TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Slapti priešų pokalbiai - kaip ant delno

2010 02 01 0:00
Slaptų sovietų kariškių pokalbių šifruotės keliaudavo AT pirmininkui V.Landsbergiui, kuris tuo metu gyveno AT rūmuose. Užsienio žurnalistams pavyko jį nufotografuoti vonios kambaryje.
Užsienio spaudos nuotrauka

Sausio 13 dieną "Lietuvos žiniose" spausdinta 1991 metų sausio 13-osios nakties Vilniuje KGB pokalbių koduotu radijo ryšiu šifruotė ir skaitytojų atsiliepimai paskatino ieškoti žmonių, kurie tuos svarbius pokalbius užrašinėjo.

Nors apie sausio įvykius jau daug rašyta ir, rodos, visi prisiminimai fiksuoti, kariškių pokalbius užrašinėjusių trumpabangininkų radijo mėgėjų papasakotos kai kurios detalės dar labiau paryškina istoriškai svarbių dienų vaizdą. Tačiau prisiminimai metams bėgant blėsta. LŽ kalbinti du vyrai - Vidas ČEPULIS ir Valentinas MACKEVIČIUS, - tomis dienomis kaip savanoriai radijo mėgėjai su kitais bendraminčiais darbavęsi Aukščiausiosios Tarybos (AT) rūmuose, sakė daug ko jau net neprisimenantys, nes praėjo devyniolika metų, o dienoraščio, deja, jie nerašę. "Tada net dienos nuo nakties neskyrėme, buvo tik ištisos ilgos valandos, net nepasakyčiau, kas kurią dieną ar naktį nutiko, - sakė V.Čepulis. - Ir jokių mūsų užrašytų kariškių pokalbių nėra išlikusių. Tik ką nors išgirsdavome, ir iškart aplinkui visiems paskleisdavome. Jokių šifruočių nekaupėme. Tai buvo pats gražiausias laikas gyvenime, nes jautėme, kad iš tikrųjų gyvename."

Dar prieš Sausio 13-ąją V.Čepulis į AT rūmus atgabeno keletą radijo stočių, kuriomis buvo organizuotas ryšys tarp rūmų gynybos štabo ir gynybinių postų išorėje. Be to, šiomis priemonėmis pradėta klausytis kariškių pokalbių. Tai suteikė daug informacijos gynėjams. Kai iš anksto buvo žinoma apie karinių kolonų judėjimą, buvo galima geriau pasiruošti galimai atakai.

V.Mackevičius, vienintelis iš to meto savanorių trumpabangininkų, šiuo metu dirbantis Vadovybės apsaugos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos, patikino, kad tų istorinių šifruočių dabar jau vargiai ar kur nors rasime. Nuotraukų iš tų laikų vyrai taip pat neturi. "Kariauti tada ėjome, o ne fotografuotis", - sakė V.Čepulis, dabar užsiimantis privačiu verslu.

Radijo "medžioklė"

V.Mackevičius dar prieš sausio įvykius priklausė radijo mėgėjų trumpabangininkų grupei. Šis įdomus azartiškas pomėgis labai pravertė rūmų gynybos štabe. Jis ir jo bendraminčiai turėjo specialius platesnio diapazono radijo imtuvus. "Tokių imtuvų licencijuoti radijo mėgėjai dabar gali nusipirkti legaliai, o anksčiau patys susikonstruodavome. Šiuo metu tokių mėgėjų Lietuvoje yra apie 500", - pasakojo V.Mackevičius.

Norint suprasti, kaip trumpabangininkai gaudė kariškių pokalbius, reikia pasigilinti į šios "medžioklės" techninius principus. Kadangi trumposios radijo bangos, atsispindėdamos nuo žemės paviršiaus ir jonosferos, sklinda dideliais atstumais, jos gali nukeliauti tūkstančius kilometrų. Tačiau dalis lūžtančios bangos išsisklaido, tad įsijungęs radijo imtuvą nežinai, ką išgirsi. Toje vietoje, kur, pavyzdžiui, vakar kažkas kalbėjo, kitą dieną gali būti mirtina tyla. Kad galėtum susisiekti su kokiu nors radijo mėgėju iš tolimiausios šalies, reikia daugybės sutapimų: tarp abiejų turi būti stabilios, geros bangų sklidimo sąlygos, privalo sutapti abiejų stočių dažniai, abu tuo pačiu metu turi būti įsijungę radijo imtuvus. Ši azartiška "medžioklė" leidžia užmegzti ryšį ir pasikalbėti su visu pasauliu. Ir niekada nežinai, ką sužvejosi. Ypač tai žavėjo trumpabangininkus sovietmečiu, kai bendravimas su užsieniu buvo griežtai ribojamas.

