Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Sovietinis teroras: karas prieš beginklius

 
2017 08 04 14:00
Mažosios Lietuvos ir Rytprūsių gyventojai drauge su Vokietijos kariuomene traukiasi į Vakarus. 1945 m.Vokietijos federalinio archyvo nuotrauka
Mažosios Lietuvos ir Rytprūsių gyventojai drauge su Vokietijos kariuomene traukiasi į Vakarus. 1945 m.Vokietijos federalinio archyvo nuotrauka

Baigiantis liepai Kremlius rado progą dar kartą prapliupti įtūžiu prieš Lietuvos partizanus – išvadino juos banditais ir nacių talkininkais, nuo kurių nukentėjo daugybė apie „šviesų socializmo rytojų“ svajojusių lietuvių. Prisiminkime, iš kokių laikų atėjo šios frazės ir kas iš tikrųjų kaltas dėl tūkstančių civilių lietuvių mirčių.

Oficialioji Maskva į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis neseniai paleido dar vieną informacinio karo papliūpą – apkaltino pokario partizanus masinėmis taikių gyventojų žudynėmis. Tokį seniai matytą Kremliaus įniršį sukėlė NATO filmas apie ginkluotą rezistenciją ir jame nuskambėjusi aiški užuomina: ir šiandien esame pasirengę kovoti, ir šiandien į ginkluotą Rusijos agresiją atsakytume taip pat, kaip atsakėme tais baisiais metais.

Šią mintį patvirtina faktas, kad pirmiausia į Kremliaus skleidžiamą melo ir purvo srautą reagavo ne oficialios Lietuvos institucijos, o mes su jumis. Rusijos užsienio reikalų ministerijos paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“ dešimtys tūkstančių mūsų valstybės piliečių užvertė grotažodžiais su viena vienintele žinia: „Kremliau, mūsų istorijos neperrašysi!“ Negana to, oficialiojo Kremliaus paskyrą užgriuvo itin prasti vertinimai, todėl jos reitingas nuo aukščiausių penkių balų nusirito iki vargano vieneto.

Rusijos propagandininkai, gavę vienetą už istorijos žinias, regis, pristigo argumentų, tad sugebėjo atsakyti tik tuo pačiu melo pliūpsniu.

Pacituosime vieną jau gerokai nuvalkiotą jų teiginį: „Vieni lietuviai (atviri galvažudžiai ir teroristai, pasivadinę „miško broliais“) su gyvulišku įniršiu, negailėdami nei vaikų, nei senelių, vienkiemiuose pjovė kitus lietuvius, savo tėvynainius, kurie norėjo tik ramaus ir taikaus gyvenimo SSRS sudėtyje.“

Neverta polemizuoti su tais, kuriems mūsų laisvė ir valstybingumas – krislas akyje. Nėra prasmės įrodinėti, kad tiesa yra tiesa, o melas – melas. Nėra reikalo dar kartą kalbėti apie tai, ką mes su jumis ir taip puikiai žinome.

Nėra dėl ko įtikinėti save, kad dešimtys tūkstančių Lietuvos sūnų ir dukterų, kritusių nelygioje kovoje su kruvina melo ir klastos imperija, nebuvo nei „fašistai“, nei „banditai“. Verčiau pasižiūrėkime, kas iš tiesų sunaikino šimtus tūkstančių Lietuvos piliečių, kurių dauguma buvo taikūs beginkliai žmonės, norėję tik vieno – ramiai gyventi savo laisvoje Tėvynėje.

Per metus – 30 tūkst. aukų

Viskas prasidėjo 1940-ųjų liepą, kai Raudonosios armijos okupuota Lietuva formaliai dar buvo nepriklausoma valstybė. Vos paskelbus rinkimus į vadinamąjį Liaudies seimą, okupantų valia turėjusį sunaikinti mūsų valstybę, buvo padėtas „teisinis“ pagrindas pirmosioms masinėms represijoms, nukreiptoms prieš piliečius, kurie nė nemėgino priešintis raudonųjų ordų invazijai.

Kaip žinome, jai niekas nesipriešino: nei Lietuvos vyriausybė, sutikusi priimti Maskvos ultimatumą ir įsileisti „papildomą Raudonosios armijos kontingentą“, nei kariuomenė, gavusi išdavikišką jos vado Vinco Vitkausko įsakymą draugiškai sutikti atėjūnus, nei juo labiau paprasti žmonės, dėl žaibiškai besirutuliojančių įvykių apskritai nesupratę, kas vyksta.

