TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Šešėliuotas poetės kelias

2012 11 16 8:07
S.Nėris su Lietuvos liaudies seimo delegacijos nariais (iš kairės) P.Cvirka, A.Venclova, L.Gira ir K.Korsaku Kremliuje. 1940 m. rugpjūčio 3 d. LCVA nuotrauka

Lapkričio 17 d. sukanka 108 metai, kai gimė viena talentingiausių XX a. Lietuvos poečių Salomėja Nėris. Šiandien prisiminkime, kaip patekusios tarp politikos girnapusių literatės kelią užtemdė išdavystės šešėlis.

"Šešėliuotas mano kelias - kur jis bėga?" - viename savo eilėraščių klausė S.Nėris. Daugelis ją prisimena kaip tragiško likimo poetę, kaip komunistų suviliotą ir apgautą naivią menininkę, vėliau atgailavusią dėl tokio savo žingsnio. Arba tiesiog išdavikę, dėl asmeninių ambicijų atsisakiusią idealų ir susidėjusią su Lietuvos nepriklausomybės duobkasiais.

"Kiekvienas, kuris dar taikosi spjauti į Salomėjos Nėries pusę, turėtų suvokti bent tiek, kad spjauta bus į šulinį, iš kurio semsis ir semsis visi bent kiek susipratę lietuviai", - yra pasakęs šių laikų poetas Aidas Marčėnas. Tačiau neatrodo, kad norinčių piešti ją vien juodomis spalvomis būtų daug. Niekas neišbraukė jos kūrinių iš mokymo programų, jos vardu vadinamos mokyklos ir miestų gatvės... Nepaisant visų dviprasmybių S.Nėris ir šiandien tebėra su mumis. Kitaip nei daugelis jos raudonųjų "bendražygių", kurių atminimą saugo nebent Grūto parko pušys.

S.Nėris (pirma iš kairės) Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto studentų ir profesorių gegužinėje Pajiesyje. 1926 m. gegužės 2 d. /LŽ archyvo nuotrauka

Turbūt visi prisimena ir poetės sąmonėje bei gyvenime įvykusį drastišką lūžį - neva uoli katalikė ir aktyvi ateitininkė S.Nėris ketvirtojo dešimtmečio pradžioje staiga susidėjo su komunistuojančia žurnalo "Trečias frontas" kompanija. O tai lemtingą 1940-ųjų birželį ją pastūmėjo "Poemos apie Staliną" ir ūsuotojo Kremliaus tirono saulės link.

Šis keistas staigus lūžis buvo viena didžiausių S.Nėries gyvenimo mįslių, ją įminti mėgino ne vienas jos kūrybos tyrinėtojas ar biografas. Tačiau ar į šį klausimą apskritai gali būti koks nors atsakymas? O gal, užuot klausus "kodėl?", reikėtų klausti, ar tokio lūžio apskritai būta?

Tokia abejonė kyla skaitant kai kurių artimai poetę pažinojusių žmonių atsiminimus. Negalima atsižadėti to, ko neturi, - regis, pažiūrų ir vientisos pasaulėjautos Salomėja niekada neturėjo. Kūdikėlis - taip ją vadindavo Kauno universiteto bendramoksliai. Iš tiesų skaitant prisiminimų apie S.Nėrį nuotrupas ar pačios poetės dienoraštį, laiškus sunku atsikratyti įspūdžio, kad didžiąją savo gyvenimo dalį ji nugyveno rožiniame vaikų kambaryje, neturėdama nė menkiausio supratimo, kas iš tiesų vyksta už jos pasaulėlio sienų. Tad nieko keista, kad net menkiausias skersvėjis galėjo nublokšti poetę iš vieno kraštutinumo į kitą. Tuos kraštutinumus menininkei atleisdavo net tuomet, kai ji ėmė atvirai deklaruoti bolševikines idėjas. Maža to, pagalbos ranką jai visuomet ištiesdavo ne "naujieji draugai" o tie, nuo kurių ji taip ryžtingai nusigręžė.

