TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Siaubingas olimpinių metų objektas

2016 06 28 6:00
Įėjimo į Zaksenhauseno koncentracijos stovyklą pastatas – taip vadinamasis bokštas „A“. Kolona kalinių po darbo grįžta į stovyklą. Nuotraukos iš asmeninio autoriaus archyvo

Prieš 80 metų, 1936 metų liepos mėnesį, Vokietijoje buvo įsteigta garsioji Zachsenhauzeno (Sachsenhausen) koncentracijos stovykla, kurios „svetingumo“ teko paragauti ir lietuviams.

Vokietijos nacionaliniai socialistai dar prieš ateidami į valdžią, koncentracijos stovyklas laikė prevencine priemone sutriuškinti opozicijos elementus. „Laukinės“ stovyklos atsirado jau 1933 metų sausyje. Stovyklų įsteigimo teisiniu pagrindu tapo 1933 metų vasario 28 dienos įstatymas dėl valstybės apsaugos, kuris leido vyriausybei be teisminių institucijų leidimo neribotam laikui atimti Vokietijos piliečiui laisvę.

1936 metų liepos mėnesį šalia Oranienburgo, kur 1935 metais buvo galutinai likviduota tokio pat pavadinimo stovykla, 30 kilometrų į šiaurę nuo Berlyno, SS reichsfiurerio ir vokiečių policijos vado Heinricho Himmlerio įsakymu buvo pradėta steigti garsioji Zachsenhauzeno koncentracijos stovykla. Jos pavadinimą galima išversti kaip „tinkama gyventi, šeimininkauti“. Tuo pat metu Berlyne vyko paskutinieji paruošiamieji darbai netrukus prasidedančiomis XI vasaros olimpinėms žaidynėms. Stovyklą statė tūkstantis kalinių iš Žemutinės Saksonijos Estervegeno koncentracijos stovyklos. Iš pradžių Zachsenhauzeno stovykla vadinosi darbo stovykla. Pirmieji kaliniai į ją atvyko 1938 metų liepos 12 dieną. Stovykloje buvo numatyta kalinti iki 50 000 kalinių.

1933 metais įsteigta Oranienburgo kalinimo stovykla.

Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklos teritorija buvo lygiakraščio trikampio formos, aptverta trijų metrų mūrine tvora su masyviais metaliniais vartais ir konstrukciniu atžvilgiu ji buvo pavyzdžiu. Projekto autorius – architektas Franz Ehrlich (po karo jis atstatinėjo anglų-amerikiečių aviacijos teroristinių antskrydžiu metu sugriautą Drezdeną). Jos teritorijoje įsteigtame mokymo centre buvo apmokomi dauguma būsimų stovyklų komendantų ir kitų aukštų SS karininkų, kurie vėliau vykdė įvairias pareigas kitose koncentracijos stovyklose. Stovykla buvo taip gerai suprojektuota ir apsaugota, kad iš jos niekas niekada nėra pabėgęs. Net jeigu kam ir pasisektų pabėgti, jis ilgai laisve nesidžiaugtų: iš vienos pusės stovyklą supo apsaugininkų gyvenamieji nameliai, iš kitos – tankus nepraeinamas miškas, kuriame išgyventi nebuvo galimybių.

Kaliniai į naujai įsteigtą stovyklą įžengdavo pro geležinius vartus, virš kurių buvo pritvirtintas iš metalo padarytas šūkis „Arbeit macht frei“ („Darbas išlaisvina“). Tokį pat metalinį šūkį virš vartų turėjo ir kitos koncentracijos stovyklos – Osvencimas, Dachau, Gross-Rosen, Theresienstadt, Flossenburg ir kt. Tiktai vienintelė Buchenvaldo koncentracijos stovykla pasitikdavo savo būsimus gyventojus kitokiu metaliniu šūkiu (autorius architektas F. Ehrlich): į stovyklos metalinių vartų konstrukciją buvo įmontuota Cicerono frazė „Jedem das Seine“ („Kiekvienam savo“).

