TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Skaudžių praradimų pavasaris

2013 03 22 6:00
Klaipėdiečiai klausosi A.Hitlerio kalbos Teatro aikštėje. Ant plakato parašyta: "Dėkojame mūsų fiureriui."/Vokietijos federalinio archyvo nuotrauka

Lygiai prieš 74 metus, 1939-ųjų kovo 22 dieną, karinės grėsmės akivaizdoje Lietuva buvo priversta atiduoti Klaipėdos kraštą hitlerinei Vokietijai.

Saulėtą 1939 metų kovo 22-osios rytą Klaipėdoje tvyrojo neregėta sumaištis. Miesto gatvės pilnos skubančių žmonių. Geležinkelio stotyje - nenusakoma spūstis. Prie bankų - minios skubančiųjų atsiimti indėlius. Tos dienos "Lietuvos žinios" rašė: "Daugelis lietuvių keliasi į Didžiąją Lietuvą. Traukiniuose negalima sutilpti, o sunkvežimių ir kitų priemonių tėra nedaug, ir tos pačios sunkiai prieinamos. Taip pat kainos už susisiekimo priemones labai pakilo. Daugelis važiuoja į Didžiąją Lietuvą dviračiais, palikę turtą, arba net eina pėsti. Mieste labai didelis judėjimas, kokio Klaipėdoje niekuomet nebuvo."

Taip Klaipėdos žydai ir lietuviai, darbininkai ir tarnautojai, moksleiviai ir lietuviškų organizacijų veikėjai, reagavo į radijo paskelbtą žinią, jog Lietuvos Vyriausybė nutarė priimti Vokietijos ultimatumą ir perduoti Reichui Klaipėdos kraštą. Jo gubernatoriaus Viktoro Gailiaus kreipimasis, kuriame gyventojai prašomi išlaikyti "visišką ramybę ir rimtį", niekuo nepadėjo - klaipėdiškiai puikiai suprato, kad siena gali būti bet kurią akimirką uždaryta, o miesto gatvėse defiliuojantys uniformuoti nacistinių organizacijų smogikai nežadėjo nieko gera.

Tuo metu Kauno aerodrome jau laukė lėktuvas, parengtas skristi į Berlyną. Ten užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys prieš pat vidurnaktį išprievartautos Lietuvos vardu pasirašys sutartį, kuria mūsų valstybė "savanoriškai" atsisako vienintelio savo uosto ir didelės dalies teritorijos. O jau devintą vakaro, miniai grūdantis į paskutinį iš miesto išvykstantį civilinį traukinį, Vokietiją ir Lietuvą skiriantį Tilžės tiltą peržengs vėliavomis nešini vokiečių SS ir smogikų daliniai, o paskui juos tankai, artilerija, pėstininkai. Nelaukdami formalaus Lietuvos sutikimo, hitlerininkai patrauks Klaipėdos link.

Vokietijos karo laivai prie Klaipėdos uosto krantinės. 1939 m. kovo 23 d./ forum.axishistory.com nuotrauka

Nacionalsocializmo židinys

Daugumai Lietuvos žmonių Vyriausybės sprendimas atiduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Vis dėlto tokį scenarijų buvo galima numatyti jau prieš gerus šešetą metų, kai į valdžią Vokietijoje atėjo Adolfas Hitleris.

Būtent tuo metu Klaipėdos krašte galvas ėmė kelti ir vietos naciai. Dar 1928 metais Klaipėdoje buvo įsteigtas slaptas Nacionalsocialistų partijos (NSDAP) skyrius, o 1933-iaisiais per Seimelio rinkimus galutinai susiformavo, o vėliau ir oficialiai įsikūrė dvi legalios nacių organizacijos: Krikščionių socialistų darbininkų sąjunga  (Christliche Sozialistische Arbeitsgemeinschaft, CSA) ir Socialistinė darbo sąjunga (Sozialistische Volksgemeinschaft, SOVOG). Pirmajai vadovavo pastorius Theodoras Sassas, o antrajai - veterinaras Ernstas Neumannas. Jausdami Berlyno paramą, Klaipėdos nacionalsocialistai visiškai atvirai skelbė savo svarbiausią tikslą - kuo greičiau prijungti šį Lietuvos kraštą prie Vokietijos. 1933 metų rudenį E.Neumannas įsakė visiems padalinių vadams pradėti ruoštis sukilimui, turėjusiam įvykti 1934 metų sausio 18 dieną. Vėliau šis planas atidėtas balandžio 20-ajai - taip norėta padaryti gimtadienio dovaną A.Hitleriui, kuris prieš metus Karaliaučiuje pareiškė: "Savo pažadą aš ištesėsiu. Klaipėda bus grąžinta Vokietijai!" Vis dėlto nė vieną iš šių dienų sukilimas taip ir neprasidėjo. Pirma, jam užkirto kelią ryžtingi Lietuvos valdžios veiksmai, antra - toks Klaipėdos prijungimo būdas netiko ir pačiam fiureriui.

