TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Soldino mįslės minimas

2008 07 17 0:00
Lakūnai S.Darius ir S.Girėnas. 1933 m.
LŽ archyvo nuotrauka

Steponas Darius ir Stasys Girėnas prieš 75-erius metus leidosi į skrydį per Atlantą, tačiau didvyriškas žygis baigėsi tragiškai. Šiandien - jų žūties dieną - minima ir Pasaulinė lietuvių vienybės diena.

"Darius ir Girėnas/ Narsūs vyrai buvo,/ Perskridę Atlantą/ Vokietijoj žuvo", - tuoj po lakūnų žygdarbio skambėjo Lietuvos kaimuose, miestuose ir miesteliuose apie S.Dariaus ir S.Girėno didvyrišką skrydį ir mįslingą žūtį.

Savo testamente (Lietuvoje išspausdintas žurnale "Kūno kultūra ir sveikata", 1933 m. liepos 20 d.) lakūnai rašė: "Mes skrisime į Lietuvą... Bet jei Neptūnas ir galingasis audrų Perkūnas mums bus rūstūs - pastos mums kelią į Jaunąją Lietuvą ir pašauks "Lituanicą" pas save, tada Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis aukotis ir pasirengti naujam žygiui, kad audringųjų vandenynų dievai būtų patenkinti Tavo pastangomis, pasiryžimu ir nekviestų Tavęs į Didįjį Teismą..." (čia ir toliau citatų kalba netaisyta - red.).

Audringųjų vandenynų dievai S.Dariui ir S.Girėnui kelio nepastojo. Nugalėję Atlantą, nuskridę 6261 kilometrą, jie žuvo prie pat Tėvynės slenksčio - skristi jiems tebuvo likę 652 kilometrai. Šis lietuvių skrydis - vienas tiksliausių to meto aviacijos istorijoje. Jie pasiekė antrą rezultatą pasaulyje pagal skridimo tolį ir lėktuvo išbuvimo ore laiką. Tai buvo paskutinis skridimas per Atlantą be radijo įrenginių ir net be parašiutų.

Užsienio spauda lakūnų žuvimą vadino vienu tragiškiausių aviacijos istorijoje. "Tačiau jų žygdarbis liudija, kiek pasiryžimo ir drąsos, atkaklios valios ir nepalaužiamos energijos turi lietuvių tauta", - rašė tų dienų Švedijos spauda.

Gimtinė Žemaitijoje

S.Darius ir S.Girėnas gimė ir augo Žemaitijoje. Čia jie praleido vaikystę, čia skleidė sparnus jų pirmosios svajonės pakilti į dangaus aukštybes. "Aš ten gimiau, ten basas po laukus ir miškus bėgiojau, - rašė prieš skrendant į gimtąjį kraštą kapitonas S.Darius (Lietuvoje išspausdinta savaitraštyje "Šaltinis", 1933 m. liepos 29 d.). - Ten, parietęs savo galvelę, sekiau padangėmis skraidančius paukščius ir galvojau, kad turbūt labai gera ir smagu iškilti taip aukštai ir plasnoti iš vietos į vietą. Nei kojos pavargsta, nei akmenys, nei dilgėlės į jas duria...

Tai buvo tik naivios kūdikio svajonės. Bet šiandien jos virto realybe. Aš jausiuos laimingiausias žmogus pasaulyje, kuomet "Lituanicoje" pasieksiu savo pirmų svajonių kraštą ir nusileisiu į jo svetingą, artimą ir malonų prieglobstį." Sunku pasakyti, kada kilo S.Dariui idėja perskristi Atlantą. Gal 1927 metais, kai jis, išvykdamas iš Lietuvos į Ameriką, draugams pasakė: "Aš iš Amerikos parskrisiu." Pakeliui, Paryžiuje, jis matė, kaip džiūgaujanti minia sveikino amerikiečių lakūną Charlesą Augustą Lindberghą, kuris pirmasis labai tiksliai perskrido vandenyną ir per 33 valandas atskrido iš Niujorko. Gal ir tai stiprino troškimą nugalėti Atlantą.