Iš pradžių Zachsenhauzeno koncentracijos stovykla buvo „žalia“, nes čia buvo kalinami ne politiniai kaliniai: lenkai, vokiečiai, tarybiniai karo belaisviai, čigonai, sinti (čigonų atmaina), vėliau žydai, anglų karo lakūnai, Jehovos liudytojai. 1939 metų rugsėjo pabaigoje Zachsenhauzeno stovykloje buvo 8384 kaliniai, lapkričio mėnesį – 11 311, 1942 metais – 16,5 tūkstančių, 1944 m. – 47 709. Vėliau čia atsirado vietos ir politiniams nacionalinių socialistų priešininkams: vokiečių komunistų lyderiui Ernstui Telmanui, vokiečių evangelikų bažnyčios pastoriui Martinui Niemolleriui, užsienio reikalų ministerijos pareigūnui dr. Martinui Lutheriui, komunistiniam teroristui, įvykdžiusiam 1939 metų rudenį nepasisekusį pasikėsinimą į Vokietijos kanclerio ir fiurerio A. Hitlerio gyvybę, Johanui Georgui Elseriui ir kitiems. Nuo 1944 metų galo iki karo pabaigos čia buvo kalinamas netgi reichsmaršalo H. Goeringo pusbrolis Herbertas Goeringas. Šioje stovykloje atliko bausmę žydų teroristas Heršelis Grinšpanas, 1938 metais nužudęs vokiečių diplomatą Paryžiuje Ernestą Ratą.

Represijos prieš žydus sugriežtėjo 1941 metais, kai JAV buvo išleista žydų tautybės verslininko ir rašytojo Teodoro Kaufmano 104 puslapių knyga anglų kalba „Vokietija privalo žūti!“. Knygoje autorius siūlė, jeigu kiltų karas tarp Vokietijos ir Amerikos, po karo sterilizuoti vokiečius, ištrinti Vokietiją iš Europos žemėlapio, o jos teritoriją paskirstyti tarp Olandijos, Belgijos, Prancūzijos, Čekoslovakijos ir Lenkijos. T. Kaufmanas rašė, kad būtina sterilizuoti apie 48 milijonus vokiečių (visus vyrus iki 60 metų ir moterys iki 45 metų). Pagal jo skaičiavimus, 20 tūkstančių chirurgų, atlikdami po 25 operacijas per dieną, šalies vyriškos lyties gyventojų sterilizacija užimtų keturis mėnesius, o moterų – apie tris metus. Esą po dviejų kartų vokiečių tauta privalo išnykti.

Netrukus po knygos pasirodymo Vokietijos nacionaliniai socialistai panaudojo T. Kaufmaną ir jo knygą antisemitinėje propagandoje, pateikdami ją kaip įrodymą, kad egzistuoja „žydų sąmokslas“ prieš vokiečių tautą. Trečiojo Reicho propagandos ministras Jozefas Goebbelsas, perskaitęs T. Kaufmano knygos „Vokietija privalo žūti!“ originalą, 1941 metų rugpjūčio 3 dieną užrašė savo dienoraštyje: „...Negalėtų šito padaryti geriau ir naudingiau mums, netgi jeigu rašytų užsakymui. Įsakysiu šią knygą išplatinti milijoniniu tiražu Vokietijoje ir frontuose, o įvadą ir baigiamąjį žodį parašysiu pats“. Taip 1941 metų rugsėjyje buvo išleisti T. Kaufmano knygos fragmentai Volfgango Diverge pamfleto forma.

Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklos ir paminklo nacionalinių atmintinų vietų išdėstymo planas: 1. Įėjimas. 2. Komendantūros teritorija. 3. Europos tautų antifašistinės išlaisvinimo kovos muziejus. 4. Bokštas „A“. 5. Stovyklos siena ir spygliuotos vielos tvora su elektros srove. 6. Sargybinis bokštas. 7. Sąšaukos aikštė. 8. Atmintina siena. 9. Koncentracijos stovyklos gatvė. 10. Kartuvės. 11. Mitingų aikštė. 12. Buvusi kalinių virtuvė, dabar stovyklos muziejus. 13. Buvusi skalbykla, dabar kino salė ir aktų salė. 14. Paminklas. 15. Barakas „Z“. 16. Griovys, kur buvo šaudomi kaliniai. 17. Patologinis skyrius. 18. Ligoninės barakai. 19. Avalynės patvarumo bandymo takas. 20. Slėptuvė, karceris (bunkeris). 21. Stulpai. 22. Slėptuvė. 23. Gyvenamieji barakai ir paroda, rodanti žydų kančias ir kovą. 24. Gyvenamieji barakai (blokai). 25. „Mažoji stovykla“. 26. Kino salė ir posėdžių salė.

