TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Šešios savaitės vilties

2009 08 07 0:00
Hitlerininkai tikėjosi, kad likviduoti Laikinąją Vyriausybę jiems padės buvęs Lietuvos kariuomenės vadas gen. S.Raštikis (centre).
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

1941 metų rugpjūčio 5 dieną užgeso vos 42 dienas rusenusi viltis, kad Lietuvai pavyks atkurti sovietų sutryptą šalies nepriklausomybę. Tą dieną okupacinė hitlerinės Vokietijos administracija išvaikė tuoj po Birželio sukilimo pradėjusią veikti Lietuvos laikinąją Vyriausybę. Visiems tapo aišku, kad naujosios tvarkos kūrėjai Europos žemėlapyje nenumatė vietos nei Lietuvai, nei kitoms okupuotoms šalims.

1941 metų rugpjūčio 5 dieną Lietuvos laikinoji Vyriausybė rinkosi į paskutinį posėdį. Jo dienotvarkėje buvo tik vienas labai nelinksmas klausimas. Apžvelgę savo šešių savaičių darbą, kabineto nariai konstatavo: Vyriausybei buvo patikėta ginti Lietuvos suverenitetą ir per šešias savo veiklos savaites ji darė viską, kas įmanoma, kad nepriklausoma valstybė būtų atkurta. Kita vertus, nuo pat Vyriausybės darbo pradžios vokiečiai buvę priešiški Lietuvos suverenumui, o vėliau ėmė kurti Vyriausybei kliūtis, kurstyti prieš ją įvairias politines grupes, savavališkai spręsti kai kurių krašto tautinių mažumų (konkrečiai žydų) klausimą ir tų sprendimų būdai buvę visiškai nesuderinami su lietuvių tautos tradicijomis ir įsitikinimais. Galiausiai, vokiečių civilinės valdžios įvedimas ir generalinio komisaro pareiškimas, kad Laikinosios Vyriausybės darbas esąs baigtas, daro tolesnį kabineto veikimą fiziškai nebeįmanomą, tad Vyriausybė konstatuoja, kad jos veikla yra sustabdoma prieš jos ir prieš lietuvių tautos valią.

Kas buvo Lietuvos laikinoji Vyriausybė? Kas ir kada ją sudarė? Kodėl kai kurie ministrai tik paskutinę akimirką sužinojo esą paskirti kabineto nariais? Pagaliau, kodėl okupacinė vokiečių valdžia iš karto nelikvidavo nepriklausomybės siekiančios Vyriausybės, kaip buvo padaryta Vakarų Ukrainoje? Į kai kuriuos iš šių klausimų ir šiandien nėra visiškai aiškių atsakymų.

Sukilimui ruoštasi iš anksto

Dažniausiai sakoma, kad Laikinoji Vyriausybė susikūrė Birželio sukilimo dienomis, jau prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, tačiau vokiečių kariuomenei dar nepasiekus Kauno. Sukilimą organizavo ir Laikinąją Vyriausybę formavo Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kurį dar 1940 metų rudenį Berlyne įsteigė pabėgėliai iš Lietuvos. Iš tiesų, Laikinosios Vyriausybės sudėtis buvo paskelbta birželio 23-iąją, o į pirmąjį posėdį ji susirinko birželio 24 dieną, dar tebevykstant sukilimui. Tačiau esama versijų, kad būsimas nepriklausomos Lietuvos ministrų kabinetas buvo suformuotas ir sukilimo instrukcijos parengtos kur kas anksčiau, dar sovietų okupuotoje Lietuvoje. Bent jau taip savo veikale "Tautos sukilimas 1941" tvirtina Pilypas Narutis, Birželio sukilimo metu buvęs Vyriausiojo LAF štabo įgaliotinio krašte Leono Prapuolenio ir Kauno LAF štabui vadovavusio dr. Adolfo Damušio pavaduotojas. Pasak jo, toks ministrų kabinetas egzistavo pogrindyje jau 1941 metų balandžio 22 dieną. Vėliau įsitikinsime, kad toli gražu ne visi kabineto nariai tuomet žinojo esą paskirti į šias pareigas.

