TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Simas Kudirka – jūreivis lietuvis, Amerikoje tapęs kovos už laisvę simboliu

1970-ųjų gruodis: protesto mitingas Čikagoje dėl S.Kudirkai nesuteikto prieglobsčio. / amberreunion.blogspot.com nuotrauka

1970-aisiais jūreivis radistas Simas Kudirka iš rusų laivo įlipo į amerikiečių katerį ir paprašė politinio prieglobsčio. Amerikiečiai, iš pradžių sutikę tai padaryti, lietuvį vis dėlto grąžino sovietams. Ši žinia sukrėtė Vakarų pasaulį ir uždavė daugybę iki šiol neatsakytų klausimų.

„Nesitikėjau rasti lengva, nesitikėjau rasti kažką paruošta, bet aš žinojau, kad šioje Dievo ir žmonių palaimintoje šalyje yra vieta laisvei, asmenybei. Šioje šalyje, po šia vėliava, po šiuo ereliu, yra gerbiama dešimt Dievo įstatymų, yra gerbiama Šventoji Evangelija. Štai ko aš tikėjausi čionai – vienintelio dalyko – laisvės“, – „Amerikos balso“ klausytojams sovietmečio gilumoje sakė S. Kudirka.  

Džiugi naujiena – S. Kudirka su motina, žmona ir dviem vaikais jau nebepatirs sovietinės priespaudos ir nuo šiol gyvens Jungtinėse Valstijose. Šis paprastas, kuklus ir naivus jūreivis radistas, malonaus balso tembro žmogelis, taps ne tik okupuotų šalių laisvės troškimo simboliu. Dar daugiau – jo pavardė primins ir tą dieną, kada apie visokeriopą pagalbą nuskriaustiesiems suokę amerikiečiai patyrė didžiulę gėdą.

Sukėlė protestų bangą

1970-ieji, Padėkos diena. Klivlandas, Jungtinės Valstijos. Į suvažiavimą susirinkę studentai lietuviai iš Bostono radijo stoties išgirsta, kad prieš savaitę kažkoks žmogus iš sovietų laivo buvo įšokęs į amerikiečių katerį, bet vėliau grąžintas sovietams. Iš pradžių studentai šią žinutę laiko visiška nesąmone, kol nežino, kad tai, kas papasakota, – tikra tiesa ir kad tas vargšas žmogus buvo lietuvis. Amerikiečiai priešams atidavė žmogų, kuris prašėsi politinio prieglobsčio? Studentų nuostaba greit tampa įniršiu.

„Vienu žodžiu, tie studentai labai įniršo ir paskui po truputį sužinojo (Bostone buvo lietuvių veikėjų), kad jis buvo Simono vardu, bet nežinojo nei pavardės, nei ko. Studentų ten suvažiavo beveik tūkstantis ir tuoj po to įvykio Klivlando mieste jie sukėlė didžiausią protestą. Jie tik ėjo gatve ir turėjo karstą. Ant karsto užrašyta „žmogaus teisės““, – pasakoja JAV lietuvis Algis Rukšėnas, parašęs knygą „Gėdos diena“, kurioje pasakojama disidento istorija.

Pasak A. Rukšėno, eisena buvo labai rami. Tarp kitko, valdžios pareigūnai jautė labai didelę simpatiją – studentai ėjo be leidimo, o iš tikrųjų tokį turėti reikėjo. Eisenos metu policininkai stovėjo ir šypsojosi, visi šiam protestui pritarė.

Protestų dėl S. Kudirkos daugėja – Los Andžele, Niujorke, Bostone ir kituose miestuose lietuvių bendruomenės reikalauja atleisti iš pareigų lietuvį išdavusių jūrininkų įgulos vadus bei paaiškinti, kas gi nutiko, kad amerikiečiai pažeidė prieglobsčio principą.