Beveik kiekvienoje vokiečių administruojamoje koncentracijos stovykloje buvo atskiras barakas arba barako sparnas, kur buvo laikomi homoseksualai, siekiant juos sunkiu darbu perauklėti ir grąžinti į krikščionišką doros kelią. Tokia vieta buvo ir Zachsenhauzeno stovykloje. Čia požiūris į homoseksualus buvo lygiai toks pat paniekinamas, kaip į žydus ir komunistus.

Visgi Zachsenhauzeno koncentracijos stovykla turėjo ypatingą statusą kitų stovyklų tarpe, nes čia buvo įrengta stovykla stovykloje, kurioje buvo kalinamos VIP personos. 1937 metais buvo pastatytas „T“ raidės pavidalo mūrinis pastatas, vadinamas Zellenbau, aptvertas 3 metrų mūrine tvora, turėjo 90 mažų vienviečių kamerų. Oficialiai šis objektas vadinosi „Sondergefangnis der Gestapo und SS-Lagerführung“ – „Slaptosios valstybinės policijos (Gestapo) ir SS stovyklos vadovybės specialus kalėjimas“. Zellenbau politiniai kaliniai turėjo daug geresnes buitines sąlygas, nei likusieji: buvo atleisti nuo kasdienių sąšaukų, galėjo gauti siuntinius, turėjo priėjimą prie spaudos.

Beveik visą karo periodą šiame specialiame Zellenbau kalėjime buvo kalinami tokie žymus politiniai veikėjai kaip Ispanijos premjeras Francisco Largo Caballero, Prancūzijos premjeras Edouard Daladier, Austrijos kancleris Kurt von Schuschnigg, buvęs Vokietijos kancleris Hans Luther, vokiečių pramonininkas Fritz Thyssen, buvęs Prancūzijos ministras pirmininkas Paul Reynand ir kiti. Čia buvo kalinami lenkų Armijos Krajowos komendantas generolas Stefanas Rowecki „Grot“, V. Molotovo žentas Vasilijus Kokorinas, tarybiniai generolas majoras Ivanas Biessonovas, generolas leitenantas Dmitrijus Karbyševas ir generolas leitenantas Piotras Privalovas, britų premjero žentas Peter Churchill, britų žvalgybos agentas Sigismundas Bestas, rumunų Geležinės Gvardijos vadovas Horia Sima. Taip pat čia buvo kalinamas Tarybų Sąjungos vadovo Josifo Stalino vyresnysis sūnus vyresnysis leitenantas Jakovas Džugašvili.

1942–1944 metais čia buvo uždarytas Ukrainos didvyris (nuo 2010 metų) Stepanas Bandera su savo bendražygiais. Jei vertintume pagal dezinformacijos ir atviros netiesos mastą, S. Bandera galėtų varžytis nebent su generolu Andrėjumi Vlasovu. Bet generolą dar galima apkaltinti Stalino išdavyste, o S. Bandera niekada nieko neišdavė. Jis kovėsi už savo, ukrainiečių, liaudies interesus – kovėsi taip, kaip suprato. O suprato jis paprastai – nepriklausomybė, nepriklausomybė ir dar kartą nepriklausomybė. Praėjus kelioms dienoms po to, kai vokiečiai įžengė į Lvovą, jis paskelbė šalies nepriklausomybę ir suformavo nepriklausomos Ukrainos Vyriausybę. Nepriklausomybės manifestas buvo paskelbtas per Lvovo radiją: „Ukrainiečių tautos valia Ukrainos nacionalistų organizacija, vadovaujama Stepano Banderos, skelbia Ukrainos valstybės atkūrimą, dėl kurio savo galvas padėjo ištisos geriausių Ukrainos sūnų kartos“.

Kaliniai į stovyklą įžengdavo pro geležinius vartus, virš kurių buvo pritvirtintas iš metalo padarytas šūkis „Arbeit macht frei“ (“Darbas išlaisvina”).