Susipažino Amerikoje

Amerikoje S.Darius susipažino su baigusiu aviacijos kursus S.Girėnu, ir šis sutiko būti jo kelionės per Atlantą draugu. Prieš skrydį leitenantas S.Girėnas rašė (išspausdinta minėtame savaitraštyje): "Jei kas paklaustų, koks yra mano didžiausias noras, ambicija, atsakyčiau - perskristi Atlantiką. Netikėjau, kad man pasitaikys laimė tai padaryti. O štai dabar netrukus išauš ta diena, kuomet pradėsiu tą svajonę vylinti... Nuo 1924 metų skraidžiau be pertraukos. O dabar - į kelionę per Atlantiką."

1932 metais S.Darius ir S.Girėnas už savo santaupas nusipirko lėktuvą "Belanca". Kelionei per vandenyną jį reikėjo rekonstruoti. Lėšų tam neturėjo. Tų metų vasarą Amerikos lietuvių spaudoje S.Darius ir S.Girėnas viešai pranešė apie savo pasiryžimą skristi iš Niujorko į Kauną: "Dar niekas nėra tiesiai, nenusileisdamas nuskridęs iš Amerikos į Lietuvą. Tad mes esame pasiryžę tai atlikti... Susidėję visus savo pinigus, nusipirkome lėktuvą. Taigi, tam istoriniam žygiui esame paaukoję visą savo turtą ir aukojame visas savo jėgas. Atlikome patys tik tai, ką galėjome. Būtinai reikalingų lėktuvui įrengimų įsigyti patys jau neįstengiame. Todėl nuoširdžiai prašome visų Amerikos lietuvių kolonijų organizacijų vadus pasitarus sudaryti mūsų skridimui per Atlantą remti komitetą... Iš savo pusės mes iš anksto dėkojame Jums už paramą ir pagalbą."

Pakrikštytas "Lituanica"

1933 metais gegužės 6 dieną Čikagoje skrydžiui parengtas lėktuvas iškilmingai buvo pakrikštytas "Lituanica". "Lituanica" - ne vien mūsų nuosavybė ir viltis, - kalbėjo lakūnai. - Ji priklauso visiems, kurie aukojo, o mūsų likimas priklauso nuo jos likimo."

1933 metų liepos 15 dieną 5 val. 24 min. (11 val. 24 min. Lietuvos laiku) iš Beneto aerodromo Niujorke "Lituanica" pakilo į savo didįjį žygį. Jau vien jos, sunkiai pakrautos (lėktuvas svėrė 1240 kg, pakrovus - 2410 kg), pakilimas laikomas vienu sunkiausių žygių to meto aviacijoje.

Žurnalas "Naujoji Romuva" 1933 metų liepos 30 dieną apie "Lituanicos" išskridimą rašė: "Išskrido netikėtai ir tyliai, nes nebuvo gavę iš U.S.A. leidimo. Gauti buvo sunku, kadangi neturėjo reikalingų ir būtinų tokiai kelionei daiktų - radijo aparatų ir net parašiutų, be kurių šiandien paprastai nė iš aerodromo nesikeliama. Šie daiktai būtų galima buvę įtaisyti, jei Lietuvoje bent kas būtų pasirūpinęs kokia nors rinkliava ar parama, bet kažkaip nedovanotinai buvo užmiršta."

Lietuvos konsulas Niujorke P.Žadeikis atsiuntė telegramą (išspausdinta dienraštyje "Rytas", 1933 m. liepos 15 d.): "Lakūnai Darius ir Girėnas šįryt penktą valandą išskrido Kaunan. Artimai keturiasdešimt valandom praėjus laukite ankstyvą pirmadienį. Vadinasi, maždaug pirmadienį 2-3 valandą nakties."