Ant denio – tik pabėgėliai

O nutiko štai kas. 1970-ųjų lapkričio 23-iąją laivas, pavadinimu „Sovetskaja Litva“, be leidimo įplaukia į Jungtinių Valstijų teritorinius vandenis ir susitinka su amerikiečių kranto apsaugos laivu „Vigilant“ („Budrumas“). Kad jūreiviai bus tikrai budrūs ir akyli, tikisi vienas 40 metų Sovietų Sąjungos pilietis. A. Rukšėnas pasakoja, kad tą dieną buvo pasimatymas tarp sovietų žuvininkystės atstovų ir Bostono bei Naujosios Anglijos žvejų atstovų.

„Amerikos skuteris prisirišo prie to laivo, žvejai nuėjo į rusų laivą. Jie kalbėjosi labai maloniai: rusai iš karto ir vodkos ištraukė, ir maisto. Jie norėjo „suryti“ valandas su malonumais, o ne kalbėti apie žuvininkystę. Vienas net nusijuokė: „Mes dabar prisirišam čia.“ O antras, laivo kapitono padėjėjas, juokais pasakė: „Niekas negali ant denio lipti, išskyrus pabėgėlius.“ Taip ironiškai vienas pabėgėlis paskui ir pasirodė“, – sako A. Rukšėnas.

Apie vidurdienį, jūreiviams triukšmingai besikalbant ir grojant balalaika, prie savo laivo krašto prieina S. Kudirka iš gretimame laive stovinčio amerikiečio laužyta anglų kalba paprašo politinio prieglobsčio. Iš pradžių šis pamano, kad tai – pokštas. Tačiau, kai keistasis užsienietis to paprašo dar kartą ir mostais parodo, kad, jei prireiks, gali nuplaukti ir į kitą laivą, amerikietis supranta, kad reikia kažką daryti. Pagal prieglobsčio principą, viskas paprasta – čiupk žmogų ir kuo skubiau plukdyk į Valstijas. Tačiau tai neįvyksta.

Įsakė grąžinti sovietams

„Tada, kai Kudirka savo intencijas davė, amerikiečių laivo kapitonas buvo rusų laive. Antrasis pasikvietė atgal kapitoną ir pasakė, kad čia yra žmogus, kuris, atrodo, norės peršokti į mūsų laivą, jis, atrodo, rimtas. Pirma klaida buvo tokia, kad kapitonas turėjo iš karto pasakyti „Skęsta kur nors laivas, mes turime greitai iš čia pasitraukti. Pasikalbėjimas baigtas, mes turime ir pareigų, mes turime ką nors gelbėti.“ Bet jis pasakė: „Ne, reikia pasitarti su Bostonu, aukštesniais karininkais“, – pasakoja A. Rukšėnas.  

Jis paskambino savo viršininkui kapitonui Fletcheriui Brownui, kad turi pabėgėlį ir kad reikės grįžti su juo. Bet F. Brownas ėjo pareigas laikinai ir pasakė, kad pasitars su admirolu Elu. Admirolas Elas buvo tos apygardos viršininkas, tačiau tuo metu jis buvo namie po operacijos ir nėjo pareigų. Pareigas pagal įstatymą ėjo kapitonas F. Brownas. Taigi F. Brownas, užuot liepęs kapitonui grįžti namo, pasakė, kad paskambins admirolui pasitarti. Paskambinus admirolas pasakė, kad reikia jį grąžinti atgal sovietams. Tai kilo iš admirolo absoliutaus naivumo apie JAV ir sovietų santykius.

Admirolui per tą laiką buvo skambinta keletą kartų ir jis vis sakė: „Ar tu negirdėjai, ką aš sakiau? Sakiau grąžinti, grąžinti. Kas jie tokie? Barbarai?“

Karjera pasirodė svarbesnė už žmogų

Kapitonas F. Brownas žinojo, kad gavo negerą nurodymą. Jis galvojo, ką dabar daryti. Šefas sakė atiduoti, bet jis pats žino, kad nereikia atiduoti, kapitonas žino, kad nereikia atiduoti, visi žino, kad nereikia atiduoti. „Ką mums daryti? Aš negaliu jam sakyti „ne, aš neklausau“. Tai bus mano karjerai, jeigu atsisakysiu vykdyti įsakymą, galas.“

Ką daryti kapitonui F. Brownui, kad ir S. Kudirka būtų išgelbėtas, ir pareigūno karjera išsaugota? Jis nusprendžia skambinti dar aukštesnei instancijai – valstybės departamentui. Gal ten bus už admirolą protingesnių žmonių. Tačiau čia biurokratija parodo visą savo bjaurumą – vienas darbuotojas siūlo skambinti kitam, kitas neatsiliepia, trečias prašo palaukti... Ir taip visą dieną, be jokio konkretaus atsakymo. O tuo metu laivo tualete paslėptas S. Kudirka laukia, kas bus.