Trečiojo Reicho vadovas A. Hitleris buvo kategoriškai nusiteikęs prieš nepriklausomybės suteikimą Ukrainai: vokiečiai nenorėjo, kad egzistuotų nepriklausoma Ukrainos valstybė ir S. Banderos judėjimą vertino tik kaip laikiną. Laike paskutinių derybų Berlyne tarp abwehro atstovų ir Ukrainiečių nacionalistų organizacijos – OUN(B) – vadovų S. Banderos ir Jaroslavo Steckos, paskutinieji griežtai atsisakė atšaukti 1941 metų birželio 30 dieną paviešintą deklaraciją apie Ukrainos nepriklausomybę. Tuomet jau 1941-ųjų rugpjūtį vokiečiai pradėjo represijas prieš ukrainiečių nacionalistus: tūkstančiai buvo areštuoti ir sušaudyti. Nesėkmingų derybų rezultate, 1941 metų rugsėjo 15 dieną S. Bandera ir J. Stecka buvo suimti ir patalpinti į Špandau kalėjimą. Vėliau jie buvo nuvežti ir įkalinti Zachsenhauzeno koncentracijos stovykloje.

1944-aisiais, kai vokiečiams tapo riesta, S. Bandera buvo paleistas į laisvę ir subūrė Ukrainos Vyriausybę bei Ukrainos nacionalinę armiją. Ši kova tęsėsi iki 1954 metų, kai KGB agentai nužudė S. Banderą. Jis tarnavo savo liaudžiai taip, kaip suprato tos liaudies interesus. Tokia tiesa. Be šios tiesos, įklimpę į sovietų propagandos liūną, mes, Lietuvoje, niekada nesuprasime nei S. Banderos judėjimo autoriteto tarp Vakarų Ukrainos gyventojų, nei apskritai visos dabartinės padėties Ukrainoje.

Zachsenhauzeno koncentracijos stovykla turėjo savo centrinę aikštę, kurioje tris kartus į dieną vykdavo kalinių patikrinimai. Jei kuris nors kalinys pasislėpdavo ir neatvykdavo į sąšauką, visi likusieji privalėjo stovėti aikštėje, nepriklausomai nuo oro sąlygų, iki tol, kol drausmės pažeidėjas nebuvo surastas. Be to, aikštė buvo naudojama kaip viešų mirties bausmių vykdymo vietą – čia buvo įrengtos kartuvės.

Aplink aikštę buvo nutiestos devynios skirtingų dangų trasos, kuriose buvo bandomas avalynės, skirtos vermachto ir Waffen SS dalinių kariams, patvarumas. Atrinkti kaliniai privalėjo kasdien įvairių tempu įveikti keturiasdešimties kilometrų distanciją. 1944 metais šis bandymas tapo sudėtingesniu: kaliniams duodavo 10-ies, 20-ies ir 25-ių kilogramų maišus, su kuriais jie privalėjo įveikti nustatytą distanciją. Šią bausmę atlikdavo daugiausia i homoseksualai.

1941 metų spalio pabaigoje Zachsenhauzeno koncentracijos stovykloje pasirodė sunkvežimis su dujų kamera, kur esesininkai ir chemikai jį testavo. Bandomojo eksperimento metu sunkvežimyje mirė keturiasdešimt nuogų rusų karo belaisvių.

Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklos centrinė aikštė 1940 metais, kurioje tris kartus į dieną vykdavo patikrinimai.

Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklai per nepilnus devynis funkcionavimo metus vadovavo net septyni komendantai:

Michel Johann Lippert, nuo 1936 metų liepos 12 dienos iki tų pačių metų spalio;

Karl Otto Koch, nuo 1936 metų spalio iki 1937 metų liepos 16 dienos;

Hans Helwig, nuo 1937 metų rugpjūčio 1 dienos iki 1938 metų gegužės 1 dienos;

Hermann Baranowski, nuo 1938 metų gegužės 1 dienos iki 1939 metų rugsėjo;

Walter Eisfeld, nuo 1939 metų rugsėjo iki 1940 metų sausio;

Hans Loritz, nuo 1940 metų vasario 5 dienos iki 1942 metų rugsėjo 1 dienos;

Anton Kaindl, nuo 1942 metų rugsėjo 1 dienos iki 1945 metų balandžio 22 dienos.

