TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Šeši demokratijos mėnesiai

2009 06 05 0:00
Dr. Jono Basanavičiaus 75-ųjų gimimo metinių minėjimas Karo muziejaus sodelyje. Kalba Lietuvos Respublikos prezidentas K.Grinius. Kaunas. 1926 m. lapkričio 23 d.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

1926 metų birželio 7 dieną trečiuoju Lietuvos Respublikos prezidentu buvo išrinktas gydytojas, varpininkas, knygnešys, vienas iš Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos lyderių Kazys Grinius. Jam buvo lemta valdyti šalį tik 6 mėnesius ir 10 dienų: politikos idealisto mėginimai demokratizuoti šalies valdymą ir visuomenę baigėsi valstybės perversmu.

1926 metų birželio 8-oji. Vėliavomis pasipuošusiame Kauno centre šurmuliuoja minios žmonių. Nuo Seimo iki prezidentūros rūmų abipus gatvės rikiuojasi paradinėmis uniformomis vilkintys kariai, prezidentūros sodelyje laukia karo mokyklos garbės sargyba, o prie Laisvės alėjos 12 namo atvyksta raitelių būrys. Netrukus iš minios pasigirsta plojimai ir skambus "valio!" - tai susirinkusieji sveikina iš savo buto išėjusį daktarą K.Grinių, vakar išrinktą naujuoju Lietuvos prezidentu.

Naująjį šalies vadovą pasitinka ir ministras pirmininkas Leonas Bistras. Vyrai spaudžia vienas kitam rankas, tačiau krikdemų premjerui, greičiausiai, kiek nejauku. Juk į iškilmingą Seimo posėdį jam teks lydėti žmogų, kurį vos prieš metus jis šiurkščiai išvarė iš Seimo posėdžių salės. Tuomet, 1925 metų birželio 20-ąją, būdamas Seimo pirmininku, L.Bistras neleido pasisakyti K.Griniui, gynusiam žodžio, spaudos ir susirinkimų laisvę. Maža to, būtent jis išvietė ginkluotą policiją ir nurodė jėga išvesti valstiečių liaudininkų atstovą iš salės. Dabar L.Bistrui teks nuryti karčią piliulę - mažiau nei po valandos K.Grinius ištars priesaikos žodžius ir taps aukščiausiu šalies pareigūnu.

Vidudienį Seimo salė sausakimša - joje be tautos išrinktųjų susirinkę Vyriausybės nariai, užsienio šalių diplomatai, žurnalistai, daug kviestinės publikos. Prie prezidiumo stalo išsirikiavusi garbės sargyba: du karininkai ir prie valstybės vėliavos išsitempęs viršila. Posėdžiui pirmininkauja senas K.Griniaus bendražygis varpininkas Jonas Staugaitis. Kaip to reikalauja ceremonija, jis klausia, ar daktaras K.Grinius sutinka tapti Lietuvos Prezidentu. Sulaukęs teigiamo atsakymo, Seimo pirmininkas prašo naujojo prezidento prisiekti Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai.

Čia K.Grinius pateikia pirmąją staigmeną. Atsistojęs prie valstybės vėliavos, jis taria priesaikos žodžius: "Aš, Kazys Grinius, iškilmingai pasižadu visomis savo pajėgomis rūpintis Respublikos ir Tautos gerove, saugoti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas." Akimirkai stoja tyla: visi laukia, kada naujasis šalies vadovas ištars dar vieną įprastą frazę: "Tepadeda man Dievas!" Tačiau šie žodžiai taip ir nenuskamba. Atrodo, tai buvo ne tiek laisvamanybės demonstravimas, kiek pirmasis antausis krikdemams, per Trečiojo Seimo rinkimus tapusiems nesutaikomais liaudininkų oponentais.