Tiesa, vėliau jau po "Poemos apie Staliną", gėdos dėme užliejusios visą ankstesnę poetės kūrybą, S.Nėris nepriklausomai nuo jos valios tapo savotišku sovietinės Lietuvos "prekės ženklu". Tačiau tam ji neprieštaravo. Priešingai - drauge su tikrais valstybės priešais ir išdavikais ji mielai priėmė stalininės imperijos jai atkištus trisdešimt sidabrinių. Tiesa, kai kas užsimena apie vėlyvą poetės atgailą, tačiau šios atgailos nepatvirtina jokie jos poelgiai. O gal tokiems poelgiams laikas jau buvo praėjęs - viską išsprendė ankstyva mirtis.

S.Nėris su Broniumi Zubricku Vienoje. /LŽ archyvo nuotrauka

Paskui laimės žvaigždę

"Audringą naktį aš gimiau. (...) Tą naktį raganos many užbūrė savo žavėjimo galią. - "Tu būsi ugnelė pelkėse. Ir vargas tam, kuris tave paseks!" - taip savo atėjimą į pasaulį dienoraštyje aprašė pati S.Nėris.

Vyriausioji (neskaitant kūdikystėje mirusios sesers) Simono ir Uršulės Bačinskų duktė Salomėja gimė šeimoje, kurioje nebuvo meilės. Prievarta ištekinta už pasiturinčio ūkininko Uršulė Žemaitytė-Bačinskienė paguodos ieškojo religijoje ir pasižymėjo ypatingu pamaldumu. Tuo tarpu tėvas, kadaise palaikęs ryšius su knygnešiais, aiškiai simpatizavo socialistinėms idėjoms. Matyt, Salomėja Bačinskaitė paveldėjo abu šiuos priešingus pradus, tačiau vaikystėje motinos įtaka buvo nepalyginti stipresnė.

1919 metais patekusi į katalikišką Vilkaviškio "Žiburio" gimnaziją, S.Bačinskaitė iš karto įstojo į ateitininkų kuopelę. Tačiau ar tai buvo sąmoningas, ar aplinkybių nulemtas apsisprendimas? Artima Salomėjos draugė (vėliau - pedagogė ir rašytoja) Petronėlė Orintaitė įsitikinusi, kad sąmoningo sprendimo čia nebūta. Prisiminimų knygoje "Ką laumės lėmė" ji rašo, kad kitų organizacijų gimnazijoje nebuvo. O ir ateitininkų būryje, pasak prisiminimų autorės, Salomėja buvo visiškai pasyvi, niekur nepasigarsino, nors kaip iš aukščiausios klasės ir pasižymėjusiai poetei buvo tartum pareiga visur būti pirmose eilėse: "(...) Arba ta ideologija jos visiškai nepatraukė, arba ji nejautė jokio palinkimo principinių idėjų svarstymui ir įsisavinimui." "Principų pasaulis jai nedarė įspūdžio... į tą pasaulį ji niekad rimčiau nesigilino... tikėjimas jai buvo tradicijos dalykas", - P.Orintaitės žodžius patvirtino ir paskutinis Salomėjos lietuvių kalbos mokytojas Juozas Juraitis.

1924 metais, įstojusi į Kauno universiteto Filosofijos-teologijos fakultetą, S.Bačinskaitė vėl renkasi ateitininkus. Itin glaudžiai su šia organizacija ją susieja bendradarbiavimas katalikiško jaunimo žurnale "Ateitis". Būtent čia pasirodė pirmieji jos eilėraščiai, pasirašyti Salomėjos Nėries slapyvardžiu. Būtent "Ateitis" išleido ir pirmąją poetės eilėraščių knygelę "Anksti rytą". Bet ir čia, kaip yra pažymėjęs "Ateities" redaktorius Jonas Grinius, "idėjiniais klausimais" ji sau galvos nesuko".

Regis, aplinkinių požiūris ir širdies reikalai Salomėjai rūpėjo kur kas labiau nei idėjos ar pasaulėžiūra. Tai liudija kad ir toks nutikimas. Išgyvenusi nelaimingą ir nuo visų slėptą meilę jau minėtam J.Griniui, S.Nėris sulaukė daugelio kitų gerbėjų dėmesio. Tarp jų buvo ir žinomas poetas Juozas Tysliava. Kartą, pamatęs Salomėjos kambaryje pakabintą kryžių, šis pavadino ją davatkėle. Salomėja kryžių kaipmat nukabino. Tais pačiais metais, kai pasirodė pirmoji jos eilėraščių knyga.