„Vokiečių talkininkų“ kategorijai jie lengva ranka priskyrė kone kiekvieną lietuvį, aktyviais veiksmais neprisidėjusį prie bolševikinės okupacijos įtvirtinimo.

Šį teiginį patvirtina ir okupantų parankiniai. „Iki šiol neturime žinių, kad būtų kuriama kokia nors dešiniųjų organizacija, kuri ryžtųsi kovoti su dabartine vyriausybe“, – pažymima liepos 13 dieną į Maskvą išsiųstame subolševikinto Valstybės saugumo departamento vadovo, buvusio pogrindžio komunistų veikėjo Antano Sniečkaus pranešime.

Prisiminkime, kad tas pats A. Sniečkus liepos 7-ąją pasirašė visiškai slaptą dokumentą – „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovaujamojo sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą“. Jame nurodyta per tris dienas parengti suimtinų asmenų sąrašus ir padaryti viską, kad šie neturėtų jokios galimybės pasislėpti ar pasitraukti iš Lietuvos. Būtent šią datą galima laikyti masinių represijų okupuotoje Lietuvoje pradžia.

Pirmi žmonės buvo suimti liepos 10-ąją. Visą šį procesą, trukusį savaitę, akylai stebėjo ne tik sovietinio NKVD vadovas Lavrentijus Berija, bet ir pats Kremliaus šeimininkas Josifas Stalinas. Jiems NKVD rezidentūra iš Kauno pranešė, kad liepos 10–17 dienomis Lietuvoje buvo suimti 504 asmenys: „158 tautininkų partijos nariai, 31 Voldemaro šalininkas, 7 krikščionys demokratai, 8 šauliai, 4 liaudininkai, 148 lenkų karininkai ir asmenys, dalyvavę lenkų kontrrevoliucinėse organizacijose, 12 baltagvardiečių, 17 politinės policijos agentų, 14 trockininkų, 7 užsienio žvalgybos agentai ir 73 kiti kontrrevoliuciniai elementai“.

Kam rengti tikslines operacijas prieš pogrindininkus, jei užsimota sunaikinti visą sovietijos prieše laikomą tautą, o šį naikinimą pateikti kaip karo su Vokietija epizodą.

Pastarasis terminas reiškė tiesiog miesto ir kaimo inteligentus, visuomeninių organizacijų veikėjus, žurnalistus, redaktorius ir kitus aktyvesnius bei labiau pastebimus piliečius. Vis dėlto šie skaičiai, atsižvelgiant į „neplaninius“ suėmimus, galėjo būti bent keturis kartus didesni.

Ir tai buvo tik pirmi okupantų kovos su neginkluotais Lietuvos piliečiais veiksmai. Kur kas didesnį mastą jie įgavo 1941-ųjų birželį, prieš pat SSRS ir Vokietijos karą, o ypač pirmomis jo dienomis. Pakanka prisiminti birželio 14-osios trėmimus, per kuriuos į amžino įšalo žemę buvo išvežta daugiau kaip 17 tūkst. taikių Lietuvos gyventojų, iš jų beveik kas trečias – vaikas, kas dešimtas – senelis. Daugelis šių pirmųjų tremtinių, ypač vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės, už poliarinio rato išgyveno vos metus kitus.

O štai pirmomis karo dienomis besitraukiantys raudonieji ir jų vietiniai padlaižiai griebėsi kitų nusikaltimų. Būtent tuomet į istoriją buvo įrašyti kraupūs to meto puslapiai: Červenė, Rainiai, Pravieniškės. Pirmą karo dieną NKVD nutarė nepalikti Lietuvoje nė vieno kalinio – tiek nuteisto, tiek laukiančio teismo. Kriminaliniai kaliniai turėjo būti paleisti, o politiniai – evakuoti. Kadangi evakuacijos būdai nebuvo nurodyti, NKVD ir NKGB darbuotojai bent jau Lietuvoje rinkosi paprasčiausią planą – „evakuaciją pagal I kategoriją“. Šis eufemizmas reiškė tik viena – tų žmonių kelią į mirtį. Taip Baltarusijoje prie Červenės kaimo buvo sušaudyta 500 lietuvių, dar tiek pat nužudyta pakeliui į egzekucijos vietą.

