TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sovietinės imperijos akys ir ausys

2014 09 05 6:00
Per pokalbį su Eduardu Ševardnadze 2011 metų rugsėjo 1 dieną Tbilisyje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jie vadinti generalgubernatoriais. Disidentinės spaudos lyginti su cariniais muravjovais. Kas buvo ir kokias funkcijas okupuotoje Lietuvoje bei kitose buvusiose sovietinėse respublikose atliko iš Maskvos siųsti kompartijų antrieji sekretoriai, tyrinėjo istorikas dr. Saulius Grybkauskas.

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas S. Grybkauskas šiemet baigia 2012 metais pradėtą projektą "Sovietiniai generalgubernatoriai. Kompartijų antrieji sekretoriai Sovietų Sąjungos respublikose". Atlikti moksliniai tyrimai - vieninteliai šioje srityje tarptautiniu mastu. Planuojama išleisti monografija - pirma tokia išsami mokslinė studija apie antruosius sekretorius, kaip labai reikšmingą sovietinės imperijos politinę pareigybę.

Kontroliuoti ir suvaldyti

"Ar būtum Moldovoje, Kazachstane, Gruzijoje, Estijoje, visur lengvai atpažįsta antruosius sekretorius. Žmonės sako, kad žino, kas buvo tie generalgubernatoriai, ir mato bendrumą. Antrųjų sekretorių institucija buvo visose Sovietų Sąjungos respublikose, išskyrus pačią Rusiją, kuri neturėjo net atskiros partijos, bei slaviškas Baltarusiją ir Ukrainą. Labai įtakingas antrojo sekretoriaus pareigas eidavo iš centro siųsti žmonės. Jie turėjo prižiūrėti, kaip dirba vietiniai partiniai funkcionieriai, juos kontroliuoti ir nuolat informuoti Maskvą apie padėtį respublikoje", - pasakojo dr. S. Grybkauskas.

Anot jo, atlikti tyrimai leido įsiskverbti į pačią sovietinę sistemą ir apimti visą Sovietų Sąjungos valdymą kaip politinę erdvę, Maskvos, Kremliaus santykį su imperijos pakraščiais, nacionalinėmis respublikomis - kiek jas galėjo kontroliuoti, suvaldyti, kiek sugebėjo gauti patikimos informacijos apie tikrąją padėtį.

Mokslininkas susidomėjo kompartijų antraisiais sekretoriais dar rašydamas daktaro disertaciją "Pramonės valdymas sovietinėje Lietuvoje 1965-1985 m.: įtampos ir konfliktai". Į vietinę nomenklatūrą įtrauktų atvykėlių iš Maskvos vaidmuo, pasak istoriko, iškilo tyrinėjant lietuviškos nomenklatūros pastangas apginti savo interesus, gyventojams aktualesnes ūkio plėtros kryptis, kai centras siekė kuo labiau plėtoti sąjunginio pavaldumo pramonę.

Apie antruosius sekretorius daug kalbėta. Ar iš tikrųjų jie buvo tokie įtakingi ir galingi, S. Grybkauskas ėmė tyrinėti per podaktarinę stažuotę. Tada apsiribojo Lietuva, joje dirbusiais antraisiais sekretoriais. Vėliau aprėpė visą sovietinę imperiją.

"Antrųjų sekretorių institucija atsirado tiesiogiai iš Maskvos įgaliotinių. Pavyzdžiui, Lietuvoje per pirmąją okupaciją 1940 metais Stalino įgaliotinis buvo Nikolajus Pozniakovas. Prasidėjus antrajai okupacijai 1944 metais įkurtas VKP(b) CK biuras Lietuvai, vykdęs šalies sovietizaciją ir daręs, ką norėjo. Jam dvejus metus vadovavo Michailas Suslovas, buvęs aukščiau už Antaną Sniečkų, pirmąjį sekretorių, ir, žinoma, už antrąjį sekretorių rusą, atsiųstą iš centro", - pasakojo tyrinėtojas.