S.Nėris ant tilto per Seną Paryžiuje. 1936 m. LŽ archyvo nuotrauka

S.Nėries laukė išbandymas, kurio ji, kaip daugelis sako, neatlaikė. Su šia istorija dažniausiai mėginama sieti ir staigų posūkį, kuris nulėmė visą tolimesnį poetės gyvenimą. Tą 1927 metų vasarą studentė S.Bačinskaitė užmezgė romaną su savo dėstytoju Juozu Eretu. Tai, kad profesorius vedęs ir turi vaiką, Salomėjai nerūpėjo - ji klausė tik savo širdies balso. Apie romaną liežuvavo visi. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kuo ir turėjo baigtis. Katalikų veikėjai J.Eretui iškėlė ultimatumą: jei nenutrauks santykių su studente, jam teks atsisveikinti su profesoriaus pareigomis. Profesorius pasirinko karjerą ir šeimą. Kurį laiką įsimylėjėliai dar slapta susitikinėja, tačiau jausmai blėsta. S.Nėris, tuo metu jau baigusi universitetą ir pradėjusi dirbti vokiečių kalbos mokytoja Lazdijuose, nutaria pradėti gyvenimą iš naujo. Tačiau kaip? Nuo ko? Kur tas siūlelis, kurį būtų galima įsitverti. Tikrai ne mažame provincijos miestelyje ir ne tarp ramioje kasdienybėje dienas stumiančių jo žmonių.

Ir štai - dar vienas lemtingas sutapimas. 1929 metais S.Nėris vyksta tobulinti vokiečių kalbos žinių į Vieną. Austrijos sostinėje ji susipažįsta su dviem marksistinių pažiūrų studentais - Ladu Serbenta ir Broniumi Zubricku. Pastarasis ne tik kemša poetei ateitininkei į galvą socializmo idėjas, bet ir ima atvirai jai asistuoti, net žada ją vesti. Grįžusi į Lazdijus Salomėja supranta, kad plevėsos žodžiai tėra rudens vėjas jos lange, o už to lango - tik įsipykusi provincijos pilkuma... O taip norisi viską mesti ir traukti paskui savo "tikrąją laimės žvaigždę".

Lemtinga klaida

Tuomet S.Nėris padaro didžiausią savo gyvenimo kvailystę - 1931 metų kovo pradžioje ji rašo "Trečio fronto" redaktoriui Antanui Venclovai laišką, siūlydamasi bendradarbiauti. Vargu ar ji žino, kur eina ir kokia kryptimi evoliucionuoja trečiafrontininkai - jai pakanka to, kad kairiosios orientacijos rašytojų žurnalas ir jų avangardistinis sambūris kritikuoja oficialiąją ideologiją, klerikalizmą ir literatūros gyvenimo sąstingį. A.Venclova apstulbęs. Persivilioti į savo gretas garsią poetę ir dar ateitininkę - kalbant šiuolaikine kalba, geresnės viešųjų ryšių akcijos ir būti negali. Tai, kad trečiafrontininkai kiek suglumę, liudija jų tarpusavio susirašinėjimas.

"Dėl Salomėjos bereikalingos Tavo abejonės. Ji merga širdinga ir veržte veržiasi pas mus", - kovo 18 dieną A.Venclovai rašė Kazys Boruta.

"Su Nerimi reikalai iš tikrųjų fain. Kai tik susipažinsiu su jos pasiųstais man dalykais, tuoj pat parašysiu laišką, nurodysiu literatūros ir t. t. Žodžiu, imsimės šviesti mergiotę", - laiške A.Venclovai nutarė dar vienas trečiafrontininkas Kostas Korsakas.

