TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sklypas ant Tauro kalno buvo nupirktas tautai

2014 05 09 6:00
Lietuvių mokslo draugijos nariai Jonas Basanavičius, Juozas Kairiūkštis, Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Emilija Vileišienė, Antanas ir Jonas Vileišiai, Antanas Žmuidzinavičius, Antanas Smetona ir kiti Vilniuje ant Tauro kalno, kur 1911 metų žiemą buvo nupirktas sklypas Tautos namų statybai. Aleksandro Jurašaičio nuotrauka

Sostinėje ant Pamėnkalnio (Tauro kalno) riogso griūvantys buvusieji Profsąjungų kultūros rūmai. Praėjusio amžiaus pradžioje, tautinio atgimimo metu, lietuvių šviesuomenė buvo sumaniusi čia pastatyti Tautos namus. Surinko pinigus, nupirko sklypą, tačiau istorijos verpetuose idėja liko neįgyvendinta. Dabar visuomenininkai siūlo šioje vietoje įkurti Nacionalinį kultūros centrą - Tautos namus.

Kaip pasakojo visuomeninės organizacijos - Tautos namų santaros - tarybos pirmininkas, literatas Antanas Gudelis, daugelis žinomų Lietuvos kultūros, mokslo, politikos ir verslo atstovų neįgyvendintą istorinę Tautos namų idėją bandė prikelti Atgimimo laikotarpiu kaip šiuolaikinio kultūros centro projektą, imtą vadinti Tautos namų projektu. Prieš 22 metus buvo sukurta visuomeninė organizacija - Tautos namų santara, ji jau trečią dešimtmetį stengiasi pasiekti, kad įsipareigojimus dėl Tautos namų prisiimtų Vyriausybė ir Vilniaus miesto savivaldybė. Jie Vyriausybei, Seimui ir savivaldybei jau yra pateikę daugiau kaip šimtą pasiūlymų, iniciatyvų, kreipimųsi. "Susirašinėjimas ir įvairūs projektą pristatantys tekstai sudaro apie 1000 kompiuterinio teksto puslapių, - pasakojo A.Gudelis. - Tikimės, gal šį pavasarį ledai pajudės. Artimiausiais mėnesiais Vyriausybėje gali būti svarstomas daugiafunkcio kultūros visuomeninio centro - Tautos namų - projektas. Atsižvelgiant į dabartines sostinės viešųjų erdvių nišas, siūlome būsimajame centre įrengti šios idėjos autoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardo salę simfoninės muzikos koncertams ir kitiems kultūros bei valstybės renginiams, taip pat daug prisidėjusio prie šios idėjos puoselėjimo Jono Basanavičiaus vardo universalios paskirties amfiteatrinę salę teatro spektakliams, kultūros, meno, visuomeniniams renginiams. Čia derėtų ir Lietuvos naujųjų laikų (Atgimimo) istorijos galerija, kultūros informacijos centras." Ar tektų griauti esamus rūmus, ar juos rekonstruoti ir pritaikyti naujoms funkcijoms, pasak A.Gudelio, turėtų paaiškėti susumavus viešo architektūrinio konkurso rezultatus. Tačiau projekto perspektyvą jau daugelį metų komplikuoja tai, kad centrinėje Pamėnkalnio aikštėje stovintys buvusieji Profsąjungų rūmai 2004 metais buvo parduoti vienai privačiai bendrovei UAB "VIPC Vilnius".

Vietoj vainikų M.K.Čiurlioniui

"2012 m. savivaldybės taryba vienbalsiai priėmė rezoliuciją „Dėl Tautos namų projekto”. Atsisakymas spręsti šį klausimą būtų ne kas kita, kaip visuomenės pilietinių lūkesčių ignoravimas", - sakė A.Gudelis. / Alinos Ožič (LŽ) uotrauka

