TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Šešios nerimo dienos

2011 01 13 0:00
Sovietų armijos desantininkai prie Krašto apsaugos departamento (dabar KASP štabo būstinė) Viršuliškėse. Vilnius, 1991 metų sausio 11-oji.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Šiandien minime dvidešimtąsias Sausio 13-osios metines. Apie tai, kas vyko tą lemtingą ir kruviną naktį, šią savaitę rašyta, rodyta ir kalbėta labai daug.

Kiekvienas iš tūkstančių šių įvykių dalyvių nešiojasi apie juos savo prisiminimus, savo versijas, kurios metams bėgant dėliojasi į vis ryškesnę mozaiką. Tačiau visą tų dienų vaizdą greičiausiai kada nors sudėlios tik ateities istorikai. O mes šiandien prisiminkime agresijos preliudiją, prasidėjusią pirmosios atkurtos nepriklausomos Vyriausybės atsistatydinimu.

Statistai ir autoriai

Ar pirmosios Vyriausybės atsistatydinimas turėjo įtakos sovietų agresijos pradžiai? Kokį vaidmenį šiuose įvykiuose suvaidino prosovietinės organizacijos "Jedinstvo" aktyvistų ir jos sukviestų vadinamųjų sąjunginio pavaldumo įmonių darbininkų siautėjimai prie parlamento rūmų? Galime spėti, kad ir vienu, ir kitu atveju šie įvykiai tiesioginės įtakos Kremliaus sprendimams neturėjo. Kai dėl "Jedinstvo" ir jos aktyvistų, tai šiems bent jau iki sovietų puolimo teko ne didesnis vaidmuo, nei kokio nors filmo masinėse scenose dalyvaujantiems statistams: reginys lyg ir įspūdingas, bet pagrindinius vaidmenis atlieka visai kiti aktoriai. Daugelis jų kol kas lieka už kadro.

Pirmieji ženklai

Taip, Vyriausybės griūtis ir "Jedinstvo" smogikų riaušės vyko vienu metu - sausio 8 dieną. Jau nuo devintos ryto prie Aukščiausiosios Tarybos (AT) rūmų suplūdo gal 3 tūkst. prosovietinių aktyvistų, netrukus nesėkmingai mėginusių įsiveržti į pastatą. Reikia pabrėžti, kad demonstrantai naudojosi kariniais garsiakalbiais, o juos saugojo Maskvai ištikimas sovietinės specialiosios paskirties milicijos būrys (OMON). Jau vien šis faktas rodė, kas yra šios masinės scenos režisierius.

Tuo metu iš AT tribūnos Kazimiera Prunskienė paskelbė apie jos vadovaujamo kabineto atsistatydinimą. Matyt, tikėdami, kad neseniai priimtas pirmosios Vyriausybės nutarimas dėl kainų liberalizavimo, bent keturis kartus padidinęs maisto ir kitų pagrindinių prekių kainas, yra svarbiausioji kilusių neramumų priežastis, deputatai skubiai šį kabineto sprendimą panaikino. Tačiau tai nieko nekeitė. Tądien turbūt nedaug kas tikėjo, kad karinės intervencijos į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes planas ne tik visiškai parengtas, bet ir pradedamas vykdyti. Būtent sausio 8-ąją kariniame Zoknių aerodrome nusileido mažiausiai 30 karo lėktuvų su desantininkais. Dar kelios desantininkų grupės atvyko į Jonavos aerodromą.

Čia derėtų prisiminti, kad papildomas sovietų karinis kontingentas buvo permestas į Lietuvą ir ankstesnėmis dienomis. Tokiems veiksmams Maskvos karinė vadovybė turėjo labai paprastą paaiškinimą. Prisiminkime, kad dar 1990 metais, paskelbus Kovo 11-osios aktą, nemažai Lietuvos jaunuolių, tarnavusių įvairiuose SSRS kariniuose daliniuose, spruko namo, į Lietuvą. O absoliuti dauguma tų, kurie dar tik turėjo būti pašaukti į sovietų kariuomenę, tiesiog ignoravo šaukimus. Juo labiau kad netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos valdžia oficialiai nutraukė SSRS karinių komisariatų veiklą mūsų krašto teritorijoje. Panašiai vyko ir kitose dviejose Baltijos šalyse. 1990-ųjų šaukimas į sovietų kariuomenę buvo visiškai sužlugdytas, o tai ne juokais įsiutino Maskvą.

