TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Socialistinė revoliucija Lietuvoje: faktai ir versijos

2008 12 05 0:00
Grupė Lietuvos ir Baltarusijos vyriausybės narių. Tarp jų - M.Kalininas ir V.Mickevičius-Kapsukas (sėdi centre), antras iš dešinės stovi Z.Aleksa-Angarietis. Minskas, 1919 m.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Trumpam pamėginkime įsivaizduoti slogų sapną: kad šiandien, 2008-ųjų gruodį, mes vis dar tebegyvename sovietinėje Lietuvoje. Niekas viešai nemini šiemetinių iškilių sukakčių; Nepriklausomybės aktas, Atkuriamasis Seimas, pirmoji Konstitucija ar pirmoji Vyriausybė prisimenama nebent virtuvėse, klausantis iš už Altanto atplūstančių radijo bangų...

Tuo pat metu Lietuvoje laikraščiai ir žurnalai būtų pilni straipsnių, šlovinančių pirmosios Lietuvos socialistinės revoliucijos ir sovietų valdžios įkūrimo 90-ąsias metines. Šiandien, prisimindami tai, kas vyko anomis 1918 metų dienomis, galime sakyti, jog tai buvo viso labo saujelės Rusijos bolševikų emisarų mėginimas ant Raudonosios armijos durtuvų perkelti 1917 metų spalio perversmą į buvusios imperijos pakraščius. Toks pat nepavykęs, kaip ir mėginimai jėga užgrobti valdžią Vokietijoje ar kituose kraštuose, kurie tik vėliau bus pavadinti Rytų ir Vidurio Europa.

Paaiškinti, kodėl Lietuvoje tuomet pavyko socialistinė revoliucija, bandė ir nepriklausomos Lietuvos, ir sovietų istorikai. Pastarųjų požiūriu, dėl visko kalčiausi tuomet Lietuvoje užsilikę vokiečių interventai. Atmesdami interpretacijas, šį kartą tiesiog pažvelkime į datas bei faktus ir turėsime pripažinti, kad šiuo požiūriu jie yra ne tokie jau ir neteisūs. Revoliucinį komitetą ginkluotam sukilimui Lietuvoje rengti Rusijos komunistų partija sudarė dar lapkričio 10 dieną. Būtent tos dienos išvakarėse Lietuvoje jau buvo paskelbta apie pirmąją Augustino Voldemaro vyriausybę, o Vokietijoje įvyko tyli revoliucija, pavertusi kaizerinę imperiją Veimaro respublika ir niekais pavertusi bolševikų planus įvesti šioje šalyje savo tvarką. Lapkričio 11 dieną Vokietija kapituliavo sąjungininkams Vakaruose. Jos pasirašytoje Kompjeno paliaubų sutartyje be kita ko buvo numatyta, kad vokiečių kariuomenė kuriam laikui ne tik liks Lietuvoje bei kitose Baltijos kraštuose, bet, reikalui esant, apgins jas nuo galimo bolševikų puolimo.

Akistata su "Armija išvaduotoja"

Tą pačią dieną jau Lietuvos teritorijoje veikiantis vadinamasis karinis revoliucinis komitetas nutaria organizuoti komunistų kovos būrius Rusijos Raudonosios armijos pavyzdžiu. Vėliau paaiškės, kad tokiems veiksmams bolševikai Lietuvoje neturi jei jėgų, nei galimybių, tačiau kol kas bolševikų revoliucionierių ketinimai rimti. Jie neabejotinai tikisi pagalbos iš Sovietų Rusijos Vakarų armijos Vilniaus penktojo pulko, neva disponuojančio 2400 šautuvų ir 30 kulkosvaidžių. Už šio pulko nugaros stovi dar grėsmingesnė jėga: Vokietijai kapituliavus Vakaruose, Raudonoji armija žygiuoja besitraukiantiems vokiečiams įkandin. O Lietuvoje tėra gal šimtinė karininkų, karo gydytojų ir apie 50 savanorių kareivių. Tad spalio 28 dieną premjeras A.Voldemaras kreipiasi į Valstybės tarybą, informuodamas ją, kad Sovietų Rusija ketina atsiimti visas carinės imperijos valdytas teritorijas ir dėl to Lietuvai yra iškilusi mirtina grėsmė.