O tuo tarpu pasinaudojęs išleistu "Tautai ir valstybei ginti įstatymu", Lietuvos saugumas 1934 metais suėmė nacistinių organizacijų vadovus ir nemažai jų aktyvistų. Metų pabaigoje 126 kaltinamieji stojo prieš teismą.

Keturi jų, kaltinti nužudymu, buvo nuteisti mirties bausme, dar du - kalėti iki gyvos galvos. E.Neumannas gavo 12 metų kalėjimo su turto konfiskavimu. Iš viso įvairiomis bausmėmis nuteisti 87 asmenys. Deja, precedento tuometinėje Europoje neturėjusio teismo nuosprendžiai liko popieriuje. Anglijai pareikalavus prezidentas Antanas Smetona bausmę paskirtiesiems myriop pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos. E.Neumannas ir T.Sassas, spaudžiant Berlynui, buvo amnestuoti ir 1938 metais vėl įsitraukė į ankstesnę veiklą.

A.Hitleris sako kalbą Klaipėdos teatro balkone. Dešinėje stovi E.Neumannas. 1939 m. kovo 23 d./ forum.axishistory.com nuotrauka

Gandai ir pažadai

Prisiminkime, kad būtent tais metais Vokietija aneksavo Austriją, okupavo Čekoslovakijos Sudetų kraštą ir leido suprasti, kad daugiau teritorinių pretenzijų niekam neturės, o ir jokių ženklų, galinčių kelti susirūpinimą dėl Klaipėdos likimo, nebuvo.

Ir štai 1939-ųjų kovo 12 dieną, minint Austrijos anšliuso metines, mieste suplevėsavo Vokietijos vėliavos. Taip vietos autonomijos vadovai ir nacių aktyvistai rengėsi sutikti atvykstančius Vokietijos "Žiemos pagalbos" atstovus. Po trijų dienų į miestą atvyko 13 sunkvežimių, papuoštų vėliavomis su užrašais "Mes siunčiame jums dovanų". Valstybės saugumo departamento (VSD) kovo 15 dienos biuletenyje pažymima, kad "sunkvežimių kolona buvo iškilmingai sutinkama pakelėse, miesteliuose ir pačioje Klaipėdoje. Tuo buvo norima parodyti, kad Vokietija rūpinasi klaipėdiškiais, ir palaikyti įvairius gandus - anšliuso laukimas tiesiog tvyrojo ore. Buvo tikimasi, kad E.Neumanno smogikai sukels neramumus, juos būtinai numalšins Lietuvos įgula, o į pagalbą smogikams atskubės Rytprūsių nacistinės partijos smogikai ir Vokietijos kariuomenė. Daugelis klaipėdiškių hitlerininkų stebėjosi, kodėl jų fiureris nepritaria šiam planui." Vietos naciai nė nenumanė, kad A.Hitleris planuoja kitokį ėjimą - priversti Lietuvą "savanoriškai"  atiduoti Klaipėdos kraštą Reichui.

Vis dėlto Vokietijos kariniams daliniams dar sunkvežimių kolonos atvykimo išvakarėse buvo duotas slaptas įsakymas ruoštis Klaipėdos krašto užgrobimui. Apie tai į Kauną pranešė Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa. VSD kovo 16-osios biuletenyje nurodoma, kad tą pačią dieną vyriausiasis Vokietijos konsulas Klaipėdoje Reinoldas Sauckenas gavęs iš Berlyno pranešimą, kad aneksijai pasiruošta, o jos planas suderintas su E.Neumannu. Tuo pat metu į Berlyną skubiai ir visiškai slaptai iškviestas Vokietijos pasiuntinys Kaune Erichas Zechlinas.