Taigi sovietų desantininkų lyg ir laukė misija sugaudyti "dezertyrus" bei tarnauti imperijai atsisakiusius jaunuolius ir pristatyti juos į dalinius. Tokios misijos nebuvo naujiena, jos pradėtos vykdyti jau 1990-ųjų kovą. Prisiminkime, kaip kovo 27 dieną desantininkai, įsiveržę į Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninę ir, žiauriai sumušę, išsivežė 38 ten besislapstančius "dezertyrus". Dar 17 jaunuolių jėga buvo išvežti iš netoli Kauno esančių Žiegždrių psichiatrijos ligoninės.

Tad dabar, 1991-ųjų sausio 8-ąją, Pabaltijo karinės apygardos vadas generolas Fiodoras Kuzminas pareikalavo, kad Baltijos valstybių valdžia pati prisidėtų prie naujokų šaukimo organizavimo ir dezertyrų grąžinimo. Tokiu atveju buvo žadama sustabdyti desantininkų veiksmus. Tačiau svarbiausia, kad ultimatumo terminas buvo būtent sausio 13 diena. Ši data, tapsianti kruviniausia kovos už atkurtą Lietuvos nepriklausomybę diena, buvo paskutinis terminas, kada sovietų kariškiams turėjo būti įteikti sovietų kariuomenėje atsisakančių tarnauti jaunuolių sąrašai.

Tyla prieš audrą

Tačiau ar jaunuolių gaudymas buvo tiesioginės karinės agresijos priežastis, ar tik dar vienas jos pretekstas? Ar generolas F.Kuzminas žinojo apie Maskvoje parengtą planą nuversti teisėtai išrinktą Lietuvos ir kitų Baltijos šalių valdžią? Ir ar sausio 8-ąją toks planas jau buvo? Šiaip ar taip, į Baltijos kraštus tomis dienomis buvo atskraidinta labai daug desantininkų. Kiek - niekas tiksliai pasakyti negali: vienais duomenimis, jų būta apie 6, kitais - net 30 tūkstančių. Ar tokios iki dantų ginkluotos kariaunos reikėjo tarnybos vengiantiems beginkliams jaunuoliams gaudyti? Ir kodėl tuomet dar sausio 8-ąją aplink Vilnių buvo išdėstyti 108 šarvuočiai ir kitokia karinė technika? Didžiulis kariuomenės judėjimas stebimas ir kitose Lietuvos vietose.

Čia verta pridurti ir dar vieną įdomią detalę. Kaip praėjusią savaitę interviu vienam dienraščiui prisiminė tuometį Krašto apsaugos departamentą (KAD) konsultavęs buvęs JAV kariuomenės "Žaliųjų berečių" kapitonas Andrius Eiva, šarvuočiai ir tankai tuo metu buvo paženklinti didžiuliais skaičiais. Patyręs kariškis sakosi iš karto supratęs, jog jie skirti tam, kad būtų patogiau koordinuoti veiksmus iš oro. Tai galėjo reikšti, kad puolimas prasidės netrukus. A.Eiva sakė nedelsdamas pranešęs apie tai KAD vadovybei, tačiau tuomet juo nelabai kas patikėję.