Po kelių dienų A.Venclova, trečiafrontininkų ideologas Bronys Raila ir S.Nėris susitinka Kaune, menininkų pamėgtoje Konrado kavinėje. "Aš tik socializme matau tiesą ir teisingumą, tik pas socialistus matau tikrus nuoširdžius žmones. Jų ateitis, ir tai bus mano ateitis. Nebepakenčiu ypač to davatkyno ir to tinklo, kuriuo buvau supančiota nuo vaikystės ir tebepančiojama visą laiką. Užteks klebonų, užteks dar už juos bjauresnių pasauliečių veidmainių. Užteks tarnauti "dievo tarnams", - užsidegusi bėrė žodžius poetė.

S.Nėris (centre) su Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleivėmis. LŽ archyvo nuotrauka

"Čia prie kavos puoduko su citrinos ripkute sėdėjo susigūžusi ne "literatūros meilė", bet gili pasaulėžiūros drama (...). Visa tai buvo giliai iškentėta, per daug tragiška ir kartu kažkas labai tyra ir labai gražu. Tą vakarą mes sutarėme, kad Salomėja aiškiai, viešai ir be rezervų stos į "Trečio fronto" kolektyvą. Apie tai galės būti įdėtas žurnale jos specialus pareiškimas ir naujos kūrybos pavyzdžiai", - taip vėliau šį lemtingą susitikimą prisiminė B.Raila.

Tačiau rašyti manifesto S.Nėris neskuba. "Būkit geri, nedėkit jokios pastraipos nei paaiškinimo dėl mano įstojimo į "Tr(ečią) fr(ontą)". Tas vėliau bus galima, kai būsiu laisva. Dabar gi man grėstų dideli nemalonumai, ir tikriausiai negalėčiau ligi metų pabaigos šioj įstaigoj (turima galvoje Lazdijų gimnazija - aut.) pasilikti (beliko tik pora mėnesių), tai būtų labai negeistina. Jūs gal aiškinsit tai kaip mano bailumą ar silpnumą. To nėra. Įsivaizduokit, kad aš viena prieš visus, iš kurių ne visi juk protingi", - taip poetė rašė balandžio 20-ąją savo laiške.

Susirašinėjimas dėl manifesto užtrunka gerą mėnesį. Galiausiai "Trečio fronto" 5 numeryje greta S.Nėries eilėraščių skelbiamas ir jos laiškas, kuriame poetė sakosi nebenorinti daugiau tarnauti buržuazijai ir visą savo kūrybą nuo šiol laikys klasinės proletariato kovos priemone. Gegužės 22 dieną "Lietuvos žinios" rašė: "Daug kalbų ir plataus susidomėjimo sukėlė kaip literatūros, taip ir skaitančios visuomenės sluoksniuos dešiniojo sparno (ateitininkės) poetės Salomėjos Nėries parėjimas į "Trečią frontą", kurio 5 Nr. ji užsiakcentavo kaip socialistė ir kaip bedievė."  

Jokių rimtesnių problemų dėl tokio posūkio S.Nėriai tuomet nekilo. Pasak poetės draugės J.Ičkauskaitės, "į jos perėjimą kairėn bendradarbiai žiūrėjo grynai kaip į "poetišką žingsnį", o kita Lazdijų visuomenės dalis tokiais klausimais mažai domėjosi". Vis dėlto jausdama, kad jos žingsnis nesuderinamas su darbu katalikiškoje "Žiburio" gimnazijoje, gegužės 29 dieną poetė įteikė direktoriui prašymą atleisti ją iš pareigų.

S.Nėris su P.Orintaite viešbutyje Paryžiuje. 1936 m. pabaiga. LŽ archyvo nuotrauka

Tamsėjantys horizontai

Tuo tarpu virš trečiafrontininkų galvų jau tvenkiasi debesys - jie patenka politinės policijos akiratin. Birželio 5-ąją datuotoje šios žinybos pažymoje rašoma: "Lietuvos rašytojų aktyvistų kolektyvas leidžia Lietuvos aktingosios literatūros ir kultūros žurnalą "Trečias frontas", kurio redakciją sudaro: Venclova A., Raila B., Šimkus J., be to, jame bendradarbiauja Radžvilas, Bačinskaitė (Salomėja Nėris), Cvirka Petras ir kiti. Jie visi yra aktingi spaudoje bolševizmo-komunizmo idėjos pionieriai."