Šią versiją galėtų patvirtinti kad ir finansų ministro Jono Matulionio liudijimas, jog vieną pavasario dieną, dar neprasidėjus karui, pas jį atėjęs LAF aktyvistas L. Prapuolenis ir pasakęs: "Turime ryšius su Berlynu ir, karui prasidėjus, turime būti pasiruošę visais atžvilgiais. Turime sudaryti Lietuvos Vyriausybę, kuri pradėtų veikti iš pat pirmos dienos. Aš atėjau pasikalbėti, žinoma, įgaliotas dėl Jūsų kandidatūros į finansų ministerius." J.Matulioniui paprašius leisti pagalvoti, L.Prapuolenis atsakęs, kad "vyriausiojo štabo taip yra nuspręsta".

Iš tiesų LAF Vilniaus štabas vėliau tapęs vyriausiuoju vieningo vadovavimo antisovietinei rezistencijai centru, įsikūrė Lietuvoje dar 1940 metų rugsėjo mėnesį. Jam vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės majoras Vytautas Bulvičius, o nariais daugiausia buvo Lietuvos kariuomenės dalinių karininkai ir lietuviai inteligentai. Tačiau 1941 metų balandį sovietinis saugumas štabą susekė ir dauguma jo narių buvo suimti. 1941 pavasarį organizacija veikė atskiromis grupelėmis: dalis jų priklausė tiesiogiai Berlyno, dalis Vilniaus, ir dalis - Kauno štabams. Kai kurių šaltinių teigimu, Vilniaus štabas vyriausiuoju tapo gerokai vėliau, jau prieš pat karo pradžią. Šiaip abu štabai palaikė glaudžius ryšius su LAF padaliniu Berlyne, kur buvo rengiami organizacijos dokumentai, vėliau slapta keliavę į Lietuvą. Pasak buvusio Lietuvos pasiuntinio Berlyne Kazio Škirpos, nuo 1940-ųjų rudens iki karo pradžios Vokietijos ir okupuotos Lietuvos sieną perėjo mažiausiai 120 juos gabenusių ryšininkų. Nemaža jų dalis žuvo.

Tai, kad instrukcijos galimam sukilimui buvo rengiamos iš anksto, galima spėti iš to, jog visi LAF aktyvistų veiksmai buvo gana gerai organizuoti. Svarbiausias sukilimo tikslas buvo kuo skubiau, nelaukiant vokiečių, išvyti iš Kauno sovietų kariuomenę ir administraciją, paskelbti nepriklausomybės atkūrimą, suformuoti Laikinąją Vyriausybę, o tuomet į Kauną atėjusiems vokiečiams tai pateikti jau kaip įvykusį faktą. Tuomet buvo naiviai tikimasi, kad hitlerininkai su šiuo faktu turėtų skaitytis.

Taigi birželio 23 dieną pusę dešimtos ryto per Kauno radiją vėl nuskamba Lietuvos himnas. "Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas, laisva ir nepriklausoma Lietuva! Tautiečiai, vokiečių armija raudonuosius grobuonis iš Lietuvos baigia vyti. Lietuvių tauta, išvaduota iš jungo, ryžtasi gyventi vėl laisva ir nepriklausoma. Jau sudaryta Laikinoji Vyriausybė, kuri jau perima valstybės vairą ir įstaigas į savo rankas" , - skelbia diktorius iš L.Prapuolenio ir jo vadovaujamos LAF aktyvistų grupės užimto Kauno radiofono. Pats L.Prapuolenis ragina tautiečius kuo greičiau perimti į savo rankas ir vietos administraciją.