Idėją Vilniuje pastatyti Tautos namus, kurie turėjo šviesti ir vienyti tautą, 1907 metais iškėlė J.Basanavičius, o vizijos sparnus jai suteikė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kaip liudija išlikę prisiminimai, laiškai, jo rūmų vizija savotiškai kartojo kosminio universumo viziją, išreikštą ir dailininko paveiksluose. Tautos rūmai, pagal M.K.Čiurlionį, lyg kūrybos ir kultūros "Rex" turėjo įrėminti ir įprasminti kūrybos dvasią. Dailininkas ir kompozitorius, atstovavęs to meto kultūros avangardui, puoselėjo viltis, kad rūmuose įsikurs koncertų ir parodų salės, muziejus, biblioteka, bus patalpos įvairioms draugijoms. O kai M.K.Čiurlionis 1911-aisiais mirė nesulaukęs savo vizijos išsipildymo, dalis lietuvių inteligentų, negalėję atvykti į jo laidotuves, siuntė užuojautas ir aukų telegramas, nurodydami, kad "vietoj vainikų mirusiajam" aukoja būsimiems Tautos namams.

Tuo metu Tautos namus - nacionalinės kultūros židinius - jau buvo pasistatę latviai, estai, čekai, serbai, slovakai. J.Basanavičius matė prasmę ir lietuvių tautai įsilieti į šį "tautų pavasario" fenomeną. Europietiškasis šviesuolis suvokė, kad Tautos namai padėtų lietuviams tapti savarankiška Europos tauta, nusimesti Rusijos imperijos provincijos statusą. 1907-1913 metais lietuviškoje spaudoje vyko diskusijos dėl Tautos namų, buvo pradėtos rinkti aukos.

Vienas svarbiausių Tautos namų tikslų buvo lietuviškumo Vilniuje stiprinimas. Tai turbūt geriausiai 1910 metais "Lietuvos žiniose" šitą išreiškė Kazys Grinius, pabrėždamas, kad lietuviai, įsitvirtinę Vilniuje, sustabdytų nutautėjimą ir "lenkystės" plitimą. Etninio lietuviškumo sugrąžinimas į gerokai nutautusios istorinės valstybės sostinę visiems svetimiesiems, pasak K.Griniaus, parodytų tautos gyvybingumą.

2007 m., praėjus šimtui metų nuo Tautos namų idėjos, ant Pamėnkalnio buvo pastatytas šią datą įamžinantis paminklinis akmuo. / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Nesutarimai dėl paskirties

Tautos namų idėjos įgyvendinimą sunkino ne tik tai, kad sunkiai sekėsi rinkti lėšas, bet ir tai, kad inteligentai nesutarė dėl jų paskirties. Kunigas Juozapas Ambraziejus siūlė ne statyti namus, o pirkti Verkių rūmus ir juos skirti liaudies švietimui. Kauniečiai 1914 metais pasistatė "Saulės" draugijos rūmus.

Vilniečiai Tautos namus suprato kaip aukštosios kultūros centrą, vienijantį tautą. Tačiau kunigas Adomas Jakštas Dambrauskas siūlė Tautos namus statyti Kaune arba Panevėžyje, nes tuose miestuose lietuvių gyveno daugiau negu Vilniuje. Idėją, kad tik Vilnius turi būti Lietuvos sostinė ir kad tik joje turi būti statomi Tautos namai, tvirtai apgynė Antanas Smetona", - pasakojo A.Gudelis.

Kai Lietuvių mokslo draugijos (LMD) biblioteka iš draugijos knygininko Antano Smetonos buto buvo perkelta į iš valdžios gautas patalpas buvusiame pranciškonų vienuolyne, būtinų patalpų klausimas laikinai buvo išspręstas. Tačiau plečiantis bibliotekai, muziejaus rinkiniams, šis klausimas vėl atsinaujino. Apie 1910 metus Tautos namų idėją imta tapatinti su patalpų LDM ir Lietuvos dailės draugijai (LDD) įsigijimu. Statyboms brangstant ir joms trūkstant pinigų buvo nutarta vėl kreiptis į visuomenę. Prie LMD buvo įkurtas fondas "pirkimui arba statybai savo namų Vilniuje". Tais metais planuota plačiai paminėti Žalgirio mūšio 500-ąsias metines, todėl, siekiant Tautos namų klausimą padaryti aktualesnį, buvo nuspręsta juos pavadinti savotišku paminklu Žalgirio mūšio pergalei paminėti. Žmonės pradėjo aukoti - kas kiek galėjo, gimnazistai aukojo kartais net po kelias kapeikas.