Lapkričio mėnesį "Trečias frontas" uždaromas. Ką daryti toliau, niekas nežino. "Ginčai labai aštrūs. Vienos nuomonės nebuvo. Drazdauskas kartojo savo mėgstamą priežodį "nėr ko nusimint, bus blogiau" ir rimtai įrodinėjo, kad reikia pereiti į pogrindį, užmegzti artimus ryšius su Komunistų partija, dalyvauti jos spaudoje. Man atrodė, kad mes, neatsisakydami savo naujųjų marksistinių pažiūrų, vis dėlto turime dalyvauti viešojoje padoresniojoje spaudoje, nes kitaip negalėsime augti kaip rašytojai. Mane, kiek atsimenu, palaikė ir Korsakas, ir Šimkus. Cvirka buvo linkęs palaikyti Drazdausko nuomonę ir vėliau savo eilėraščius mėgino pasiųsti į Maskvos "Priekalą". Nėris irgi buvo įsitikinusi, kad mums reikia eiti į pogrindį ir susirišti su komunistine spauda, nes jos eilėraščių vėliau pasirodė "Priekale", - taip audringus to meto ginčus vėliau prisiminė A.Venclova.

S.Nėris lieka be darbo. Tenka gyventi iš kartkartėmis nubyrančių vertimų. Šį bei tą pasiūlo žurnalo "Naujoji Romuva" leidėjas Juozas Keliuotis. Jis prašo, kad kokio nors darbo Salomėjai rastų ir Šv. Kazimiero leidyklos direktorius kunigas Mykolas Vaitkus, tačiau atėjusi pasikalbėti poetė kaip kirviu nukerta: "Jei mėginsite mane atversti, žinokit, kad tokiu atveju iš jūsų jokios pagalbos jokia forma nepriimsiu, verčiau badausiu..."  

Salomėja vis labiau dreifuoja legalaus gyvenimo užribio link. "Balandžio 22 dieną įvyko komunistų rašytojų susirinkimas, kuriame dalyvavo Nėris-Bačinskaitė... Susirinkime kalbėta apie revoliucinę literatūrą. Nutarta rugpjūčio mėn. gale išleisti legaliai revoliucinės literatūros vienkartinį žurnalą. Pinigus mano surinkti iš kompartijos ir "Mopro" narių. Per vasarą pasižadėta paruošti straipsnių, revoliucinių apysakų ir eilėraščių. Jei žurnalo nebus galima išleisti legaliai, tai bus išleistas nelegaliai", - rašoma Saugumo policijos 1934 metų balandžio 24 dienos pranešime.

S.Nėris 1939 m. LŽ archyvo nuotrauka

"Už ką man laimė pataikauja?"

Tokie žygiai galėjo baigtis kalėjime. Tačiau likimas netikėtai pasiūlė S.Nėriai neįtikėtiną šansą. Kunigas M.Vaitkus prisiminė:  "1934 metų vasara. Vieną rytą - telefono skambutis: prezidento kanceliarijos viršininkas. - Žinom, kad globojat mūsų Salomėją Nėrį ir norit surast jai kokią tarnybėlę. Kaip tik pasitaiko čia puiki proga. Panevėžio mergaičių gimnazijai reikia bene lietuvių ar svetimų kalbų mokytojo. Jau ir kandidatas surastas, ir neoficialiai priimtas. Bereikia vien švietimo ministerio parašo. Žinai ką? Įpirškim į to kandidato vietą savo Saliutę. Aš pasikalbėsiu Švietimo ministerijoj, kad sustabdytų ministerio Tonkūno pasirašymą. O Jūs prikalbėkit Salę, kad parašytų ministeriui gražų prašymą dėl tos vietos; maloniai paprašykit tos gimnazijos direktorių Jurgį Elisoną, kad Saliutę į mokytojas priimtų; o gavę Salės sutikimą bei prašymą dumkit į Palangą pas p. prezidentą Smetoną (jis jau ten atostogauja), kad ant Salės prašymo parašytų palankų jai prierašą, nes šiaip kaip komunistės Tonkūnas jos nepriims. Jūs gyvu žodžiu įtikinkit prezidentą, kad tikrai verta Nėriai duot aną tarnybą. Prezidentas greičiau paklausys Jūsų nei manęs, nes su manim yra labai apsipratęs ir ne tiek tesiskaito. Kiek pasvarstęs sutikau. Na, kaip čia nepadėsi tai vargšelei Saliutei?"