Įsakymai ir raportai

"Dar 1990 metų pavasarį paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, kai iš AT buvo paprašyta pagalbos, kokią mes galėjome suteikti, pamenu, tada penkiese ir prisistatėme, - prisiminė V.Mackevičius. - Buvau tik grįžęs iš sovietų kariuomenės, kaip radijo technikas televizijos bokšte prižiūrėjau siųstuvus. Iš pradžių turėjome ne kariškių pokalbių klausytis, o jei prireiks, trumposiomis bangomis užtikrinti rezervinį ryšį su pasauliu. Telefonai tada tai veikdavo, tai neveikdavo - nežinia kas juos vis išjungdavo. Mes tada priklausėme Artūro Skučo vadovaujamam apsaugos skyriui ir buvome įsikūrę AT rūmuose."

Kol nereikėjo rezervinio ryšio su pasauliu, radijo mėgėjai pradėjo klausytis kariškių pokalbių. "Fiksavome, kur link jie juda, sekdavome jų veiksmus. Pokalbiai ypač suaktyvėdavo per kokias nors operacijas. Kai viskas ramu, kariškiai tik retkarčiais raportuodavo vieni kitiems apie padėtį saugomuose postuose," - pasakojo V.Mackevičius. Paklaustas, ar jie tada girdėjo ir saugumiečių pokalbius, nebuvo atviras: "Nedetalizuosiu. Sakykim, apskritai kariškių pokalbius..."

V.Čepulis prisipažino, kad jis turima technika galėjo klausytis tik kariškių pokalbių, kurie sklisdavo nuo 30 iki 75 MHz diapazonu. Saugumiečių pasiklausyti negalėjo, nes jie naudojo kitą diapazoną (per 130 MHz).

Užvirė kraujas

V.Čepulis AT rūmuose atsidūrė 1991 metų sausį. "Kai sausio 8 dieną po Vilnių pradėjo važinėti tankai, traiškyti automobilius, kai prasidėjo Spaudos rūmų ataka, kai čia sausio 11 dienos rytą peršovė savanorį gynėją Vytą Lukšį, tada ir užvirė kraujas, - prisipažino jis. - Tomis dienomis su studentais nuolat sukiodavausi prie rūmų, prie TV bokšto, pamenu, už paskutinius pinigus nupirkdavome benzino ir atveždavome pagaminę vadinamųjų molotovo kokteilių. AT rūmuose visur, išskyrus pirmo aukšto vestibiulį, buvo išklota kilimine danga. O ant tos dangos prikrauta garuojančių molotovo kokteilių. Visur tvyrojo benzino kvapas. Be to, daugybę dienų ir naktų žmonėms neišeinant iš AT rūmų nuo trinties atsirasdavo elektrostatinis krūvis. Pats mačiau, kai iš rūmų išėjusysis sveikinosi su aikštėje sutiktuoju, dėl iškrovos prietemoje net kibirkštys matydavosi. Kaip mes ten rūmuose visi tada neužsidegėm..."

1991 metų sausio įvykių dienomis V.Čepulis prisiminė patirtį, įgytą sovietų kariuomenėje, kurioje jis tarnavo nuo 1983 iki 1985 metų.

- Ar tai, kad anksčiau buvote sovietų kariuomenės karininkas, davė naudos lemtingais 1991 metais?

- Taip. Šiaurės miestelyje buvo dislokuota 107-oji motošaulių divizija, kurioje buvo 64-asis motošaulių pulkas. Aš to pulko batalione tarnavau ryšininku. Tarnybos patirtis buvo viena iš priežasčių, kodėl aš atsidūriau AT rūmuose. Turėjau planą. Kadangi mūsų pulkas prižiūrėjo Santariškių pamiškėje esantį amunicijos sandėlį, buvome atsakingi už ryšį tarp divizijos ir sandėlių. Dalis ryšio kabelio buvo nutiesta kartu su miesto komunikacijomis, dalis ėjo atvira lauko linija. Aš tai žinojau, planavau, kad pažeidus tą liniją būtų galima apsiginkluoti. O pasiėmus kalašnikovo automatų būtų galima gintis. Atbėgęs prie AT rūmų šį planą išdėsčiau tokiam barzdotam žmogui. Vėliau sužinojau, kad tai buvo Vincas Vyrukaitis iš AT gynybos štabo. Jis mane įstūmė į rūmus, kad dar kam nors išdėstyčiau šį planą. Jau net neprisimenu, ką jis sakė. Ir neprisimenu, kurią tai dieną buvo, nes laikotarpis nuo sausio 11-osios iki 14-osios buvo kaip viena ilga diena.