Čia aprašomos stovyklos žinioje buvo virš šimto jos filialų bei atskirų išorinių komandų. Iš viso Zachsenhauzene ir jo filialuose kalėjo apie 200 tūkstančių kalinių iš 27 valstybių – vidutiniškai kasdien buvo arti 50 000 kalinių. Žuvo apie 100 tūkstančių, nors tikslų aukų skaičių sunku nustatyti. Vakarų tyrinėtojų žiniomis – 30–35 tūkstančiai aukų. Vien tik 1941 metų rudenį, kelių savaičių bėgyje, čia buvo nužudyta 18 000 tarybinių karo belaisvių, iš jų 13 000 sušaudyta.

1975 metais garsusis „nacių medžiotojas“ Simonas Vizentalis pareiškė, kad nacionalinių socialistų valdomoje Vokietijos teritorijoje nebuvo naikinimo (mirties) stovyklų. Tuo pačiu, jis netiesiogiai patvirtino, kad Tarptautinio karinio tribunolo Niurnberge išvados, buktai Dachau, Buchenvaldas ir kiti vokiečių konclageriai buvo „naikinimo stovyklomis“ iš principo neteisingos.

Vokiečių koncentracijos stovyklų kalinių žymėjimo ženklai (nuo viršaus iš kairės į dešinę): pirmoje eilėje kalinio kategorija - politinis, kriminalinis, asocialus, homoseksualas (Rosa Winkel), Jehovos liudytojas, emigrantas, tarybinis karo belaisvis; antroje eilėje papildomi žymėjimai – žydas, žydas (nuo 1944 metų II pusės), „nusižengimas rasei“, baudžiamoji komanda, specialioje priežiūroje, tautybės atžyma; trečioje eilėje papildomi žymėjimai – pakartotinai patalpintas stovykloje, vermachto jurisdikcijoje, kalinio stovyklos numeris, įtariamas mėginimu pabėgti, būtinas „specialus“ traktavimas; ketvirtoje eilėje – žymėjimo pavyzdys ant kalinio dryžuoto rūbo (Nr.31517, žydas, politinis, baudžiamoji komanda).

Tarybų Sąjungos vyriausiojo prokuroro Niurnbergo karo nusikaltimų tribunole padėjėjas Levas Smirnovas tvirtino, kad Zachsenhauzeno koncentracijos stovykloje buvo nužudyta ne mažiau kaip 840 000 tarybinių karo belaisvių. Sovietai turėjo tikslius duomenys apie faktinį aukų skaičių šioje stovykloje, nes po jos išlaisvinimo į jų rankas pateko stovyklos administracijos dokumentai, tame tarpe kalinių mirčių registracijos knygos. Istorikas Peteris Darmanas rašo, kad čia aprašomos stovyklos aukų skaičius siekia 105 000 žmonių. Tuo tarpu šveicarų publicistas ir taip vadinamasis „holokausto neigėjas“ Jurgenas Grafas savo garsioje knygoje „Pasaulinės tvarkos krachas“, pasiremdamas patikimais šaltiniais, rašo, kad nuo 1940 iki 1945 metų Zachsenhauzeno koncentracijos stovykloje ir jos filialuose mirė (žydų ir ne žydų) 20 575 žmonių.

