TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Šiuolaikinė Rusija neturi dėl ko atgailauti

2013 03 04 6:10
Istorikas A.Čiubarianas įsitikinęs, kad reikalauti iš Rusijos atlyginti SSRS okupacijos žalą - visiškai neperspektyvus reikalas, tik bloginantis dvišalius santykius. /Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Rusijos mokslų akademijos Visuotinės istorijos instituto direktorius Aleksandras Čiubarianas tvirtina, kad šiuolaikinė Rusija neatsako už sovietų valdžios politiką, jos pasekmes ir neturi už tai atsiprašinėti. Akademikas teigia, jog Rusija smerkia Lietuvos žmonių deportaciją ir esą neturi nieko bendra su jos organizavimu. 

Vienas Rusijos ir Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijų susitarimu sudarytos dvišalės istorikų komisijos vadovų A.Čiubarianas kol kas nemato pagrindo tam, kad jo šalis pakeistų požiūrį į Baltijos valstybių okupaciją ir aneksiją, kurią vadina "inkorporacija".

Su vienu įtakingiausių Rusijos istorikų Aleksandru Čiubarianu kalbamės apie išleistą naują dokumentų rinkinį, okupacinės žalos atlyginimo perspektyvą ir Rusijos požiūrį į istoriją.

Daug nesutarimų

- Pirmas dokumentų rinkinio "SSRS ir Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais" tomas mūsų valstybėje vertinamas nevienareikšmiškai. Pirmiausia dėl įžvelgiamų bandymų peržiūrėti Lietuvos okupacijos ir aneksijos istoriją. Koks šios ir kitų knygų tikslas?

- Tikslas - įgyvendinti Rusijos ir Lietuvos istorikų bendradarbiavimą tokia aštria tematika kaip 1939-1945 metų įvykiai. Iš pradžių dėl šio projekto buvau nusiteikęs labai skeptiškai. Dauguma mano kolegų taip pat manė, jog tai beveik neįmanoma, turint galvoje, kad ši problema politizuota, yra daugybė skirtingų nuomonių. Pradėjus dirbti su dokumentais, ypač prie pirmojo tomo, iš tiesų atsirado reikšmingų nesutarimų dėl jų vertinimo. Tačiau sugebėjome išleisti rinkinį.

Nuo pirmo iki antro tomo pasirodymo praėjo beveik septyneri metai. Buvo gana karštų ginčų ir diskusijų. Tačiau pagrindinį tikslą pasiekėme, pavyko sutvirtinti bendradarbiavimą srityje, kuri suartina visus istorikus, - dokumentų leidybos.

Šiuose tomuose mažai interpretacijų, yra tik įžanginiai straipsniai ir komentarai. Dokumentai suteikia galimybę susipažinti su tuo, kas buvo. Manau, tai ir yra pagrindinė šio leidinio prasmė. Istorikai ir mokslininkai, kurie stengiasi depolitizuoti procesą, pabėgti nuo klišių ir stereotipų, gali pasiekti sėkmingo bendradarbiavimo. Apskritai Rusijoje naujų rinkinių leidyba palyginti retas reiškinys. Be Lietuvos specialistų, tarptautiniu lygiu bendrus dokumentų rinkinius rengiame tik su Vokietijos ir Didžiosios Britanijos istorikais.

Antras dokumentų tomas skirtas tam, kas vyko Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu, su Stalino režimui būdingomis šalies valdymo ypatybėmis ir prievartine sovietizacija. Tuo metu Lietuvoje formavosi sovietinė sistema. Ją galima vertinti skirtingai, tačiau tokia sistema buvo, ir Lietuva gyveno pagal jos taisykles. Tome pateikiama daug dokumentų, pasakojančių apie kasdienį lietuvių gyvenimą.

Didelis rinkinio skyrius, beveik pusė tomo, skirtas tarptautinei problematikai. Pateikiami nesutrumpinti derybų tarp Stalino ir Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio, JAV prezidento Franklino Roosevelto, taip pat SSRS užsienio reikalų komisaro Viačeslavo Molotovo ir W.Churchillio bei užsienio reikalų sekretoriaus Anthony Edeno stenogramų vertimai.

