TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sovietmečio kūrėjai nemąstė tiesiomis linijomis

2014 05 23 6:00
Poetai Justinas Marcinkevičius (kairėje) ir Marcelijus Martinaitis „Poezijos pavasario 79“ šventės metu. Kaunas, 1979. Fotografė Ona Pajėdaitė. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Istoriką dr. Vilių Ivanauską, prieš keliolika metų pradėjusį domėtis sovietmečio lietuviška nomenklatūra, patraukė išskirtinis rašytojų vaidmuo tuo metu Lietuvoje vykusiuose procesuose. Ieškant atsakymų, ką reiškė rašytojai sovietinei sistemai, ją įtvirtinant, palaikant, ją griaunant, tyrinėtojui ėmė ryškėti labai skirtingos linijos. Tačiau tiesių, "tvarkingų" trajektorijų nebuvo.

"Pati sistema buvo labai sudėtinga, labai represyvi ir kūrėjams išsilaikyti nebuvo lengva. Kartais meti iššūkį, tačiau kurį laiką jau nedrįsti, nusilenki jai. Tačiau vėliau gal vėl mesi iššūkį. Tokių iki galo išgrynintų pozicijų nebuvo ne tik Lietuvoje, bet ir kitur", - sakė istorikas, bandęs palyginti Lietuvos ir Gruzijos atvejus tarp Baltijos ir Kaukazo šalių kaip vakarinių sovietinės imperijos periferijų. Kartu mėginta suprasti, kokie skirtingi galėjo būti keliai tam tikroms vertybėms proteguoti.

Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas dr. V. Ivanauskas šiemet baigia 2012 metais pradėtą projektą "Sovietmečio intelektualai, sistema ir tapatumo paieškos (Lietuvos rašytojų atvejis)". Duomenys tyrinėjimams kaupti ne tik Lietuvos, Gruzijos, Rusijos archyvuose, bet ir kalbinant Lietuvos bei Gruzijos rašytojus, literatūrologus ar net kino žmones. Labai pravertė ir ankstesnių tyrinėjimų medžiaga nuo pat daktaro disertacijos "Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje: tarp stagnacijos ir dinamikos (1970-1988)", 2009 metais pripažintos viena iš trijų geriausių humanitarinių ir socialinių mokslų srityje.

Per tyrimus sukauptą medžiagą dr. V. Ivanauskas planuoja pateikti monografijoje. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

"Yra daug noro viską sudėlioti į lentynėles, parodyti, kas buvo konformistai, kas - prieš sovietinę valdžią. Iš tikrųjų suvokti kūrėjo santykį su sistema labai sudėtinga. Kas atrodė didelis konformistas, geriau pasižiūrėjus matyti, kad buvo ne vien siekis prisitaikyti, bet ir tam tikrų strategijų. Arba, priešingai, tie, kurie atrodė labiau sistemos skriaudžiami, kartais nukentėjo tiesiog dėl kartų kovos. Ji pasitaiko ir vakarietiškose visuomenėse, nebūtinai yra tik sistemos noras kontroliuoti, - kalbėjo tyrinėtojas. - Kai kurie rašytojai kartais patys buvo linkę daryti aiškesnius kompromisus. Yra net tokių, kurie tiesiai šviesiai prisipažino atsiminimuose, kad bet kokia kaina norėjo tapti Rašytojų sąjungos nariu, prastumti savo kūrinį, kad užsitikrintų tam tikras garantijas. Nematė kitos, geresnės, galimybės užsidirbti pragyvenimui. Tiems, kurie galbūt sėkmingiau buvo įtraukti į sistemą, viskas ėjosi sklandžiau. Tačiau kiti kūrėjai įvairiai manevravo. Vakarykštį oponavimą galėjo keisti rytdienos atsiribojimas, kompromiso siekimas, parodymas, kad jie to kompromiso nori. Kai kurie, sulaukę stipresnės Rašytojų sąjungos kritikos, siuntė savo kūrybą į sąjunginius leidinius. Kas tai - dalyvavimas ar nedalyvavimas sistemoje?! Gal dar didesnis dalyvavimas: spausdiniesi "centre", nes Lietuvoje tave ignoruoja?!"

