TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Skaudžių praradimų ruduo

2009 10 09 0:00
Lietuviai, sugrįžę iš lenkų nelaisvės. Iš dešinės antras - Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo narys, žurnalistas J.Pronskus. 1920 m.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Rytoj minėsime Vilniaus atgavimo septyniasdešimtąsias metines. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lietuva atgavo Vilniaus kraštą iš Lenkiją užpuolusios stalininės Sovietų Sąjungos rankų. Apie kainą, kurią teko sumokėti už tokią "dovaną", jau esame rašę. Šį kartą prisiminkime, kaip ir kokiomis aplinkybėmis 1920 metų spalio 9 dieną praradome savo sostinę.

1920 metų spalio 9-oji, šeštadienis. Vilnius ūžia kaip avilys. Miestiečiai būriuojasi prie visur išklijuotų skelbimų, pranešančių, kad valdžia Lietuvos sostinėje perduodama laikinuoju gubernatoriumi paskirtam Antantės misijos atstovui prancūzų pulkininkui Konstantinui Rebouliui. Čia pat iškabintas ir naujojo gubernatoriaus įsakymas, kuriuo mieste skelbiama apsiausties padėtis, gatvėse ir aikštėse draudžiami susibūrimai ir manifestacijos. Apie 13 val. prie Aušros vartų pasirodo iš Vilniaus besitraukiantys Lietuvos kariuomenės daliniai - priešakyje rieda gurguolės, paskui jas traukia pėstininkai.

Tuo pat metu prie Halės turgavietės pasigirsta šūviai. Daugelis miestiečių nesupranta, kas ir į ką šaudo. Į spontanišką ugnį atsako ir kai kurie lietuvių kareiviai. Tada iš automobilio miestą apžiūrinėjantis Lietuvos Vyriausybės vyriausiasis įgaliotinis Vilniuje Ignas Jonynas paprašo karininko įsakyti kariams nebešaudyti. Netrukus susišaudymas liaujasi, kareiviams žygiuoti per miestą niekas nebetrukdo.

Maždaug po pusantros valandos Vilniaus ir Jurgio gatvių sankryžoje, prie dabartinės Vinco Kudirkos aikštės, pasirodo lenkų raitelis. Nuaidi šaižus švilpuko garsas - tai lietuvių milicininkams ir kareiviams įsakoma skubiai rinktis į čia pat esančią komendantūrą. Tuo metu būrelis vietos lenkų apsupa raitelį ir šaukia: "Tegyvuoja Lenkija!" Kažkas atneša jam gėlių. Centrinėje miesto gatvėje tuoj pat pasirodo ir lenkų partizanai - kai kurie jų ginkluoti ne tik šautuvais, bet ir rankinėmis granatomis. Visas būrys patraukia prie lietuvių komendantūros. Čia vienas partizanų išsitraukia revolverį ir šauna į tarpduryje stovintį sargybos viršininką, tačiau nepataiko. Tuoj pat šūviai pasigirsta ir prie Antantės misijų būstinės, esančios greta. Prospekte sukalena kulkosvaidžiai, greičiausiai įtaisyti viršutiniuose namų aukštuose. Jų kulkos prašvilpia virš esančiųjų gatvėje galvų. Netrukus pasirodo lenkų raitelių būrys ir apsupa komendantūrą. Pulkininkas K.Reboulis mėgina paaiškinti, kad lietuvių komendantūros kareiviai ir milicininkai yra globojami Antantės misijų, ir prašo lenkų nekelti ekscesų. Lenkų karininkas tarsi ir pažada neliesti komendantūros įgulos, tačiau priduria, kad galutinį žodį šiuo klausimu turįs pasakyti vyriausiasis vadas.

Vėlų vakarą Antantės misijų atstovai iš Vilnių užėmusio generolo Liucijano Želigovskio išgirsta kategorišką reikalavimą iki rytdienos vidudienio išsinešdinti iš miesto. Toks buvo tariamo maištininko atsakymas į sąjungininkų vardu pareikštą protestą dėl Suvalkų sutarties, pasirašytos prieš kelias dienas, sulaužymo. Sąjungininkams nebeliko nieko kita, kaip nusileisti ginkluotai jėgai ir pamėginti sureguliuoti padėtį diplomatiniais būdais. Tuomet niekas nė nenumanė, kad lietuvių ir lenkų konfliktas dėl Vilniaus užtruks ilgus 19 metų.