Neišvengė kalinimo vokiečių stovyklose ir Lietuvos gyventojai, nors lietuviai buvo gan lojalus Trečiojo Reicho civilinei administracijai mūsų šalyje ir faktiškai buvo Vokietijos sąjungininkais Antrajame pasauliniame kare. Remiantis Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomais dokumentais, galima daryti išvadą, kad daugiausia Lietuvos gyventojai buvo kalinami Buchenvaldo, Osvencimo, Mauthauzeno, Ravensbriuko, Dachau, Štuthofo, Fliosenburgo, Oldenburgo, Pšasnyšo bei mažesnėse Rogoznico, Kirchholmo, Hojenbruko, Grembocino, Knurovo, Salaspilso, Rygos, Klogos ir, savaime aišku, čia aprašomoje Zachsenhauzeno, koncentracijos stovyklose. Į stovyklas ir kalėjimus buvo tremiami antinacinio pasipriešinimo dalyviai, evakuojamų getų žydai, Vokietijoje dirbę išvežti Lietuvos gyventojai, vermachte tarnavę lietuviai ir lietuvių policijos batalionų dezertyrai, įkaitai ir svarbūs politiniai kaliniai. Iš Lietuvos į nacionalsocialistines koncentracijos stovyklas pateko ir keliasdešimt tūkstančių Lietuvos žydų, kurių dauguma žuvo. Lietuvos dienraštis „Respublika“ nurodo, kad Antrojo pasaulinio karo metais, priverstinai vokiečių koncentracijos stovyklose buvo įdarbinta 30 tūkstančių Lietuvos piliečių, tame tarpe 10 tūkstančių žydų. Iki karo pabaigos išgyveno 23 tūkstančiai lietuvių ir 2–3 tūkstančiai žydų. Lietuvos antinacinės rezistencijos politinių kalinių Centro valdybos surinktomis žiniomis 103 nacionalsocialistų koncentracijos stovyklose ir kalėjimuose kalėjo 29 500 lietuvių, iš kurių 6 225 žuvo. Pirmieji kaliniai iš Lietuvos į Zachsenhauzeno KZ pateko 1941 metais. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad čia kalėjo apie 700 lietuvių, iš kurių 600 žuvo. Čia pateikiu trylikos Lietuvos gyventojų, kalinamų ir mirusių Zachsenhauseno koncentracijos stovykloje, pavardes:

1944 metų rudens pabaigoje prasidėjo pirmoji kalinių evakuacija iš Osvencimo koncentracijos stovyklos į Bergen-Belzeno, Gross-Rosen ir Zachsenhauseno koncentracijos stovyklas. Priešų karinės pajėgos nesustabdomai skverbėsi į Trečiojo Reicho teritorijos gilumą. Šalies vadovybei iškilo problema ką daryti su koncentracijos stovyklomis ir jų gyventojais. Reichsmaršalas Hermanas Goeringas patarė A. Hitleriui perduoti jas kartu su sargyba vakarų šalių ginkluotosioms pajėgoms, kas užkirs kelią trokštantiems keršto buvusių kalinių siautuliui. Tačiau fiureris nepritarė naiviam reichsmaršalo tikėjimui priešo padorumu ir įsakė SS reichsfiurerio žinybai artinantis priešų armijoms koncentracijos stovyklas susprogdinti, o visus kalinius likviduoti. Tarpininkaujant H. Himmlerio asmeniniam masažuotojui Feliksui Kerstenui (Felix Kersten), SS reichsfiureris užmezgė ryšį su Švedijos užsienio reikalų ministru Kristianu Giunteriu (Christian Ernst Günther) ir 1945 metų kovo 12 dieną pasirašė sutartį, pagal kurią H. Himmleris įsipareigojo nevykdyti A. Hitlerio įsakymo sprogdinti stovyklas, o, atvirkščiai, perduoti jas, pakeliant baltas vėliavas, artėjančioms Vakarų šalių armijoms ir nutraukti žydų žudynes.

Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklos kalinio 1937 12 17 ant specialaus blanko rašytas laiškas su cenzūros atžyma.

1945 metų pradžioje Zachsenhauseno stovykloje buvo likę beveik 60 000 kalinių, o dar 20 000 – jos filialuose. Kai tik Raudonoji Armija forsavo Oderį, 1945 metų vasario 1 dieną prasidėjo stovyklos evakuacija. Nesugebančius eiti kalinius teko likviduoti, o kiti, surikiuoti į taip vadinamas „mirties kolonas“, buvo varomi pėsčiomis į kitas stovyklas, t. t. į Mauthauzen-Gusen bei į Bergen-Belsen. Be to, buvo numatyta 30 tūkstančių kalinių, surikiuotu po 500 į koloną, nuvaryti į Baltijos jūros pakrantę, patalpinti į baržas, išplukdyti į atvirą jūrą ir nuskandinti. Šį sumanymą įgyvendinti nepavyko, nes pakeliui kalinių kolonas pavijo Raudonosios Armijos daliniai ir nabagus išlaisvino. Pati Zachsenhauseno koncentracijos stovykla vokiečių žinioje funkcionavo iki 1945 metų balandžio 22 dienos, kai ją išvadavo Raudonosios Armijos 47-osios armijos ir lenkų 2-os Varšuvos Henriko Dombrovskio vardo pėstininkų divizijos dalinių kariai. Tuo metu stovykloje buvo likę tik 3000 kalinių (t. t. 1400 moterų), iš kurių keli šimtai mirė kelių savaičių bėgyje po išlaisvinimo. Be to, balandžio mėnesį stovykla buvo anglų-amerikiečių aviacijos subombarduota, nes joje buvo granatų gamybos fabrikas; žuvo arti 800 kalinių.