Galiausiai kapitonas F. Brownas per šią netikėtą akistatą – žmogus ar karjera – nusprendžia paaukoti žmogų. A. Rukšėnas pasakoja, kad buvo jau arti vidurnaktis ir admirolas labai tvirtai įsakė pabėgėlį grąžinti sovietams. Esą visi suprato, kad reikia grąžinti. Bet laivo kapitonas sakė: „Aš žinau, kad čia labai blogai.“

„Jis tuo metu ir su Kudirka kalbėjo, jie abu beveik verkė. Kapitonas atsiprašė, kad reikia grąžinti, nes toks įsakymas. Kudirka pasakė: „Ne, aš geriau šoku į vandenį, man geriau mirti.““, – sako A. Rukšėnas.  Laivo kapitonas Ralphas Yustis labai susigraudinęs nusprendė: „Na, gerai, jeigu jau taip, aš su savo karininkais negrąžinu. Jeigu jūs norite, patys ateikite jo pasiimti.“

Galvojo, kad nebegyvas

Tai buvo didžiausias nusižengimas. Anot A. Rukšėno, jis pats irgi iš naivumo to nesuprato. Esą bet koks laivas, kuris su savo vėliava plaukia tarptautiniuose vandenyse, ypač savo vandenyse, yra to krašto teritorija. Kai R. Yustis įsileido rusus į savo laivą, jie pradėjo vyti Kudirką, mušti, daužyti. Vienu metu (tokie yra jūreivių, kurie matė, parodymai) jie jau norėjo eiti į kovą su rusais. „Bet buvo sakyta „palikit, palikit, paleiskit, negalima“. Jūreiviai amerikiečiai, kai su jais kalbėjau (interviu turėjau su kapitonu ir jūreiviais), pasakojo, kad visi buvo tikri, kad jie užmušė jį“, – pasakoja A. Rukšėnas

Vis dėlto S. Kudirka lieka gyvas. Nors ir puikiai supranta, kad, viena koja lipdamas į amerikiečių katerį, kita koja žengė tiesiai į kapo duobę. „Vyko mano ir fizinis, ir dvasinis apdirbimas tam tikra linkme, kad aš prisipažinčiau padaręs didelį nusikaltimą, muščiausi į krūtinę. Ir man buvo pasakyta, kad tarybinis teismas yra mielaširdingas, yra humaniškas. Jeigu jūs apsigalvosite ir reikalingai padarysite išvadas, bus atsižvelgta į tai ir jūs gausite gal trejus metus“, – pasakojo S. Kudirka.  

Jis savo idealų neišsižada, tad sovietai už „tėvynės išdavimą“ jį nuteisia 10 metų lagerio. Apie tai iš „Katalikų bažnyčios kronikos“ sužino Amerikos lietuviai ir sukelia didžiulę informacinę audrą.

Išgelbėjo lietuviams neabejingas politikas

Juos palaiko ir dauguma JAV Kongreso narių – ypač tų, kurių kilmė – iš sovietų užgrobtos Rytų Europos. Tuo metu jaunas žurnalistas A. Rukšėnas parašo knygą „Day of Shame“, kurioje sudėti laive „Vigilant“ buvusių minėto įvykio liudininkų atsiminimai. Vienas Kongreso narių šią knygą nešiojasi po pažastimi, rodo kitiems kolegoms ir sako: „Žiūrėkit, kas vyksta!“ Tačiau niekas nesikeičia, kol neįvyksta Votergeito skandalas.