Taigi per vienus pirmosios okupacijos metus sovietų nusikaltimų aukomis tapo daugiau kaip 30 tūkst. taikių mūsų šalies piliečių: 21 tūkst. atsidūrė tremtyje ir lageriuose, o beveik du dūkstančiai neteko gyvybės Lietuvos teritorijoje. Okupantams, kurių nusikaltimus nutraukė karas, tai buvo tik lengvas apšilimas. 1944-aisiais į Lietuvą sugrįžusios raudonosios ordos užgriuvo mūsų miestus ir sodybas su dešimteriopu įniršiu.

„Bus žmogus – straipsnį rasime“

Dar 1943-iųjų lapkričio 30 dieną, likus maždaug aštuoniems mėnesiams iki Raudonosios armijos įsiveržimo į Lietuvą, sovietų valstybės saugumo liaudies komisaras Vsevolodas Merkulovas pasirašė įsakymą dėl NKGB operatyvinių grupių sukūrimo Baltijos šalyse. Vadovauti Lietuvos čekistams paskirtas Aleksandras Guzevičius dar iki tol sudarė būsimų represijų Lietuvoje planą, kurio pirmoji užduotis atrodė taip: „Miestuose ir valsčiuose parengti kruopščią vokiškųjų fašistų pagalbininkų apskaitą ir organizacijų bei asmenų, kuriuos reikia likviduoti, priešui palikus okupuotą teritoriją, sąrašus.“

Ką sovietai laikė „fašistų pagalbininkais“? Ogi 2 tūkst. voldemarininkų, 40 tūkst. jaunalietuvių, 60 tūkst. šaulių, 10 tūkst. Nepriklausomybės kovų savanorių, 8 tūkst. mokytojų, priklausiusių Dr. Jono Basanavičiaus draugijai, ir 30 tūkst. Jaunųjų ūkininkų sąjungos narių. Pastaruosius Lietuvoje veikiantiems čekistams 1944 metų liepos 6-osios instrukcijoje nurodė likviduoti tas pats V. Merkulovas. Planas turėjo būti žūtbūt įvykdytas, nors tiek „liaudies priešų“ Lietuvoje vargu ar buvo likę – didelę dalį jų sovietai nužudė arba išvežė į lagerius dar iki karo, o kiti, žinodami, kas laukia sugrįžus okupantams, tą vasarą spėjo pasitraukti į Vakarus.

Tačiau kam tai rūpėjo – vykdydami iškeltas užduotis čekistai rado kitų „vokiečių talkininkų“. Jie lygiai taip, kaip dabartiniai Kremliaus propagandininkai, šiai kategorijai lengva ranka priskyrė kone kiekvieną lietuvį, aktyviais veiksmais neprisidėjusį prie bolševikinės okupacijos įtvirtinimo. Ką jau kalbėti apie Birželio sukilėlius ar nekomunistinio antinacinio pogrindžio veikėjus, kurie, sovietų supratimu, taip pat talkininkavo vokiečiams.

Tiesa, kol per kraštą ritosi frontas, aktyvesnių veiksmų NKGB imtis negalėjo. Tačiau tą vasarą visi 18–35 metų Lietuvos vyrai sulaukė kito smūgio – prievartinės mobilizacijos į Raudonąją armiją. Tiek gaudant rekrūtus, tiek vykdant kitas represijas prieš civilius Lietuvos gyventojus iš pradžių aktyviausiai dalyvavo ne V. Merkulovo ir A. Guzevičiaus čekistai, o L. Berijai pavaldūs įvairios paskirties NKVD kariuomenės junginiai. Jie pasirodydavo iškart praslinkus frontui. Lietuvoje vieni pirmųjų atsirado I Pabaltijo ir III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos ir karinės kontržvalgybos – „Smeršo“ – daliniai. Nors formaliai šios struktūros turėjo „valyti“ iš užnugario užsilikusius vokiečių šnipus ir diversantus, jų gniaužtuose pirmiausia atsidūrė niekuo dėti civiliai.