Tarp valdžios ir visuomenės

Prieš keliolika metų, kai dr. V. Ivanauskas pradėjo lietuviškos nomenklatūros sovietmečiu tyrinėjimus, daugiausia dėmesio buvo skiriama sovietmečio trauminiam aspektui, represijoms, terorui. Gilintasi į aštriausius momentus, kai Lietuva buvo užgrobta ir kai buvo išsivaduojama iš Sovietų Sąjungos. Atgavus nepriklausomybę tokios temos buvo prioritetinės. Tačiau trūko profesionalių tos epochos socialinių ir kultūrinių elito bei visuomenės tyrinėjimų, kas buvo tarp tų dviejų aštriausių momentų. Kita vertus, atsirado labai daug buvusių partinių veikėjų, pradedant Lionginu Šepečiu, Algirdu Brazausku ir kitais, atsiminimų. Jie pradėjo formuoti tam tikrą diskursą. Reikėjo, pasak istoriko, kritiškai įvertinti ir tokią literatūrą, sugretinti su archyvine medžiaga, suprasti, koks tokių pasakojimų pagrindas. Be to, dar buvo galimybė pasikalbėti su tuo laikotarpiu gyvenusiais žmonėmis. Kai kurie jaunosios kartos istorikai panašiu metu į tyrinėjimus pradėjo įtraukti ir žodinę istoriją, ne tik archyvinius šaltinius, nors tokią medžiagą apdoroti, kaip pabrėžė dr. V.Ivanauskas, nebuvo taip paprasta. Kai kurie pasakojimai apie sovietmetį labiau liudijo norą įsitvirtinti dabar, o kai kurie - parodyti šaunesnę istoriją, kai ką nutylėti, kai ką išryškinti.

Sovietinėje nomenklatūroje tyrinėtojas išskyrė tris sluoksnius: partokratinį, apimantį LKP CK, miestų ir rajonų partkomų darbuotojus, technokratinį, t. y. gamyklų direktorius, vyr. inžinierius, ir kultūrinį - mokslo autoritetus, rektorius, leidyklų vyriausiuosius redaktorius, vyraujančius rašytojus. Kultūrinis elitas pasirodė labai įdomus, o pradėjus gilintis labai išsiskyrė rašytojų vaidmuo.

"Sovietmečiu tikrų politikų nebuvo, tačiau tam tikroms idėjinėms kryptims turėjo įtakos kūrėjai. Jie atliko savotišką mediatorių vaidmenį tarp partinės valdžios ir visuomenės, tiek skleisdami vaizdinius, kurie kildavo iš ideologinio užsakymo kurti "naująjį" žmogų, parodyti sovietinę sistemą kaip pranašiausią, tiek perteikdami kai kuriuos tautinius dalykus, orientuodamiesi, kas visuomenei aktualu, kokie jos poreikiai, - sakė istorikas. - Bet kuriuo atveju, nepaisant gausiai leidžiamų darbų, vieni rašytojai buvo daugiau, kiti mažiau populiarūs. Toks dvejopas rašytojo vaidmuo - surasti kelią į visuomenę ir kartu atitikti valdžios reikalavimus - labiausiai buvo justi."

Talentas ir autoritetas

Lietuvių inteligentijai labai stiprus smūgis buvo suduotas stalinizmo laikotarpiu. Kai kurie rašytojai, pavyzdžiui, Antanas Miškinis, net kalėjo lageriuose, kai kurie buvo visiškai ignoruojami. Net toks, atrodytų, sistemai savas poetas kaip Eduardas Mieželaitis kurį laiką buvo labai kritikuojamas. Pasak tyrinėtojo, reikėjo visos kartos, kad rašytojai atsigautų po patirto smūgio.

