TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Šnipai kine ir gyvenime

2012 04 09 11:26

Neseniai keletą dienų teko viešėti Berlyne. Savaitgalį tenykščiai draugai nusivežė mane į Glienicke miestelį, kur vyko savotiškos iškilmės - Šnipų tilto 50 metų jubiliejus. Vakarėlio šeimininkai buvo gerokai nustebę, kai jiems papasakojau, jog šio tilto istorijoje esama ir ryškių lietuviškų motyvų.

Prašmatnus plieninis praėjusio amžiaus pradžiai būdingos vokiškos architektūros tiltas per Hafelio upę Glienicke miestuke, greta Potsdamo, išgarsėjo tada, kai griuvo Berlyno siena ir Vokietija po penkiasdešimties metų pertraukos vėl susijungė į vieną valstybę. Iš viso trijų šimtų metų istoriją menantis tiltas, daug kartų griautas ir perstatytas, pagaliau tapęs svarbiu transporto mazgu, 1990 metais buvo įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.

Tačiau labiausiai šį tiltą išgarsino šaltojo karo laikotarpio slaptųjų tarnybų operacijos. Daugybę metų tiltas ir ši vieta rusams, kaip ir amerikiečiams, buvo ypač patogi delikačioms apsikeitimo šnipais procedūroms - čia, prie Potsdamo, ribojosi abiejų šalių okupacinės zonos, nustatytos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.

Prieš kelis mėnesius šio tilto fotografijas vėl platino viso pasaulio žiniasklaidos kanalai. Sukako lygiai penkiasdešimt metų nuo to laiko, kai ant tilto pirmą kartą buvo apsikeista rusų ir amerikiečių šnipais.

"Superžvalgai" Donatas Banionis ir Laimonas Noreika

Nukritus geležinei uždangai ir daugeliui anksčiau visiškai slaptų dalykų patekus į spaudą, Glienicke tvirtai įgavo naują - Šnipų tilto - vardą. Dabar tuo labai šauniai naudojasi kelionių po Vokietiją organizatoriai ir vietos barų bei viešbučių savininkai. Nors Lietuva tuo laikotarpiu buvo jau senokai okupuota ir iš politinio žemėlapio tarsi amžiams ištrinta teritorija, lietuviški pėdsakai, giliau patyrinėjus, pastebimi ir ant šio tilto bei kituose pasaulinio šnipinėjimo keliuose.

Prieš keturis dešimtmečius visus lankomumo rekordus tuometėje Sovietų Sąjungoje viršijo filmas apie superžvalgą Gordoną Lonsdeilą "Ne sezono metas", kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Donatas Banionis. Filmą nesunkiai galima rasti internete, ir smalsesni skaitytojai galėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip kino juostą pristato labai stambaus masto rusų šnipas Rudolfas Abelis. Jis su čia aptariamais dalykais taip pat glaudžiai susijęs. Žvalgybos žvaigždė, trumpam tapęs aktoriumi ir propagandininku, kaip ir dera tokiais atvejais, nusimelavo į pievas: anot jo, D.Banionio prototipas, sovietų žvalgas, didis kovotojas už taiką, demaskavęs bakteriologinio ginklo bandymus Jungtinėje Karalystėje, ne mažiau produktyvus rusų šnipas Kononas Trofimovičius Molodas, prisidengęs (keistas sutapimas) tais pačiais metais mirusio kanadiečio G.Lonsdeilo vardu, iš Šiaurės Amerikos persikraustė į Angliją. Įkūrė ten priedangos firmą, labai sėkmingai prekiaujančią kramtomosios gumos automatais. Ne mažiau sėkmingai perdavinėjo strategines žinias iš NATO povandeninių laivų bazės Portlande. Po šešerių metų tokios veiklos G.Lonsdeilas-K.Molodas, kaip filme, taip ir realiame gyvenime, britų žvalgybos 1961 metais buvo demaskuotas ir kartu su keturiais talkininkais pateko į kalėjimą. Iš 25 teismo jam skirtų nelaisvės metų rusų žvalgybos bosas kalėjime praleido vos trejus ir laimingai susiklosčius aplinkybėms Glienicke tilto viduryje buvo perduotas SSRS valdžios atstovams. Iš priešingos, amerikiečių okupacinės zonos, pusės tuo pačiu metu tiltą kirto britų agentas Edvardas Winas, kuris Centriniame Vladimiro kalėjime, Rusijos gilumoje, sėdėjo už dalyvavimą taip pat tuo metu garsiai Vakarų spaudoje skambėjusioje SSRS Aukščiausiojo Teismo myriop nuteisto GRU pulkininko Olego Penkovskio byloje.