Jo metu išaiškėja, kad JAV prezidento rinkimų kampanijos metu prezidento respublikono Richardo Nixono užsakymu CŽV pareigūnai įsilaužė į varžovų demokratų partijos būstinę, kur peržiūrėjo įvarius dokumentus. Įvykiams aiškėjant, Kongreso nariai vis labiau širsta. Kad išsilaikytų šiltoje kėdėje, R. Nixonas bando atsižvelgti į jų reikalavimus. Vienas iš jų – gelbėti S. Kudirką.

Tuo metu Niujorko lietuvių aktyvistės Daiva Kezienė bei Gražina Paeglė-Kulikauskaitė sužino, kad Lietuvoje gyvenanti S. Kudirkos mama gimė Jungtinėse Valstijose ir turi šios šalies pilietybę. Taigi – ir visišką teisę grįžti į savo gimtinę. O pagal to meto įstatymus to reikalauti gali ir jos sūnus.

Tam tereikia tik tvirtų amerikiečių valdžios sprendimų. Prezidentas R. Nixonas su savo artimiausiais patarėjais galop atsistatydina.

Į aukščiausią postą ateina geras lietuvių draugas – Geraldas Fordas iš Mičigano valstijos. Anot A. Rukšėno, šis žmogus palaikė labai artimus ryšius su lietuvių bendruomene Mičigane, ateidavo per Vasario 16-osios minėjimus. „Ir staiga Geraldas Fordas įtraukiamas į viceprezidentus. Po dviejų savaičių, kai Fordas tapo prezidentu, Kudirka buvo paleistas iš kalėjimo ir atvyko į Ameriką. Tapęs prezidentu, jis asmeniškai paskambino Brežnevui, kad paleistų Kudirką“, – teigia A. Rukšėnas.  

Tapo žvaigžde, vėliau – simboliu

Taigi 1947 m. S. Kudirka su savo šeima – jau Jungtinėse Valstijose. Jis tampa pirmo ryškumo žvaigžde – lietuvį pasitinka minios tautiečių ir žurnalistų. Apie S. Kudirką Jungtinėse Valstijose parašoma keletas knygų, taip pat sukuriamas vaidybinis televizijos filmas „Simo Kudirkos dezertyravimas“. A. Rukšėno „Gėdos dieną“ iki šiandien privalo skaityti amerikiečių karinio jūrų laivyno kursantai – tam, kad ši istorija nepasikartotų.

Ši, atrodytų, graži ir laimingai pasibaigusi istorija vis dėlto užduoda ir klausimų, kurie iki galo neatsakyti iki šiol. Kaip sutvarkyti biurokratiją, kad ji dirbtų ne popieriams, o konkrečiam žmogui? Kodėl baimė netekti šiltos ir patogios vietos kartais nugali prigimtinę pareigą padėti nelaimės ištiktajam? Taip pat – kada galima nepaisyti vado įsakymų?

„Tas klausimas buvo iškeltas mūsų laikais, po Antrojo pasaulinio karo, kai Niurnbergo teisme buvo teisiami naciai, nes daug vokiečių, kurie buvo kalinami, daug buvo ir pakarta, sakė: „Aš tik vykdžiau įsakymus.“ Iš to kilo principas, kad yra atvejų, kai karininkui privaloma neklausyti įsakymo. Šis klausimas neišspręstas iki šios dienos, dar kabo ore“, – sako A. Rukšėnas. Jo manymu, yra tokių atvejų, kaip tą dieną, kai privalai neklausyti įsakymo, nes įsakymas gali būti iš naivumo, iš nesusipratimo.

83 metų S. Kudirka su žmona gyvena Pilviškių miestelyje, Vilkaviškio rajone. Į Lietuvą visam laikui jie grįžo prieš septynerius metus. S. Kudirka mielai priima žurnalistus, vis dar turi aiškią ir griežtą nuomonę apie komunizmą. Tiesa, vieni jo teiginiai jums gali patikti, kiti – ne itin. Ir galbūt nusivilsite nematydami to džiugaus, malonaus ir Vakarų pasaulį giriančio idealisto, koks jis buvo prieš 40 metų. Tačiau aišku viena – S. Kudirka yra simbolis, kuris istorijos tėkmėje pranoko patį žmogų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"