Už Konstituciją ir teisėtumą

Šioje vietoje derėtų trumpam palikti iškilmingą Seimo posėdį ir prisiminti, kaip trečiuoju Respublikos prezidentu tapo valstiečių liaudininkų atstovas. Seimo rinkimų kampanijos tuometėje Lietuvoje niekada nepasižymėjo dideliu korektiškumu, tačiau renkant Trečiojo Seimo atstovus politinės kovos įtampa pasiekė apogėjų. Dvi kadencijas valdžiusios krikščioniškosios partijos jau buvo spėjusios prarasti populiarumą. Naudodamiesi tuo, valstiečiai liaudininkai ir dar kairesni už juos socialdemokratai siekė kuo didesnės įtakos būsimame parlamente. Be to, politikos arenoje vėl pasirodė ligi šiol nesėkmingai veikę tautininkai, taip pat labai nemėgę krikdemų. Nematydami didelių perspektyvų savarankiškai laimėti rinkimus, jie veržėsi į koaliciją su valstiečiais liaudininkais. Jau tada ėmė ryškėti ir kai kurios tendencijos, į kurias valstiečiai liaudininkai neatkreipė deramo dėmesio. Viename prieš rinkimus vykusiame pasitarime, kuriame dalyvavo valstiečiai liaudininkai K.Grinius ir Mykolas Sleževičius bei tautininkas Augustinas Voldemaras, pastarasis pareiškė, jog kariuomenė krikdemų valdymo ilgai nepakęsianti ir pasielgsianti taip, kaip to norėsią tautininkai. "Ar iš tikrųjų kariuomenė paklausys tautininkų?" - nustebęs paklausė K.Grinius. "Taip, kariuomenė mūsų", - atšovė A.Voldemaras. Po gero pusmečio paaiškės, kad šie žodžiai nebuvo laužti iš piršto.

Šiaip ar taip, 1926 metų gegužės 8-10 dienomis vykusiuose rinkimuose valstiečiai liaudininkai gavo 25,8 proc., o socialdemokratai - dar daugiau rinkėjų balsų. Tuo tarpu iki šiol daugumą turėjusios krikščioniškosios partijos šį kartą turėjo tenkintis tik 35,3 proc. balsų. Vis dėlto kairieji tvirtos daugumos Seime neturėjo. Suprasdami tai, valstiečiai liaudininkai dar mėgino pamiršti senus nesutarimus ir ištiesti ranką krikdemams, tačiau pastarieji tai padaryti griežtai atsisakė, pasirinkdami opozicijos vaidmenį. Liaudininkams nebeliko nieko kita, kaip lipdyti koalicinę Vyriausybę su socialdemokratais. Vėliau tokį sprendimą kai kas pavadins lemtinga klaida, palaidojusia ne tik koaliciją, bet ir visą parlamentinę demokratiją.

Tačiau kol kas Seimas turėjo išrinkti naująjį krašto vadovą. Po ilgų pasitarimų koalicijos partneriai suderėjo paremti valstiečių liaudininkų atstovą. Taip birželio 7 dieną Lietuvos prezidentu tapo K.Grinius. Už jį balsavo 50 iš 79 posėdyje dalyvavusių Seimo narių. Pirmasis šalies prezidentas Antanas Smetona gavo vos du balsus, po vieną balsą teko liaudininkėms Gabrielei Petkevičaitei ir Felicijai Bortkevičienei, o 25 slapti balsavimo biuleteniai liko neužpildyti - tai greičiausiai buvo krikdemų demaršas.

Tačiau grįžkime į prezidento inauguracijos iškilmes. Po iškilmingos priesaikos K.Grinius taria trumpą programinę kalbą. Svarbiausias jos akcentas - pagarba šalies Konstitucijai. "Iki mes Konstituciją gerbsime, iki jos klausysime, iki tol mes turėsime tvirtą pagrindą šalies ramybei" - tvirtina K.Grinius. Po pusmečio šiuos žodžius jis patvirtins darbais, dvidešimt gruodžio 17-osios valandų iš paskutiniųjų gindamas pagrindinį šalies įstatymą.