Valstybės taryba imasi skubiai organizuoti Lietuvos kariuomenę, kuri galėtų rimtai pasipriešinti šiai grėsmei. Juo labiau, kad kitą dieną po Lietuvos valstybės tarybos posėdžio, Sovietų Rusijos vadovas Vladimiras Leninas informuoja Raudonosios armijos vadovybę, jog Maskvoje jau sudaromos vyriausybės, kurios turi įtvirtinti sovietų valdžią Baltijos šalyse. Kaip tik tuomet Kremliuje pirmą kartą garsiai nuskamba idėja, jog taip padaryti galima tuomet, kai šiose šalyse Rusijos kariuomenė laikoma ne okupacine jėga, o armija išvaduotoja. Ir tik gerokai vėliau, daugiau nei po 20 metų šią doktriną įgyvendins talentingas V.Lenino mokinys Josifas Stalinas. "Armijos išvaduotojos" idėja, atrodo, pasiliko gyvuoti ne tik Lenino ir Stalino, bet ir pokomunistinėje Rusijoje. Jau mūsų laikais tą patvirtins riaušės, kilusios po Taline perkelto sovietų armijos kario paminklo.

Tačiau grįžkime į 1918 metų žiemos pradžią, kuomet Lietuvoje aktyviai reikštis ima ne tik bolševikai, bet ir tuomet dar jiems mirtinais priešais nespėję tapti eserai, vėliau pasivadinę Revoliucinių socialistų liaudininkų partija. Būtent šie veikėjai turėjo didelį pasisekimą šiaurinėje Lietuvos dalyje ir beveik paėmė į savo rankas vietos savivaldą, visiškai ignoruodami centrinę valdžią bei tvarkydamiesi čia taip, lyg tai būtų atskiros valstybės. Iš esmės jau gruodžio pradžioje artimos bolševikams jėgos buvo įsitvirtinusios didesnėje Lietuvos dalyje. Rusijos bolševikams tai buvo signalas nebedelsti.

Taigi, gruodžio 2 dieną į Vilnių slapta atvyksta pagrindinis šios istorijos personažas: V.Lenino emisaras Vincas Mickevičius-Kapsukas. Tas pats, kurio paminklas vėliau stovės prie dabartinės Vilniaus rotušės ir kurį, jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, budriai saugos sovietų šarvuotis. Tuomet jis bus tvirtai įsitikinęs, kad "darbininkų masės" Lietuvoje yra komunistų pusėje ir kad Vilniuje netrukus prasidės dideli įvykiai, tad drauge su Vilniuje tebeesančiais vokiečių kareiviais reikėtų steigti "raudonąją miliciją". Savaime suprantama, kad tokiam sumanymui įgyvendinti nepakaks nei idėjų, nei entuziazmo: jam reikalingi ir nemaži pinigai. Štai čia pasirodo dar vienas mūsų istorijos personažas, kurio vardas iki šiol nėra paminėtas. Aišku tik viena - šis V.Mickevičiaus-Kapsuko atstovas įgaliojamas vykti į Maskvą ir gauti ten šioms reikmėms 15 mln. rublių.