Būtent remdamasis šiomis derybomis vartojau Didžiosios Britanijos vyriausybės Baltijos šalių prisijungimui prie SSRS oficialiai įvestą terminą "inkorporacija". Šiame tome pateikiamuose dokumentuose taip ir įrašyta. Kalbama ir apie nacių okupaciją. Žinau, kad dabar jūsų šalyje daug dėmesio skiriama holokausto problemai. Šiame rinkinyje yra dokumentų, susijusių su žydų naikinimu Lietuvoje. Deja, tai vyko dalyvaujant ir lietuviams.

- Antras dokumentų rinkinys pasirodė keleriais metais vėliau nei planuota. Kas sukėlė daugiausia nesutarimų, diskusijų tarp Lietuvos ir Rusijos istorikų?

- Pirmiausia tai buvo susiję su finansiniais reikalais. Tačiau vyko ir aštrių diskusijų dėl kai kurių dokumentų. Kolegos lietuviai labai norėjo įdėti buvusio ambasadoriaus Didžiojoje Britanijoje Broniaus Kazio Balučio pranešimus, ypač griežtus SSRS atžvilgiu. Prieštaravau. Tačiau prieš pusę metų atvykau į Lietuvą ir sutarėme, kad dėsime keturis dokumentus, kuriuos mes, Rusijos istorikai, pakomentuosime. Komentaruose pažymėjome, kad šis žmogus neatstovavo Lietuvos Vyriausybės interesams, nauja valdžia jo nepripažino, o B.K.Balučio diplomatinį statusą atšaukė Didžioji Britanija. Karo metais jis buvo tik privatus asmuo ir galėjo reikšti savo nuomonę.

Būta nesutarimų ir dėl 1941 metų birželio 22 dienos sukilimo. Nors jame dalyvavo dalis lietuvių, iš dokumentų ir pateiktų komentarų matyti, kad jis buvo organizuotas Vokietijoje.

Veda į aklavietę

- Vienas aštriausių dvišalių Lietuvos ir Rusijos santykių klausimų - skirtingas bendros istorijos vertinimas. Ar galima tikėtis, kad jūsų šalis pripažins Sovietų Sąjungos įvykdytą Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupaciją?

- Kol kas nematau jokio pagrindo tam, kad Rusijos mokslininkai ir visuomenės veikėjai pakeistų mūsų požiūrį. Šį reikalą sunkina viena aplinkybė - tai ne tik mokslinis apibrėžimas, mat šiuolaikiniai veikėjai iš to daro praktines ir politines, taip pat finansinio pobūdžio išvadas. Ir tai veda į aklavietę.

Diskusijos gali vykti toliau, yra atitinkami dokumentai. Pavyzdžiui, B.K.Balutis parašė, kad SSRS tikslas buvo fiziškai sunaikinti lietuvių tautą. Kokia tai nesąmonė! 1940 metais Lietuvos Vyriausybė, kurios didžiąją dalį sudarė komunistai arba kairieji, buvo lietuvių tautos dalis. Nuo to niekur nepabėgsi. Apie kokį fizinį sunaikinimą galima kalbėti, jeigu buvo atidaromos mokyklos, teatrai, įkurta Mokslų akademija? Svarbiausia, kad nebūtų spekuliacijų ta tema, kad mokslinė diskusija šiais klausimais nevirstų politizuota ideologine interpretacija.

- Lietuvoje dirbanti speciali komisija dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo prieš kurį laiką pasiūlė Vyriausybei veiksmų planą. Ar šis klausimas, jūsų nuomone, turi kokią nors perspektyvą?

- Man atrodo, tai visiškai neperspektyvus reikalas. Jis tik blogina dvišalius santykius. Pateiksiu istorinį pavyzdį. 1922 metais SSRS per Genujos konferenciją, kurioje ji pirmą kartą dalyvavo, buvo pateiktos finansinės pretenzijos. Reikalauta, kad sovietų Rusija sumokėtų caro skolas, atlygintų nuostolius dėl įmonių nacionalizacijos. Maskva atsivežė jai padarytų nuostolių kompensacijos planą. Jeigu imtume skaičiuoti, kas kiek ir kam skolingas...

Lietuvos, kaip ir kitų šalių, ekonomika sovietiniais metais buvo plėtojama palyginti sėkmingai. Pradėję reikšti abipuses finansines pretenzijas, galime nueiti labai toli.

- Kaip manote, ar Rusija turėtų atsiprašyti už SSRS laikotarpį?