"Lietuvių mokslo draugiją, iškėlusią Tautos namų idėją, subūrusią lietuvių šviesuomenę, galima laikyti kritine mase, vedusia link 1918 metų Vasario 16-osios deklaracijos", - teigė A.Gudelis. Kai 1911 m. spalį buvo įsigytas 1596 kvadratinių sieksnių sklypas ant dabartinio Pamėnkalnio (Tauro kalno), 1913 m. J.Basanavičius ir Martynas Yčas išsirengė į kelionę po JAV lietuvių kolonijas rinkti aukų Tautos namų statybai. Tai išjudino visą išeiviją ir paruošė dirvą būsimai Amerikos lietuvių akcijai remti Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. (kai buvo renkamos aukos susikūrusiai valstybei ir parašai po kreipimusi į JAV prezidentą dėl Lietuvos pripažinimo).

Po šios kelionės M.Yčas rašė: "Didelė, palyginti, buvo surinkta pinigų suma, bet už tai brangi dr.J.Basanavičiaus sveikata buvo smarkiai nukentėjusi. Neilgai trukus dr.Basanavičius susirgo ir ilgesniam laikui atgulė. Viena pusė jo kūno buvo paraližiuota."

Namai ant kalno

"Pamėnkalnis yra tinkamiausia vieta naujam kultūros centrui statyti - jokia kita vieta Vilniuje negali jai prilygti, - taip A.Gudelis apibendrina daugelio kultūros žmonių, tarp jų ir architektų, išreikštą nuomonę. - Kalno viršūnė matoma iš visų Vilniaus vietų: čia pastatytas kultūros centras galėtų tapti Lietuvos sostinę ir naująją Lietuvos architektūrą reprezentuojančiu statiniu, viena naujojo Vilniaus emblemų. Nekalbant jau apie šio kalno ryšį su Lukiškių aikšte, visu Lietuvos naujojo valstybingumo istoriniu simboliniu kontekstu. Istorija mums paliko unikalią šios vietos legendą."

Lietuvių mokslo draugijos nariai kartu leisdavo laiką ir įvairiose kelionėse (prie Trakų pilies griuvėsių 1908 m.) Iš kairės: Konstantinas Vilimavičius, kunigas Adomas Jakštas, Petras Vileišis, Jonas Basanavičius, kunigas Juozas Žiogas, V.Jakubauskas, Križinauskaitė, priekyje - nežinomas asmuo. / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo nuotrauka

1911 metų rudenį LMD ir LDD nariai išsirinko sklypą statybai ties ta vieta, kur dabar stovi Profsąjungų kultūros rūmai, jų priešakinė aikštelė užima dalį istorinio sklypo. Išlikęs 1912 metų rugsėjo 29 dienos notarinis pirkimo ir pardavimo aktas, jame smulkiai aprašytos sklypo ribos ir nurodyta pinigų suma. „Šitą plecių surasta ant kalno su gražum Vilniaus reginiu pas vokiečių kapines (t.y. Evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų kapinės) ir spalių 18 d. nupirkta 1600 sieksnių po 10 rub. 50 kap. sieksniui", – taip savo gyvenimo kronikoje rašė J.Basanavičius. Sklypas buvo išsirinktas tarytum vykdant M.K.Čiurlionio valią, nes 1908-aisiais jis buvo pasakęs: „Turi tie Namai stovėti ant kalno…”

Valstybės garbės reikalas

A.Gudelio įsitikinimu, už to meto žmonių aukas pirktas sklypas ir šiandien turi priklausyti visuomenei, tautai ir juridine, ir moraline prasme. "1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą 20 signatarų pasirašė išnuomotame kambaryje, o tuo metu sklypas Pamėnkalnyje buvo, ko gero, vienintelė bendruomeninė būsimos Lietuvos valstybės nuosavybė. Štai todėl apsaugoti šį sklypą - kaip istorijos testamentą - yra Valstybės garbės reikalas, o grąžinti Pamėnkalnį visuomenei yra politikų garbės skola, - teigė jis. - Ir tas garbės klausimas turi būti sprendžiamas akistatoje su savo istorija, su dviem datom – Vasario 16-osios Lietuvos 100-mečiu ir Kovo 11-osios Lietuvos 30-mečiu."