Sušaudytųjų manifestas

Nežinia, ar šie pinigai pasiekė Lietuvos bolševikų revoliucionierius, tačiau jau praėjus penkioms dienoms po jų vadovo V.Mickevičiaus-Kapsuko apsilankymo Lietuvos komunistų partijos centro komitetas išrenka komisiją, kurios tikslas - parengti vadinamąjį revoliucinės valdžios manifestą. Jame buvo skelbiama, kad Lietuvoje panaikinama tiek vokiečių karo administracija, tiek visos Lietuvos laikinosios vyriausybės suformuotos institucijos, o visa valdžia Lietuvoje pereina į darbininkų ir valstiečių tarybų rankas. Tačiau svarbiausia šiame dokumente buvo ne tai. Svarbiausia buvo manifesto nuostata, jog Lietuva savo valstybės gyvenimą kurs taip pat, kaip Sovietų Rusija ir "eis su ja ranka rankon". "Tegyvuoja vienybė su RTFSR!" - toks buvo svarbiausias Lietuvos "revoliucionierių" šūkis. Šioje istorijoje įdomus ir kitas faktas: vietos komunistų "Manifestą" V.Mickevičius-Kapsukas Maskvoje derino su J.Stalinu - žmogumi, vėliau tragiškai nulemsiančiu beveik visų jo signatarų likimą: beveik visi jie, išskyrus Lietuvos "revoliucionierių" vadovą ir dar porą žmonių, 1938-1940 metais bus sušaudyti.

Tačiau kol kas visi šie žmonės tebėra labai reikalingi Rusijos planų įgyvendinimo įrankiai. Be abejo, visi supranta, kad "grupė draugų" šių planų neįgyvendins savo jėgomis, tad vos pradėjus rengti minėtą manifestą, Raudonojoje armijoje vyksta rimtas pergrupavimas. Prieš Lietuvą Maskva sutelkia apie 18 tūkst. karių, apginkluotų ne tik kulkosvaidžiais, bet ir artilerijos pabūklais ir net karo lėktuvais. Maždaug du milijonus rublių sovietų valdžia skyrė ir raudoniesiems partizanams, turėjusiems veikti Lietuvos kariuomenės užnugaryje.

Padėtis Vilniuje darosi labai pavojinga. Ją komplikuoja ir tai, kad gruodžio viduryje vokiečių okupacinės administracijos nebelieka ne tik sostinėje, bet ir mažesniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, o prie šalies sienų grėsmingai artėja Raudonosios armijos daliniai. Kita vertus, net ir traukdamiesi vokiečiai kaip įmanydami trukdė Lietuvos vyriausybei organizuoti tinkamą gynybą nuo ateinančių bolševikų, o tuo metu Vilniuje jie veikė jau visiškai atvirai.

Ir pagaliau 1918 metų gruodžio 16 dieną komunistai paskelbia sudarantys Vilniuje Lietuvos laikinąją darbininkų ir valstiečių vyriausybę bei įvedantys šalyje sovietų valdžią. Reikia pažymėti ir tai, kad ši V.Mickevičiaus-Kapsuko ir Zigmanto Aleksos-Angariečio sudaryta vyriausybė laikė save atskaitinga tik Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos centro komitetui, kuris buvo tiesiogiai pavaldus Kremliui.

Ši žinia labai nudžiugina V.Leniną ir J.Staliną. Gruodžio 18 dieną atvykę į Daugpilį Lietuvos "revoliuciniai vadovai" gauna jų telegramą, kurioje siūloma kuo greičiau "išlaisvinti Vilnių". Gruodžio 22 Leninas pasirašo dekretą, kuriuo pripažįsta "sovietų Lietuvos respublikos" nepriklausomybę ir pažada jai visokeriopą pagalbą. Dar po poros dienų dekretus pripažinti pagal vieną scenarijų visose trijose Baltijos šalyse įgyvendintus bolševikų perversmus patvirtina oficiali aukščiausioji Rusijos valdžia: darbininkų tarybos vykdomasis centro komitetas. Galiausiai, sovietų oficiozas "Izvestija" atskleidžia tikruosius revoliucijos eksporto tikslus. "Estija, Latvija ir Lietuva yra tiesioginiame kelyje iš Rusijos į Vakarų Europą ir dėl to yra kliūtis mūsų revoliucijai. Ši skirianti siena turi būti sunaikinta", - toks atviras pareiškimas buvo išspausdintas šio dienraščio gruodžio 25 dienos numerio redakcijos skiltyje. Po poros metų ta pati bolševikų Rusija bus priversta trauktis ir pripažinti jau kitokios Lietuvos nepriklausomybę. Tas pats nutiks ir vėliau, jau mūsų laikais, tačiau iki to laiko istorija dar ne kartą patvirtins, kad šiuose žodžiuosi slypi labai daug tiesos.