Paminta sutartis

Pirmą kartą Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių 1919 metų balandžio 19 dieną, išstumdama iš Lietuvos sostinės Raudonąją armiją. Lietuva per lenkų kovas su bolševikais stengėsi išlikti neutrali, tačiau lenkams veržiantis tolyn susidūrimai su jos kariuomene tapo neišvengiami. Jau tuomet Aukščiausioji sąjungininkų taryba mėgino nutraukti lietuvių ir lenkų susirėmimus. Tuo tikslu net du kartus - birželio 18-ąją ir liepos 26 dieną - buvo nustatyta demarkacijos linija. Reikia pažymėti, kad sostinė tuomet liko lenkų pusėje, tačiau tai nereiškė, jog Vilniaus kraštas buvo pripažįstamas Lenkijai: demarkacijos linija tiesiog atskyrė dviejų šalių kariuomenes. Tų pačių metų gruodžio 8-ąją sąjungininkai nustatė ir laikinąją Lietuvos rytų sieną. Ji įėjo į istoriją kaip Curzono linija.

Tąsyk Vilnius buvo paliktas Lietuvai, tad 1920 metų liepos 10 dieną sąjungininkai įpareigojo lenkus pasitraukti iš Lietuvos sostinės. Vilnių Lietuvai pripažino ir po dviejų dienų pasirašyta Lietuvos ir Rusijos taikos sutartis. Tačiau joje buvo pastaba, kad Lietuvos ir Lenkijos siena turi būti nustatyta šių šalių susitarimu. Kitaip tariant, nors tiesiogiai ir neginčydama Vilniaus priklausymo Lietuvai, taikos sutartis reiškė, jog galutinė sienų delimitacija yra išimtinai Vilniaus ir Varšuvos reikalas.

Nežinia, ar lenkai būtų skubėję vykdyti sąjungininkų reikalavimą užleisti Vilnių Lietuvai, jei liepos 14 dieną jų nebūtų paskubinę prie miesto artėjantys Raudonosios armijos daliniai. Tačiau lietuviai iš tokios situacijos neturėjo jokios naudos - bolševikams įsitvirtinus Vilniuje mūsų kariuomenė spėjo pasiekti tik Vievį. Vis dėlto Rusija, vykdydama taikos sutartį, privalėjo perduoti Lietuvai jos sostinę, ir tai buvo padaryta rugpjūčio 6 dieną. Tuomet atrodė, kad Vilniaus klausimas pagaliau išspręstas visiems laikams.

Tačiau nusivylimo ilgai laukti neteko. Per kovas su bolševikais iniciatyvą perėmę lenkai vėl įžengė į Lietuvos teritoriją. Prasidėjus naujam karo veiksmų etapui, Tautų Sąjunga paragino Lietuvą ir Lenkiją neperžengti vadinamosios Curzono linijos ir kuo greičiau sėsti prie derybų stalo. Varšuva šį reikalavimą sutiko be didelio entuziazmo, tačiau nebuvo kur dėtis: Lenkiją smarkiai spaudė Anglija, o per ją - ir Prancūzija. Derybos baigėsi 1920 metų spalio 7-osios paryčiais pasirašyta Suvalkų sutartimi. Ji turėjo įsigalioti spalio 10-osios vidudienį.

Pirmuoju sutarties punktu buvo nustatyta nauja demarkacijos linija, kuria Vilnius paliktas Lietuvai, o Gardinas - Lenkijai. Antruoju punktu šalys įsipareigojo prie sutartos demarkacijos linijos sustabdyti visus karo veiksmus. Trečiuoju - Lenkija sutiko praleisti iš Alytaus į Vilnių vykstančius karinius traukinius per jos kontroliuojamą Varėnos geležinkelio stotį. Ketvirtasis punktas numatė apsikeitimą karo belaisviais.

Tebevykstančių ginkluotų kovų sąlygomis suderėta ir pasirašyta sutartis reiškė ne taiką, o greičiau paliaubas. Ji neišsprendė nei esminių teritorinių klausimų, nei diplomatinių ir politinių dviejų šalių santykių sureguliavimo, nei abipusio valstybingumo pripažinimo. Vis dėlto net tokie susitarimai gerokai varžė Lenkijos valdžios planus: nebegalėdama veikti atvirai Varšuva nutarė parodyti gerai surežisuotą spektaklį - užimti Vilnių pasinaudodama neva sukilusiais ir todėl vyriausiosios karinės vadovybės nebekontroliuojamais daliniais.