Įėjęs į rūmus nežinojau, nei kur eiti, nei į ką kreiptis. Pirmame aukšte radau laisvą kabinetą, ten ir apsistojau.

- O kaip pradėjote klausytis kariškių pokalbių? Juk tada į rūmus patekote tuščiomis?

- Turėjau tik "geležį" ir laužtuvėlį. Tame kabinete, kuriame įsitaisiau, suskambo telefonas. Tada, kol ryšys buvo neiĖjungtas, žmonės nuolat skambindavo visais AT rūmų numeriais. Paskambinęs vilnietis pasakė, kad jis girdi kariškių pokalbius. Iškart reagavau kaip ryšininkas, paklausiau, kuris diapazonas, dažnis. Žmogus pasakė nežinąs tokių dalykų, tik rankenėlę sukioja ir girdi. Jis man diktavo, o aš pradėjau tuos pokalbius užrašinėti ir skleisti, ieškojau, kam iš gynėjų vyresnybės atiduoti. Jau net neatsimenu, ar su tuo skambinusiu žmogum susitariau, ar dar iš kur nors atsirado viena kita radijo stotelė. Jei filmus vaikystėje apie karą žiūrėjote, tai gal pamenate tokias ant pečių kaip kuprines nešiojamas ryšio stoteles. Oficialiai jų nebuvo galima turėti, tačiau kas sugebėdavo, susiorganizuodavo. Tos stotelės buvo to paties diapazono, kaip ir kariškių. Jei būtų užtekę galios, planavau blokuoti jų ryšio kanalus.

Iš tų suneštų stotelių reikėjo pasidaryti antenų ūkį, kuris aprėptų visą diapazoną, kuriame galėjo sklisti kariškių pokalbiai.

Sėdėjau su didelėmis ausinėmis kaip koks triušis štabe ir klausydavausi, užrašinėdavau. Kai nespėdavau rašyti, rėkdavau šalia esantiesiems, jei kas būdavo svarbaus. Jie perduodavo kitiems. Taip ir dirbome. Atsimenu šaukinį "Fara-16", šis objektas vadovavo iš Šiaurės miestelio. Vėliau tapau rūmų gynybos štabo nariu.

Priešai nesislapstė

V.Čepulis ir V.Mackevičius įsitikinę, jog kariškiai nė neįtarė, kad rūmų gynėjai jų klausosi. "Man atrodo, kad jie taip pasitikėjo savo jėgomis, jog nelabai suko galvą dėl to, ar jų kas klausosi, - sakė V.Mackevičius. - Žemesnio rango kariškiai tiesiog dirbo savo darbą. Kartais bandydavo kalbėti kažkokiais slaptažodžiais, tačiau kai nuolat jų klausydavomės, perprasdavome, greitai tapdavo aišku, apie ką kalba. Jie naudojo fiksuotas radijo stotis, kurių bangas pagaudavome gana nesunkiai. Jei pakeisdavo dažnius, taip pat nebuvo vargo atsekti."

V.Čepulis pamena, kad iš pradžių kelias dienas transliavę atvirai, nesislapstydami, kariškiai vėliau, matyt, iš savo žvalgybos sužinoję apie gynėjų ryšininkus, pradėjo naudoti kitą, koduotą, ryšį.

- Tai kodėl iškart to nedarė?

- Ne kiekvienas tankas turi tokią ryšio kodavimo įrangą. Sovietų kariuomenėje, jei neklystu, ji buvo tik bataliono vado tanke.

- Ar tai, ką išgirsdavote, buvo aišku ir iškart suprantama?

- Jų slaptažodžiai visiems žinomi. Pavyzdžiui, "karobočka" (dėžutė) yra tankas ar šarvuotis. "Gruz" (krovinys) reiškia žuvusįjį. Apie tokį "krovinį" kariškiai raportavo ir prie radijo ir televizijos pastato, kai žuvo jų kareivis.

- Ar iš pokalbių supratote, kad ketinama šturmuoti AT rūmus?