Sovietų vidaus kariuomenė nesismulkino – apsupdavo ištisus valsčius ar miestelius ir griebdavo visus, kurie pasirodydavo bent kiek „įtartini“. Sulaikytieji iš karto atsidurdavo rūsiuose ar daržinėse įrengtose laikinose areštinėse, o vėliau būdavo perduodami NKVD arba NKGB. „Kad tik būtų žmogus, o straipsnį surasime“, – tokiu principu tuomet vadovavosi čekistai, ieškodami dingsties suimti sugautuosius. Tiesa, bent iš pradžių rasti priekabių sekėsi ne visada: iš 5310 iki lapkričio 1 dienos sulaikytų žmonių buvo suimtas tik 1041, dar 234 dingo be žinios. Nors masinės represijos dar nevyko, net ir šie sulaikymai bei suėmimai gerokai viršijo 1940–1941 metų teroro mastą. Tačiau blogiausia laukė ateityje.

Spalio viduryje sovietai jau buvo užėmę beveik visą Lietuvos teritoriją, išskyrus Klaipėdą ir siaurą pajūrio ruožą. Dabar jie galėjo imtis gerokai didesnio masto represijų, numatytų V. Merkulovo spalio 12-osios įsakyme „Dėl antisovietinio pogrindžio ir jo ginkluotų būrių likvidavimo Lietuvos SSR teritorijoje“. Po penkių dienų LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras Josifas Bartašiūnas patvirtino pirmąjį plataus masto vadinamųjų operatyvinių čekistinių priemonių planą surengti masines kratas ir areštus penkiose rytinėse bei pietinėse Lietuvos apskrityse.

Iš tiesų visos šios čekistų pastangos buvo nukreiptos ne tiek prieš ginkluotus rezistentų būrius, kiek prieš beginklius Lietuvos piliečius, kurių absoliučią daugumą sudarė nuo mobilizacijos į Raudonąją armiją besislapstantys ar sugebėję iš jos pabėgti vyrai. Tokių žmonių iki lapkričio vidurio užregistruota daugiau kaip 33 tūkstančiai. Visi jie į Maskvą siunčiamuose raštuose būdavo įvardijami kaip „ginkluotos nacionalistų gaujos“. Kad tos ataskaitos atrodytų įtikimesnės, čekistai nurodydavo atėmę iš „banditų“ gausybę ginklų. Jų iš tikrųjų rasdavo buvusių mūšių su vokiečiais laukuose arba savanoriškai atnešdavo įbauginti kaimų ir miestelių gyventojai. Dar įdomiau, kad NKVD vadai ataskaitose pabrėždavo nepatyrę jokių nuostolių per mūšius su „ginkluotomis gaujomis“. Ir tai buvo tiesa. Kokių gi nuostolių ginkluota kariuomenė gali patirti kovodama su beginkliais civiliais? Tokiu žiaurumu okupantai patys skatino įnirtingą pasipriešinimą, o vėliau – ir tikrą karą, kurio mūšiuose jie toli gražu ne visada tapdavo nugalėtojais.

Lietuviškų kaimų skerdynės

Lapkričio mėnesį visą Lietuvą jau buvo apraizgęs NKVD ir NKGB struktūrų tinklas, turėjęs poskyrius 272 valsčiuose. Kovai su nepaklusniais lietuviais ir vis naujoms čekistinėms operacijoms sutelkta dvylika NKVD pulkų, arba daugiau kaip 16 tūkst. kareivių. Visos šios grėsmingos jėgos svarbiausias taikinys ir toliau buvo taikūs civiliai – iš 235 lapkričio mėnesį per tokias operacijas nužudytų lietuvių 90 proc. neturėjo jokio ginklo, tačiau ataskaitose jie vis tiek priskirti prie ginkluotų „banditų“.