Kaip prisimena Tautos namų santaros tarybos pirmininkas A.Gudelis, pagrindine projekto kliūtimi tapo tai, kad 1993 metų birželio 1-osios Seimo nutarimu Profsąjungų rūmai buvo perduoti Specialiajam fondui - veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti, o 2000-ųjų birželio 20 dieną Seimas priėmė įstatymą, pagal kurį Profsąjungų rūmai buvo perduoti Lietuvos darbininkų sąjungai ir Lietuvos darbo federacijai. "Tai buvo padaryta nepaisant visuomenės atstovų ir Tautos namų santaros prašymų bei atsisakius svarstyti 1994 ir 1999 m. parengtus įstatymo projektus, kurie turėjo įtvirtinti Tautos namų projekto perspektyvą", - pasakojo A.Gudelis.

Be to, pasak jo, Konstitucinis Teismas 2003 m. priėmė nutarimą, kuriuo nustatė, kad teisės aktai, kuriais buvo sprendžiami iki Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdyto turto klausimai, prieštaravo Konstitucijai. "Deja, nė viena valstybės institucija, nė viena politinė partija nesiėmė ginti pažeistų visuomenės interesų ir išdalytą turtą (Profsąjungų rūmus taip pat) grąžinti valstybei, - teigė A.Gudelis. - Susidariusią padėtį iš dalies gelbėjo tai, kad 1994 m. Vilniaus miesto taryba buvo priėmusi nutarimą, kuriuo pritarė Tautos namų projekto idėjai ir nustatė būsimai statybai saugomos teritorijos ribas. 2007 m. savivaldybės tarybos sprendimas numato šios teritorijos visuomeninę paskirtį iki 2015-ųjų. 2012 metais, Vasario 16-osios išvakarėse, Vilniaus miesto savivaldybės taryba visų politinių frakcijų susitarimu vienbalsiai priėmė rezoliuciją dėl Tautos namų projekto įgyvendinimo, jį siejant su Valstybės atkūrimo šimtmečiu 2018 metais."

2006 metais į Lietuvos Respublikos vadovus dėl Tautos namų projekto likimo kreipėsi 100 žinomų Lietuvos žmonių, kitais metais rezoliuciją dėl istorinės idėjos ir šiuolaikinio projekto valstybės vadovams išsiuntė UNESCO Lietuvos nacionalinė komisija. 2008-aisiais Tautos namų santara kreipėsi į Seimą su prašymu priimti nutarimą, kuris padėtų apsaugoti istoriniu simboliu ir gamtiniu urbanistiniu požiūriu reikšmingą Pamėnkalnio (Tauro kalno) teritoriją ir įtvirtintų Tautos namų projekto perspektyvą. Tais pačiais metais Seimas pritarė nutarimo "Dėl Tautos namų (Nacionalinio kultūros centro)" projekto pateikimui. 2009-aisiais premjero potvarkiu buvo sudaryta darbo grupė, turėjusi pateikti siūlymus dėl Tautos namų projekto įgyvendinimo.

2011 metais šios darbo grupės posėdyje buvo priimtas nutarimas dėl projekto įgyvendinimo, rekomenduota buvusius Profsąjungų rūmus perimti valstybės arba savivaldybės nuosavybėn.

