepasisekimų.

Naujoje 546 puslapių knygoje yra keturi skyriai, aprėpiantys kūrinius nuo pirmųjų dabar mums žinomų istorinių asmenybių atvaizdų iki XVIII amžiaus pabaigos (valstybės žlugimo laikų) portretų. Pirmas skyrius apima keletą šimtmečių. O kūrinių - keliasdešimt. Tai byloja daugelį dalykų. Visų pirma, kad autorei vaizdą tarsi mozaiką reikėjo sudėlioti iš mažiausių gabaliukų, kartais tik užuominų, visada turint omenyje neaprėpiamą praradimų mastą. Tačiau kokia XV-XVI amžių LDK portretų įvairovė: nuo bizantinių iki renesansinių! Vienas pirmųjų veikale aptariamų kūrinių - Liublino (Lenkija) pilies Švč.Trejybės koplyčios sienų tapyba, kurioje esama Jogailos portretinio atvaizdo. "Jogaila meldžiasi Švč.Mergelei Marijai su Kūdikiu" - daugiafigūrė kompozicija, priskiriama XV amžiaus pirmam-antram dešimtmečiui. Jogaila ("plinkantis sauso veido vyriškis ilga siaura nosimi, iškilia žema kakta, trumpa barzda ir ūsais") klūpo priešais Dievo motiną - tai tarsi valdovo pavedimas Marijos ir laiminančio Sūnaus globai. Lenkijoje šis kūrinys tapo daugelio studijų objektu. Lenkų menotyrininkai, pasak M.Matušakaitės, dirba daugiau už mus tyrinėdami senąją dailę.

Minėta kompozicija aptikta 1899 metais, nukritus freską dengusiam tinko gabalui. Lietuvių menotyrininkės manymu, dar gali būti daug bažnyčių, kuriose užtapyta ar užtinkuota vertingų kūrinių. Būsimųjų tyrinėtojų laukia įdomių atradimų.

Graži ir negraži Barbora

Palankios sąlygos meninei kūrybai, taip pat ir portretinei dailei susiklostė Vilniuje įsikūrus Žygimanto Augusto dvarui. Be tapytų atvaizdų, vis labiau plito raižiniai. Gausu raižytų Žygimanto Augusto portretų.

Tarp seniausių LDK portretų - karalienės Barboros Radvilaitės atvaizdai, tarp jų ir turbūt 1548 metais ant skardos nutapytas jos portretas, saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje. Tiesa, ne itin aukšto meninio lygio. "Iš karto pažymėtina, kad kietai ir sausai nutapyta Radvilaitė anaiptol nežavi žiūrovo. Jai suteiktas liūdnas trikampis veidas ilga nosimi, smulkiu smakru, maža burna ir karčia lūpų išraiška, - rašo M.Matušakaitė. - Gerokai nuvilia ir kiti seniausi išlikę Radvilaitės portretai, tapyti ne itin aukšto rango dailininkų. Grožiu garsėjusi moteris, dėl kurios Žygimantas Augustas rizikavo sostu, juose neatrodo itin patraukli." Vis dėlto Vilniuje būta ir išties puikaus jos atvaizdo, priklausiusio Sapiegų šeimos rinkiniui. 1547-1548 metais ant medžio lentos Jano Steveno van Calcaro tapytas paveikslas 1904 metais buvo pristatytas Paryžiaus aukcione. Deja, tolesnis jo, kaip ir daugelio mūsų kultūrai brangių kūrinių, likimas nežinomas. Išliko tik nuotrauka iš aukciono katalogo, kurio fragmentą su paveikslo nuotrauka tarpukariu Paryžiuje aptiko Paulius Galaunė. Tai M.Matušakaitė sužinojo iš jo paties.

Italijos Renesanso dailei būdingame harmonijos kupiname paveiksle, priartėjusiame prie alegorinio atvaizdo, Barbora nutapyta nėščia. Tai patvirtina istorikų prielaidas, kad Žygimanto Augusto antros vedybos susijusios su viltimi susilaukti įpėdinio.

Klaidų atitaisymas

Malonumas skaityti, kaip autorė nustato ir taiso klaidingas atribucijas. Pavyzdžiui, ji suabejojo, ar Baltarusijos nacionaliniame dailės muziejuje saugomame portrete tikrai pavaizduotas Tverės kunigaikštis Mykolas Borisaitis. Tyrėjos akis iš karto pamatė, kad tai ne XV amžiaus rusas, o XVI amžiaus Lietuvos didikas. Pasitelkusi istorines žinias, ypač apie tuometį kostiumą, M.Matušakaitė lukšteno toliau ir po išsamios analizės padarė išvadą, kad XVI amžiaus pabaigos portrete pavaizduotas jaunas Kristupas Mikalojus Radvila Perkūnas.