Iš pradžių jie tiesiog stengėsi prisitaikyti. Po 1946 metais Rašytojų suvažiavime LKP CK sekretoriaus Kazio Preikšto pareikštos kritikos rašytojai labai bijojo "nepataikyti į toną". Vyko brutalus ideologijos skleidimas per literatūrą. Joje įtvirtintas socialistinis realizmas, vyravo schematizmas. Buvo tokių didelių suvaržymų, vis stiprėjantis asmens kultas, kad tiesiog neįmanoma kalbėti apie kokį nors didesnį talentą beveik iki pat chruščiovmečio. Daugelis rašytojų rašė apie Staliną, revoliuciją, kuriamus kolūkius ir panašius dalykus. Tarp tokių istorikas pirmiausia paminėjo poetę Valeriją Valsiūnienę ir socializmo ideologu vadintiną Aleksandrą Gudaitį-Guzevičių. Jo romanas "Kalvio Ignoto teisybė" - savotiškas Nikolajaus Ostrovskio "Kaip grūdinosi plienas" ir panašių "centro" rašytojų kūrinių analogas. Net ir žinomi poetai kaip Antanas Venclova ar Vincas Mykolaitis-Putinas buvo priversti rašyti komunizmą šlovinančius kūrinius.

Poezijos vakaro Lietuvos TSR valstybinėje respublikinėje bibliotekoje metu prezidiume sėdi (iš kairės): poetai M. Martinaitis, Sigitas Geda, Jonas Jakštas, Judita Vaičiūnaitė ir literatūros kritikė, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Vilnius, 1981 05 11. Fotografas Eugenijus Masevičius / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Chruščiovmečiu padėtis ėmė keistis. Atėjo vadinamųjų šestidesiatnikų karta. Jie taip pat laviravo, tačiau atvėrė daugiau galimybių naujoms formoms, nebebuvo tokie schematiški. Kaip patikslino dr. V. Ivanauskas, pati valdžia nebereikalavo tokių schematiškų formų, norėjo, kad literatūriniai procesai kuo labiau atspindėtų visuomenę ir padėtų joje skleisti sovietinę ideologiją. Kita vertus, kai buvo leistas didesnis flirtas su visuomene, atsirado kūrinių, kurie turėjo jai didesnį poveikį nei patys rašytojai ar galbūt valdžia norėjo. Tai galėjo padaryti talentingesni kūrėjai. Rašytojo talentas įgijo kur kas didesnę reikšmę. Pavyzdžiui, Justinas Marcinkevičius - kultūrinės nomenklatūros dalis, tačiau jo istorinės dramos - ryški orientacija į visuomenę, didesnio autentiškumo paieškos.

"Ne vienas rašytojas linko flirtuoti su valdžia, siekti jos palankumo, tačiau kai kurie buvo sėkmingesni. Dėl savo talento pripažįstami kolegų ir visuomenės tapo labiau atpažįstami kaip tam tikri autoritetai, - sakė tyrinėtojas. - Jau ne tik valdžia suteikė autoritetą, kai sekėsi vykdyti jos reikalavimus, bet ir gebėjimas pelnyti visuomenės, kolegų pagarbą. Konstruoti autoritetą darėsi sudėtingiau, nes ir pati sistema tapo sudėtingesnė. Ji nebebuvo tokia tiesioginė: totalinis užsakymas ir iš viršaus nuleistas prievartos mechanizmas, kad tai būtų padaryta. Atsirado daugiau horizontalių ryšių. Jie nebūtinai suteikė didesnę laisvę, tačiau atsirado daugiau interpretacijos galimybių. Tai iš esmės paaiškina, kodėl pačioje visuomenėje kai kurie simboliai įgydavo didesnę prasmę, nei galbūt patys rašytojai ar juos kontroliuojantys ideologai norėjo. Visuomenė pati sugebėjo interpretuoti."