Naujasis prezidentas kalba ir apie kitus pamatinius valstybės bei visuomenės egzistavimo principus: demokratiją, teisėtumą, toleranciją. Demokratas idealistas nė nenujaučia, kad šių principų gynimas netrukus taps galingu vėzdu tiek jo oponentų, tiek tikrų Lietuvos valstybės priešų rankose.

O kol kas naujasis prezidentas iš Seimo vyksta į prezidentūrą, kur turi perimti valstybės valdymą. Visą kelią jį lydi minios sveikinimo šūksniai ir į orą laidomų skrybėlių saliutai. Prie prezidentūros K.Grinių pasitinka buvęs šalies vadovas Aleksandras Stulginskis. Susirinkusi publika šnabždasi - mat A.Stulginskis, kaip visuomet užsivožęs cilindrą, o vešlius K.Griniaus plaukus dengia paprastutė skrybėlė. Daug kam atrodo, kad naujasis prezidentas kažkoks artimesnis, nei iki jo pareigas ėję aukšti valdžios žmonės.

Idealizmo kaina

Iškilmės baigiasi, ir prasidėjusi prezidento kasdienybė iš karto pateikia jam nemalonių staigmenų. Padrąsinti to, kad šalies vadovu tapo žinomas demokratas ir žodžio bei susirinkimų laisvės gynėjas, socialdemokratai liepos 13-ąją, sekmadienį, Kaune surengia bedarbių mitingą. Tuo kaip mat pasinaudoja pradėję kelti galvas komunistai, prisikalbinę dalį mitinguotojų eiti į nesankcionuotą demonstraciją. Štai kaip šiuos įvykius nušviečia birželio 15-osios "Lietuvos žinios": "Ji atėjo iš senojo miesto, iš socialdemokratų sušaukto bedarbių mitingo. Įsiveržę į socialdemokratų mitingą komunistai išvedė jo dalį su savimi į gatvę ir nuėjo per Laisvės alėją link kalėjimo... Nors jiems niekas netrukdė, bolševikiški ir žvalgybiški gaivalai elgėsi perdėm provokatoriškai. Matyti, jiems buvo pavesta iššaukti gatvėse susirėmimą. Taip nepaprastu akiplėšiškumu chuliganai numušdavo praeiviams kepures, puldinėdavo ramius, gatve einančius žmones."

Įsisiautėjusius demonstrantus pro savo buto langą stebi ir K.Grinius. Matydamas, kad chuliganų niekas netramdo, jis skambina L.Bistrui ir klausia, ar Vyriausybės vadovas žinąs, kad dedasi Laisvės alėjoje. L.Bistras atsakė žinąs, tačiau ką jis galįs padaryti, jei ugniagesiai atsisakę demonstrantus tramdyti vandens žarnomis. Prezidentas nurodo premjerui nedelsiant pasitelkti husarus ir tvarką Kauno gatvėse pavyksta atkurti.

Po šių įvykių K.Grinius iš karto atsiduria tarsi kryžminėje ugnyje. Komunistai puola jį už demonstracijos išvaikymą, o krikščioniškoji spauda peikia prezidentą todėl, kad jis leido komunistuojantiems demonstrantams siautėti sostinės gatvėse. Beje, po pusmečio, jau įvykus valstybės perversmui, bus kalbama, kad demonstrantai numušė kepurę ir Laisvės alėjoje stovėjusiam generolui Jonui Bulotai. Tuomet netoliese stoviniavę jauni karininkai neva pasipiktinę tokius dalykus leidžiančia valdžia ir nusprendę ją nuversti. Vėliau K.Grinius specialiai domėsis šia istorija ir pats generolas jį patikins, kad vienas iš demonstrantų iš tiesų reikalavo generolo pagerbti jų neštą raudoną vėliavą, tačiau paliesti kepurės jis neišdrįso. "Kodėl tautininkai ir krikščionys demokratai šią kepurę priskyrė valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų sąskaiton. Ši demonstracija įvyko tuo metu, kai valdžia dar buvo krikščionių demokratų rankose", - vėliau stebėsis buvęs prezidentas, turėdamas galvoje tai, kad kabineto vadovo pareigas tuomet dar ėjo krikdemas L.Bistras.