Įkasti statybų kapsulę

"2012 metais keitėsi Vyriausybė, ir vėl teko pradėti tarytum iš naujo: rašyti raštus Vyriausybei, kultūros ministrui. 2013 m. pabaigoje buvo parengta preliminari projekto koncepcija ir kita projektą motyvuojanti medžiaga ir įteikta Kultūros ministerijai, - pasakojo A.Gudelis. - Bet dar prieš tai, 2010 metais, kreipėmės į aukščiausių valstybės institucijų vadovus, Seimą raginome priimti nutarimą dėl Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto 100-mečio, o Vyriausybę – susieti Tautos namų projektą su ilgalaike nacionaline Lietuvos atkūrimo 100-mečio programa. Suprantame, kad nerealu tikėtis, jog būsimo Nacionalinio kultūros centro statybą būtų galima užbaigti 2018 metais, todėl mes pasiūlėme tokią formuluotę – „susieti“. Yra dvi sukaktys, kurios galėtų būti kaip simboliniai šio projekto orientyrai – tai Vasario 16-osios 100-metis (2018 m. ) ir Kovo 11-osios 30-metis (2020 m.). Šimtmečiui turėtų būti bent sukurtos organizacinės ir juridinės prielaidos, konkurso keliu išrinktas architektūrinis projektas ir įkasta simbolinė statybų kapsulė."

Jono Basanavičiaus ir Martyno Yčo išleistuvių vakaras Čikagoje, viešbutyje "Sherman" 1913 m. rugsėjo 30 d. Nors daugelis aukojo tik po dolerį, aukų statybai buvo surinkta gana daug. / V.Stankūno nuotrauka

Pasak pašnekovo, simfoninės muzikos koncertų salė turėtų tapti daugiafunkcio, kultūrinio visuomeninio centro "inkaru". "Beje, daugelis dabarties žinomiausių pasaulio kultūros centrų yra daugiafunkciai, kaip ir pridera Tautos namams, - įsitikinęs A.Gudelis. - Antai G.Pompidou kultūros ir meno centro Paryžiuje pagrindinės dalys yra koncertų salės, muziejus, biblioteka, videoteka. Daugiafunkciai yra garsiojo suomių architekto Alvaro Aalto projektuoti kultūros statiniai Skandinavijos šalyse. Sidnėjaus (Australija) operos kompleksą sudaro operos salė, koncertų salė, dvi dramos teatro salės. Tautos namų projekto siekiamybė – sukurti įvairialypės traukos centrą, sutelkti kultūrines, pažintines, edukacines, laisvalaikio praleidimo, taip pat turistines funkcijas."

Pašnekovas įsitikinęs, kad pastatas nėra neįmanomas dabartiniams Lietuvos pajėgumams. "Būsimas kultūros centras Pamėnkalnyje būtų maždaug toks kaip Operos teatras ar Martyno Mažvydo biblioteka. Jis netgi galėtų būti statomas palaipsniui, dalimis. Antai pagal architekto Algimanto Nasvyčio versiją, pastatą galėtų sudaryti antžeminė ir požeminė dalys: dvi salės (didžioji ir mažoji) viršuje, muziejinės ekspozicijos ir kita – apačioje", - dėstė pašnekovas. - Pasidairykime, kas pastaruoju metu Lietuvoje pastatyta: Kauno (170 mln. litų), Panevėžio (108 mln. litų), Vilniaus „Siemens” (70 mln. litų) sporto arenos, planuojamas Nacionalinis futbolo stadionas Vilniuje (apie 300 mln. litų). Iš Europos struktūrinių fondų lėšų bus įgyvendinama Nacionalinio fizinių ir technologijos mokslų centro (apie 290 mln. litų) ir kiti mokslo srities projektai. Taigi naujų šiuolaikinių kultūrinių visuomeninių erdvių poreikis akivaizdus."

Pasak A.Gudelio, Kultūros ministerija pirmą kartą įgijo galimybę disponuoti Europos struktūrinių fondų lėšomis, tačiau ji viena nepajėgtų finansuoti šių statybų. Jo įsitikinimu, tai turėtų būti nacionalinio rango projektas. Tokios nuostatos visuomenininkai laikėsi visada.