Beje, toks scenarijus svarstytas dar nesibaigus Suvalkų deryboms. Rugsėjo viduryje Lenkijos vadovas Juzefas Pilsudskis jau buvo nesėkmingai kalbėjęsis su aukštais karininkais, tačiau nė vienas jų nesutiko dalyvauti nešvariame žaidime. Tuomet J.Pilsudskis išsikvietė iš Vilniaus krašto kilusį generolą L.Želigovskį. Iš pradžių šis apskritai nesuprato pasiūlymo: prieš ką reikia sukilti, jei su lietuviais iš esmės jau susitarta, o ir "sukilti" be valstybės vadovo įsakymo jis nesiimsiąs. Tuomet J.Pilsudskis pareiškė įsakąs generolui žygiuoti į Vilnių. "Klausau!" - išsitempė L.Želigovskis ir pasišalino.

Apsišaukėliai maištininkai

Spalio 1-2 dienomis "maišto" vadai susirenka specialiame J.Pilsudskio traukinyje. Per pasitarimus Gardine ir Lydoje perengiamas detalus Vilniaus okupacijos planas. Tomis dienomis J.Pilsudskis apsilanko vadinamojoje lietuvių-gudų divizijoje ir pareiškia, kad ši turėsianti užimti Lietuvos sostinę negavusi tam jokio oficialaus įsakymo.

Lietuvių-gudų divizija pasitelkta neatsitiktinai. Šis devynių pėstininkų ir keturių kavalerijos pulkų junginys buvo suformuotas dar 1918 metų gruodį. Lietuvių ir gudų dalyvavimas jame buvo tarsi priedanga, leidžianti pagrįsti Lenkijos vadovybės veiksmus Vilniaus krašto gyventojų valia. Tokį "vietinį" koloritą junginiui suteikė jame tarnavę sulenkėję lietuviai, gudai ir Vilniaus krašto totoriai, nors didžiąją dalį divizijos sudarė iš Galicijos, Poznanės ir Varšuvos kilę kariai. Šią diviziją ir kitus "maištininkų" dalinius iš rytų ir vakarų supamuoju vainiku turėjo paremti reguliariosios kariuomenės daliniai. Iš viso į Vilniaus operaciją buvo numatyta įtraukti apie 80 tūkst. lenkų kareivių ir karininkų, o tai maždaug keturis kartus viršijo visą Lietuvos kariuomenę.

Taigi dar nespėjus nudžiūti rašalui nuo Suvalkų sutarties, L.Želigovskis spalio 7-osios vakarą skelbia savo daliniams operatyvinį įsakymą ir nurodo: žygiui į Vilnių pasiruošti iki rytojaus 8 val. ryto. Dar nespėję išvykti Lietuvos derybininkai gauna žinią, kad L.Želigovskis jau užėmė Benekainius ir artėja prie Jašiūnų, jo kariuomenė sukoncentruota apie 50 km nuo Vilniaus - Varanave ir Eišiškėse. "Sukilęs" generolas turi 16 pėstininkų batalionų, 5 kavalerijos eskadronus, 36 lauko ir 8 sunkiąsias patrankas, 139 kulkosvaidžius, kelis šarvuočius. Jo armiją iš viso sudaro 15 393 žmonės.

Reikia pabrėžti, kad L.Želigovskio žygis galėjo žlugti nė neprasidėjęs: spalio 7-osios vakarą Eišiškėse aiškindamas "maišto" tikslus generolas netikėtai susidūrė su savo karininkų pasipriešinimu. L.Želigovskiui pasakius, jog vykdant operaciją teks nutraukti visus ryšius su Lenkijos karo vadovybe ir neklausyti jokių jos įsakymų, net pats lietuvių-gudų divizijos vadas generolas Janas Rzadkowskis suabejojo "maišto" tikslingumu, o kai kurie jaunesnieji karininkai apskritai atsisakė dalyvauti šioje avantiūroje. Krizę L.Želigovskio pajėgose sureguliavo skubiai į Eišiškes atsiųstas autoritetingas reguliariosios kariuomenės generolas Wladyslawas Sikorskis. Jis divizijos štabe surengė pasitarimą ir pareiškė, kad "tai reikia įvykdyti".