Tuo metu, kai vadinamosios "Žiemos pagalbos" veikėjai dalijo dovanas klaipėdiškiams, A.Hitleris, prieš penketą mėnesių su Anglijos ir Prancūzijos sutikimu užėmęs Sudetus, okupavo visą Čekoslovakiją. Europa pašiurpo - pažadai, kad užėmusi Sudetus Vokietija niekan nebeturės pretenzijų, pasirodė nieko verti. Visi su nerimu laukė - kieno eilė dabar?

A.Hitleris Klaipėdos Teatro aikštėje apeina paradui išsirikiavusius Vokietijos sausumos kariuomenės dalinius. 1939 m. kovo 23 d./ forum.axishistory.com nuotrauka

Tą pačią kovo 15-ąją E.Neumannas, sušaukęs Seimelio Klaipėdos vokiečių sąrašo frakcijos posėdį, perskaitė pareiškimą, kuriame sakoma, kad Klaipėdos krašto likimas turįs būti skubiai išspręstas, nes tam atėjęs metas, už vietos vokiečių nugaros stovįs pats A.Hitleris. Frakcijos lyderis paprašė pareikšti jam visišką pasitikėjimą ir pritarti jo būsimiems veiksmams aneksuojant kraštą. Frakcija suteikė jam visus įgaliojimus savarankiškai tartis su Vokietija. Tai pranešė kovo 17-osios "Lietuvos aidas".  

Po šių pranešimų ėmė sklisti gandai - esą E.Neumannas nusiuntęs A.Hitleriui telegramą, kurioje prašoma padėti įvykdyti anšliusą, tad artimiausiomis dienomis Vokietija užimsianti Klaipėdos kraštą.

Norėdama patikrinti gandų pagrįstumą, Lietuvos Vyriausybė įgaliojo pasiuntinį Berlyne K.Škirpą išsiaiškinti padėtį. Kovo 17-osios "Lietuvos aidas" apie Lietuvos diplomato susitikimus su aukštais Vokietijos užsienio reikalų ministerijos bei Reicho kanceliarijos pareigūnais informavo taip: "Pasiteiravus oficialiuose vokiečių sluoksniuose teko patirti, kad šie gandai visiškai neatitinka tikrovės. Reicho kancleris Hitleris jokios telegramos iš Neumanno negavo. Be to, gandus paneigė ir vokiečių oficiozinė telegramų agentūra. Agentūra tvirtina, kad nėra jokių duomenų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kad "reichas turėtų bent kokių intencijų artimoje ateityje Klaipėdos kraštą prisijungti prie Vokietijos." Tačiau ar daug kas galėjo patikėti Vokietijos žodžiu, duotu jau kitą dieną, kai ji, sulaužiusi ankstesnius pažadus, be ceremonijų okupavo Čekiją?  

Tad Lietuvos Vyriausybė ruošėsi blogiausiam scenarijui. Kovo 17 dieną ji kreipėsi į Klaipėdos konvencijos signatares Angliją ir Prancūziją, klausdama, kokios pozicijos jos laikytųsi, jei Vokietija užgrobtų Klaipėdos kraštą. Atsakymo nebuvo.

Vokietijos karinio jūrų laivyno jūreivių paradas Biržos gatvėje. Klaipėda, 1923 m. kovo 23 d./ Vokietijos federalinio archyvo nuotrauka

Gintis ar nusilenkti?

Tuo metu dar kovo 12 dieną užsienio reikalų ministras J.Urbšys, dalyvaudamas Romoje vykstančiose popiežiaus Pijaus XII inauguracijos iškilmėse, per K.Škirpą gavo vokiečių prašymą grįžtant į Kauną sustoti Berlyne ir apsilankyti pas Vokietijos užsienio reikalų ministrą Joachimą von Ribbentropą.

Susitikimas Berlyne įvyko kovo 20 dieną. Jau pati jo pradžia nežadėjo nieko gera. Pažeidžiant įprastą mandagumo vizitams etiketą, J.Urbšį lydėjęs K.Škirpa nebuvo pakviestas į J.von Ribbentropo kabinetą, o paprašytas palaukti priimamajame.