- Kai buvo užimtas televizijos bokštas bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatas, jie gavo komandą grįžti į bazę. Vos išvengėme incidento, mat gynėjai bėgo jų padeginėti. Vieta patogi - kai tankai važiuoja tuneliu, nuo tilto prie AT rūmų galima į juos mėtyti molotovo kokteilius.

- Vyrų nebuvo galima sustabdyti?

- Supraskite, kartais ir kariuomenėje pasitaiko, kad įsakymai vėluoja. Tačiau, visa laimė, juos ten ant tilto sustabdė žmonės, mat laisvės norėta siekti taikiai.

- Ir mobiliųjų telefonų tada nebuvo.

- Jei ir būtų buvę, iš jų jokios naudos. Mobiliuosius visame mieste išjungti yra labai lengva. Kuo technika modernesnė, tuo ji labiau pažeidžiama.

Ką išdavė pokalbiai

- Ką išgirdote svarbaus, paneigiančio oficialiai sovietų kariškių platinamas versijas?

- Reikšmingas buvo kiekvienas išgirstas žodis. Nors jie teigė, kad šaudo tik tuščiais šoviniais, o kulkų žymės, esą mūsų smogikų provokacijos, tai buvo netiesa.

Taip, iš pabūklų šaudė tuščiais garsiniais šūviais, nuo kurių plyšinėjo ausų būgneliai. Iš automatinių ginklų šaudyta ir tuščiais, ir trasuojančiais, ir koviniais šoviniais. Tokius naudojo prie TV bokšto bei radijo ir televizijos pastato. Iš kur žinau? Girdėjau šovinių panaudojimo ataskaitą. Kai kalbėjo apie "cholostyje", tai aišku, kad tai tušti šoviniai. Tačiau leista naudoti ir kovinius: iš pradžių tuščius, o jei nepavyksta ar kyla grėsmė jiems, tada galima naudoti kovinius. Kaip kariškis žinau, kad kai šias skirtingas apkabas turi kareivis ar karininkas, tai jo teisė spręsti, kada jam grėsmė kyla ir kada jis jau gali šaudyti koviniais. Paprastai per kovines operacijas iškart būdavo dedama kovinė apkaba.

Be emocijų

- Kaip kariškiai reaguodavo į tragiškus įvykius? Ar nustebo prie AT rūmų išvydę tiek daug žmonių?

- Pokalbiai radijo ryšiu vyksta pagal griežtą reglamentą. Jokių emocijų. Be to, kas dedasi po tankų vikšrais, tankistai nemato. Įsivaizduokit, ką matytumėt užsimovę kibirą ant galvos ir prakirtę jame dvi skylutes? Panašiai tik tiek mato ir tankistas.

V.Mackevičius taip pat tikino, kad pokalbiuose radijo ryšiu jokių vertinimų nebuvo. "Kalbėta trumpai. Jokių interpretacijų. Taip ir greičiau, ir suprantamiau. Pavartoji kodinį žodį, ir viskas aišku, - pasakojo jis. - Tarnybiniu ryšiu dažniausiai komanduojama kareiviams ir raportuojama viršininkams."

- Nebandėte trikdyti kariškių ryšio?

- Po rugpjūčio pučo Maskvoje mes įrašėme Boriso Jelcino pasakytą kalbą: jis kariškius ragino nesikišti į Baltijos respublikose vykstančius įvykius. Vieną dieną iš senos kariškių radijo stoties (jau net nepamenu, iš kur mes ją gavome) nuo AT rūmų stogo tą kalbą paleidome tiesiai į sovietų tankus, pakartodami keletą kartų. Visą dieną taip dirbome. Kariškiai buvo nustebę. Juk B.Jelcinas buvo valstybės galva, aukščiausias vadas. Tada, pamenu, kariškiai, jau suprasdami, kad čia mūsų darbas, tik paklausdavo vieni kitų, ar girdėjo B.Jelciną.

Bilietas į gyvenimą

Turėtą planą AT rūmų gynėjus apginkluoti šautuvais iš Šiaurės miestelio divizijos ginklų sandėlio V.Čepulis įgyvendino.

- Kada pasinaudojote Šiaurės miestelio divizijos ginklų sandėliu?

- Jau vėliau, prieš prasidedant rugpjūčio pučui Maskvoje. Pavyzdžiui, aš per pučą jau turėjau ginklų tiek, kiek pats svėriau.