Aerodromas tuščias

"Iš sekmadienio į pirmadienį naktį, sustaugus sirenai 24.30 val., visas Kaunas plaukė į Aleksotą - aerodromą, kad sutiktų mūsų lakūnus, kartu ir savo brolius, atlikus tokį garbingą žygį, -prisimindamas tą vidurnaktį 1933 metų liepos 18 dieną rašė dienraštis "Dienos žodis". - Valandos slinko... tūkstantinė minia ėmė nerimauti, lyg jausdama savo širdy lakūnų tragišką ir sau taip skaudžią nelaimę. Aišku, ir autoritetingų žinių kaip nėra, taip nėra. Apie 3 val. ryto ima lyti lietus, o apie 4 val. jau ir visai smarkiai. Dangus, lyg pranašaudamas liūdną ir skaudžią žinią, niaukėsi vis tamsyn ir tamsyn. Žmonės tokiais sunkiais žingsniais išsiskirsto. Aerodromas tuščias... Miestas, ir tas toks liūdnas."

2.30 val. "Eltos" korespondentas Berlyne pranešė, kad "Štargardo policija patvirtinusi, jog virš Štargardo miesto buvo girdimas stiprus lėktuvo dūzgimas tarp 22 ir 23 val., bet nei lėktuvo, nei jokios šviesos nebuvo matyti, kadangi labai žemai kaboję debesys. Spėjama, kad lėktuvas skridęs labai žemai, nes motorų ūžimas buvo labai garsus. Iš antros pusės į paklausimą telefonu Štetino aerodromas atsakė, patvirtindamas, kad sekmadienį tarp 22 ir 23 val. jokio reguliaraus lėktuvų susisiekimo tarp Štetino ir Štargardo nepalaikoma. Tokiu būdu reikia spėti, kad girdėtas virš Štargardo mašinos ūžesys galėjo būti nuo nenuolatinio lėktuvo."

Tai buvo "Lituanica". Neaišku, kodėl nuo Štargardo tokie patyrę lakūnai pasuko priešinga nei jiems reikėjo kryptimi. Kaip reikalingi tada buvo radijo aparatai, kurių S.Darius ir S.Girėnas neturėjo. Dar labiau jie buvo reikalingi lėktuvui netikėtai atsidūrus virš Berlincheno koncentracijos stovyklos. Oro policijos majoras Hattendorfas, kuriam buvo pavesta atlikti kvotą, konstatavo: "Berlinchene jie porą kartų perskirdę ratu darbo stovyklą. Skrisdami leidę bengalinę šviesą, kuri gana aiškiai nušvietusi darbo lagerį." Tikėtina, jog S.Darius ir S.Girėnas manė, kad tai aerodromas, ir leido šviesas, prašydami nusileisti. "Patys vokiečiai sako, - 1933 metų rugpjūčio 26 dieną rašė "Lietuvos žinios", - kad mūsų lakūnai pasirodė ant stovyklos, kuri yra saugoma, ir kad buvę manyta, jog tai buvo lenkų lėktuvas (vad. - nedraugingas). Iš to užsienių spauda jau daro išvadą, kad vokiečiai išsigandę ir pavartoję "apsigynimą"."

Kodėl skubėta?

Tame pačiame laikraštyje buvo rašoma: "Abejojimų kelia nepaprastas skubotumas, kokiu lakūnų lavonai, nelaukiant būtinų tokiu atveju ekspertų, specialistų apžiūrėjimo buvo išjudinti iš vietų, iš tos padėties, kuri buvo katastrofos pasekoje ir kuri buvo vienas iš svarbiausių laidų nustatyti jų katastrofos priežastis: lavonai, į nieką neatsižvelgiant, paskubomis buvo paimti iš vietos ir tuom atimtas galimumas padaryti vieną svarbiausių katastrofos ekspertizių."