Vis dėlto sausio 8-oisos naktį AT deputatai namo nebesiskirsto ir naktį praleidžia parlamento pastate. Ir ne be reikalo: Vilniuje jau dislokuota Pskovo desantininkų divizija, čia atvykęs ir SSRS gynybos ministro Dmitrijaus Jazovo pavaduotojas ekstremalių situacijų klausimais generolas pulkininkas Vladislavas Ačialovas. Blogiausios nuojautos apima kitą dieną, sužinojus, kad į Vilnių permesta KGB specialiosios paskirties grupė "Alfa". Suprantama, kad šio elitinio padalinio tikslas - tikrai ne dezertyrų gaudynės. Kam reikėjo, tas žinojo, kad aštuntojo dešimtmečio viduryje įkurtas dalinys 1980 metų gruodžio 28 dieną šturmavo prezidento rūmus Kabule. Tuomet buvo nužudytas ne tik sovietams neįtikęs Afganistano vadovas Hafizula Aminas, bet ir išskersta visa jo šeima. Abejonių nelieka - sovietai planuoja nuversti Lietuvos valdžią ir tai bus daroma nedelsiant. Tiesa, sausio 9 diena buvo palyginti rami - tiek tų dienų kronikose, tiek skirtingų politikų prisiminimuose jai skiriama nedaug vietos. Bet tai buvo tyla prieš audrą.

Ultimatumo akivaizdoje

Pirmasis šios audros žaibas tvykstelėjo sausio 10-ąją. Tai buvo SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo laiškas Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai, tiek savo forma, tiek turiniu greičiau primenantis ultimatumą. Jame M.Gorbačiovas pareiškė, kad saugodamas SSRS vientisumą ir atsižvelgdamas į "tarybinės liaudies pagalbos šauksmą", kuriuo prašoma sugrąžinti socialistinę santvarką, jis ultimatyviai reikalauja "tučtuojau visiškai atkurti SSRS Konstitucijos ir Lietuvos SSR Konstitucijos galiojimą" ir "atšaukti anksčiau priimtus antikonstitucinius aktus". Kalbos apie tai, kad SSRS vadovas ketina įvesti Lietuvoje prezidentinį valdymą, regis, turėjo tapti realybe.

Tačiau kitaip nei 1940 metais, Lietuvos vadovybė ultimatumo net neketino svarstyti. Laiške M.Gorbačiovui Aukščiausioji Taryba nurodė, jog absoliuti gyventojų dauguma remia Lietuvos parlamentą ir Vyriausybę, tad Lietuvos valdžia neturi rinkėjų mandato, vadinasi, ir teisės atsisakyti paskelbtos nepriklausomybės.

Beje, piktame M.Gorbačiovo laiške buvo keletas loginių bei teisinių spragų, kuriomis tuojau pat pasinaudojo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Skubiai sušaukęs spaudos konferenciją, pirmasis atkurtos valstybės vadovas ironiškai pažymėjo, kad SSRS prezidento ultimatumas tiesiog paradoksalus: reikalaudamas, kad Lietuvos Respublikoje būtų atkurtas SSRS konstitucijos galiojimas, M.Gorbačiovas pripažįsta, kad sovietinė Konstitucija mūsų šalyje nebeveikia.

Čia reikia prisiminti ir dar vieną svarbų dalyką. Tą akimirką Lietuvoje nebuvo jokios visus įgaliojimus veikti turinčios Vyriausybės: laikinai veikiančiam atsistatydinusiam kabinetui vadovavo laikinai einanti pareigas K.Prunskienė. Ultimatumo akivaizdoje šią problemą reikėjo spręsti nedelsiant. Taigi 11 val. 40 min. V.Landsbergis į naujojo kabineto pareigas pateikė centristo Alberto Šimėno kandidatūrą. Toks parlamento vadovo sprendimas sukėlė nemažą įtampą AT. Štai kaip susidariusią situaciją savo knygoje "Lūžis prie Baltijos" prisimena pats V.Landsbergis:

"Mane nustebino, kaip vadinamoji Centro frakcija, kurioje dominavo socialdemokratai, negausūs, bet aktyvūs ir gerokai demagogiški, - kaip ši frakcija traktavo mano pasiūlymą paskirti premjeru jos narį ekonomistą A.Šimėną. Kodėl jo paties frakcija pasisakė prieš jį?" Atsakymą į šį klausimą galima rasti kito to įvykio dalyvio - centristo Romualdo Ozolo dienoraštyje, kuriame kalbama apie tos pačios dienos popietę vykusį Centro frakcijos posėdį. "Popiečiu Sakalas pakvietė skubiai į AT. Pasirodo, į Centro frakcijos posėdį. Norėjo, kad atsisakyčiau didžiausių reikalavimų. Aš dar kartą juos pakartojau ir pridėjau, kad dabar, kai Gorbačiovas atsiuntė ultimatumą, išeitis yra tik viena: siūlyti Vyriausybę vėl sudaryti Prunskienei."

Štai kodėl ne tik Lietuvos komunistų partijos (LKP) deputatai, bet ir centristai priešinosi V.Landsbergio pateiktai Vyriausybės vadovo kandidatūrai. Vis dėlto 78 deputatams balsavus už, vienam prieš ir 19 susilaikius, kabinetą formuoti buvo pavesta A.Šimėnui, kuris įeis į istoriją kaip vienadienis premjeras. Prasidėjus agresijai, A.Šimėnas dings be žinios ir atsiras tik sausio 13-osios popietę, jau būdamas tik paprastu parlamento nariu. Tačiau šį kartą palikime nuošalyje šią detektyvinę istoriją ir pasižiūrėkime, kas tuo metu vyko už AT rūmų sienų.

Prie paties parlamento rytą gana ramu, tačiau po pietų žmonių gausėja. 14 valandą prasideda streikas Vilniaus radijo matavimo prietaisų gamykloje. "Dabar arba niekada", - neva pareiškęs šios Maskvai tiesiogiai pavaldžios įmonės direktorius Oktiabris Burdenka. Netrukus prie streikininkų prisijungia dar keturios sąjunginio pavaldumo įmonės ir valstybinės sovietų oro bendrovės "Aeroflot" Lietuvos valdybos darbuotojai. Prie šių įmonių renkasi raudonomis vėliavomis nešinų įtūžusių Maskvos šalininkų minia. "Jedinstvo" diriguojamuose mitinguose reikalaujama nedelsiant paleisti Lietuvos AT ir pasirašyti su Maskva sąjunginę sutartį.

Ankstyvą sausio 11-osios rytą pasklinda žinia, kad šiandien "Jedinstvo" smogikai šturmuosią AT rūmus. Lietuvos radijas kas keliolika minučių praneša apie rūmų link žygiuojančias "streikuojančių darbininkų" kolonas ir ragina žmones skubiai ginti savo parlamentą. Regis, susidūrimas neišvengiamas, bet šį kartą apsieinama be kraujo praliejimo, mat streikininkus prie M.Mažvydo bibliotekos apsupa daugiatūkstantinė parlamento gynėjų minia, o visu vidiniu apsupties perimetru išsirikiuoja Lietuvos policininkai. Taigi viskas baigiasi tik pašūkavimais, nedideliais apsistumdymais ir "Jedinstvo" pateikta peticija.

Ar prie parlamento rūmų sukeltas šurmulys galėjo būti viso labo klaidinantis manevras, kuriuo norėta nukreipti parlamento gynėjų dėmesį nuo visai kitų objektų, sunku pasakyti. Tačiau to ryto ir priešpiečio įvykių chronologija leidžia neatmesti ir tokios versijos. Mat tuo metu, kai nepriklausomybės gynėjai laikė apsupties žiede "Jedinstvo" rėksnius, šarvuočių ir tankų kolonos judėjo Viršuliškių link. Netrukus buvo užimta šiame mikrorajone esanti telefono stotis, du tankai apsupo KAD pastatą (anksčiau jame buvo įsikūrusi sukarinta sovietų organizacija DOSAAF). Netrukus departamento patalpose jau šeimininkavo OMON'o smogikai. 12 val. 30 min. dviejų tankų ir keturių šarvuočių remiami desantininkai puolė ir užėmė Spaudos rūmus, į gatvę išmetė 13 leidinių redakcijas. Būtent šią akimirką buvo pralietas pirmasis kraujas. Desantininkams pradėjus šaudyti į rūmų duris užstojusius žmones koviniais šoviniais, 9 gynėjai buvo sužeisti, vienas iš jų - sunkiai. Verta pažymėti, kad kaip tik tuomet, kai Nepriklausomybės aikštėje per garsiakalbius transliuojamas Lietuvos radijas pranešė, jog ką tik netekome Spaudos rūmų, "Jedinstvo" rėksniai lyg pagal komandą dingo nuo M.Mažvydo bibliotekos.

