TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sovietinio laikotarpio tyrinėtojas: žiaurūs vaizdai veikė, nes buvo neįprasti

2013 11 15 15:40

Sovietų karo laikų ideologijos propaganda – tai neapykantos simfonija, kurią atliekančio orkestro instrumentuotė buvo tobulai suderinta. Praėjusio amžiau ketvirtame-penktame dešimtmetyje žmonės visai kitaip reagavo į žiaurus vaizdus, matomus nuotraukose, filmuose ar plakatuose, nei mes dabar, kai juos galime matyti kasdien per televiziją ir internetu iš viso pasaulio. 

Dėl to menas prasidėjus karui tapo tokia paranki įtakos priemonė, kuria galima buvo kreipti žmonių mąstymą ir elgesį, kaip tik norisi.

Apie šias įžvalgas penktadienį Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute „Neapykantos menas: humaniškumo ir žiaurumo ribos sovietų karo laikų kultūroje“ pasakojo vienas žymiausių sovietinio laikotarpio tyrinėtojų Jevgenijus Dobrenko, Rusų ir slavų kultūrų studijų departamento Sheffieldo universitete vadovas.

Iki Antrojo pasaulinio karo sovietiniame mene buvo būdingas tam tikras sterilumas, o žiaurumas, mirtis, kančia, buvimas auka – tabu, kalbėjo J.Dobrenko. Vėliau įvyko esminiai pokyčiai tiek literatūroje, poezijoje, muzikoje, tiek tapyboje, plakatų mene, filmuose. „Karas visiškai pakeitė vaizduojamus dalykus. Meno strategija dabar buvo fokusuojama į maksimalią naudą režimui“, – sakė J.Dobrenko. O režimui reikėjo mobilizuoti masių mąstymą kovai su vokiečiais. „Mūsų menas turi nacionaliniu mastu nešti patriotinę ideologiją“, – buvo nuspręsta.

Pirmieji žymus karo laiko plakatai simbolizuodavo matriarchatą, kuris asocijuotas su tėvyne. Kita plakatų „rūšis“ žymėjo „didingą Rusijos istoriją“, nacionalinę garbę.

Jau filme „Alexander Nevsky“ (1938 metai) yra prievartavimai, vaikų deginimas laužuose, žudymai. Jeigu prieškarinė ideologija rėmėsi į rusiškumą, tautiškumą, vaizdinius, „kaip viskas turėtų būti“, tai karo laiko persiorientavo į atavistinius instinktus, tokius, kaip neapykanta. „Taip baisūs mirties, kančios vaizdai, kurių kaltininkai „vokiečių monstrai“, tapo dalis meno strategijos, kurios vykdymą prižiūrėjo struktūros“, – dėstė J.Dobrenko. Agresijos žinutė, transliuojama žiūrovui, turėjo vaizdinį paversti veiksmu.

„Šiandien baisūs vaizdai mums yra kasdienybės dalis dėl televizijos ir interneto. Masinės žudynės, žiaurumai yra tarsi normalus dalykas. Pavyzdžiui, šiomis dienomis galime matyti daugybę baisių vaizdų iš Filipinų. Tačiau tokie vaizdai turėjo visai kitą poveikį 1940-aisiais. Jie buvo skirti iššaukti baimę, asmeninį susirūpinimą, kuris galiausiai mobilizuojamas ir virsta masiniu veiksmu“, – sakė istorikas tyrinėtojas.

Jis pateikė ir itin ryškų pavyzdį, 1941 metais darytą nukankintos mirusios aštuoniolikmetės sovietų partizanės Zojos Kosmodemianskajos (po mirties paskelbtos Sovietų Sąjungos heroje) nuotrauką. „Šioje nuotraukoje nauja yra tai, kad auka tarsi priartinta prie stebėtojo, ji individualizuota, ir stebėtojas negali atsiriboti nuo matomos mirties. Tai sukelia siaubą, šoką ir net tam tikrą transą“, – pasakojo J.Dobrenko. Jis pažymėjo, kad tuo metu vyravo sporto ir karo nuotraukos. Sportininkų nuotraukos, jų kūnų atvaizdai nebūdavo individualizuojami, o Zojos nuotrauka buvo viena pirmųjų žymių, kurioje taip individualizuota kentėjusi ir mirusi auka (nuotrauką galite pamatyti čia, perspėjame – nuotraukoje mirusi moteris po egzekucijos).

Kaip vieną ryškiausių agresiją mobilizuojančių ir šią energiją režimui reikiama kryptimi nukreipiančių poezijos pavyzdžių istorikas auditorijai leido pasiklausyti Konstantino Simonovo „Ubej ego“.

„Nuosekliai komponuojant eilėraščio sandarą, agresija, nukreipta į skaitytoją, turi virsti skaitytojo agresija prieš priešą. Galiausiai nuskamba praktiškai įsakymas – kiek tik kartų pamatysi vokietį, tiek kartų jį nužudyk“, – komentavo J.Dobrenko. Žinutės gavėjas – skaitytojas, žiūrovas – buvo visai neindividualizuojamas: jis turėjo pasijusti masės dalis, žudymo mašina. „Ir visa tai veikė labai sklandžiai. Sovietų karo laikų ideologijos propaganda – tai neapykantos simfonija, kurią atliekančio orkestro instrumentuotė buvo tobulai suderinta“, - sakė J.Dobrenko.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"