Tą pačią dieną skelbiama ir Laikinosios Vyriausybės sudėtis. Kabineto nariai buvo įvairių pažiūrų bei ideologijų žmonės, tačiau tuo metu tai niekam nerūpėjo - svarbiausia buvo sudaryti stiprią dirbančią ir kovojančią Vyriausybę. Jos nariais tapo gerai Lietuvos visuomenei žinomi žmonės: ministru pirmininku paskirtas pulkininkas K.Škirpa, užsienio reikalų ministru - advokatas Rapolas Skipitis, vidaus reikalų ministru - advokatas Vladas Nasevičius, švietimo ministru - prof. Juozas Ambrazevičius, krašto apsaugos ministru - gen. Stasys Raštikis, žemės ūkio ministru - prof. Balys Vitkus, finansų ministru - jau minėtas J.Matulionis, darbo ministru - dr. Jonas Pajaujis, pramonės ministru - dr. Adolfas Damušis, komunalinio ūkio ministru - architektas Vytautas Žemkalnis-Landsbergis, prekybos ministru - Vytautas Statkus, valstybės kontrolieriumi - Pranas Vainauskas. Nors kabineto nariai oficialiai ir nebuvo deleguoti savo partijų, jos daugumą sudarė krikščionys demokratai ir ateitininkai. Tačiau buvo ir liaudininkų, ūkininkų sąjungos atstovas ir pora nepartinių.

Ne visi paskelbtosios Vyriausybės nariai galės eiti savo pareigas: du iš jų sukilimo dieną jau buvo Rusijos kalėjimuose, nes prieš pat karo pradžią juos spėjo suimti bolševikai. Neužims posto ir paskirtasis premjeras K.Škirpa - vokiečiai jo paprasčiausiai neišleis iš Berlyno.

Kolaborantai ar rezistentai?

Kas jau kas, o Lietuvos pasiuntinys Berlyne K.Škirpa galėjo iš anksto nujausti, kad Laikinosios Vyriausybės perspektyvos nėra džiuginančios. Vėliau jis prisimins, jog dar prieš karą Vokietijos užsienio reikalų ministerija užsispyrusi vengė bet kokių kalbų apie Lietuvos suvereniteto atkūrimą. "Buvo iš vokiečių karinės vadovybės pusės iš anksto davinėjamos instrukcijos numatytam maršavimui per Lietuvą vokiečių kariuomenės vienetams nuginkluoti LAF kovos padalinius, kai tik vokiečiai bus pasiekę tas vietoves, kur tokie padaliniai pasireikštų", - skaitome K. Škirpos atsiminimų knygoje "Sukilimas".

O kol kas, birželio 23-ąją, išvarę sovietinius okupantus iš Kauno LAF kovotojai Kaune džiaugiasi pergale. Jie nežino, kad į Kauną besiveržiančios vokiečių 16-osios armijos vadovybė jau išleido įsakymą nedelsiant sudaryti specialią Kauno komendantūrą, o karo policijos daliniams perimti svarbiausių įmonių, sandėlių ir miesto komunikacijų apsaugą. Tai, kad Lietuvoje tokias funkcijas jau vykdė Lietuvos suverenitetą paskelbę sukilėliai, niekam nerūpėjo.

Daug ko nežinojo ir Laikinosios Vyriausybės nariai, birželio 24 dieną atėję į pirmąjį posėdį. Į "Žaibo" spaustuvės salę K.Donelaičio gatvėje tuomet susirenka vos keturi ministrai - J.Ambrazevičius, A.Damušis, V.Landsbergis-Žemkalnis ir P.Vainauskas, bei LAF įgaliotinis L.Prapuolenis su kitais organizacijos vadais. Posėdis vyksta dar aidint šūviams - tai sukilėliai kaunasi su paskutiniaisiais miestą paliekančios Raudonosios armijos daliniais. Nė vienas iš susirinkusiųjų nenujaučia, kad praėjusią naktį, 2 val. 15 min., vokiečių Sausumos kariuomenės štabo vadovybė kartu su Užsienio reikalų ministerija išleido instrukciją: K.Škirpos Vyriausybė įkurta be vokiečių valdžios įstaigų žinios, todėl bet kokiu būdu ją remti draudžiama. Visos karinės vadovybės įstaigos privalančios "susilaikyti nuo bet kokio kišimosi į klausimus, kurių išsprendimas rezervuotas politinės vadovybės kompetencijai". 14 val. 40 min. ši instrukcija pasieks į Kauną įžengiančius 16-osios vokiečių armijos dalinius.