Dviem ministrams pasilikus akis į akį, Vokietijos užsienio reikalų ministras A.Hitlerio vardu perskaitė formuluotę: Lietuva laisva valia atsisakanti savo teisių į Klaipėdos kraštą bei uostą. Apstulbusiam J.Urbšiui ultimatumą J.von Ribbentropas paaiškino taip: Klaipėdos kraštas nuo Vokietijos buvo atplėštas remiantis Versalio sutartimi, pažeidžiant tautų apsisprendimo teisę, ir šis faktas buvo toleruojamas tol, kol Vokietija buvo bejėgė. Dabar padėtis pasikeitė ir Klaipėdos kraštas turi grįžti Vokietijai. Jei Lietuva sutiktų gera valia grąžinti šią teritoriją Vokietijai, dviejų šalių santykiai plėtotųsi taikiai. Priešingu atveju vokiečių kariuomenė užims Klaipėdos kraštą ir greičiausiai nesustos ties jo ribomis, bet okupuos visą Lietuvą.

Suprantama, kad pasirašyti tokios sutarties, neturėdamas specialių Vyriausybės įgaliojimų, J.Urbšys neturėjo teisės. Toks paaiškinimas J.von Ribbentropo nesutrikdė - jis kaipmat pasiūlė Lietuvos diplomatijos vadovui specialų lėktuvą, nuskraidinsiantį jį į Kauną. Norėdamas laimėti nors kiek laiko, J.Urbšys pasiūlymo atsisakė. Vėliau memuaruose jis prisiminė, kad, baigdamas maždaug 45 minutes trukusį pokalbį, J.von Ribbentropas "grasinamu tonu pridūrė, jog bergždžios būtų Lietuvos pastangos ieškoti kitų valstybių paramos ir iliuzinės viltys kieno nors pagalba nukreipti nuo savęs geležinį istorijos vyksmą. Tai esą galėtų tik pabloginti Lietuvos padėtį".

Tą patį vakarą neišlydėtas jokio Vokietijos užsienio reikalų ministerijos (URM) atstovo J.Urbšys traukiniu išvyko į Kauną. Apie dviejų ministrų susitikimą Vokietijos spauda neparašė nė žodžio.

Kitą rytą skubiai sušauktame uždarame posėdyje užsienio reikalų ministras apie Vokietijos reikalavimus pranešė Seimo nariams.  

Popiet jo pranešimo išklausė ministrai. Penkias valandas trukusiame posėdyje būta karštų ginčų. Kai kas reikalavo pasipriešinti Vokietijai ginklu. Nors krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis ir kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis tikino, kad Lietuvos kariuomenė prieš vokiečių puolimą neatsilaikytų nė trijų dienų, buvo tikinčiųjų, kad jau per pirmąsias dvi konflikto valandas įsikišusios užsienio valstybės sutramdys agresorių.

Pabėgėliai traukiasi iš vokiečių okupuojamos Klaipėdos. 1923 m. kovo mėn./ forum.axishistory.com nuotrauka

Deja, paramos niekas nežadėjo. Italija ir Japonija, suprantama, pritarė Vokietijos reikalavimams. Didžioji Britanija ir Prancūzija pareiškė apgailestavimą dėl tokios įvykių eigos, tačiau kištis aiškiai neketino. Įdomiausia buvo sovietų pozicija. Iš pokalbių su sovietų diplomatais tapo aišku, kad Maskva nesuinteresuota padėti išlaikyti Klaipėdos. Tikriausiai jau tuomet Maskva laikė Lietuvą ne savo, o Vokietijos įtakos zona - tai vėliau atsispindėjo ir rugpjūčio 23-iąją pasirašytame Molotovo-Ribbentropo pakte.

Kad Lietuva pasipriešintų Vokietijai, norėjo vienintelė Lenkija. Varšuvos politikai puikiai suprato, kad toks pat likimas laukia ir Dancigo koridoriaus. Jau vėliau, po Klaipėdos aneksijos, Lenkija, sunerimusi, kad į vokiečių rankas gali patekti visa Lietuva (o tai labai pablogintų Varšuvos strategines pozicijas), ne tik siūlė Lietuvai lengvatinėmis sąlygomis naudotis Gdynės uostu, bet ir pasirašyti nepuolimo sutartį.