Tai, kokie buvo tuometinės Rusijos tikslai liudijai net ir tai, jog ten, kur nepavykdavo suorganizuoti jokios komunistų organizacijos, ją įsteigdavo rusų kariuomenė. Taip gruodžio 27 dieną nutiko Utenoje, kurią užėmę Pskovo divizijos pulkai organizavo "revoliucinį komitetą" ir pavedė jam vykdyti visus okupantų pavedimus.

Be abejo, 1918-1919 metų "socialistinę revoliuciją Lietuvoje" galima interpretuoti įvairiai, tačiau net ir sovietinė propaganda negalėjo paneigti, jog galiausiai ji nepasisekė. Per šį laiką bolševikai niekur ir niekuomet nebuvo įsitvirtinę ilgam, o juo labiau - visoje Lietuvos teritorijoje. Vienintelis jų ramstis tuo metu buvo trapus karinis pranašumas. Per pirmąsias 1919 metų savaites vėliavą Vilniaus Gedimino pilyje vos spėdavo keisti: sausio 1-2 dienomis Vilniaus Darbininkų deputatų tarybą išvaikė lenkų legionieriai, o ankstyvą sausio 2-osios rytą Lietuvos ministrų kabinetas vos suspėjo į paskutinį Kauno link išvykstantį vokiečių traukinį. Vilniaus priemiesčiuose lenkai kovėsi ir su rusų bolševikais, ir su besitraukiančiais vokiečiais. Galiausiai, pastariesiems visiškai pasitraukus iš Vilniaus, jau Trijų Karalių šventės ryte virš Gedimino pilies vėl suplevėsavo raudona vėliava. Pskovo divizijai užėmus Vilnių, sausio 7 dieną į sostinę atsikraustė V.Mickevičiaus-Kapsuko vadovaujama "revoliucinė Lietuvos valdžia". Ji ėmėsi nacionalizuoti stambesnes įmones, uždraudė parduoti ir pirkti žemę, tuo pačiu nacionalizuodama bažnyčių, vienuolynų ir stambesnių ūkininkų nuosavybę - kitaip sakant, buvo elgiamasi grynai pagal bolševikinės Rusijos pavyzdį. Labai greitai, jau vasario pradžioje bolševikinė valdžia parodys vietą ir naiviems inteligentams, valstybės, tautos ar savo idealų labui sutikusiems dirbti ar bendradarbiauti su jų valdžia. "Buržuaziniai inteligentai" ir daugelis ne komunistų netrukus bus apkaltinti "klastinga oportunistine politika" ir išvyti iš vyriausybės, bet kokia opozicinė spauda - uždrausta. Režimas uždraus bet kokius didesnius nei penkių žmonių susibūrimus gatvėse, o galiausiai - vėl sugrąžins mirties bausmę, panaikintą pirmosiomis jo egzistavimo dienomis. Mirties bausmę galėjo skirti Vilniaus revoliucinis tribunolas, kuriama kaltinamasis neturėjo teisės į advokatą, o tribunolo nariai privalėjo vadovautis ne įstatymais, o kažkokia neapibrėžta "socialistine teisine sąmone ir revoliucine sąžine".

Pirmasis kraujas

Tačiau tokia tvarka galiojo tik Vilniuje ir kitose Raudonosios armijos kontroliuojamose Lietuvos vietovėse. Tuo metu Kaune rezidavo Laikinoji Lietuvos vyriausybė, kurią de facto jau buvo pripažinusios kai kurios Vakarų šalys. Tad bolševikams reikėjo skubiai rengtis lemiamam žygiui - žygiui į Kauną. Taigi, vasario 4 dieną septyni Raudonosios armijos daliniai pajuda laikinosios sostinės link. Tūkstantį karių sudarančios Pskovo divizijos tikslas - užimti Kauną ir pasiekti sieną su Rytprūsiais.