Taigi ankstyvą spalio 8-osios rytą L.Želigovskis su savo štabu išvyksta Jašiūnų kryptimi. Tuo metu patikimos informacijos apie Lenkijos kariuomenės judėjimą Vilniaus link jau turi ir Lietuvos krašto apsaugos ministras Konstantas Žukas. Vyriausybė supranta, kad apginti Vilniaus nuo tokio netikėto puolimo neįstengs - ji tam tiesiog nėra sutelkusi fronto. Tačiau net ir nedidelės, blogai suformuotos pajėgos rengiasi sostinės gynybai. Prie Merkio upės už 25 km nuo miesto, prie Rūdninkų, Jašiūnų ir Turgelių, pozicijas užima ketvirtasis, penktasis ir devintasis pėstininkų pulkai. Prasidėjus lenkų puolimui į šį barą paskubomis permetamas dar vienas batalionas. Iš viso minėtose pozicijose Vilnių gina du pėstininkų batalionai, vienas raitininkų eskadronas ir lauko baterija.

Jėgos aiškiai nelygios. Po kelių valandų, sulaukęs naujos informacijos apie lenkų pajėgas ir puolimo kryptis, kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas nurodo sostinę ginantiems daliniams "gavus įsakymą trauktis". Lietuvių pasipriešinimą prie Merkio gerokai gausesnis priešininkas pralaužia apie 16 valandą. Neužimti kol kas lieka tik Jašiūnai. Nemažai Lietuvos karių patenka į lenkų nelaisvę, tačiau jie tik nuginkluojami ir paleidžiami - taip "sukilėliai" demonstruoja, esą nenorintys kariauti, o tiesiog sugrįžtantys po karo į savo namus. Tos pačios dienos vakarą L.Želigovskis su brigadų vadais ir divizijos štabo viršininku aptaria kitos dienos planą ir parengia įsakymą žygiuoti į Vilnių. Tuo metu lietuviai užima naujas gynybos pozicijas prie Papiškių ir Parudaminio. Iki Vilniaus lieka vos keliolika kilometrų.

L.Želigovskio "valstybė"

Ankstų spalio 9-osios rytą, penktą valandą, L.Želigovskio divizijos vėl pajuda Vilniaus link. Lietuvių pajėgos, kurias sudaro septyni pėstininkų batalionai, dvi lauko artilerijos baterijos ir trys kavalerijos eskadronai, nors ir priešindamosi traukiasi Vilniaus-Lydos geležinkelio kryptimi. Sustabdyti lenkų puolimo nėra jokios galimybės. Pusę aštuntos iš Vilniaus evakuojamas Generalinis štabas, o vidudienį miestą palieka ir paskutiniai Lietuvos kariuomenės daliniai.

Tuo pačiu metu Lietuva imasi aktyvios diplomatinės gynybos. Jos atstovas Augustinas Voldemaras įteikia Tautų Sąjungos pirmininkui notą, kurioje pranešama, kad kovos vyksta už 15 km nuo Vilniaus, ir pareikalauja nedelsiant įsikišti į konfliktą. Norėdami išsiaiškinti padėtį rytą į Vilnių išvyksta Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos nariai, tačiau jų traukinys įstringa Lentvario stotyje. Tuo metu Lenkijos karinė vadovybė ir generolas L.Želigovskis toliau vaidina iš anksto surežisuotą spektaklį.

Lenkijos generalinis štabas gauna generolo W.Sikorskio pranešimą, kad susisiekti su L.Želigovskio grupe nepavyksta. Netrukus į Varšuvą atskrieja grifu "slaptai" pažymėtas "sukilėlių" štabo pranešimas. Jame nurodoma, esą L.Želigovskis, apsvarstęs Suvalkuose sudarytą "paliaubų" susitarimą, radęs, kad jis nukreiptas prieš lenkus, kitaip sakant - prieš Vilniaus, Gardino ir Lydos gyventojus, todėl nusprendęs ginti jų teises ginklu ir apsiėmęs vadovauti iš tų vietų kilusiems kareiviams.

Tą pačią dieną Lenkijos užsienio reikalų ministerija informuoja savo atstovą Paryžiuje apie "maištą" kariuomenėje ir prašo perduoti Prancūzijos vyriausybei, kad Varšuva negali būti kaltinama dėl L.Želigovskio veiksmų. Tačiau kaip, atsiribojus nuo "sukilėlio", įteisinti didelę iš Lietuvos išplėštą dalį? Tam šioje teritorijoje reikia žaibiškai sukurti kokią nors nuo Lenkijos formaliai nepriklausančią valstybę. Taigi L.Želigovskis siunčia Lenkijos vyriausybei notą, kurioje informuoja apie vadinamosios Vidurinės Lietuvos valstybės įkūrimą ir prašo Varšuvos ją pripažinti.