Taigi kovo 21 dieną Vyriausybė, matydama, kad nėra jokios vilties gauti paramos nei iš Vakarų, nei iš Rytų, ir suprasdama, kad viena Lietuva neatlaikys Trečiojo reicho spaudimo, nutarė ultimatumą priimti. Tos pačios dienos vakare Vyriausybės sprendimui pritarė ir Seimas.  

Vienintelis pasipriešinimo veiksmas galėjo būti žodžiai - tą patį vakarą Eltos paskelbtas Vyriausybės komunikatas, kuriame pabrėžiamas priverstinis Klaipėdos krašto "perleidimo" pobūdis ir tai, kad teisingumas lieka Lietuvos pusėje. Tačiau ir to nepavyko padaryti. Vokiečiai privertė komunikatą atsiimti ir priimti švelnesnio turinio dokumentą, suderintą su Vokietijos pasiuntiniu Kaune. Būtent šis komunikatas ir buvo paskelbtas spaudoje. Juo pasaulis informuotas, kad Lietuva "priėmė taikius Vokietijos pasiūlymus".

Kovo 22-ąją vokiečių atsiųstu lėktuvu J.Urbšys su Lietuvos delegacija išskrido į Berlyną pasirašyti primestos sutarties. Berlyno oro uoste lietuvius pasitiko garbės sargybos funkciją atliekantis būrys esesininkų ir Vokietijos URM antrasis sekretorius Vermanas. Iki viešbučio Unter den Linden gatvėje visi važiavo tylėdami. Viskas jau buvo pasakyta.

Vėliau J.Urbšys prisiminė viešbutyje pasijutęs lyg įkaitas. "Dviejų kambarių patalpa. Koridoriaus aikštelėje, kone prie pat patalpos durų "svečią" saugo atsainiai sustoję uniformuoti ginkluoti pareigūnai", - skaitome buvusio ministro prisiminimų knygoje "Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais".

"Vakare nuvykome su Lietuvos pasiuntiniu Vokietijoje K.Škirpa į Auswaertiges Amtą (užsienio reikalų ministeriją). Ten didelėje salėje prasidėjo posėdis, svarstęs vokiečių pateiktą sutarties projekto tekstą. Gretimame kambaryje buvo įrengtas tiesioginis telefoninis ryšys su Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Kaune prie telefono budėjo įgaliotasis ministras Stasys Lozoraitis. Tuo telefonu mes galėjome lengvai kalbėtis su Kaunu ir Kaunas su mumis", - prisimena J.Urbšys.  

Prezidento A.Smetonos alėja tampa A.Hitlerio gatve. Klaipėda, 1923 m. kovo mėn./ forum.axishistory.com nuotrauka

S.Lozoraitis informavo Lietuvos užsienio reikalų ministrą, kad Klaipėdoje padėtis labai įtempta - vokiečiai puldinėja lietuvius. J.Urbšiui pareikalavus, kad Vokietijos valdžia sudraustų smurtautojus, derybų partneriai lyg ir žadėjo padėti, tačiau iš tiesų visi šie įvykiai jų nedomino - Klaipėda ruošėsi pasitikti patį fiurerį.

Vykstant deryboms J.Urbšys nežinojo ir negalėjo žinoti, kad A.Hitleris kreiseriu "Deutchland", lydimu keturiasdešimties karo laivų ir torpedinių katerių, jau išplaukė į Baltijos jūrą, kur lauks galutinės Lietuvos Vyriausybės kapituliacijos. Nežinojo jis ir to, kad dar nepasirašius sutarties pirmieji Vokietijos sausumos daliniai jau žengia į Lietuvos teritoriją.

Sutartį J.Urbšys ir J.von Ribbentropas pasirašė likus penkioms minutėms iki vidurnakčio. Pirmasis jos straipsnis skelbė, kad Klaipėdos kraštas vėl sujungiamas su Vokietija. Antruoju Lietuvos Vyriausybė įsipareigojo tuojau pat išvesti iš šio regiono savo kariuomenę bei pasienio policiją. Trečiuoju straipsniu Lietuvai 99 metams išnuomojama Klaipėdos uosto laisvoji zona jūrų prekybai, o ketvirtuoju abi šalys įsipareigojo nevartoti viena prieš kitą jėgos ir neremti jėgos pavartojimo iš trečiosios pusės.