Be žvaigždžių

Kai prasidėjo atlydis, buvo daugiau ieškojimų, bet - ne atviresnio kalbėjimo. Nebent neformalioje disidentinėje savilaidos literatūroje, tačiau ir joje oficialių rašytojų nebuvo. "Lietuvos katalikų bažnyčios kronika", taip pat kiti leidiniai, darę nemažą įtaką, atstovavo neformalios, opozicinės visuomenės judėjimui.

"Lietuviškas "samizdatas" neturėjo savo literatūros žvaigždžių, rašiusių telentingus kūrinius. Į savilaidą nebuvo įsitraukę talentingiausi rašytojai kaip, pavyzdžiui, Josifas Brodskis ar Vasilijus Aksionovas Maskvoje bei kiti tuometiniame Leningrade, - lygino istorikas. - Lietuva sovietmečiu turėjo tam tikrą uždarumą. Maža respublika, vieni kitus pažinojo ir tų savilaidos būrelių negalėjo būti daug. Maskvoje viskas buvo labiau išsklaidyta, sunkiau susekti, didesnis socialinis palaikymas ir disidentų - ištisas sluoksnis. Kur kas paprasčiau įsitraukti talentingiausiems žmonėms. Be to, imperijos centras kartais leidžia sau tam tikrus konkuruojančius diskursus. "Šestidesiatnikų" karta buvo laikoma tiesiog naujų laikų vaikais. Dalis jų visiškai prisitaikė. Dalis šiek tiek išlaikė manevruojantį pobūdį, pavyzdžiui, Jevgenijus Jevtušenka, rašęs laiškus, kai 1968 metais Leonidas Brežnevas pasiuntė tankus į Čekoslovakiją. Rašytoju tarsi domėjosi CK, tačiau jis vis tiek galėjo važinėti po visą pasaulį, dalyti interviu. Kai kurie "šestidesiatnikai" - pavyzdžiui, J. Brodskis - tapo disidentais ir išvyko iš sovietinės sistemos."

Lietuvos TSR Meno darbuotojų rūmuose surengtas poeto Pauliaus Širvio kūrybos vakaras, skirtas jo 60-osioms gimimo metinėms paminėti. Tylos minute pagerbiamas P. Širvio atminimas: poetai (iš kairės) - Bronius Mackevičius, Jonas Strielkūnas, Algimantas Baltakis, Marcelijus Martinaitis, leidyklos „Vaga“ originaliosios literatūros redakcijos vedėjas Juozas Stepšys, Lietuvos TSR valstybinio akademinio dramos teatro aktorius Laimonas Noreika. Vilnius, 1980 10 23. Fotografė Nijolė Narkūnaitė. / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Lietuvos "šestidesiatnikų" karta - J. Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis bei kiti, susieti ir asmeninės draugystės, - labiau įsitraukė į sistemą ir per kurį laiką prisitaikė prie jos primestų formų. Kai kurių likimai buvo palaužti. Pavyzdžiui, talentingas kūrėjas Bronius Radzevičius, žiūrėdamas į jaunesnę, ketvirtą, kartą, ne kartą pripažino, kad ji sugeba jau lengviau viską priimti ir tarytum pernelyg nesutapti su valdžia, išlaikyti tam tikrą laisvumą. Asmeniškai B. Radzevičiui jis reiškė ėjimą į labai didelį gylį, kuris galėjo būti sistemos interpretuojamas kaip labai pavojingas.

"Tomas Venclova galėjo tapti lietuviško "samizdato" žvaigžde, turėjo tokį potencialą, jau buvo "samizdato" būrelio dalyvis Maskvoje. Tačiau pasirinko kitą poziciją - pasitraukė į Vakarus. Kiek anksčiau pasitraukė ir Jonas Jurašas, Aleksandras Štromas, T. Venclovos bičiulis. Buvo ir tokių strategijų: kai kurie tiesiog atsiribodavo, pabėgdavo iš sistemos, - pasakojo tyrinėtojas. - Pati sistema neteikė tiek daug galimybių atvirai ką nors pasakyti. Iš pradžių buvo matuojamas laisvės laipsnis ir į savotišką avangardą, bandymus kalbėti nestandartinėmis formomis leisdavosi dažniau tie tyrėjai, kurie turėjo šiokį tokį pasitikėjimo kreditą. Pavyzdžiui, E. Mieželaitis, gavęs Lenino premiją už poemą "Žmogus", galėjo eksperimentuoti. Ne vienas literatūrologas yra pažymėjęs ir patys rašytojai pripažino E. Mieželaičio kaip ledlaužio vaidmenį. Vėliau jis prirašė daugybę kūrinių, talentingų ir gal net grafomanijai priskirtinų, tačiau savo eksperimentais atvėrė kelius kitiems ieškoti išraiškos būdų."