Dabar belieka įkalbėti pačią Salomėją, o šioji į Panevėžį niekaip nenori važiuoti. Galiausiai po ilgų M.Vaitkaus įkalbinėjimų ji, nors ir be didelio entuziazmo, nusileido. Kiek paabejojęs ir išgavęs iš kunigo garantiją, kad naujajame darbe S.Nėris nevarys komunistinės agitacijos, rekomendaciją Švietimo ministerijai pasirašė ir prezidentas A.Smetona.

Panevėžyje S.Nėries laukia dar viena lemtinga staigmena - čia ji susipažįsta su skulptoriumi Bernardu Buču. "Už ką man laimė pataikauja? Aš jau nelaukiau ir negeidžiau tokios meilės, man rodės, kad jau nebeturiu ir teisių į ją. Buvau rami, - man buvo likęs tik darbas. Ir štai. Man baisu jos, tos naujos meilės, tos laimės? Nejaugi ji man skirta", - dienoraštyje rašė poetė. Tais pačiais metais pora apsigyvena kartu, tačiau susituokti "be bažnyčios, be altoriaus" Lietuvoje jie negali. Tačiau ir čia nematoma ranka viską sudėlioja į vietas. B.Bučas gauna stipendiją ir vyksta į Paryžių. Drauge su juo, pasiprašiusi ilgalaikių atostogų, iškeliauja ir S.Nėris. 1937 metų gruodžio 12 dieną Paryžiaus 5-ojo rajono mero padėjėjas įregistruoja S.Bačinskaitės ir B.Bučo santuoką.

Atrodo, šešėliai visam laikui traukiasi iš S.Nėries gyvenimo kelio. 1938 metų rudenį pora sugrįžta į Lietuvą, įsikuria Palemone, Salomėja įsidarbina mokytoja valstybinėje Kauno gimnazijoje. Spalio 23-iąją poetės gyvenime nušvinta dar vienas šviesulys - Bučams gimsta sūnus Saulius. Lyg laimės ir sėkmės dar būtų negana, 1939 metų sausio mėnesį už rinkinį "Diemedžiu žydėsiu" S.Nėriai skiriama valstybinė literatūros premija. Poetė vėl dėmesio centre, vėl visų mylima ir garbinama. Tarsi ir nebuvo to keisto ir sunkiai paaiškinamo jos nuklydimo.

S.Nėris 1939 m.

Atgal į prarają

Pirmųjų sovietinių tankų S.Nėris nematė. Kaip nematė ji ir viso tamsaus gaivalo, 1940-ųjų birželį užplūdusio Laisvės alėją sveikinti okupantų. Bijūnų žieduose skęstantis jos namelis Palemone atrodė kaip rami ir jauki užuovėja nuo visų permainų vėjų. Tačiau ramybės poetei nereikėjo. Seni "draugai" netruko prisiminti buvusią trečiafrontininkę Salomėją, O Salomėja - senus draugus. Jau birželio 17-ąją ji puolė ieškoti jų po visą miestą, lakstė į radiofoną, kur jau šeimininkavo komunistai, ir, pasak poetės biografo Viktoro Aleknos, jautėsi taip, tarytum būtų laimėjusi labai sunkią beveik 10 metų trukusią kovą.

Liepos 8 dieną laikraščiai spausdina atsišaukimą į kultūros, meno ir mokslo darbuotojus: "Visi kaip vienas į naujojo Seimo rinkimus!" Atsišaukime puikuojasi ir S.Nėries parašas. Jos pavardė - ir "Darbo Sąjungos" kandidatų  sąraše. Taigi po rinkimų farso S.Nėris tapo Liaudies seimo nare.

Liepos 23 dieną šio "seimo" sesijoje S.Nėris išrenkama į delegaciją, turinčią vykti į Maskvą ir prašyti SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijos priimti Lietuvą į stalininės imperijos sudėtį.