Iškart po Trečiojo Reicho kapituliacijos nugalėtojai – JAV, D. Britanija, Prancūzija ir Rusija – okupavo Vokietiją ir prieš jos gyventojus pradėjo vykdyti politinės vadovybės sankcionuotą žiaurią atpildo kampaniją. Britų mokslininko G. MacDonogh vertinimu, jau pasibaigus karui žuvo iki 3 mln. vokiečių – nuo bado, ligų, savižudybių, masinių žudynių. Kankinimai, egzekucijos, prievartavimai – štai ką išdarinėjo antihitlerinės koalicijos sąjungininkai nugalėtoje Vokietijoje. Nuo pat Vokietijos okupacijos pradžios Vakarų sąjungininkai savo pačių rankomis sužlugdė savo moralinį autoritetą, gėdingais veiksmais suteršę didžią pergalę prieš blogį. Tarybų Sąjungos sąjungininkai vykdė antihumanišką politiką, teisė ir vykdė mirties nuosprendžius remdamiesi labai abejotinomis prielaidomis, o ką tik išvaduotos koncentracijos stovyklos – Dachau, Buchenvaldas, Zachsenhauzenas ir net Osvencimas – vėl buvo pradėtos naudoti pagal paskirtį. Tik dabar jose buvo kalinami vokiečiai, ir daugelis jų gyvi iš čia nebeišėjo.

Nuo 1945 metų gegužės Vokietijos tarybinėje okupacijos zonoje buvo įrengta apie 40 specialiųjų stovyklų. 2-o rango valstybės saugumo komisaro Ivano Serovo (Иван Александрович Серов) 1945 metų balandžio 18 dienos įsakymu Nr.315, buvusių nacionalsocialistinių konclagerių bazėje pradėta steigti dešimt stovyklų, taip pat ir Nr.7 Zachsenhauzene. Išvaduota Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklą tapo viena iš dešimties slaptų tarybinių stovyklų užimtoje Vokietijos zonoje. Iki 1945 metų rugpjūčio šioje buvusioje koncentracijos stovykloje funkcionavo tarybinė repatriacinė stovykla Nr.229, pro kurią praėjo tūkstančiai tarybinių piliečių – buvusių karo belaisvių ir „rytų darbininkų“. 1945 metų rugpjūtyje stovykla buvo išformuota, o jos teritorija perduota NKVD.

Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklos kaliniai dirbo tiesiant kelius, geležinkelio linijas ir miško darbus.

Pirmas transportas su 150 suimtųjų atvyko į stovyklą Nr.7 1945 metų rugpjūčio 10 dieną. Iki metų pabaigos šioje stovykloje buvo jau 12 tūkstančių suimtųjų, o 1946 metais kalinių skaičius pasiekė 16 000. Apie 2 000 sulaikytų moterų buvo patalpinta atskiroje stovyklos zonoje. Ši stovykla buvo pavaldi ne tarybinei karinei administracijai Vokietijoje, o betarpiškai Maskvai. Nuo 1948 iki 1950 metų kovo Zachsenhauzeno stovykla buvo NKVD/MVD žinioje ir vadinosi „specstovykla Nr.1“. Čia buvo kalinami NSDAP funkcionieriai, asmenys besipriešinantys Vokietijos okupacijai, Raudonosios Armijos dezertyrai arba kariai, pastebėti kontaktuojantys su kapitalistiniu pasauliu. Stovyklos teritorijoje buvo įsteigta ligoninė, kurioje buvo gydomi tarybiniai kariai, kurie vokiečių moterų masinių prievartavimų metu buvo užsikrėtę venerinėmis ligomis. Tai buvo pati didžiausia NKVD-MVD-MGB specstovyklų sistemos kalinimo vieta okupacinėje Vokietijos zonoje.