Istorikui Sauliui Grybkauskui unikali tyrinėjimų tema leido įsiskverbti į pačią sovietinę sistemą ir apimti visą Sovietų Sąjungos valdymą kaip politinę erdvę. / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Antrųjų sekretorių institucija tai vienoje, tai kitoje respublikoje ėmė kristalizuotis tik šešto dešimtmečio pradžioje. Vietinė partinė valdžia, pavyzdžiui, A. Sniečkus Lietuvoje, jų nenorėjo ir stengėsi visaip išvengti. 1953 metais Lavrentijus Berija, po Stalino mirties įgavęs labai didelę įtaką ir pusmečiui tapęs Sovietų Sąjungos vadovu, antrųjų sekretorių praktiką, tuo metu taikytą tik Baltijos respublikose, atšaukė. Kai L. Berija buvo sušaudytas, dar trejus metus antraisiais sekretoriais buvo vietiniai kadrai. Pavyzdžiui, Motiejus Šumauskas - Lietuvoje. 1956 metais keičiantis politinei situacijai, Maskva vėl pradėjo ieškoti būdų, kaip labiau paimti kontrolę į savo rankas. Trumpas laisvesnis politinis laikotarpis baigėsi.

Nikitai Chruščiovui siekiant suvaldyti imperijos pakraščius, vėl pradėti siųsti antrieji sekretoriai iš centro. Lietuvoje pasirinkta dingstis, pasak istoriko, - neva labai prastas žemės ūkis. Kolchozų sistema nepasiteisino, 1955-ieji buvo baisiausi metai Lietuvos žemės ūkiui per visą XX amžių - arti bado ribos. Tačiau Maskva rado pasiteisinimą, kad lietuviai nemoka dirbti, todėl reikia stiprinti kadrus, ir atsiuntė antruoju sekretoriumi žemės ūkio specialistą Borisą Šarkovą.

Tuo pat metu pasinaudojus sudėtingais nacionaliniais santykiais antrasis sekretorius nusiųstas į Azerbaidžaną. Pamažu antrieji sekretoriai iš Maskvos atsirado dvylikoje respublikų. Armėnija 1979 metais buvo paskutinė. Kaip patikslino tyrinėtojas, 1986 metais labai trumpam - tik pusmečiui - antrasis sekretorius iš Maskvos buvo paskirtas ir į Baltarusiją. Ukrainai jau Michailo Gorbačiovo valdymo laikais pavyko išvengti tokių Maskvos bandymų, nors SSKP CK sekretorius ir politinio biuro narys Jegoras Ligačiovas, antrasis žmogus partinėje hierarchijoje, buvo sumanęs, kad tokią pareigybę reikia turėti visur.

1987-1988 metais antrųjų sekretorių sistema pradėjo irti. Ir vėl - nuo Lietuvos. Antrasis sekretorius Nikolajus Mitkinas buvo išsiųstas atgal į Maskvą. Jį pakeitė Vladimiras Beriozovas iš Lietuvos.

Vieno lizdo paukščiai

„Iš Maskvos siunčiamas antrasis sekretorius turėjo būti išėjęs tam tikrus mokymus. Visi jie - vieno lizdo paukščiai. Dauguma dirbo viename partinio aparato skyriuje, kur buvo mokomi, kaip reikia valdyti šalį, nes tas SSKP CK skyrius kontroliavo visas nacionalines respublikas. Pavyzdžiui, Baltarusijos ir Pabaltijo sektorius stebėjo padėtį Baltijos respublikose, - aiškino istorikas. - Žmonės, išėję tokią mokyklą, dirbę instruktoriais, inspektoriais, sektoriaus vedėjais, puikiai pažinojo tą regioną ir žinojo, ko nori Maskva. Iš tikrųjų buvo daug niuansų, kuriuos reikėjo suprasti: ko iš tiesų pageidaujama ir kaip konkrečiu atveju elgtis.“

Išvykę dirbti į respublikas antrieji sekretoriai palaikė glaudžius ryšius su centriniu aparatu Maskvoje, buvo tarsi jo vietininkai. Šias pareigas ėjo vidutiniškai penkerius metus. Lietuvoje ilgiausiai išbuvo Valerijus Charazovas - nuo 1967 iki 1978 metų. Absoliutus rekordininkas būtų Nikolajus Belucha, Latvijoje antrojo sekretoriaus pareigas ėjęs 15 metų, nuo 1963-iųjų iki mirties.

Paprastai antrieji sekretoriai po kelerių metų grįždavo į Maskvą ir gaudavo kitą postą, nes nenorėta, kad jie pernelyg pritaptų respublikose ir nebegalėtų tinkamai atlikti kontrolės funkcijos. Tokių atvejų būdavo. „Lokalizuoti“ antrieji, pasak tyrinėtojo, gerai sugyvendavo su vietine nomenklatūra, kartu medžiodavo, turėjo puikų, komfortišką gyvenimą.