Po poros valandų Vilniuje vėl lyg pagal komandą susirinko vadinamasis "demokratinių jėgų kongresas", kuriame, be "Jedinstvo", dalyvavo nuo sovietų kompartijos neatsiskyrusios LKP dalies atstovai (platformininkai), nežinia iš kur išdygusi organizacija "Interfront" ir kiti prosovietiniai dariniai. Kongresas pareikalauja, kad Lietuvos parlamentas nedelsdamas atsistatydintų, kitaip valdžią perims kongreso sudarytas "nacionalinio gelbėjimo komitetas". Ultimatumo terminas nebuvo nurodytas, tad patys perversmininkai nutarė, kad jam įvykdyti pakaks 15 minučių - lygiai po tiek laiko "komitetas" buvo suformuotas. Vienas iš LKP (SSKP) vadovų Juozas Jermalavičius paskelbė, kad "Lietuvos gelbėjimo" komitetą sudaro penki nariai, kurių pavardės kol kas laikomos paslaptyje.

Nepavykęs perversmas

Kad Lietuvoje prasideda perversmas ir nauja okupacija, abejonių nebeliko. Sovietų tankai ir šarvuočiai jau rieda ir kitų didesnių Lietuvos miestų gatvėse, ten taip pat užiminėjami svarbūs pastatai. Blokuojami svarbiausi į sostinę vedantys keliai, užimama Vilniaus geležinkelio stotis, visiškai paralyžiuojamas ne tik vietinių, bet ir tranzitinių traukinių eismas, Vilniaus oro uoste neleidžiama pakilti ir leistis lėktuvams. Tiesa, du lėktuvai Vilniuje vis dėlto nutupia - jais į Lietuvos sostinę atvyksta dar 150 sovietų specialiųjų pajėgų kareivių.

Kad sovietų kariuomenė eis iki galo, abejonių nelieka. Reikia pradėti ruoštis parlamento gynybai. Į aikštę prie rūmų plūsta nesuskaičiuojama minia žmonių. Aikštėje tarp jų - daugybė juodomis uniformomis vilkinčių KAD savanorių, šaulių, policininkų. Vyrų ginkluotė menka, tačiau netrukus jau minėto A.Eivos pasiūlymu bus pradėti gaminti vadinamieji Molotovo kokteiliai. Šie buteliai su padegamuoju skysčiu galėjo tapti grėsmingu ginklu ir sustabdyti ar net sunaikinti ne vieną AT link besiveržiantį tanką. Tačiau, kaip visi pamename, to neprireikė.

Tuo tarpu naktį į sausio 12-ąją Vilniaus gatvėmis žlega sovietinių tankų ir šarvuočių kolonos. Regis, jie važinėjasi be jokio tikslo, tačiau galima spėti, kad tai arba šturmo repeticija, arba mėginimas vis labiau didinti psichologinę įtampą. Kiek po dviejų nakties Lietuvos radijas ragina žmones saugoti ne tik parlamentą, bet ir kitus svarbiausius objektus. Desantininkams užgrobus Spaudos rūmus, Lietuva jau rytoj liks be svarbiausių dienraščių. Suprantama, kad dabar bus mėginama užgrobti televizijos bokštą bei Lietuvos televizijos ir radijo pastatus. Tad ir čia jau būriuojasi daugiatūkstantinė minia žmonių, pasiryžusių viskam, kad apgintų trapią mūsų laisvę.