Kaip matome, šią instrukciją greičiau galima suprasti kaip nurodymą ignoruoti, o ne išvaikyti suverenitetą paskelbusios Lietuvos Vyriausybę. Tad kabinetas kol kas gali priiminėti įstatymus ir nutarimus. K.Škirpai negalint išvykti iš Berlyno, pirmiausia reikia paskirti naują Vyriausybės vadovą - šios pareigos atitenka J.Ambrazevičiui.

Vieni pirmųjų Vyriausybės darbų buvo sustabdyti jau pradėtus įgyvendinti sovietinius įstatymus ir grąžinti iki sovietų aneksijos galiojusius teisės aktus. Pirmaisiais dekretais ir potvarkiais kabinetas panaikino jau veikusius liaudies teismus ir grąžino senąją Lietuvos teismų sistemą, paskelbė denacionalizaciją (grąžinant buvusiems savininkams žemę, namus, kapitalą, įmones), deklaravo ir mėgino įgyvendinti ideologinių įsitikinimų laisvę.

Tačiau žmones labiausiai džiugino ne tiek Vyriausybės priimti sprendimai, kiek pats faktas, kad Lietuvoje vėl yra sava valdžia. "Entuziazmas ėjo per kraštą. Įvairūs kolektyvai, įstaigos, įmonės, inteligentai, darbininkai, ūkininkai džiaugėsi išvadavimu iš vergijos. Sveikinimai Vyriausybei ėjo dešimtimis iš įvairiausių vietų. Reikėjo tiesiog jaudintis, skaitant tuos ant pergamento ar kitokio provincijos krautuvėje surasto popieriaus gražiai išrašytus ir išpieštus sveikinimo tekstus, po kuriais buvo šimtai pavardžių, dažnai rūpestingai darbo rankų išvingiuotomis raidėmis. Kai telefonas ir telegrafas iš viso tik karo reikalams teveikė, tokie sveikinimai buvo pristatomi savomis priemonėmis - motociklais, dviračiais, arkliais ir pėsčiomis, iš jų susidarė stora byla. (...) Sekmadieniais Vyriausybės nariai, kol jiems nebuvo atimtos paskutinės susisiekimo priemonės, lankė provinciją ir informavo gyventojus apie padėtį", - 1955 metais leidinyje "Į laisvę" prisimins šių įvykių dalyvis LAF aktyvistas dr. Zenonas Ivinskis.

Sovietmečiu Laikinosios Vyriausybės veikla buvo vertinama vienareikšmiai - kaip kolaboravimas su naciais. Iš tiesų, suverenitetą paskelbusios Lietuvos valdžia pritarė Vokietijos kovai su bolševizmu, priėmė ir jai garbės nedarančius Žydų padėties nuostatus, daugiausia reglamentuojančius Lietuvoje gyvenusių žydų turtinę padėtį, tačiau apie jokią politinę sąjungą su Vokietija Vyriausybė neužsiminė nei žodžiu, nei raštu. Maža to, ji net mėgino atkurti Lietuvos kariuomenę, paskirdama apskričių komendantus, ir suvienyti spontaniškai veikusius partizanus. Bet šie veiksmai sulaukė tokio vokiečių pasipriešinimo, kad sumanymo teko atsisakyti.