"Dėl profsąjungų rūmų pastato perėmimo visos naštos taip pat negalima suversti savivaldybei. Juk prielaidas privatizuoti tuos rūmus sudarė ydingi 1993 ir 2000 m. Seimo priimti teisės aktai, kuriuos Konstitucinis Teismas pripažino neatitinkančiais Konstitucijos ir pažeidusiais visuomenės interesus. Nuo šio taško reikia pradėti to klausimo sprendimą: grąžinti pastatą valstybei, o Pamėnkalnį - visuomenei, - įsitikinęs A.Gudelis. - Tai padaryti, deja, dabar įmanoma tik išperkant pastatą iš savininkų arba išmainant, kaip planavo padaryti Vilniaus miesto savivaldybė."

Neįgyvendinta idėja

A.Gudelis primena M.K.Čiurlionio formuluotą Tautos rūmų viziją. Yra išlikęs jo pasisakymo atpasakojimas, kurį savo prisiminimuose pateikė Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė: "Lietuvių tauta tokia didinga, turi tokią garbingą praeitį, lietuvių tautos genijus toks stiprus, kad ką čia besvarstyti apie mažas patalpas. Mums reikia Vilniuje turėti savo didžius kultūros rūmus, kad užimponuotume pasaulį, kad atitiktų lietuvių pajėgumui."

Martynas Yčas ir Jonas Basanavičius pakeliui į Ameriką (1913 m.) rinkti aukų Tautos namų statybai. / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvos nuotrauka

Pašnekovas nemano, kad koncertų salę išlaikyti būtų nepakeliamai brangu. "1500 vietų ar didesnes simfoninės muzikos sales turi ir išlaiko daugelis Europos miestų, kurie perpus ar net tris kartus mažesni už Vilnių. Islandijoje tėra iš viso apie 350 tūkst. gyventojų, o jos sostinė Reikjavikas turi tokią salę. Tokias sales turi netgi kai kurios vadinamosios trečiosios šalys (pavyzdžiui, Nikaragva). Lietuva neseniai pirmininkavo ES tarybai, o mūsų filharmonijos salė išsitenka tarp tų pačių tūrių ir plotų, kai ši salė veikė kaip carinės Rusijos gubernijos miesto salė – joje ir vyko Didysis Vilniaus Seimas", - pasakojo visuomenininkas. Jo įsitikinimu, istorinis kontekstas leidžia įprasminti būsimą kultūros centrą kaip vieną moderniosios Lietuvos kultūrinių simbolių, jungiančių Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvą.

Neįgyvendinta istorinė (1907-1913 m.) Tautos namų idėja į savo orbitą buvo įtraukusi kone visas šviesiausias to meto asmenybes. Be J.Basanavičiaus, M.K.Čiurlionio, šia idėja "sirgo"ir kiti žymiausi Lietuvos naujojo valstybingumo ir moderniosios lietuvių kultūros kūrėjai – Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Kazys Grinius, M.Yčas, Antanas Smetona, Stasys Šilingas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas, Petras ir Antanas Vileišiai. Deja, Pirmasis pasaulinis karas sužlugdė ilgai puoselėtas viltis. Didžiąją dalį (27 786 rublių) Tautos namų statybai surinktų pinigų 1914 metais Rusų-Azijos bankas išsivežė į Rusiją, kur vėliau bolševikai juos nacionalizavo. Tarpukario Lietuvoje nedideliuose miesteliuose šią idėją priminė tik tokiu pavadinimu atidaryta ne viena įstaiga.

"Modernaus Nacionalinio kultūros centro sukūrimas istoriniame sklype užbaigtų Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjų pradėtą darbą ir reikštų visuomenės, tautos, kaip Lietuvos naujųjų laikų istorijos kūrėjos ir reprezentantės, simbolinį įtvirtinimą, - teigė idėjos puoselėtojas. - Beje, Tauro kalno pavadinimas atsirado vėliausiai. Daug seniau kalnas vadintas Pamėnkalniu, Velnio kalnu, Moliakalniu, Bufalo kalnu, Perkūnkalniu."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"