Pavyzdžiui, Lietuvoje geriausiai prisitaikė Nikolajus Dybenka, antrojo sekretoriaus pareigas ėjęs nuo 1978 iki 1986 metų. Lietuviškai neišmoko, tačiau apsimetė, kad supranta, ir partijos biuro posėdžiuose, kaip prisimena amžininkai, sėdėdavo be ausinių. Nevengdavo taurelės, pasėdėdavo ir su kolūkių pirmininkais, ir su partine vadovybe. Rasdavo kontaktą su vietine nomenklatūra. Buvo sukalbamiausias. Antano Barkausko, Vlado Būtėno, kitų buvusių veikėjų atsiminimuose rašoma, kad N. Dybenka puikiai sutarė su pirmuoju sekretoriumi Petru Griškevičiumi ir sudarė tartum tandemą. Kai P. Griškevičius vengdavo skambinti į Maskvą, pavesdavo N. Dybenkai spręsti lietuviškos nomenklatūros klausimus.

Antrųjų tinklas

Vis dėlto antrasis sekretorius, kaip pabrėžė tyrinėtojas, niekada negalėjo būti savas. Visi žinojo, kad atvažiuoja tam tikrai užduočiai atlikti. Jį galima priimti, su juo bendrauti, jam paklusti, tačiau jis čia - laikinas. Neišvengiamas vaidmenų konfliktas: kontrolierius, išlikdamas pašaliečiu, turi gauti patikimos informacijos Maskvai. Vietiniai, oficialiai to nerodydami, gali pradėti izoliuoti. Kokiais kanalais iš centro atvykęs antrasis sekretorius gaudavo patikimos informacijos? Jam padėjo vadinamųjų antrųjų asmenų sistema.

Kiekviename mieste ar rajone bent vienas partinis sekretorius, pirmininko pavaduotojas turėjo būti rusas, nebūtinai atvykėlis. Antruosius asmenis siejo ypatingas ryšys. Pavyzdžiui, antrasis sekretorius turėjo puikius santykius ne su KGB pirmininku Juozu Petkevičiumi, o pirmuoju pavaduotoju Pavelu Vorošilovu.

Dar dirbdami Maskvoje būsimieji antrieji sekretoriai gerai pažinojo savo kadrus, nes kuravo tas respublikas, ir atvykę galėjo greitai užmegzti tinklus patikimai informacijai gauti. Ją perduodavo valdžiai Maskvoje skambindami vyriausybine linija.

Su Valerijumi Charazovu 2010 metų kovą Maskvoje. / Asmeninio archyvo nuotrauka

„Nutarimų šviesoje“

„Atrodytų, kad taip ir vyko sovietinės imperijos valdymas, tačiau jis iš tikrųjų buvo kur kas sudėtingesnis, - sakė S. Grybkauskas. - Antrasis sekretorius buvo ne tik kontrolierius, bet ir vietinės nomenklatūros tam tikras komunikacinis kanalas su Maskva. Per antrąjį sekretorių, pavyzdžiui, A. Sniečkus ar juo labiau P. Griškevičius, palaikęs puikius santykius su N. Dybenka, galėjo sužinoti, ko iš tikrųjų Maskva nori, ką reiškia kuris nors priimtas nutarimas ir kokiu lygiu į jį reikia reaguoti.“

Antrieji sekretoriai iš centro buvo labai svarbi partinio valdymo sąlyga, kad ir vietiniai būtų įtraukti į valdymą. Pavyzdžiui, 1958 metais latviai partiniame suvažiavime pareiškė nepasitikėjimą antruoju sekretoriumi Filipu Kašnikovu, jis buvo atšauktas į Maskvą. Iš Latvijos archyvo medžiagos istorikas sprendžia, kad latviams išsirinkus vietinį antrąjį sekretorių įvyko susišnekėjimo trukdis. Latvių komunistas jau neturėjo tokių ryšių su Maskva kaip jo pirmtakas rusas, ir akivaizdžiai matyti daromų politinių sprendimų klaidos, nes nebenuspėjama, ko nori N. Chruščiovas. Galiausiai po metų, 1959-aisiais, įvyko Latvijos partinės vadovybės valymas. Buvo pakeista visa vadovybė ir pirmuoju sekretoriumi paskirtas Maskvai labai palankus funkcionierius Arvydas Pelšė.