Spalio 12 dieną L.Želigovskis sudaro Valdymo komisija pavadintą vyriausybę, o pats, sekdamas J.Pilsudskio pavyzdžiu, pasiskelbia Vidurinės Lietuvos valstybės viršininku. Valdymo komisija tuoj pat skelbia atsišaukimą į atplėštos Lietuvos dalies gyventojus. Šiame kreipimesi žadama netrukus sušaukti Steigiamąjį Seimą ir leisti Vilniaus krašto žmonėms patiems pasisakyti dėl jo ateities.

Štai čia ir išlenda yla iš maišo: Varšuva, užuot teisusi vadovybei nepaklususį maištininką, tuoj pat pripažįsta L.Želigovskio "valstybę" ir siunčia į Vilnių savo atstovą. Maža to, Lenkija kaip niekur nieko pasiūlo Lietuvai toliau derėtis ir pratęsti Suvalkų sutartimi numatytą demarkacijos liniją. Tačiau L.Želigovskiui ši linija - nė motais. Jis imasi pats nustatinėti vadinamosios Vidurinės Lietuvos sienas: rytuose - ties Lietuvos ir Rusijos taikos sutartimi nubrėžta riba, o vakaruose - prie birželio 18 dieną numatytos demarkacijos linijos. Generolas paskuba pareikšti, kad jei lietuviai patys nepasitrauks už šios linijos, bus išvaryti jėga.

Ir tai nėra tušti grasinimai: L.Želigovskio daliniai abiem Neries krantais atkakliai stumiasi į vakarus. Generolo kariai, nepaisydami skambių Antantės ir Tautų Sąjungos notų bei protestų, praėjus savaitei nuo Vilniaus užgrobimo jau kontroliuoja Lentvarį, Trakus, Nemenčinę, Rykantus, Riešę. Įnirtingi mūšiai vyksta 80-100 kilometrų ilgio fronte.

Lietuvos valstybės egzistavimui vėl iškyla mirtinas pavojus. Jam atremti telkiamos naujos pajėgos, ir spalio 18 dieną Lietuvos kariuomenė prie Rykantų pagaliau pereina į kontrpuolimą.

Tuo metu Briuselyje posėdžiaujanti Tautų Sąjungos taryba nutaria, kad Vilniaus krašto klausimas turi būti sprendžiamas plebiscitu. Su tokiu pasiūlymu, nors ir neturėdamas užsienio reikalų ministro įgaliojimo, sutinka ir Lietuvos atstovas A.Voldemaras. Spalio 28 dieną Tautų Sąjungos taryba pareikalauja, kad Lietuvos ir Lenkijos vyriausybės per 10 dienų atsakytų, ar sutinka baigti teritorinį konfliktą tokiu būdu.

Užbėgdami įvykiams už akių priminsime, jog ši idėja netrukus bus numarinta. Nors Lietuva ir Lenkija sutiko su būsima gyventojų apklausa ir net pradėjo derėtis dėl plebiscito surengimo, abi šalys vienodai bijojo jį pralaimėti. Tai liudija kad ir Lietuvos delegacijos vadovui Justinui Staugaičiui perduota Vyriausybės instrukcija, kurioje nurodoma: "Svarbiausias delegacijos tikslas - ieškoti pamato susitarti su lenkais, kad išvengus plebiscito." Gruodžio 20-ąją, praėjus savaitei nuo derybų pradžios, Lietuva pasiūlys lenkams atsisakyti plebiscito, ir abi šalys pamažu ims trauktis nuo šio sumanymo įgyvendinimo.

Kita vertus, derėtis dėl karo veiksmų nutraukimo dar spalio 25 dieną lietuvius ragino ir L.Želigovskis. Pasiūlymas liko be atsako, tad generolo daliniai, toliau rengdami puolimus tiek į vakarus, tiek į šiaurę nuo Vilniaus, jau antrąją lapkričio pusę veržėsi Ukmergės link. Bet čia lenkų laukė labai nemaloni staigmena: Lietuvos kariuomenė netikėtai perėmė iniciatyvą ir lapkričio 19-21 dienomis prie Giedraičių ir Širvintų sumušė gausesnes priešo pajėgas. Ši stebuklu vadinta pergalė vėl įžiebė visiems lietuviams viltį atgauti okupuotą sostinę. Deja, tam nebuvo lemta išsipildyti - karo veiksmus nutraukė Tautų Sąjunga. Lapkričio 29 dieną Kaune, Karinės kontrolės komisijos traukinio vagone, buvo pasirašytos paliaubos ir nustatyta dvi kariuomenes atskyrusi 5-12 km pločio neutrali zona. Okupuota Lietuvos dalis ir jos sostinė Vilnius liko L.Želigovskio rankose.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"