Tolesni įvykiai jau aprašyti, išpasakoti ir parodyti daugybę kartų. Tad mums belieka trumpai prisiminti, kad pirmieji šūviai televizijos bokšto prieigose driokstelėjo sausio 13-osios naktį, 1 val. 15 minučių. Dar po 25 minučių tankai jau buvo bokšto prieigose. Po dvi valandas trukusių kautynių su beginkle minia bokštas atsiduria priešo rankose. Mūsų pusėje - keturiolika žuvusiųjų ir šimtai sužeistųjų. Po antros nakties desantininkai, palaužę gynėjų pasipriešinimą, užima Lietuvos televiziją ir radiją. Tačiau jų balsas nutyla neilgam. Netrukus jis sklinda iš Kauno, vėliau, užsitęsus okupacijai, radijo ir televizijos programos bus transliuojamos iš specialiai tam tikslui numatytų pastatų Vilniuje. Tačiau ši tema reikalauja atskiros istorijos.

Šiaip ar taip, TV bokšto ir Radijo ir televizijos pastatų užgrobimas, pareikalavęs daugybės aukų rodo, kad SSRS pradėjo karo veiksmus prieš Lietuvos Respubliką, siekdama bet kokiomis priemonėmis sunaikinti nepriklausomą valstybę. Logiška šio karo veiksmų tąsa turėjo būti parlamento ir Vyriausybės šturmas, tačiau to neįvyksta. Apsiribojama tuo, kad per užgrobtą radiją skelbiami pranešimai, kad valdžią Lietuvoje perėmė jau minėtas paslaptingasis "nacionalinio gelbėjimo komitetas", kad Vilniuje nuo 22 val. iki 6 val. 30 min. įvedama komendanto valanda, o Vilniaus kariniu komendantu skiriamas Vilniaus karinės įgulos viršininkas Vladimiras Uschopčikas. Suprantama, kad nei komendanto valandos, nei apsišaukėlio komendanto niekas nepaiso - Lietuvoje veikia teisėta, žmonių išrinkta valdžia, kurios jėga nuversti sovietai nesiryžo.

Sausio 13-ąją 10 val. 35 min. 30 šarvuočių ir septyni tankai pasuka AT link, tačiau prie jos nesustoja, o nužlega požeminiu tuneliu. Kas sustabdė lemiamą šturmą - iki šiol nėra aišku. TV bokšto šturmo patirtis, rodanti, kad laisvės skonį patyrusių ir ją ginančių žmonių tankais neįbauginsi? Žinios apie Molotovo kokteilius, kuriais ginkluoti gynėjai laiko pozicijas rūmų prieigose? Daugiatūkstantinė minia, užtvindžiusi aikštę prie AT pastato, tuomet vadinto Lietuvos širdimi? Visos šios versijos tikėtinos. Tačiau greičiausiai imperija išsigando pati savęs - kitaip, nei 1956-aisiais Vengrijoje ar 1968-aisiais Čekoslovakijoje, viešumo ir perestroikos pudra pasipudravusi Sovietų Sąjunga neišdrįso parodyti pasauliui tikrojo savo veido ir nedavė planuoto įsakymo pulti.

Tomis dienomis prieš imperiją laimėjome lemiamą mūšį. Tačiau karas tuo nesibaigė. Jis truko dar 222 dienas ir buvo galutinai laimėtas ne Vilniuje, o Maskvoje. Tuomet, 1991-ųjų rugpjūtį, kai tankai žlegėjo jau Rusijos sostinės gatvėmis, kai "drebančių rankų chunta" pamėgino įvykdyti nemokšišką perversmą. Perversmą, kuris, priešingai jo sumanytojų valiai, ne tik nesugrąžino stalininės diktatūros, bet ir padarė galą visai Sovietų Sąjungai ir leido Rusijai nors neilgam, bet ryžtingai pasukti demokratijos keliu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"