Laikraštyje minimi daugelio užsienio šalių laikraščiai, kuriuose buvo rašoma, jog lakūnų lavonai paimti iš katastrofos vietos, nes juose buvo pašovimo žymės.

S.Dariaus ir S.Girėno "kūnai buvo pašarvoti Soldino kapų koplyčioj, kur garbės sargybą ėjo ir tvarkos žiūrėjo hitlerininkai" ("Naujoji Romuva", 1933 m. liepos 30 d.).

Apie paskutines "Lituanicos" skrydžio minutes parodė Kuhdamo kaime gyvenantis 21 metų darbininkas Herbertas Griebenas: "Liepos 17 d. apie 0.30 val. stovėjau apie 50 m į šiaurę nuo viešbučio ir išgirdau iš šiaurės rytų krypties žemai skrendančio motoro ūžesį. Lėktuvas, kuris turėjo šviesą, skrido pirmiau iš šiaurės pro Kuhdamą, paskui pasuko į pietus maždaug link Rozentalio ir vėl pasuko į rytus ir turbūt bus perskridęs Telling ežerą. Nuo ten daugiau lėktuvo šviesos aš nebemačiau, bet motorą dirbant dar ir toliau girdėjau. Per trumpą laiką, maždaug 1-2 min., o gal dar mažiau, išgirdau labai smarkų smūgį. Smūgio balsas išsisklaidė tarp kalniukų ir miškų, ir todėl sunku buvo nustatyti smūgio kryptį. Kadangi tuo laiku ir motoras nutilo, nusprendžiau, kad lėktuvas nukrito. Buvo labai tamsu - be žvaigždžių ir labai debesuota, taip pat smūgio vietos aš tiksliai nežinojau, todėl nutariau neiti lėktuvo ieškoti. Šiandien iš ryto lėktuvą rado grybautojos."

Gabeno pirmąjį paštą

H.Griebeno parodymai itin svarbūs - jis nurodė gana tikslų "Lituanicos" katastrofos laiką, oro sąlygas ir kad lėktuvas skrido su šviesomis. Jie paneigia Vokietijos oficialių asmenų netikslius teiginius. 1933 metų liepos 18 dieną "Eltos" korespondentas iš Berlyno perdavė "Wolffo" agentūros komunikatą: "Nelaimė atsitikusi apie 2 val. nakties. Vienas ūkininkas, kuris gyvena arti Kuhdamo, apie 2 val. nakties girdėjo baisų trenksmą, bet nieko negalėjo daryti dėl didelės tamsos ir smarkaus lietaus."

Tačiau H.Griebenas, kaip citavau, parodė, kad katastrofa įvyko ne apie 2 val. nakties, o apie 0.30 val., be to, buvo debesuota, o ne smarkiai lijo.

"Pasiteiravus Reicho oro laivyno ministerijoje, - rašoma tame pačiame "Eltos" pranešime, - buvo pareikšta nuomonė, kad lėktuvas žuvęs gali būti todėl, kad dėl didelės tamsumos jis skridęs žemiau, negu lakūnai iš tikrųjų norėjo, ir dėl migloto oro jis galėjęs užkliūti už medžių viršūnių ir trenktis į žemę. Daugelis medžių aplink yra sulaužyta."

Lėktuvas skrido su šviesomis, nors buvo debesuota. H.Griebenas jas matė gan netrumpą laiką. Todėl lakūnai medžių negalėjo nematyti. Bet svarbiausia - "nelaimės vietoje rastas "Lituanicos" paštas, kurį lakūnai spėjo išmesti, bijodami jo sunaikinimo" ("Naujoji Romuva", 1933 m. liepos 30 d.). Jei lakūnai būtų atsitiktinai užkliuvę už medžių viršūnių, pašto išmesti jau nebūtų spėję. Stebėtinai šaltakraujiškas lakūnų poelgis paskutinėmis gyvenimo akimirkomis, pasitinkant jų suvoktą neišvengiamą žūtį. "Lituanica" gabeno pirmąjį oro paštą iš Amerikos į Lietuvą - laiškus iš Niujorko, Bruklino, Čikagos.