„Sovietinė sistema buvo labai unitarinė, įtvirtintas vadinamasis demokratinis centralizmas, kai centre priimtas politinis sprendimas turėjo būti atkartotas pagal griežtą hierarchiją iki pat pirminių partinių organizacijų gamyklų cechuose. Tačiau ta „nutarimų šviesa", kaip tuomet sakydavo, nebuvo taip paprasta "apšviesti" respubliką, sudaryti atitinkamas vietines sąlygas, o vėliau ideologiškai pateikti, kaip čia viskas puiku, kad lenininis Komunistų partijos CK biuras žino, kas yra geriausia visoms respublikoms“, - kalbėjo istorikas.

Lietuvių išsiųstas į šiaurę

Antrieji sekretoriai turėjo didelę įtaką ir galią respublikose, tačiau jiems vis dėlto reikėjo rasti būdą, kaip sutarti su pirmaisiais sekretoriais, nes jei kildavo didelis konfliktas, greičiausiai ne pirmasis, o antrasis sekretorius lėkdavo iš posto, būdavo atšaukiamas į Maskvą. Toks, pasak S. Grybkausko, buvo politinis žaidimas. Pirmasis sekretorius visada turėjo teisę pasakyti: atšaukite, nes nerandame bendros kalbos. Maskva deklaravo partinę vienybę ir nebuvo galima rodyti vidinių konfliktų liaudžiai.

Generolas majoras Pranas Petronis (iš kairės), LKP CK antrasis sekretorius Valerijus Charazovas, LKP CK sekretoriai Algirdas Ferensas ir Antanas Barkauskas, LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius 1975 metais Vilniuje. / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

"N. Chruščiovo valdymo metais Lietuvoje antruoju sekretoriumi buvęs Borisas Popovas dažnai konfliktuodavo su A. Sniečkumi. Tuo metu paties A. Sniečkaus politinės akcijos buvo labai menkos, ir B. Popovas, matyt, tuo naudojosi, tačiau vis tiek buvo atšauktas Maskvos. Kaip prisimena Justas Vincas Paleckis, tarp lietuvių tada sklandė toks juokas, kad B. Popovas yra pirmasis rusas, kurį lietuviai išsiuntė į šiaurę. Jis buvo paskirtas Archangelsko srities pirmuoju sekretoriumi“, - pasakojo tyrinėtojas.

Prieš bendrą priešą

Prasidėjus Atgimimui ir perestroikai, iš centro siunčiamų antrųjų sekretorių sistema po truputį ėmė byrėti. Antraisiais sekretoriais pradėta rinkti vietinius komunistus, nors Maskvos aparatas tam labai prieštaravo, norėjo turėti savo atstovus informatorius. Pavyzdžiui, Lietuvoje liūdnai pagarsėjęs N. Mitkinas, laikęsis, pasak istoriko, kietos J. Ligačiovo linijos, kad nacionalinėse respublikose reikia tvarkytis kuo griežčiau, 1988 metų spalio mėnesį pirmą kartą sovietų okupacijos metais prieš SSKP CK valią LKP CK daugumos narių nutarimu buvo atleistas iš pareigų. 1988 metų rugsėjo 28 dieną jo iniciatyva ir LKP CK pirmojo sekretoriaus Ringaudo Songailos pritarimu prieš taikaus mitingo Vilniuje dalyvius buvo panaudoti specialūs SSRS vidaus kariuomenės daliniai.

S. Grybkausko manymu, priešprieša antrajam sekretoriui ir neapykanta konkrečiai N. Mitkinui padėjo lietuviškai nomenklatūrai prisidėti prie Atgimimo, leido susivienyti iš tautos kilusiam Sąjūdžiui ir nacionalinei komunistų vadovybei.

„Jie irgi gavo progą pasakyti, kad yra nepatenkinti situacija: Maskvos diktatu, kišimusi į ūkio reikalus, ekonominiu nesavarankiškumu, - kalbėjo tyrinėtojas. - Galima tik įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei 1988-1989 metais jiems būtų buvę pasakyta eiti lauk su visais mitkinais. Būtų buvę šluojami ir Algirdas Brazauskas, ir Lionginas Šepetys, ir net žemesni partiniai. Nežinia, kaip Maskva būtų reagavusi, tikriausiai iš karto įsikišusi. Rasta vienybė prieš bendrą priešą buvo labai reikalinga turbūt pačiu gražiausiu mūsų istorijoje tautinio atgimimo laikotarpiu.“

„Tėvynainių gynimo“ ištakos

Sovietinės imperijos griūties metais antrieji sekretoriai, pasak istoriko, pirmieji išbandė vadinamąją tėvynainių gynimo programą. N. Mitkinas galbūt nebuvo pionierius ir veikė ne savo iniciatyva, tačiau jausdamas, jog mažėja įtaka ir slysta politinė parama, pradėjo tokį politinį žaidimą, kad antrasis sekretorius turi ginti rusakalbius. Taip Maskva reagavo į tautinį atgimimą, bandydama jį suvaldyti ir per savo vietininką.