1947 metų spalio 23–31 dienomis, tarybų valdžia Berlyne organizavo Karinį Tribunolą teisti buvusius Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklos funkcionierius, kurie buvo pakliuvę į Raudonosios Armijos rankas. Į teisiamųjų suolą sėdo 16 kaltinamųjų, tame tarpe paskutinis konclagerio komendantas A. Kaindlas. Visi kaltinamieji buvo pripažinti kaltais, įvykdę karinius ir prieš žmoniškumą nusikaltimus. Nuosprendis paskelbtas 1947 metų lapkričio 1 dieną: visi kaltinamieji, išskirus dvejus, buvo nuteisti sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos.

1949 metų spalio mėnesį VDR prezidentas Vilhelmas Pikas, užverstas kalinių giminių laiškais, parašė laišką J. Stalinui. V. Pikas siūlė lagerius uždaryti, o asmenis, kurių negalima paleisti, perduoti VDR vidaus reikalų ministerijai. 1950 metų pradžioje lageriai buvo uždaryti, kaliniai išleisti. Tačiau ne visi: daugiau kaip 10 tūkst. žmonių atsidūrė kalėjime. Iš jų apie 3,5 tūkst. nebuvo teisti, tad laikyti juos kalėjime tarsi nebuvo galima. Metų pabaigoje VDR valdžia, pažeisdama visas teisines normas, surengė vadinamuosius Valdhaimo procesus (Valdhaime buvo kalėjimas). Bu-vusiems lagerių kaliniams teko vėl, dabar jau „teisėtai“ užimti vietas ant narų. Taip tarybinėje zonoje vyko denacifikavimas: ne tiek buvo kovojama su fašizmu, kiek persekiojami potencialūs opozicionieriai.

Zachsenhauzeno koncentracijos stovykloje buvo kalinamas Tarybų Sąjungos vadovo J. Stalino vyresnysis sūnus vyresnysis leitenantas Jakovas Džugašvili.

Zachsenhauzeno stovykla tarybų valdžios žinioje buvo iki 1950 metų kovo. Jos kaliniais pabuvojo apie 60 000 asmenų, iš jų 12 000 (20%) dėl ligų, išsekimo ir bado mirė. Palyginimui, prie nacionalsocialistų nuo 1940 metų iki karo pabaigos šioje stovykloje mirė 16 % kalinių. 1950 metais tarybinė Zachsenhauzeno stovykla buvo galutinai uždaryta: dalis kalinių išsiųsta į Sibirą, kita dalis į Rytų Vokietijos kalėjimus, treti – paleisti į namus. Jau po stovyklos uždarymo, 1953 metais, buvo susprogdintas krematoriumas.

1956 metais VDR vyriausybė stovyklos teritorijoje įsteigė nacionalinį memorialą, kuris buvo iškilmingai atidarytas 1961 metų balandžio 23 dieną. Kai Vokietija susivienijo, susidomėjimas pokario istorija vėl padidėjo. Zachsenhauzene buvo aptiktos masinės žmonių laidojimo vietos. Laidota buvo jau po karo. Vokiečiai susidomėjo, koks tai buvo lageris, kas į jį patekdavo, koks likimas ištiko dešimčių tūkstančių kalinių. Į šiuos klausimus buvo galima atsakyti tik susipažinus su NKVD archyvais. 1992 metais turbūt buvo lengviausia patekti į Rusijos archyvus. Būtent tada Hageno instituto Istorijos ir biografijos skyrius, Jenos universitetas, Zachsenhauzeno ir Buchenvaldo memorialiniai kompleksai bei Rusijos Federacijos valstybinis archyvas pradėjo įgyvendinti bendrą projektą „Tarybiniai lageriai Vokietijoje 1945–1950 metais“. Per šešerius darbo metus istorikai parengė tris storus tomus vokiečių kalba ir vieną knygelę rusiškai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"