Sausio 13-ąją turėjome tik laužtuvėlių, mažo kalibro sportinių ar medžioklinių šautuvų. Kai kas, mačiau, buvo atsinešę perdarytų, sulituotų, gal net iš muziejų paimtų. Tokių eksponatų vamzdžiai būdavo pragręžti, kad nebūtų tinkami naudoti, tačiau žmonės - auksarankiai, mokėdavo tas skyles užtaisyti, užvirinti. Kiek žinau, buvo atkasti ir partizanų kadaise paslėpti ginklai. Po tuomete plenarinių posėdžių sale buvo įrengta šaudykla treniruotėms. Ten pašaudydavome.

- Iš kur šovinių gaudavote?

- Tai nebuvo problema. Turėjome keletą šaltinių. Nors su sovietų kariškiais vyko karas, ne paslaptis, dauguma jų prekiavo šoviniais. Moralinis jų veidas buvo visiškai papuvusio obuolio spalvos.

Žmonės atkasdavo ir partizanų šoviniŲ, tačiau jų parakas buvo nusilpęs, tad tekdavo restauruoti, į kiekvieną pripilti naujo. Šovinys vėl būdavo geras.

- Ir taip kiekvieną šovinį? Tai juk daug darbo?

- Na, taip. Jei norėdavai turėti šovinių, tekdavo jų pasidaryti. Kitaip būtų tekę šaudyti tuščiu. Čia tavo bilietas į gyvenimą.

Tada galiojo taisyklė - kiekvienas karys ginklu apsirūpina pats. Kitomis priemonėmis - taip pat. Dabar Seimo nariai net kanceliarinėmis priemonėmis aprūpinami, o tada viskuo turėjai pasirūpinti pats.

- O kaip ginklus, šovinius per kariškių pilną miestą atgabendavot į AT rūmus?

- Štai atsinešiau dar išsaugotą pažymėjimą. Kadaise organizuodami fizikų dienas FIDI, ant raudonų draugovininkų pažymėjimų organizacinio komiteto nariai buvom pasigaminę tokius humoristinius, skirtus FIDI šventei. Nusifotografavome apsirengę švarką, prisikabinę daugybę iš visur prirankiotų medalių. Čia ir užrašyta FIDI. Tačiau užtekdavo tokį parodyti kareivukui, aprėkti sumaišty ir praleisdavo, niekas nesuprato, ką reiškia FIDI. Pakakdavo, kad pažymėjimas raudonas. Ne paslaptis, kad dauguma mūsų buvusios plačiosios šalies pietinių kraštų brolių į kariuomenę pateko netyčia, kaip juokais buvo sakoma, nusileido nuo kalnų druskos nusipirkti, ir paėmė juos sovietai į kariuomenę.

Su šiuo pažymėjimu ne kartą pavyko patekti į Šiaurės miestelį, pabendrauti su tais, su kuriais buvo užmegztas ryšys. Taip ir iš ginklų sandėlio išsivežėme porą granatsvaidžių ir granatų prikrautų "Nivų".

- Nebijojote, kad omonininkai sustabdys ir patikrins?

- Pabandykite sustabdyti vyrus, kurie turi tiek ginklų!

Apskritai, kai vyrai pradeda kariauti, labai sunku sustoti. Karas turi savo žavesio. Suprantama, kol tavęs nenušauna. Kare atsiranda ir kitoks mąstymas.

- Ar daug rūmuose buvo tokių ryšininkų?

- Dar anksčiau AT apsaugos skyriaus vyrai viršutiniame rūmų aukšte, labai užsislaptinę, užsibarikadavę darė tą patį, ką ir mes, tik techniškai aukštesniu lygiu. Mes tik vėliau su jais susipažinome ir bendradarbiavome. AT ryšininkų užrašyti pokalbiai per apsaugos skyrių būdavo perduodami tiesiai AT pirmininkui.

- Ar nekonkuravote dėl informacijos pateikimo pirmumo su jais, anksčiau įsikūrusiais AT rūmuose? Nesiklausėte vieni kitų pokalbių?

- Pokalbius ir taip galėjome girdėti, nes jie buvo atviri, mes jų nekodavome nuo kariškių. Mūsų apsaugos kodas buvo lietuvių kalba, kurios jie nesuprato.

Vėliau, kai viskas nurimo, kartais ir pajuokaudavome, pavyzdžiui, vieni kitiems į dezodorantų flakonėlius prileidę ašarinių dujų atnešdavome.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"