Po pusvalandžio apie sutarties pasirašymą J.von Ribbentropas pranešė kreiseryje "Deutschland" laukiančiam A.Hitleriui. Tą pačią akimirką fiureris pasirašė Klaipėdos krašto prijungimo prie Vokietijos įstatymą.

Vėliava su svastika virš Klaipėdos miesto rotušės. 1940 m. atvirukas.

"Išlaisvinimas"

Į Klaipėdą Vokietijos kariuomenė įžengė kovo 23-iąją aštuntą ryto. Lietuvos įgulos mieste tuo metu jau nebuvo - kariuomenė ir  pasienio policijos daliniai pasitraukė dar prieš tris valandas.  

Devintą ryto visame mieste užkaukusios fabrikų sirenos ir suskambę bažnyčių varpai pranešė klaipėdiškiams apie "išsilaisvinimo valandą". Iš gatvėmis važinėjančio automobilio garsiakalbio skambėjo maršai, dainos ir pranešimai, kad valdžia mieste perėjo į nacių rankas. Namai pasipuošė Reicho vėliavomis, A.Hitlerio ir E.Neumanno portretais. Tuo pat metu pasitikti atvykstančio fiurerio uosto krantinėje rikiavosi sargyba.

Vokiečių karo laivų flotilė uosto prieigose pasirodė dešimtą valandą. Jūra buvo nerami, tad didieji laivai negalėjo įplaukti į patį uostą. Tuomet A.Hitleris su palyda persėdo į torpedinį katerį "Leopard" ir netrukus išlipo krantinėje. Priėmęs jūreivių ir kariuomenės dalinių paradą, fiureris atviru automobiliu "Mercedes" išvyko link teatro aikštės, pakeliui entuziastingai sveikinamas uniformuotų smogikų, įvairiausių nacistinių organizacijų narių ir tiesiog džiūgaujančių klaipėdiškių.

Vėliavomis ir gėlių girliandomis pasipuošusioje teatro aikštėje iškabintas milžiniškas plakatas rėkė: "Mūsų fiureris ir išlaisvintojas iš ilgametės vergovės A.Hitleris." Netrukus, lydimas audringų ovacijų, fiureris pakilo į teatro balkoną kartu su E.Neumannu. Šiam padėkojus "didžiajam vadui" už krašto išvadavimą, A.Hitleris pasakė trumpą kalbą, kurioje pabrėžė, kad nuo šios akimirkos Vokietija nutraukianti Versalio sutarties uždėtus "gėdos pančius". Išbuvęs Klaipėdoje maždaug dvi valandas, A.Hitleris išvyko į Vokietiją.

Tuo pat metu policija, gestapininkai ir vietos nacių smogikai pradėjo užiminėti centrinės Lietuvos Vyriausybės įstaigas: muitinę, paštą, radiofoną. Prie įėjimo į uostą buvo pastatyta vokiečių sargyba, nuo jo įstaigų akimirksniu dingo visi lietuviški užrašai.

Netrukus prasidėjo ir represijos. Gestapininkai, pamynę po kojomis kovo 23-iąją J.Urbšio ir Vokietijos valstybės sekretoriaus užsienio reikalams Ernsto von Weizsaeckerio pasirašytas notas, skelbiančias, kad joks Klaipėdos krašto gyventojas nebus persekiojamas dėl ankstesnio politinio nusistatymo, pradėjo suiminėti nepatikimus asmenis. Blogiausia buvo nespėjusiems pasitraukti žydams - iš jų, taikant Vokietijos įstatymus, buvo atimamas beveik visas turtas. Lietuvių aktyvistams dažniausiai būdavo siūloma alternatyva - arba per penkias dienas dingsti iš Klaipėdos krašto, arba keliauji į koncentracijos stovyklą.

Beje, išvykti į Didžiąją Lietuvą irgi nebuvo paprasta - tam reikėjo gauti direktorijos leidimą. Be specialaus leidimo valdininkas su savimi galėjo pasiimti turto, kurio vertė neviršija tūkstančio litų. Mėgindama nors kiek kompensuoti nuostolius išvykstantiems Lietuvos piliečiams, Susisiekimo ministerija leido jiems iki birželio 17 dienos nemokamai važiuoti geležinkeliu. Visi Kretingos link vykstantys traukiniai buvo sausakimši. Iki kovo pabaigos į Lietuvą išvyko 10,2 tūkst. gyventojų, iš jų 8,9 tūkst. lietuvių ir 1,3 tūkst. žydų.