Antras skyrius "Tarp pasaulietinės ir sakralinės dailės" pristato baroko pasaulėjautos persmelktus kūrinius. Iš krikščioniškos Europos atkeliavo tradicija istorines asmenybes įamžinti sakralinio turinio paveiksluose ar net kurio nors šventojo atvaizdui suteikti lengvai atpažįstamus konkretaus žinomo asmens bruožus. Bažnyčių interjerus iki šiol puošia įvairūs epitafiniai portretai ir šventovių mecenatus pagerbiantys kūriniai. Istorinės asmenybės vaizduotos ir bažnyčių sienų tapyboje. Vertingiausi yra italo Mykolo Arkangelo Palonio tapyti Pažaislio bažnyčios fundatoriaus LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco artimųjų ir giminių atvaizdai. Tas pats dailininkas tapė Vilniaus arkikatedros Šv.Kazimiero koplyčios freską, vaizduojančią šv.Kazimiero karsto atidengimą. Pirmame plane dešinėje stovi Lietuvos didysis etmonas Jonas Kazimieras Sapiega. O štai Žaslių bažnyčioje XVIII amžiaus pirmos pusės procesijų altorėlio paveiksle puikuojasi narsiojo karvedžio Jono Sobieskio atvaizdas.

Nesvyžiaus lobyno likimas

Trečiame ir ketvirtame skyriuose pristatomi XVII ir XVIII amžių portretai. XVII amžius - M.Matušakaitės mėgstamas laikas, portreto klestėjimo metas. Čia jau būta paveikslų rinkinių, kuriuose dominavo portretai. Kiekviena didikų šeima stengėsi sukaupti giminės portretų galerijas - tai buvo prestižo reikalas. M.Matušakaitės knygoje pirmą kartą pristatomas Boguslavo Radvilos rūpesčiu XVII amžiuje parengtas piešinių albumas, skirtas Radvilų giminei įamžinti. Mecenato valia jis visiems laikams turėjo likti Nesvyžiaus lobyne, bet jau 1772 metais buvo išvežtas į Rusiją. 1941 metais kartu su 18 tūkstančių estampų, priklausiusių Nesvyžiaus bibliotekai, pateko į Ermitažą. Vėl - praradimai, netektys, nuostoliai...

XVII amžiuje atsiranda ir vėliau paplinta portretai, kuriuose portretuojamieji siejami su antikos didvyriais. Tokių naujo tipo kūrinių atsiradimą paskatino daugybė heroizuotų J.Sobieskio portretų. Stengiantis užpildyti spragas šeimos portretų rinkiniuose, XVII amžiuje sukurta nemažai imaginacinių atvaizdų. Nutapyta ir imaginacinių Vytauto Didžiojo portretų, skirtų jo pastatydintoms šventovėms.

Prioritetas - vyrai

Į daugelį klausimų veikale atsakiusi M.Matušakaitė teigia, kad sunku paaiškinti, kodėl portretuose vaizduojami vyrai gerokai labiau sutaurinti nei moterys. Jie tvirti, kilnūs, išmintingi, valingi, elegantiški... Moterys - ne tik fiziškai nelabai patrauklios, bet ir ne tokios intelektualios. "Tai ypač akivaizdu poriniuose tuo pačiu metu ir to paties dailininko tapytuose vyro bei žmonos portretuose", - pastebi M.Matušakaitė. Apskritai moterų portretų daug mažiau. Vyrai dažnai tapyti pradėję eiti naujas pareigas, jaunos moterys - paprastai tuoktuvių proga. Į Lietuvą atvykdavo labai įvairių dailininkų. XVIII amžiuje ypač populiarūs buvo prancūzai. Tada ir paplito moterų portretai, imtos vaizduoti ir vyresnės moterys - sukurta gana aukšto lygio kūrinių.

Įspūdingiausius portretus sukūrė aristokratų užsakymus vykdę garsūs Vakarų Europos meistrai. Tiesa, nemažai ir menko meninio lygio darbų.

Knygos "Portretas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje" leidėjas ir joje skelbiamų kūrinių daugumos reprodukcijų autorius fotografas Klaudijus Driskius sako, kad dar ne viskas sugulė į šį veikalą. Ateities planai - skelbti naujus autorės tyrinėjimus ir tapybos bei grafikos darbus, saugomus Ermitaže, Maskvos istorijos muziejuje (ten atsidūrė daug Vilniaus senienų muziejaus eksponatų), Ukrainos nacionaliniame istorijos muziejuje. M.Matušakaitė tikina, kad mūsų tyrinėtojai užsienio, pirmiausia Lenkijos muziejuose, bažnyčiose ir kituose dailės lobynuose tikriausiai aptiks dar ne vieną iki tol nepastebėtą paveikslą, artimai susijusį su Lietuvos daile.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"