Kaip jau minėjome, krikdemams atsisakius eiti į valdančiąją koaliciją, naująją šalies Vyriausybę teko formuoti liaudininkams ir socialdemokratams. Tuomečio Seimo narys Rapolas Skipitis, vertindamas šio kabineto narius, vėliau atsiminimuose teigs, jog jie "buvo geri žmonės ir nuoširdūs Lietuvos patriotai, bet, kad jie visi būtų buvę realūs politikai, praktiški ministerijų vadovai, to negalėčiau teigti".

Šiaip ar taip, naujoji Vyriausybė ir Seimas imasi demokratizuoti šalį. Liepos 6 dieną priimamas Amnestijos įstatymas, po kurio į laisvę ištrūksta ne tik valstybei lojalūs kairieji, bet ir atvirai jai priešiški komunistai. Panaikinama karo padėtis, cenzūra, imamasi keisti krikdemų paskirtus valdininkus, tarp jų - ir Eltos direktorių, kuriuo, vietoj krikdemų skirtos Magdalenos Avietėnaitės tampa žurnalistas Justas Paleckis - tas pats, kuris po 14 metų veš Lietuvai Stalino saulę. Tačiau ko galima laukti iš tokio staigaus "varžtų atleidimo", niekas kol kas nenujaučia. Daugelis džiaugiasi laisvu žodžiu, pasibaigusia cenzorių, karo komendantų ir kitokių valdininkų visagalybe. Tai liudija kad ir linksmas nutikimas, kai karo komendantas Vladas Braziulevičius pareikalavo sau dviejų vietų į vieną vasaros teatre vykusį koncertą. Atrėžusiam, kad karo padėtis panaikinta ir komendantas vietų negausiąs, teatro direktoriui įtūžęs karininkas kviečia policiją, iš kurios šį išvaduoja Kipras Petrauskas. "Ar tai nebus paskutinis pulkininko benefisas?" - vėliau šaipėsi "Lietuvos žinios". Po trijų mėnesių paaiškės, kad visi būsimo aktyvaus gruodžio perversmo dalyvio benefisai dar priešakyje.

Skirtingai nuo valdininkų, pats prezidentas rodo tautiečiams kuklumo ir demokratiškumo pavyzdžius. "Patekti pas prezidentą buvo lengviau, negu pas kokį fanaberną apskrities viršininką. Net durininkas skundėsi, kad jaučiasi ponui prezidentui nereikalingas, nes ponas prezidentas ir apsiaustą užsivelkąs, ir skrybėlę pasiimąs pats be durininko patarnavimo" - vėliau prisimins jau minėtas R.Skipitis.

Paprasti kauniečiai ne kartą stebėjosi, matydami, kaip K.Grinius be jokios apsaugos vienas žingsniuoja Laisvės alėja ar ankstyvais rytais klajoja po Žaliakalnį ir Ąžuolyną. Matyt, šis neapsimestinis kuklumas buvo savotiškas iššūkis išponėjusiai ankstesnei valdžiai.

Rugpjūtį prezidentas pirmą kartą išvyksta iš Kauno. Jis lankosi pas Šiaulių krašto ūkininkus, atidaro mieste surengtą žemės ūkio parodą. Įdomu, kad simpatijomis krikdemams netrykštančiam ir jų aršiai kritikuojamam prezidentui ypatingą pagarbą parodo ir vienas Šiaulių klebonas, palydėdamas jį į bažnyčią po baldakimu. Po šio įvykio Lietuvoje ima sklandyti toks anekdotas: "Kuo bedievių prezidentas skiriasi nuo katalikiškojo? Tuo, kad dabartinis prezidentas lankosi bažnyčiose, o ankstesnį matydavome tik teatre."