Iliuzijos išsisklaido

Be abejo, žinant hitlerinės Vokietijos planus okupuotų kraštų atžvilgiu, tiek Lietuvos suvereniteto, tiek jos Laikinosios Vyriausybės likimas buvo nulemtas. Tačiau kurį laiką tarp nacių karinės administracijos ir civilinės Lietuvos valdžios vis dėlto išliko keista simbiozė. Pragmatiški vokiečiai, matyt, nutarė kurį laiką pasinaudoti pačių lietuvių sukurtu administraciniu aparatu, kurį išlaikyti jiems tuo metu trūko išteklių - viskas buvo metama frontui ir kuo greitesnei pergalei. Tačiau jau birželio pabaigoje Berlynas pradėjo ieškoti būdų, kaip palaipsniui perimti civilinį valdymą į savo rankas. Pradžioje nutarta kiekvienos Baltijos šalies įgaliotiniu paskirti iš ten kilusį, bet dabar emigracijoje Vokietijoje gyvenantį asmenį. Iš lietuvių šis vaidmuo teko generolui S.Raštikiui. Birželio 28 dieną jis lėktuvu atskraidinamas į Kauną. Generolą lydi SS majoro uniformą vilkintis dr. Greffe, jau suvaidinęs tam tikrą vaidmenį kitoje istorijoje. Taip, tai tas pats SS karininkas, kuris 1940 birželio 16-osios naktį Eitkūnų geležinkelio stotyje pasitiko iš Lietuvos pasitraukusį prezidentą Antaną Smetoną, o vėliau vykdė instrukcijas dėl jo internavimo.

Dabar dr. Greffes laukė kiek kitokia misija - pasinaudojant S.Raštikiu likviduoti Lietuvos laikinąją Vyriausybę. Tačiau tai padaryti pasirodė ne taip paprasta. Sužinojęs, kad yra paskirtas šios Vyriausybės krašto apsaugos ministru, generolas kategoriškai atsisakė tarpininkauti dėl kabineto paleidimo. Tuomet Dr. Greffe ėmėsi įtikinėti bent jau pakeisti iškabą ir pasivadinti kokiu nors kitu vardu - Tautiniu komitetu, Pasitikėjimo taryba, bet jokiu būdu ne Vyriausybe. Tačiau įkalbinėjimai rezultatų nedavė, tad vokiečiai ėmėsi atvirų grasinimų. Štai kaip vieną tokį epizodą knygoje "Kovose dėl Lietuvos" prisimena pats S.Raštikis:

"Kartą atbėgo pas mane į Vyriausybės rūmus dr. Greffe ir susijaudinęs (o gal tik apsimesdamas) paklausė:

- Ar tie ponai dar neatsistatydino?

- Ne, Vyriausybė negali pati atsistatydinti, - atsakiau

- Ar ji nemano tuoj likviduotis? - karščiavosi daktaras.

- Ne, nemano, - buvo mano atsakymas.

- Na, tai labai blogai. Gavome žinią, kad rytoj į Kauną atvyks pats Fiureris. Jei tik jis sužinotų, kad čia veikia kažkokia Lietuvių Vyriausybė, tučtuojau padarytų griežčiausią ir radikalų sprendimą. Už tai tektų labai skaudžiai nukentėti Kaune esantiems vokiečių pareigūnams, jūsų Vyriausybės nariams. Na, žinoma, ir jums, pone Generole."

Dar kartą pataręs nežaisti su ugnimi SS majoras pareikalavo likviduoti Laikinąją Vyriausybę iki kitos dienos vidurdienio. Žinoma, joks fiureris į Kauną nei kitą dieną, nei vėliau neatvažiavo. S.Raštikis prisimena, kad per kitą susitikimą su dr. Greffe savo grasinimų daugiau nebeprisiminė.

Matyt, buvo nuspręsta pamėginti kitą taktiką: pačių lietuvių rankomis sugriauti lietuvių siekį išlaikyti paskelbtąjį suverenitetą. Vokietijos SD agentai užmezgė ryšius su kai kuriais Augustino Voldemaro šalininkais ir pakišo jiems idėją organizuoti Nacionalistų partiją. Ši turėjusi perimti valdžią į savo rankas ir paskelbti Lietuvos prisijungimą prie Vokietijos. Tačiau tam reikėjo nušalinti Laikinąją Vyriausybę ir stoti į atvirą konfrontaciją su LAF.