Auštant vasario 8-osios rytui bolševikų būrys prie Kėdainių esančiame Taučiūnų kaime užklumpa ir apšaudo nedidelę, keliolikos Lietuvos savanorių žvalgų grupę. Šis susišaudymas įeis į istoriją kaip pirmasis lietuvių ir sovietų bolševikų karinis susidūrimas. Lygiai taip pat į istoriją tą rytą bus įrašytas ir Povilas Lukšys - pirmasis nepriklausomybės kovose žuvęs Lietuvos savanoris. Žadėta vokiečių pagalba atskubėjo tik vakarop, tad didžiausią bolševikų smūgio jėgą teko atlaikyti lietuvių kariams. Po poros dienų bendros lietuvių ir vokiečių pajėgos buvo nustumtos Kėdainių link ir priverstos pereiti į gynybą. Kauno apsuptis iš šiaurės buvo likviduota.

Nuo šios dienos "socialistinės revoliucijos Lietuvoje" eigą galima tiesiogiai sieti su fronto suvestinėmis. Prasidėjus pavasariui, bolševikai ėmė išsikvėpti ne tik prieš lietuvių puolimą - balandžio 20 dieną, Lietuvos pajėgoms jau artėjant prie Vilniaus, klausimą netikėtai ir dramatiškai išsprendė lenkai, staigiu smūgiu užimdami Lietuvos sostinę ir tuo pradėdami jau visai kitą istoriją.

O tuo metu Vilniuje rezidavusiai bolševikų sudarytai Lietuvos ir Baltarusijos SSR vyriausybei teko skubiai kraustytis į Minską. Vasario 27 dieną sukurtas nenusisekęs projektas, išgyvenęs mažiau nei pusmetį, faktiškai žlugo. Čia vertėtų prisiminti, kad lietuviška šios sąjunginės valstybės, turėjusios apimti Lietuvos ir Baltarusijos socialistinių valstybių dalis su buvusiomis Minsko ir Vilniaus gubernijomis, dalis jau tada liko tik tuščias žodis. Nors vadinamojo Litbelo sostinė buvo įkurdinta Vilniuje, tarp 15 šios valstybės komunistų partijos centro komiteto narių pateko tik du lietuviai: jau ne kartą minėti V.Mickevičius-Kapsukas ir Z.Angarietis. Beje, abu jie dėl nenusisekusios revoliucijos netrukus ims kaltinti vienas kitą. Ir greičiausiai abu bus teisūs, nes Z.Angariečio Rusijos pavyzdžiu parengta žemės reforma iš tiesų sukėlė milžinišką nepasitenkinimo bangą kaime. Komunistai tuomet neleido ardyti dvarų, siūlė valstiečiams steigti komunas ir dirbti juose drauge, o kaimo žmonės norėjo kuo greičiau gauti nuosavos žemės sklypą. Tad greitai net smulkiausius ūkininkus revoliucinė valdžia priskyrė nepatikimųjų kategorijai.

Kaip jau minėjome, sovietiniais laikais ši nesėkmės versija bus nutylėta, kaip nepatogi: tuomet netiko pripažinti, jog bolševikai su savo idėjomis neturėjo jokios atramos didesnėje Lietuvos visuomenės dalyje. Nors paties Z.Angariečio teigimu, revoliuciją kelti Aleksote prie Kauno buvo pasirengę 5, Panemunėje - 3, Garliavoje - 1, Ukmergėje - 10, Kaišiadoryse - 7 komunistai. Taigi sovietinė istorija revoliucijos nesėkmę iš esmės aiškino vokiečių kariuomenės talka lietuvių "buržuaziniams nacionalistams". Atmesdami interpretacijas, ir mes turėtume atsižvelgti į faktą, kad bolševikų nesėkmes frontuose iš esmės nulėmė vasario ir kovo mėnesiais puolimą pradėję vokiečiai, kuriems tuomet talkino tik Povilo Plechavičiaus vadovaujami partizanų būriai. Tačiau būtent jie davė pagrindą ir savanorių daliniams, ir būsimajai Lietuvos kariuomenei, 1919 metų rudenį išstūmusiai bolševikus iš Lietuvos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"