Tačiau prezidentui simpatizuoja toli gražu ne visi. Krašte neslūgsta politinė įtampa, trūksta darbo, nemaža dalis žmonių tiesiog skursta, demokratinėmis laisvėmis vis įžūliau piktnaudžiauja prieš valdžią agituojantys komunistai, o iš dešinės kiekvieną jos žingsnį kritikuoja krikdemai. Opozicija tvirtina, kad lietuviai dar nepribrendę demokratijai ir nemoka ja naudotis, tad pernelyg didelė laisvė ne tik nenaudinga, bet ir pavojinga. Vėliau tuometės visuomenės nepasiregimą demokratijai pripažins ir pats K.Grinius: "Demokratinių laisvių kai kurie Lietuvos žmonės nemokėjo suprasti ir jos nesuprato. Jos skatino tuos žmones prie chuliganizmo ir neleistinumų, ir Vyriausybė kalta, kad ji per vėlai juos pažino" - rašoma buvusio prezidento atsiminimuose.

Kuo arčiau ruduo, tuo labiau auga įtampa. Gandai apie artėjantį perversmą jau tampa kasdienybe. Politinės policijos žiniomis spalio 16 dieną apie jį krikdemų lyderių pasitarime kalba keli karininkai, pranešama ir apie agitaciją nuversti valdžią aviacijos pulke. Alyvos į ugnį įpila ir lapkričio dešiniųjų korporacijų mitingas Karo muziejaus sodelyje, kur protestavusius prieš komunistų siautėjimą ir valdžios neveiklumą studentus šiurkščiai išvaiko policija.

Kairieji tuoj pat surengia interpeliaciją Vyriausybei, tačiau jai nuversti nepakanka balsų. Ima pildytis ir pavasarį A.Voldemaro ištarti žodžiai, kad kariuomenė elgsis taip, kaip panorės tautininkai. Lapkričio 23 dieną Karo muziejaus sodelyje minint kariuomenės dieną, didelė dalis karininkų demonstratyviai neklauso K.Griniaus kalbos ir išsitempia "ramiai" tik pasirodžius A.Smetonai. Galiausiai krikdemams artimas generolas Kazimieras Ladyga informuoja ministrą pirmininką M.Sleževičių apie tikslią perversmo datą, tačiau nei prezidentas, nei Vyriausybė tuo atrodo nepatiki ir jokių veiksmų nesiima.

Vietoj sveikinimų - perversmas

Artėjo gruodžio 17-oji - šešiasdešimtasis K.Griniaus gimtadienis. Prezidento jubiliejus buvo paskelbtas tautos ir valstybės švente, tądien buvo numatyta daugybė iškilmingų renginių: ryte ketinta laikyti pamaldas už Lietuvos gerovę ir prezidento sveikatą, o vidudienį valstybės vadovą turėjo sveikinti Seimo ir Vyriausybės nariai, užsienio diplomatai, valstybės įstaigų vadovai, kariuomenės vadai, jau iš vakaro atvykę į Kauną iš savo dalinių. Vėlai vakare prezidentūroje turėjo įvykti iškilmingas priėmimas. Tačiau įvykiai pasisuko visiškai kitaip.

Maždaug 4 valandą ryto į antrame prezidentūros aukšte esantį valstybės vadovo miegamąjį įsiveržia grupė ginkluotų karininkų. Jiems vadovaujantis aviacijos kapitonas Antanas Mačiuika karinio diktatoriaus vardu pareikalauja nedelsiant paleisti Seimą ir skelbti naujus rinkimus. Kas tas diktatorius, karininkas tvirtina negalįs pasakyti, tačiau pagrasina, kad nepaklusęs įsakymui prezidentas būsiąs izoliuotas.