Jokių abejonių tuo, ką daro, poetė nejautė. "Nėris neatsipeikėjo iš savo bolševikinio tvaiko, dargi padarė daug bjauresnį, mūsų akimis, nusikaltimą, tiesiog judišką Tėvynės išdavimą, kai su kitais didesniais ar mažesniais "judošiais" nuvyko į Maskvą Lietuvai "Stalino saulės parnešti", supraskit - prašyti tėvo Stalino malonės priimti mūsų vargšę Tėvynę į savo kruviną glėbį! Koks pragarinis cinizmas! Koks idiotiškas aklumas! Kaip tragiškai užgesusi sąžinė!" - vėliau prisiminimuose apgailestavo kunigas M.Vaitkus.

Bet to Lietuvos pakasynų organizatoriams buvo maža. Iš S.Nėries jie norėjo kur kas daugiau, nei rankos pakėlimo jų paskirtame "seime". Sovietų pasiuntinys Vladimiras Pozdniakovas norėjo, kad naikinama ir prievartaujama Lietuva poetės balsu dar ir giedotų ditirambus savo budeliui. Taigi prieš prasidedant Liaudies seimo sesijai S.Nėris gavo pasiūlymą parašyti poemą apie Staliną. Štai kaip šią istoriją vėliau prisiminė tuometinis "Lietuvos žinių" žurnalistas Antanas Rūkas:

"ELTOS direktorius K.Korsakas iš Rusų atstovybės gavo telefonu žodį, kad atvežtų du geriausius Lietuvos poetus. Korsakas tuoj į limuziną ir į Pajiesį pas Borutą; pačiupęs šį, į Palemoną pas S.Nėrį, paėmęs ir ją, trise į Rusų atstovybę. Čia salone belaukiąs stalelis su kava ir gėrimais. Pasirodęs ir pats Pozdniakovas su šypsniais. Pakėlęs taures ir pareiškęs: yra dvi temos, kurias reikia būtinai ir greitai parašyti, būtent pasveikinimą Liaudies seimui ir poemą Stalinui. Katras katrą rašysit? Boruta, greitai sumetęs, kad pasveikinimas Seimui galįs būti labai trumpas, ir pats pirmasis pasisiūlęs jį parašyti. Nėriai nieko kita nebeliko, kaip sukurti poemą apie Staliną."

S.Nėris dirbo visą naktį baigė rašyti auštant birželio 18-osios rytui. Liepos 23-iąją poema buvo išspausdinta "Tiesoje".

"Tą "kūrinį" bolševikai pasiskubino išspausdinti visuose lietuvių laikraščiuos. Na, to jau iš mielosios Saliutės nebūčiau tikėjęsis! Taip pasišuninti! Taip nusilenkti ir nusižeminti tam kraugeriui niekšui, tam pikčiausiam Tėvynės priešui ir žudikui! Tos Tėvynės, iš kurios ji viską yra gavus ką turi, kuri ją motiniškai mylėjo ir globojo, vertino, garbino, išaukštino, apdovanojo!.. Ne! Tai - tiesiog... nesuprantama! Nejaugi mūsų Saliutė būtų tokia... Ne, nė vardo atitinkamo nesurandu!" - rašė M.Vaitkus prisiminimuose.

Tuo tarpu pati S.Nėris meluoja net nerausdama žurnalistų klausinėjama apie jau spėjusią pagarsėti poemą. ji sakė: "Kada ji gimė mano širdy, tikrai nežinau, bet parašiau ją per vieną naktį. Sėdėdama Seimo posėdy pajutau, kad turiu parašyti tą poemą apie Staliną. Turėjau tikslą suderinti Lietuvos lemtį su Stalino tema, - sakė ji, o po dviejų dienų iš SSRS Aukščiausiosios Tarybos tribūnos S.Nėris patetiškai pareiškė: - Vadui, mokytojui, draugui, lietuvių tautos išlaisvintojui - Didžiajam Stalinui aš skiriu savo eiliuotąjį žodį - Dainą apie Staliną. Joje reiškiasi mintys ir jausmas lietuvių tautos, dėkingos už savo laimę ir išlaisvinimą."