Voldemarininkai nutaria veikti jėga. Liepos 22 dieną jie ultimatyviai pareikalauja, kad LAF išsiskirstytų iki rytojaus 12 valandos. Ultimatumas nebuvo įvykdytas. Tuomet liepos 25-osios naktį voldemarininkai užėmė Kauno komendantūrą, LAF štabą ir suėmė LAF įgaliotąjį atstovą L.Prapuolenį. Tačiau apie vidurdienį voldemarininkai gavo vokiečių karinės vadovybės nurodymą L.Prapuolenį nedelsiant paleisti ir atstatyti viską į iki "perversmo" buvusią padėtį. Tai buvo didelė staigmena pučistams, taip ir nesupratusiems, kuo gi jie neįtiko vokiečiams.

Voldemarininkai nesuprato, kad bet kokios pastangos įtikti okupantams iš anksto pasmerktos nesėkmei. Mat dar liepos 17 dieną A.Hitleris sukuria ministeriją Rytų okupuotoms sritims. Jos ministru skiriamas Alfredas Rosenbergas, o Lietuvos generaliniu komisaru - dr. Adrianas von Rentelnas. Netrukus naujasis komisaras pasirašo tokio turinio įsakymą: "Perėmęs Lietuvos civilinį administravimą, Lietuvos laikinosios Vyriausybės veiklą laikau baigta ir nuo š. m. rugpjūčio 5 dienos atleidžiu iš pareigų Laikinosios Vyriausybės narius. Atleistiesiems ministeriams leidžiu išmokėti vieno mėnesio jų algos didumo kompensaciją." Rugpjūčio 5 dieną skelbiamas ir oficialus Ostlando generalinio komisaro įsakymas, kuriame nurodoma, kad "Lietuvos Vyriausybė nuo šiol laikoma nustojusia veikti". Kabineto nariams nebeliko nieko kita, kaip tik susirinkti į paskutinį posėdį. Tiesa, su tokia padėtimi Lietuvoje susitaikė ne visi. LAF ir užsienyje likę Lietuvos diplomatai dar mėgino ieškoti su vokiečiais kompromisų, veikė per jų sąjungininkų pasiuntinius Berlyne ir kartais net sulaukdavo atsargaus jų pritarimo, tačiau Trečiasis reichas tuomet dar pergalingai žygiavo į Rytus ir nebuvo linkęs skaitytis ne tik su Lietuva, bet ir su savo draugais.

Paskutinio bandymo atkreipti dėmesį į Lietuvos suvereniteto problemą būta rugsėjo 15 dieną, paskelbus LAF memorandumą "apie Lietuvos būklę, vokiečių civilinei administracijai pradėjus veikti". Jame LAF pristatomas kaip "kariška organizacija, kuri skyrė atstatyti nepriklausomą Lietuvą ginkluoto sukilimo pagalba". Aktyvistai tikėję, jog "Vokietija neieškos jokios teritorialinės ekspansijos Lietuvos sąskaita", tačiau, pasirodo, klydo. Galiausiai dokumente siūloma pripažinti tolesnį Lietuvos valstybės egzistavimą ir leisti, kad kraštui vadovautų sava Vyriausybė. Atsakymo ilgai laukti netenka: generalinio komisaro įsakymu rugsėjo 26-ąją LAF išvaikomas, jo turtas konfiskuojamas, o organizacijos vadovas L.Prapuolenis išvežamas į Dachau koncentracijos stovyklą.

Nauja viltis, kad Lietuvai pavyks atgauti nepriklausomybę, sužibs tik baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Tačiau jos greitai bus užgesintos Jaltoje ir Potsdame, kur karo nugalėtojai dar netapę nesutaikomais šaltojo karo priešininkais, savaip apsispręs dėl pokarinės Europos likimo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"