Gyvybės buvo užgesusios

Kaip teigė H.Griebenas, pirmosios "Lituanicą" rado grybautojos. Kuhdamo kaimo gyventoja, 41 metų darbininkė Anna Rozental katastrofos dieną liudijo: "Šiandien rytą apie 4 val. 45 min. aš su savo abiem dukterim išėjau į mišką grybauti. Kai tik mes ten atėjom, iš tolo pamatėm, kad kažkas guli, bet mes iš pradžių pamanėm, kad Hitlerio jaunuomenė turi sau palapines pasidariusi, ir mes nuėjome kita kryptimi. Vėliau miške sutikom moterį Urban, aš jai savo įsitikinimą pranešiau ir mes kartu tuojau nuėjom į tą vietą atgal ir radom nukritusį lėktuvą... Aš tuojau pasiunčiau savo vyresniąją 14 metų dukterį pas mėsininką Adolfą Zimmermaną, kad iš ten praneštų telefonu eiguliui Schrioderiui. Tuojau susirinko ir daugiau Kuhdamo gyventojų, tarp jų ir šaltyšius (Gemeindevorsteher) Martenas, kuris pasirūpino apsauga."

Vokietija negrąžino Lietuvai apie trečdalio lėktuvo dalių, nes kai kurios esą dingusios. "Žinant vokiečių stropumą ir disciplinuotumą, žmonės, kiek girdėt, netiki, kad taip paprastai tos lėktuvo dalys galėję dingti", - rašė "Lietuvos žinios" 1933 metų rugpjūčio 26 dieną.

Čia daug reiškiantis A.Rozental, pirmosios radusios lėktuvą, parodymas - buvo pasirūpinta jo apsauga. Nė vienu žodžiu liudytoja neužsiminė, kad kas nors lėktuvo dalis būtų iš katastrofos vietos nešęs.

Liepos 18 dieną "Eltos" korespondentas iš Soldino pranešė, kad, be kitų kapitono S.Dariaus daiktų, buvo rastas dar einantis laikrodis. Be to, dar degė maža kišeninė lemputė. Lakūnų širdys, deja, lėktuvą radus, jau neplakė, jų gyvybės buvo užgesusios.

Benzino netrūko

Dar viena Vokietijos pareigūnų lėktuvo katastrofos versija - "Lituanica" norėjo nusileisti dėl benzino stokos ("Lietuvos žinios", 1933 m. rugpjūčio 26 d.). Lietuvoje sudaryta komisija katastrofos priežastims ištirti konstatavo: "Po katastrofos sparniniame bake rasta dar apie 50 litrų benzino, kurio būtų užtekę dar arti valandos skristi, o jeigu benzino po katastrofos ir visai nebūtų rasta, tai iš to vis vien negalima būtų daryti išvados, nes plyšus benzino bakams, aišku, benzinas gali ištekėti iki lašo. Išvadoje tenka konstatuoti, kad hipotezė apie benzino trūkumą yra neįtikėtina."

Visiškai neįtikima, jog vokiečių pareigūnai, tyrę katastrofos vietą, nepastebėjo bake esančio benzino. Todėl jų peršama jau visiškai nepagrįsta katastrofos versija kelia nedviprasmiškų abejonių dėl lakūnų žūties priežasties.