Kaune viešintys SSKP CK organizacinio partinio darbo skyriaus sektoriaus vedėjas Nikolajus Dybenka (trečias iš dešinės) ir LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius bei juos lydintys asmenys Kauno "Garbės ženklo" ordino F. Dzeržinskio staklių gamyklos viename ceche 1975 metais. / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

„Ankstesni antrieji sekretoriai Lietuvoje, pavyzdžiui, V. Charazovas ar N. Dybenka, vengdavo etninio akcento, kad remdamiesi vien rusais nebūtų atstumti lietuvių. Deklaruota vienybė, internacionalizmas. N. Mitkinas jau atvirai ieškojo rusakalbių paramos, - kalbėjo tyrinėtojas. - Čia būtų tarsi ištakos tos "tėvynainių gynimo" programos, kuri dabar Vladimiro Putino taikoma Ukrainoje.“

Padėję išsilaikyti imperijai

Dr. S. Grybkauskas medžiagą tyrinėjimams rinko Lietuvos, Latvijos, Estijos, Gruzijos, Kazachstano, Rusijos archyvuose. Lietuvoje mokslininkas kalbino sovietmečiu aukštas pareigas ėjusius veikėjus A. Brazauską, Justą Paleckį, Vytautą Astrauską, Vilių Kazanavičių ir kitus. Maskvoje darė interviu su V. Charazovu (jis mirė pernai vasarą). Vienas įtakingiausių politikų sovietinėje Lietuvoje išsaugojo savo užrašus ir per penkis susitikimus išsamiai papasakojo, koks buvo to meto politinis gyvenimas. Pavyzdžiui, kaip po A. Sniečkaus mirties į pirmojo sekretoriaus postą buvo renkamas P. Griškevičius: kaip kalbino žmones ir tarėsi su Maskva, kokia kandidatūra tinkama. Pasak tyrinėtojo, V. Charazovas gerai žinojo, kaip tuo metu buvo priimami sprendimai, charakterizavo daugelį to laikotarpio veikėjų.

Latvijoje įdomus susitikimas buvo su Vitalijumi Soboliovu, nuo 1986 iki 1990 metų ėjusiu antrojo sekretoriaus pareigas, ir su N. Beluchos, buvusio antruoju sekretoriumi iki mirties 1978 metais, sūnumis. Gruzijoje tyrinėtojui pavyko padaryti interviu su Eduardu Ševardnadze. Prieš tapdamas Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministru M. Gorbačiovo valdymo metais jis buvo Gruzijos kompartijos pirmuoju sekretoriumi. Nuo 1972 iki 1985 metų, galima sakyti, valdė Gruziją. Antrasis sekretorius tuo metu buvo Genadijus Kolbinas. Vėliau jis paskirtas pirmuoju sekretoriumi Kazachstane ir ten 1986 metais kilo neramumų, pralietas net kraujas, nes pirmieji sekretoriai visada buvo vietiniai.

„Norėjau suprasti, kaip tokia sovietinė politika buvo įmanoma, kas tą sistemą palaikė, kaip tokia valstybė kaip Sovietų Sąjunga galėjo tiek ilgai egzistuoti, - kalbėjo S. Grybkauskas. - Aišku, buvo daug svertų: nafta, kiti gamtos turtai, karinė galia, KGB, tačiau kaip valstybė galėjo išsilaikyti pačių politinės erdvės pradmenų, santykių valdymo požiūriu. Pavyzdžiui, dokumentai, iš Lietuvos ar Latvijos siųsti į Maskvą, kartais tiesiog juokingi: traktorininkas pasako, kad palaiko komunistų valdžią, sveikina Leonidą Brežnevą ir peikia Kinijos Mao Zedongą. Tikras cirkas, sugalvotas Maskvai. Ir vis dėlto ta imperija kažkaip egzistavo, buvo kanalų, kurie teikė daugiau ar mažiau patikimą informaciją: KGB, žmonių skundai. Tačiau patikimiausias informacijos kanalas turbūt buvo antrieji sekretoriai, Maskvos akys ir ausys, įtakingiausi centro agentai respublikose.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"