Knygos ne kartą būdavo sulaikomos, o vėliau vis tiek išspausdinamos. Tokia buvo, galima sakyti, rašytojų "auklėjamoji" priemonė. 1992 metais išleistoje Arvydo Sabonio ir Stasio Sabonio knygoje "Rašytojas ir cenzūra" patys kūrėjai labai atvirai kalba, kaip buvo spaudžiami cenzūros, net kas tiesiogiai tą intervenciją darė. Labai daug istorijų - apie "Vagos" leidyklos vyriausiąjį redaktorių Kazį Ambrasą, kaip jis sulaikydavo "idėjiškai kenksmingus" darbus. Buvo ir tokių, už kuriuos autoriai pateko į kalėjimą. Pavyzdžiui, Jonas Laucė, 1971 metais parašęs romaną "Negandų metai".

Didysis klausimas istorikams

Jaunesnės, trečioji ir ketvirtoji, sovietmečio rašytojų kartos jau paveldėjo, pasak istoriko, beveik įtvirtintą sistemą. Aštuntajame dešimtmetyje priimti į Rašytojų sąjungą ir kritikuoti dėl raiškos formų, po truputėlį ir jie randa savo vaidmenį. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje - devintojo pradžioje rašytojai pradeda eiti tam tikras pareigas, tampa dėstytojais, dalyvauja komisijose. Trečioji karta jau daugiau nei antroji galėjo kelti nacionalinius vaizdinius. Kita vertus, labai išpopuliarėjo ezopinė kalba, ja pasakytos tam tikros reikšmės būdavo įvairiai interpretuojamos.

"Devintajame dešimtmetyje labai svarbios tampa autentiškumo paieškos, ir įdomu tai, kad jos atrodė sutampančios su sovietine linija. Didysis klausimas istorikams! Panašūs procesai vyko visoje sovietinėje sistemoje, - kalbėjo dr. V. Ivanauskas. - Skirtingos respublikos ieškojo savo autentiškumo. Jis priešpriešintas vadinamajai internacionalistinei, neaišku kuo pagrįstos tautų draugystės, ar kosmopolitinei linijai. Pavyzdžiui, Kirgizijoje iškyla Čingizo Aitmatovo mankurto vaizdiniai. Rusijoje - kaimiškoji proza, susijusi su paprasto žmogaus, tradicinės rusų kultūros, senojo rusų kaimo aprašymais, pavyzdžiui, Fiodoro Abramovo, Valentino Rasputino ir kai kurių kitų kūryboje. Galima sakyti, pačioje sistemoje vyksta savotiškas grįžimo prie šaknų aktyvizmas. Ir jis iš pirmo žvilgsnio atrodo aptarnaujantis sistemą, tačiau labai įdomi tendencija, kad būtent tais vaizdiniais, jų turiniu buvo labiausiai pasinaudota Atgimimo metais."

Aktorius Laimonas Noreika minioms deklamavo: "Lie-tu-va" iš J. Marcinkevičiaus dramos "Mažvydas". Skambėjo ir išeivijos poetų Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio, kitų rašytojų kūriniai, bet ypač daug simbolikos, pasak tyrinėtojo, buvo paimta iš sovietinėje sistemoje kūrusių rašytojų ir sovietinės valdžios leistų kūrinių. Tie patys žmonės buvo labai stipriai inkorporuoti ir į Sąjūdį.