Po pusmečio prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, represijos dar labiau sustiprėjo. Tam, kad patektum į gestapo nagus, pakako klausytis radijo transliacijų iš Kauno, o juo labiau - dalytis išgirstomis žiniomis su kitais. Toks likimas ištiko 13 lietuvių darbininkų. Už kolektyvinį Kauno radiofono klausymą jie buvo nuteisti kalėti nuo 6 iki 18 mėnesių. 1940-aisiais šiuos ir kitus devynis už tokį pat "nusikaltimą" nuteistus kalinius naciai pasiūlė iškeisti į Lietuvoje kalinčius vokiečius. 1940 metų balandžio 20-osios rašte URM Politikos departamento direktoriui K.Škirpa ragino pasinaudoti šiuo pasiūlymu nes "pirma, atvaduosime 22 savo tautiečius, varginamus vokiečių kalėjimuose, ir antra, nusikratysime kelių vokiečių, nuteistų ilgametėmis bausmėmis ir mūsų kraštui nereikalingų". Pasiūlymas buvo priimtas ir kaliniais keistasi iki pat sovietų okupacijos.

Sunkios pagirios

1939-ųjų vasarą Klaipėdos vokiečių, dar neseniai džiaugsmingai sveikinusių A.Hitlerį, entuziazmas ėmė pastebimai blėsti. Daugelis ėmė ilgėtis Lietuvos Respublikos laikų. Gyvenimas krašte blogėjo kasdien. Ištuštėjo parduotuvių lentynos. Rugpjūčio 28-ąją įvestos maisto kortelės. Per savaitę vienas gyventojas galėjo nusipirkti 700 g mėsos, 28 g cukraus, 250 g miltų, per mėnesį - 63 g kavos, 20 g arbatos, per dieną - 100 g margarino. Sviestą apskritai teko pamiršti.

Smarkiai sumažėjo valdininkų atlyginimai, o jų darbo diena pailgėjo iki 10 valandų. Po darbo visi vyrai privalėjo dalyvauti karinėse pratybose ir klausytis paskaitų apie rasių teoriją. Rudenį, prasidėjus karui, ūkininkai jau nebegalėjo laisvai pardavinėti savo produkcijos - ją tekdavo pristatyti į supirkimo punktus. Buvo nustatyta, kiek produkcijos privalu atiduoti valstybei ir kiek galima pasilikti savo reikmėms. Kiekvieną ūkininkų žingsnį akylai stebėjo į kaimus atsiųsti prievaizdai.

Ne mažesnis nusivylimas laukė ir vietos nacių aktyvistų. Daugelis krašto organizacijų buvo paleistos, jų turtą perėmė NSDAP, o funkcijas - SS. Buvę smogikai pateko į kariuomenę ar darbo stovyklas, o jų vadai Trečiajam reichui tapo nebereikalingi. SOVOG lyderis E.Neumannas turėjo grįžti gydyti gyvulių, o jo pavaduotojas Vilius Bertulaitis vėl sėdo prie buhalterijos knygų. Vėliau E.Neumannas išvyko į Karaliaučių. O V.Bertulaitis 1941 metais buvo pašauktas į kariuomenę ir žuvo Rytų fronte.

Baigiant belieka prisiminti, kad 1945 metų liepos 7 - rugpjūčio 2 dienomis vykusioje Potsdamo konferencijoje, kurioje Vokietiją sutriuškinę sąjungininkai tarėsi dėl pokarinės Europos sienų, Klaipėdos klausimas net nebuvo svarstytas. Čia nutarta Vokietijos sienas nustatyti pagal 1937 metų padėtį, o visas po tų metų gruodžio 31-osios jos užgrobtas teritorijas pripažinti tikriesiems tų žemių šeimininkams. Niurnbergo tribunole Klaipėdos užgrobimas įvertintas kaip smurto aktas tuo pripažįstant, jog Lietuvos suverenitetas šiame krašte niekuomet nebuvo nustojęs galios. Deja, tuo metu, kai buvo priimti minėti sprendimai, suverenumą ir nepriklausomybę ilgiems dešimtmečiams buvo praradusi jau visa Lietuva.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"