Apie tikrą ginkluotą pogrindį NKVD iki gruodžio mėnesio nežinojo beveik nieko ir kovą su juo planavo tik remdamasis jau įvykdytų pasipriešinimo akcijų faktais bei rastais Lietuvos Laisvės Armijos dokumentais. Tačiau kam rengti tikslines operacijas prieš pogrindininkus, jei užsimota sunaikinti visą sovietijos prieše laikomą tautą, o šį naikinimą pateikti kaip karo su Vokietija epizodą. Neatsitiktinai NKVD dalinių veiklą Lietuvoje iš pradžių koordinavo NKGB ir NKVD įgaliotinis Ivanas Serovas, dar vadintas Umanės budeliu. Šis čekistas, būdamas Ukrainos NKGB viršininko pavaduotoju, 1941-ųjų liepą įsakė Umanės mieste nužudyti 767 Tarnopolio srities kalėjimo kalinus, o vėliau aktyviai dalyvavo susidorojant su Pavolgio vokiečiais. Vadovauti lietuvių tautos naikinimui buvo atsiųstas ir už čečėnų, ingušų bei ukrainiečių žudymą ordinais apdovanotas L. Berijos pavaduotojas Sergejus Kruglovas. Būtent jis 1944 metų gruodžio 6 dieną išleido įsakymą, davusį pradžią vienai žiauriausių baudžiamųjų akcijų prieš Lietuvos gyventojus. Dvi gruodžio savaites buvo siaubiamos ir deginamos kaimų sodybos, o savo namuose ir aplinkiniuose miškuose nužudyta daugiau kaip 400 beginklių žmonių.

Baigiantis 1944-iesiems Lietuvoje veikiantys čekistai ir čia esantys NKVD daliniai ėmė ruoštis naujam nusikaltimui – kai kurių istorikų darbuose jis vadinamas „kalėdiniu teroru“. Gruodžio 20-ąją prasidėjusios lietuviškų kaimų skerdynės truko penkias dienas. Ypač dideliu žiaurumu baudėjai pasižymėjo Alytaus apskrities Merkinės valsčiuje. Čia Kūčių vakarą buvo sudegintos 48 Klepočių, Ryliškių, Lizdų ir kitų kaimų sodybos. Kai kurie gyventojai tądien sudeginti savo namuose, o jų sodybos išplėštos. Tikras aukų skaičius ir žudynių aplinkybės liko neatskleistos, tad apie jas galima spręsti tik iš enkavėdistų ataskaitų, kuriose teigiama, jog „per dvi dienas trukusius susirėmimus“ nukauti 43 ir suimti 23 „banditai“, o iš jų paimta daug ginklų. Tačiau tai – absoliutus melas, nes jokių ginklų ir jokio pasipriešinimo, pasak liudytojų ir vėliau leistos pogrindžio spaudos, nebuvo. Kaip nebuvo jo nei Kūčių vakarą, nei Kalėdų rytą ir kitose Lietuvos vietovėse, kuriose pasidarbavo lietuvių tautos naikintojai.

Per kalėdines baudžiamąsias akcijas sovietinė „išvaduotojų“ kariuomenė nužudė 482, o pirmąjį savo veiklos pusmetį – 2489 žmones. Tik kas dešimtas jų turėjo galimybę ginklu pasipriešinti baudėjams. Dar daugiau kaip 13 tūkst. buvo suimta ir uždaryta į kalėjimus ar lagerius, 24 tūkst. paimti į Raudonąją armiją, iš kurios nemaža dalis nebegrįžo – žuvo fronte arba mirė nuo išsekimo ir ligų. Atsižvelgiant į šiuos duomenis galima sakyti, kad vien 1944-aisiais vienokią ar kitokią „išvaduotojų“ prievartą patyrė apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Didžiojo teroro metai

Bet ir tai buvo tik pradžia – didysis teroras įsisuko 1945-aisiais. Būtent tų metų pradžioje sovietinė kariuomenė jau buvo užėmusi visą mūsų šalies teritoriją. Žiauriausių Raudonosios armijos ir NKVD siautėjimų auka tapo vakarinė krašto dalis – Mažoji Lietuva. Jau 1945-ųjų vasarį dėl bolševikų vykdytų civilių žmonių žudynių ir masinio jų bėgimo paskui besitraukiančią Vokietijos kariuomenę Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskrityse beveik neliko vietos gyventojų.

Kodėl sovietai taip žiauriai elgėsi Mažojoje Lietuvoje, bent jau galima paaiškinti – šio krašto žmones bolševikinių propagandininkų apkvailintos raudonarmiečių galvos laikė vokiečiais, vadinasi, pikčiausiais savo priešais. Bet kodėl tais pačiais metais ištuštėjo ir ištisi Vilniaus krašto kaimai? Kuo buvo dėti tos Lietuvos dalies gyventojai lenkai, kaip, beje, ir 8 tūkst. lietuvių, suskubusių užsirašyti lenkais ir „repatrijuoti“, kad išvengtų žudynių, trėmimų ir kitokių represijų? Šiaip ar taip, iki 1946 metų lapkričio 1-osios vien čia netekome daugiau kaip 171 tūkst. mūsų piliečių. O į jų vietą tuo pat metu plūdo iš visų sovietijos pakampių surinkti kolonistai. Laimė, kolonizacija, galima sakyti, apsiribojo vien Vilniaus kraštu, kitur, stiprėjant ginkluotai rezistencijai, atėjūnai nedrįso kišti nosies.