Nieko neatsakęs, K.Grinius leidžiasi į pirmąjį pastato aukštą, kuriame taip pat pilna nepažįstamų karininkų. Valstybės vadovas bando paskambinti premjerui Mykolui Sleževičiui, vidaus reikalų ministrui, kariuomenės vadui, tačiau jų telefonai tyli. Prezidentas nežino, kad perversmininkai jau užėmė Seimą. Nežino, kad savo namuose suimtas ministras pirmininkas, kad vyriausiojo štabo viršininkui Kaziui Škirpai su aštuoniasdešimčia vyrų nusileidusiam iš Žaliakalnyje įsikūrusių karo policijos kareivinių nepavyko apginti Krašto apsaugos ministerijos rūmų ir kad juose dabar posėdžiauja perversmininkai. K.Grinius supranta esąs izoliuotas. Nauju sargybos viršininku prisistatęs karininkas reikalauja, kad prezidentas duotų garbės žodį, jog nemėginsiąs išeiti iš rūmų, kitaip teksią pastatyti prie jo sargybinius. K.Grinius pažada nemėginsiąs išeiti, tačiau vykdyti kitus karininkų reikalavimus griežtai atsisako.

11 valandą prezidentūroje pasirodo kariniu diktatoriumi prisistatęs P.Plechavičius.

"Pone prezidente, su didele širdgėla turiu tamstai pranešti, kad šią naktį įvyko perversmas, kurį įvykdžiau aš pilietinio karo išvengimui", - pareiškia pulkininkas.

"Tai, ką tamsta padarei, yra priesaikos ir drausmės sulaužymas. Tai yra sulaužymas Konstitucijos", - atšauna valstybės vadovas.

"Pone prezidente, aš žinau, ką esu padaręs", - nepasiduoda P.Plechavičius.

Prezidentas siūlo pulkininkui grįžti į kareivines ir ištaisyti padėtį, tačiau P.Plechavičius pareiškia, kad sykį pradėjęs puolimą, jis deginąs už savęs visus tiltus.

"Gyvas aš iš čia neišeisiu", - nukerta K. Grinius.

Nieko nepadeda nei vėliau atvykusių generolų Vlado Nagevičiaus ir jau minėto J.Bulotos argumentai, kad parlamentarizmo laikai jau praėję ir kad K.Grinius turėtų "tėvynės meilės vardan" perduoti savo įgaliojimus tautos vadui, nei prezidentui perduotas tautos vado vaidmenį prisiėmusio A.Smetonos laiškas, kurį K.Grinius paprašo grąžinti adresatui.

Galiausiai, 17 val. 22 min. perversmininkai vis dėlto priverčia M.Sleževičių pasirašyti raštą dėl kabineto atsistatydinimo. Artimiausias A.Smetonos bendražygis su šiuo dokumentu skuba pas K.Grinių ir vėl prašo "gelbėti Lietuvą, kol dar nevėlu".

Vyriausybės atsistatydinimas pastatė prezidentą į labai keblią padėtį. Neturėdamas jokios informacijos apie nuotaikas šalyje ir suprasdamas, kad A.Smetona ir A.Voldemaras priemonių daugiau nebesirinks, K.Grinius pareiškia esąs pasirengęs pasiduoti smurtui ir atsistatydinti, tačiau su sąlyga, kad šie tautininkų veikėjai pasižadės laikytis galiojančios Konstitucijos. Gavęs tokį A.Voldemaro patikinimą, vėlų gruodžio 17-osios vakarą prezidentas K.Grinius priima M.Sleževičiaus atsistatydinimą ir paveda jam sudaryti naują Vyriausybę. 20 valandų trukusi vieno žmogaus kova už Konstituciją ir demokratinę tvarką baigėsi pralaimėjimu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"