Nuo tos akimirkos kelio atgal S.Nėriai nebuvo, o ji jo ir neieškojo. "Poema apie Staliną", išversta į daugelį Sovietų Sąjungos kalbų, išsivaikščiojo milijoniniais tiražais. "Išrinktai" SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputate poetei atsiverdavo visos durys. Dirbti mokytoja nebereikėjo - privilegijos ir pinigai byrėjo kaip iš gausybės rago.

Tačiau metus trukusi euforija staiga išgaravo. 1941 metų birželį prasidėjus pirmiesiems masiniams trėmimams S.Nėris, atrodo, suprato tapusi šėtoniškos stalininės mašinos sraigteliu. Birželio 16 dieną ji apsilankė pas žinomą komunistę ir buvusią pogrindininkę Michaliną Meškauskienę. Kaip vėliau prisiminė literatūros tyrinėtojas Rapolas Šaltenis, S.Nėris "buvusi baisi, perėjo per kambarį, pasižiūrėjo klaikiom akim, net rankos mums nepadavė, tik linktelėjo kažkam pasukusi galvą, akys - lyg naktų naktis nemiegojusi. Matyt, vis sielvartavo, o gal sąžinė graužė".

Neradusi tiesos

Visus apmąstymus nutraukė po savaitės prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas. S.Nėris daug nesvarstydama nutaria bėgti. M.Vaitkus poetės pasitraukimo epizodą prisiminė taip: "Paleckiai, Gedvilos, Cvirkos, Venclovos, Giros ir kiti tokie (...) ėmė bėgt į Maskvą, kad vien kulnys mirga. Panikos vaizdas apkrečiamas - tad ir Nėris, ne kaip jos vienvardė upė, pasinešė ne į Vakarus, o į Rytus, į matušką Maskvą. Turėjo ir rimto pagrindo: labai daug lietuvių patriotų kietai nekentė jos už persimetimą į maskolių bolševikų frontą, ir būta jai tikro pavojaus, kad jie, atėjus naciams, arba patys pavietos Tėvynės išdavikę, arba paves naciams su ja apsidirbti. Todėl ji, palikus savo Bučą ir pasičiupus Balandžiuką (sūnų Saulių - aut.), išdardėjo į Stalino rojų."

Į Kauną S.Nėris sugrįžo 1944 metų rugsėjo 30 dieną. Tačiau daug džiaugsmo ji nepatyrė: tėviškė nuniokota karo, dauguma artimųjų pasitraukę į Vakarus. O ir visuotinės meilės bei susižavėjimo poetei nebelikę - per vieną literatūros vakarą Kauno universitete S.Nėris buvo tiesiog nušvilpta.

Ko gero, tai buvo vienas iš paskutinių viešų S.Nėries pasirodymų. Paūmėjus užleistai kepenų ligai, birželio pradžioje poetė buvo paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Liga progresavo labai sparčiai - jau antrą savaitę S.Nėris dažnai netekdavo sąmonės, kliedėdavo. Pasakojama, kad tomis dienomis ji prašiusi pakviesti kunigą, kad atlikusi išpažintį, kad perdavusi dvasininkui sąsiuvinį su eilėraščiais, kurių sovietinė valdžia nebūtų leidusi spausdinti.

Po trijų savaičių S.Nėrį nutarta nuskraidinti į Maskvos Kremliaus ligoninę ir operuoti. Kad į Lietuvą daugiau nebegrįš, poetė puikiai suprato - vežama į Aleksoto oro uostą ji dar paprašė sustabdyti automobilį ant tilto, kad galėtų paskutinį kartą pažvelgti į Nemuną.

Planuotos operacijos Maskvos gydytojai taip ir nesiėmė - ligonė buvo jau per daug silpna, kad ją atlaikytų. Liepos 7-osios rytą, beveik savaitę išbuvusi be sąmonės, S.Nėris mirė.

"Ar ji prieš mirtį susitaikė su Dievu, bent vidujai? Tuo tarpu dar nežinome, - vėliau svarstė kunigas M.Vaitkus, net didžiausių paklydimų laikais nuo poetės nenusigręžęs, ir pripažino: - Salomėja buvo padorus asmuo, mylėjo tiesą ir jos nuoširdžiai ieškojo."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"