Būtent tais metais ginkluotas pasipriešinimas okupantams pradėjo įgyti didžiausią mastą ir būtent tada NKVD žodyne vis dažniau imta vartoti žodį „banditai“. Taip sovietai vadino kone visus į jų nagus patekusius lietuvius, nors oficialiai „banditais“ turėjo būti laikoma tik viena iš visų suimtųjų kategorijų. Kitoms priklausė vadinamieji „antisovietiniai elementai“, „vengiantieji šaukimo į Raudonąją armiją“, „išdavikai“, „lietuvių nacionalistinio pogrindžio dalyviai“, „lenkų nacionalistinio pogrindžio dalyviai“, „vokiečių žvalgybos agentai“, „vokiečių parašiutininkai“ bei „Raudonosios armijos dezertyrai“. Pirmoms keturioms kategorijoms galima priskirti devynis iš dešimties suimtų (dažnai ir nužudytų) lietuvių.

O nužudytųjų buvo išties daug. Net pačių čekistų duomenimis, per vadinamąsias karines čekistines operacijas, surengtas 1945-ųjų sausio-gegužės mėnesiais, jų priskaičiuota 5214. Verta pažymėti, kad per to laikotarpio baudžiamąsias akcijas, kurias enkavėdistai laikė didžiausiu savo laimėjimu, dažniausiai žūdavo ne tik ginkluoti rezistentai – nukentėdavo bet kas, atrodydavęs nors kiek įtartinas čekistams. Kaip pavyzdį galima paminėti Trakų apskrities Onuškio valsčiaus Miguičionių kaimą, kurį enkavėdistai sudegino iki pamatų, daugelį ten gyvenusių neginkluotų vyrų sušaudė, o paskui priskyrė juos „banditams“ ir „pogrindžio nacionalistams“. Taip nutiko vien dėl to, kad okupantai atvirame mūšyje nesugebėjo įveikti tikrų ginkluotų rezistentų.

„Išvaduotojų“ susidorojimą su taikiais gyventojais, vėliau klastojant ataskaitas, paaiškina ir faktas, kad 1945-ųjų gegužės pabaigoje vietos čekistams perduotas vyriausiojo Kremliaus budelio L. Berijos nurodymas per 2–3 savaites „išvalyti iš Lietuvos nacionalistinius elementus“ taip ir liko tik popieriuje. Tai patvirtina ir Didžiosios kovos apygardos vado Jono Misiūno-Žalio Velnio tuo pat metu paskelbtas įsakymas, kuriame rašoma: „Priešas negali sunaikinti mūsų (...), o nukauna pakliuvusį po ranka žmogų ir veža parodyti žmonėms, kad nukautas banditas.“ Kaip matyti iš istoriko Arvydo Anušausko knygoje „Teroras 1940–1958 m.“ pateikiamų skaičių, vien 1945-aisiais prie žuvusių partizanų čekistai priskyrė mažiausiai tris tūkstančius sušaudytų, sudegintų ar nukankintų beginklių žmonių.

Ir tai dar ne viskas. Atskirai reikėtų prisiminti NKVD, NKGB, MVD ir KGB agentų smogikų nužudytus niekuo dėtus žmones. Prisiminti, jog priešai, apsimetę Lietuvos partizanais, plėšė, prievartavo ir žudė civilius gyventojus vien todėl, kad lietuviško kaimo akyse sukompromituotų Tėvynės gynėjus, kurie laikėsi moralės normų ir Ženevos konvencijos nuostatų. Pasakojimai apie sovietinį rojų dievinusių civilių žmonių žudynes, kurias rengė „banditai“, „nacionalistai“ ir „hitlerininkų pakalikai“, vėliau nuodijo ne vienos lietuvių kartos sąmonę. Šiandien tie patys žodžiai sklinda iš Kremliaus oficialių asmenų ir jų propagandininkų lūpų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"