- Istorikų bendruomenėje aptariama problema, kas svarbiau - atgaila ar užmarštis. Manau, būtina ir viena, ir kita, tačiau tam tikrose ribose. Lankydamasis vienoje šalyje išgirdau: "Bendradarbiausime, bet tik tada, kai imsite atgailauti." Tačiau aš asmeniškai neturiu dėl ko atgailauti. Šiuolaikinė Rusija neatsako už tai, kas buvo sovietmečiu, caro laikais, ir neturi atsiprašyti.

Mes smerkiame Lietuvos žmonių deportaciją, tačiau šiuolaikinė Rusija neturi nieko bendra su tuo, negalime dėl to atsiprašyti.

Sudėtingas požiūris į Staliną

- Akivaizdu, jog Rusijoje nėra bendros istorinių įvykių traktuotės. Pavyzdžiui, jūs Molotovo ir Ribbentropo paktą esate pavadinęs "dar vienu politinio cinizmo pavyzdžiu", nors nemažai kas Rusijoje mano, kad šio dokumento pasirašymas buvo išmintingas žingsnis. Kaip tai vertinate?

- Diskusijos yra normalus procesas. Molotovo ir Ribbentropo paktas Rusijoje vertinamas labai skirtingai. Tai iš dalies susiję su prieštaringa to meto padėtimi, kai buvo susipynusios saugumo problemos, galimo karo su Vokietija grėsmė. Tačiau moralinės atsakomybės tai nesumažina. Pakto slaptieji protokolai buvo amoralūs, nes sprendė kitų valstybių ir tautų likimus joms už nugarų.

Egzistuoja požiūris, jog moralė ir politika - nesuderinami. Kai kas taip pat mano, kad bet kokia politika yra amorali. Mano galva, politika tarnauja politiniams interesams. Tačiau politika neturi prieštarauti pagrindinėms moralinėms vertybėms. Jėga ir prievarta negali būti laikomos tinkamomis priemonėmis politiniams tikslams pasiekti.

Mūsų šalyje gana ryškiai akcentuojami moralumo principai. Iš dalies tai susiję su Stačiatikių bažnyčios vaidmeniu. Tuo užsiima ir Katalikų bažnyčia. Pastaruoju metu priimta daug kreipimųsi siekiant apsaugoti šiuos bendrus moralės principus. Manau, reikia stengtis, kad moralė nustatytų ir politikų veiksmus. Kitaip jie nebus ribojami. Taip galime pasiekti poziciją, kai bet kokios priemonės pateisina tikslą, kaip buvo totalitarinių režimų laikotarpiu. Su tuo reikia kovoti.

- Rusijoje kartais matyti bandymų Staliną vaizduoti kaip pozityvią figūrą. Ar tai nėra tam tikra stalinizmo reabilitacija?

- Tikrai ne. Tai tiesiog atspindi skirtingą mūsų šalies visuomeninio gyvenimo spektrą. Kai man paskambino iš naujienų agentūros ir paklausė, kaip vertinu autobusus, ant kurių pavaizduotas Stalinas, atsakiau, kad neigiamai. Ir didžioji dalis visuomenės mano taip pat.

Tačiau mūsų šalyje yra grupė žmonių, kurie dėl savo įsitikinimų arba turėdami politinių tikslų stengiasi reabilituoti Staliną. Reikia pasakyti, kad požiūris į Staliną gana sudėtingas. Pirmiausia tai susiję su Antruoju pasauliniu karu, kai jis buvo valstybės vadovas, ginkluotojų pajėgų vadas. Tačiau minėtas atvejis neatspindi bendros nuomonės apie Staliną.

- Buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis yra sakęs, kad santykiai su Rusija normalizuosis tik tada, kai ji objektyviai pažvelgs į savo istoriją. Kaip manote, ar jūsų šalis objektyviai vertina savo istoriją?

- Istorija - ne juodas ir baltas paveikslas. Ji nepakenčia tariamosios nuosakos tuo požiūriu, kad įvykiai buvo. Tačiau jų interpretacija gali skirtis. Naujoji karta - kiti žmonės, visai kitokio mentaliteto, visai kitaip mąstantys. Todėl, mano nuomone, jauniems žmonėms labai svarbu suprasti, kad gyvenimas yra daugiavariantis. Istorijoje gausu variantų, todėl ir tiesa gana sudėtinga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"