Filme "Ne sezono metas" apsikeitimo momentas atrodo šiek tiek kitaip. Kadangi Glienicke tiltas tuomet buvo itin akylai saugoma vieta ir filmavimo grupės ten per patrankos šūvį niekas artyn neprileido, tarptautinio šnipinėjimo istorinis momentas buvo įamžintas kur kas kuklesnėmis meninėmis priemonėmis - betoniniu tiltuku, permestu per kažkokį melioracijos griovį nuošaliame pamaskvės kelyje. Ir štai ekrane žengia jaunas, gražus D.Banionis. Herojus puola į glėbį jo pasitikti atskubantiems čekistams, prieš tai stabtelėjęs ir rūsčiu žvilgsniu nužiūrėjęs taip pat vieną ryškiausių to meto kino žvaigždžių Laimoną Noreiką - laimingai laisvėn, tik į priešingą pusę skubantį šnipą Viną.

Beje, tikrajam šios istorijos personažui K.Molodui tolesnis gyvenimas susiklostė nekaip. Jis konsultavo D.Banionį ir kitus išgarsėjusio filmo kūrėjus, kurį laiką skaitė paskaitas ir netrukus, būdamas vos šiek tiek daugiau kaip keturiasdešimties metų, staiga mirė... ramiai grybaudamas miškely netoli namų.

Bet pirma negu D.Banionio personažo prototipas namo per Glienicke tiltą žygiavo minėtas R.Abelis, kuris už šnipinėjimą keletą metų praleido JAV kalėjime, o paskui buvo iškeistas į amerikiečių lakūną, kurio lėktuvą rusų raketos numušė žvalgybinio skrydžio metu virš Sibiro.      

Pulkininkas Williamas Fisheris su lietuvišku pasu

Viskas prasidėjo 1941 metais. Amerika ėmė siųsti pagalbą Sovietų Sąjungai vos ne tą pačią dieną, kai Vokietija pradėjo puolimą prieš ją. Tūkstančiai karo inžinierių, technikų, diplomatų, vertėjų, žurnalistų laivais, plaukiančiais per vandenyną pasiimti krovinių, skirtų armijai, plūdo į JAV. Ir, kaip vėliau paaiškėjo, tarp jų buvo būriai žvalgybos agentų, pradėjusių pinti milžinišką šnipinėjimo tinklą pačioje Amerikoje.

D.Banionio suvaidinta ir į ekraną perkelta šiek tiek išslaptinta šaltojo karo šnipų istorija ir pirmasis keitimasis šnipais įvyko  1962 metais ant Glienicke tilto.

Pulkininkas R.Abelis, kuris taip pat yra pulkininkas Williamas Fisheris, buvo viena ryškiausių SSRS žvalgybos asmenybių, veikusių praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje JAV. Kadangi jo biografijoje - ne tik darbas viename filme su D.Banioniu, bet ir rimtesnė lietuviška gija, pateiksime keletą šio išskirtinio šnipo gyvenimo faktų. Gimė jis Didžiojoje Britanijoje, iš Rusijos atvykusių politinių emigrantų šeimoje. Jo tėvas - iš Jaroslavlio gubernijos kilęs ir surusėjęs vokietis, caro laikais aktyviai dalyvavęs revoliucinėje veikloje. Motina kilusi nuo Saratovo, taip pat revoliucionierė. Jaunasis W.Fisheris vaikystėje puikiai mokėsi, buvo gabus tiksliesiems mokslams. Jam tai labai pravertė, kai vėliau teko domėtis taikomąja chemija bei atomo fizika.

1920 metais Fisherių šeima sugrįžo į Rusiją. 1922-aisiais šeimos atžala įstojo į komjaunimą. Laisvai kalbėjo angliškai, vokiškai, lenkiškai ir rusiškai, todėl įsitaisė Kominterno vykdomojo komiteto Tarptautinių ryšių skyriuje vertėju.

1927 metais dirbo OGPU (vienas iš ankstesnių KGB pavadinimų) Užsienio reikalų skyriuje. Vykdė svarbius žvalgybinius pavedimus dviejose Europos šalyse, buvo rezidentūrų radistas.

Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo diversantų - pogrindininkų, partizanų būrių rengimo darbe, ruošė radistus vokiečių okupuotose šalyse. Tada susipažino ir susidraugavo su Rudolfu Ivanovičiumi Abeliu, kurio vardą vėliau pasisavino operatyviniame darbe. Karo pabaigoje jis jau buvo saugumo majoras.

1947 metais iš Prancūzijos laivu į Kanadą atplaukė lietuvis Andrius Kajutis. Tiksliau tariant, tai buvo tik pasas R.I.Abelio kišenėje, nes tikrasis A.Kajutis, emigrantas, gyvenęs Detroite, kiek anksčiau netikėtai gavo leidimą aplankyti gimines Lietuvoje. Išvyko ir dingo kaip į vandenį.

O Rudolfas Ivanovičius po keleto metų sėkmingai legalizavosi Niujorke ir vadino save jau ne lietuviu iš Detroito, o fotomenininku Emiliu R. Golfu. Iš tiesų jis buvo sovietų žvalgybos rezidentas ir kontroliavo agentus bei jų vykdomas operacijas ne tik Niujorke, bet ir šiaurinėse bei centrinėse Amerikos srityse. Su Maskva bendravo pasitelkęs radiją  ir per ryšininkus. Dirbant JAV, jam buvo suteiktas KGB pulkininko laipsnis.

Federalinio tyrimų biuro (FTB) darbuotojai R.Abelį suėmė 1957 metų birželio 21 dieną Niujorke, kai jį išdavė iš Maskvos atsiųstas pagalbininkas. R.Abelis buvo apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas 30-čia metų kalėjimo. Kalėjo neilgai. 1962-ųjų vasario 10 dieną JAV jį perdavė Sovietų Sąjungai mainais į U-2 lėktuvo pilotą Gary Powersą ant Glienicke tilto, dalijusio Berlyną į Vakarų ir Rytų zonas.

Glienicke tiltas Berlyne tapo įžymybe

R.Abeliui JAV grėsė mirties bausmė. Teismas mirties bausmę pakeitė kalėjimu tik teisiamojo advokato Jameso Donovano dėka. J.Donovanas gerai žinojo šnipų gyvenimo užkulisius ir pats buvo su jais susijęs. Gindamas R.Abelį, jis sugebėjo įtikinti teismą, jog bus naudingiau, jei jo ginamasis sėdės kalėjime. Juk gali atsitikti taip, kad sovietai kada nors pagaus svarbų JAV šnipą, tada bus galima jais apsikeisti. 1964 metais advokatas išleido knygą "Nepažįstamieji ant tilto. Pulkininko Abelio byla", ir tuomet bylos detalės tapo plačiai žinomos.

1961 metais advokato idėja pamažu pradėjo virsti realybe. Tada amerikietis ir jo kolega iš Vakarų Vokietijos Wolfgangas Vogelis, kuris jau buvo žinomas tokių operacijų veikėjas, pradėjo derybas dėl apsikeitimo šnipais. Jie nusprendė, kad apsikeisti tinkamiausia vieta - ant Glienicke tilto.

Iki XX amžiaus pradžios tiltas per Hafelio upę buvo medinis. 1907 metais buvo pastatytas metalinis tiltas. 1945-aisiais artėjant frontui, jį sugriovė Vermachto kariai. 1961 metais, pastačius Berlyno sieną, tiltu, jungiančiu Vakarų Berlyną ir Potsdamą, galėjo naudotis tik kariai ir diplomatai. Netoliese esančioje Kampfmejerio viloje KGB ir "Stasi" (Rytų Vokietijos žvalgyba) pareigūnai apsikeisdavo agentais.

Ant šio tilto įvyko ne tik pirmasis bet ir paskutinis šaltojo karo metų apsikeitimas šnipais: 1986-ųjų vasario 11-ąją disidentas Natanas Ščaranskis kartu su dviem Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) ir Čekoslovakijos piliečiais buvo iškeistas į kelis šnipus, sulaikytus VFR.

N.Ščaranskis 1978 metais už tėvynės išdavimą ir antitarybinę agitaciją buvo nuteistas 13 metų laisvės atėmimo. JAV ir Sovietų Sąjungoje prasidėjo protestai dėl jo išlaisvinimo. Fotografijos ir vaizdo medžiaga apie šią operaciją apskriejo visą pasaulį, o Glienicke tiltas nuo to laiko iki dabar vadinamas Šnipų tiltu.

Parengė VIRGINIJUS MARTIŠAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"