Dėl "Lituanicos" katastrofos priežasčių ypač sunerimo Amerikos lietuviai. Lietuvos įgaliotasis ministeris JAV Bronius Kazys Balutis, praėjus net trims mėnesiams po "Lituanicos" katastrofos - 1933 metų rugsėjo 16 dieną - pranešime Lietuvos užsienio reikalų ministeriui rašė, kad Amerikos lietuvių spaudoje skelbiami laiškai iš Lietuvos, kuriuose teigiama, jog Lietuvos vyriausybė tikrųjų katastrofos davinių neskelbia ir neskelbs, bijodama kiršinti Vokietiją, nes lakūnai esą pašauti. "Čia lietuvių presos, organizacijų ir atskirų asmenų spaudimas yra toks didelis, kad galų gale Amerikos lietuvių advokatų draugija Čikagoje pasiėmė varyti katastrofos tyrinėjimą per Amerikos Vyriausybę. Šiomis dienomis aš gavau iš tos draugijos raštą, kuriuo prašoma manęs duoti jiems bet kurių sugestijų šioje byloje. Ką aš galiu jiems duoti ar patarti, pats neturėdamas nė žodžio...

Aš pakartoju dar sykį, kad juo ilgiau bus tylima, juo daugiau bus daroma žalos Lietuvos Vyriausybei ir pačiai Lietuvai."

Tyrė karo chirurgai

Praėjus daugiau nei trims mėnesiams po S.Dariaus ir S.Girėno žūties, Lietuvos ekspertai paskelbė išvadas apie "Lituanicos" katastrofos priežastis: "Katastrofa įvyko dėl sunkių atmosferinių sąlygų, prie kurių prisidėjo motoro veikimo defektai."

S.Dariaus ir S.Girėno mirties priežastį buvo pavesta ištirti karo chirurgui, anatomijos profesoriui Jurgiui Žilinskui ir karo gydytojui, teismo medicinos profesoriui Kaziui Oželiui. 2005 metais Lietuvos nacionalinis muziejus parengė ir išleido Jurgio Žilinsko "Atsiminimus". Knygoje Ksavera Rūtelė Žičkytė straipsnio "Nugalėję lemtį" skirsnyje "Dariaus ir Girėno byla" rašo: "Žilinskas žuvusiųjų kūnus parsivežė į Anatomijos institutą. Mėnesį tyrinėjo žaizdas ir nustatė, "kad kūnai sužaloti, daug žaizdų, bet jos apvalios. Žaizdos susisiekia. Atrodytų, kad jos jau šovinių padarytos."

J.Žilinskas ir prieš mirtį (mirė JAV 1957 m.) neabejojo savo išvadų teisingumu. Jis turėjo didelę chirurgo praktiką karo fronte ir ligoninėse. Per savo rankas buvo praleidęs tūkstančius sužeistųjų. Tačiau jis norėjo, kad išvadas patvirtintų ir profesorius K.Oželis. Reikėjo pasirašyti bendrą protokolą. Tada išvados galėjo padaryti įtaką politikams... Su didele nuoskauda J.Žilinskas rašė: "Oželis atėjo, neapžiūrėjo žaizdų, mojo ranka ir išėjo." Netrukus J.Žilinskas gavo protokolą, kurį privalėjo pasirašyti. Jame buvo teigiama, kad lakūnai žuvo avarijos metu. Tą protokolą buvo pasirašęs profesorius K.Oželis. "Kas bus, tas bus, aš nepasirašysiu, - rašo J.Žilinskas, - ir nepasirašiau..." Ir savosios mirties akivaizdoje jis džiaugėsi išlaikęs principingumą, atvirai sakęs tiesą".

"Lituanicos" katastrofos ekspertizės akte J.Žilinsko pavardė iš viso neminima. Jame rašoma: "Gydytojų specialistų pranešimu (pulk. K.Oželio pridėtas laiškas) lakūnų kūnuose nerasta jokių pašovimų žymių, ir bendrai pėdsakų, kurie duotų pagrindo kokiems nors įtarimams apie pašovimą." Kalbėdamas apie Dariaus ir Girėno žygdarbį ir jų tragišką žūtį, J.Žilinskas ne kartą sakė: "Nelaiminga tauta, kuri negali apginti savo orumo."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"