"Savotiškas paradoksas, kai tas, kuris, atrodė, iš esmės sutapo su sistema, virsta energija, kuri yra prieš sistemą. Ir tai nėra paprasta paaiškinti. Istorikai turės parašyti ne vieną knygą, - sakė dr. V. Ivanauskas. - Žinoma, negalima vienprasmiškai manyti, kad tie kūriniai automatiškai griovė sistemą, tačiau akivaizdu, kad kai kurių autorių, pavyzdžiui, J. Marcinkevičiaus ar trečiosios kartos - Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Juozo Apučio, Jono Juškaičio, Romualdo Granausko - kūryba labai prisidėjo prie nacionalinio tapatumo mobilizavimo."

Grupė Lietuvos rašytojų, sugrįžusių iš TSRS rašytojų plenumo Maskvoje. Vilniaus oro uoste (iš kairės): Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius Kostas Korsakas, poetai Algimantas Baltakis, Vacys Reimeris, Justinas Marcinkevičius, „Švyturio“ žurnalo vyr. redaktorius Alfonsas Bieliauskas. Apie 1970. Fotografas Eugenijus Šiško. / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Gruziniškos analogijos

Gruzija, kitaip nei Lietuva, stalinizmo laikotarpiu atrado, pasak tyrinėtojo, tautinio partikuliarizmo stilių, kaip tautiškumą reikšti per sovietinę sistemą. Gruzinai dar vėlyvojo stalinizmo metais sugebėjo prisiderinti rašydami istorinius romanus, pavyzdžiui, kaip Konstantinas Gamsachurdija (pirmojo demokratiškai išrinkto Gruzijos prezidento Zviado Gamsachurdijos tėvas). Tačiau gruzinams savotišku iššūkiu tapo chruščiovmetis. Kai 1956 metais buvo pasmerktas Stalino kultas, o Stalinas buvo gruzinas, kurį laiką baimintasi savotiško atsako. Vis dėlto gruzinai sugebėjo prisitaikyti ir valdant Eduardui Ševardnadzei prasidėjo jų kultūros sovietmečio aukso amžius. Gruzinų rašytojai, režisieriai, filmai, aktoriai buvo žinomi Sovietų Sąjungos lygiu.

Kita vertus, vyresnioji, "stalinistų", karta labai ilgai išlaikė savo įtaką Gruzijos kultūriniams procesams. Kartu įteisintas senosios Gruzijos protegavimas ir simboline figūra, tapatumo ašimi sovietinėje sistemoje tapo viduramžių poetas Šota Rustavelis. Rašytojai tapo neįtikėtinai pastebimi. Dėmesys etniškumui ir senajai kultūrai buvo dar didesnis negu Lietuvoje.

"Gruzija labai ryški dėl kai kurių asmenybių. Pavyzdžiui, Gamsachurdijų šeima, buvusi tiek formalioje, tiek neformalioje erdvėje. Tėvas - akademikas, vienas įtakingiausių rašytojų Gruzijoje, o sūnus - disidentas. Analogija su rašytojais Venclovomis Lietuvoje. Abu tėvai dalyvauja įtvirtinant sovietinės sistemos valdžią, kita vertus, nėra ideologiškiausi. Jie turi palaikymą ir yra talentingi, - lygino dr. V.Ivanauskas. - Sūnūs pamažu įsitraukia į disidentinę veiklą ir užima antisovietinę poziciją. Tačiau strategijos skirtingos. T. Venclova pasitraukia į Vakarus, o Z. Gamsachurdija yra teisiamas. Vėliau atgailauja, viešai pripažįsta, kad nusikalto sovietinei sistemai, tačiau ir vėl atsiriboja, įsitraukia į visuomeninį, antisovietinį aktyvizmą prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą. Tokie faktai rodo, kad kūrėjas nemąstė tiesiomis linijomis. Nebuvo tokių iki galo išgrynintų pozicijų ne tik Lietuvoje."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"