TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sovietų kolonijos krachas

2014 11 21 6:00
Tauro apygardos Žalgirio ir Kęstučio rinktinių kovotojai pakeliui į Antanavo operaciją. 1947 m. lapkričio 11 d.
GAM nuotrauka

Prieš 67 metus, naktį į 1947-ųjų lapkričio 16 dieną, Lietuvos partizanų Tauro apygardos Žalgirio rinktinės kovotojai sudavė triuškinamą smūgį sovietinių okupantų planams kolonizuoti Lietuvos kaimą ir padedant atėjūnams iš Rusijos paspartinti kolchozų kūrimą šalyje.

Ant Šešupės kranto palei Marijampolės - Kauno geležinkelį išsidėsčiusiame nedideliame, kiek daugiau nei 2 tūkst. gyventojų turinčiame Pilviškių miestelyje ir jo apylinkėse aptiksime nemažai pokarį menančių paminklų. Pačiame miestelyje stovi 1988 metais atidengtas obeliskas, skirtas vienam žymiausių pokario rezistentų, Tauro apygardos vadui Antanui Baltūsiui-Žvejui. Už penkių kilometrų esančiame Opšrūtų kaime stūkso prieš ketverius metus atidengtas paminklinis akmuo, kur iškalti tokie žodžiai: "Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanams, 1947 m. lapkričio mėn. atlikusiems sovietų okupantų kolonistų Opšrūtuose likvidavimą." (Čia norime atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, kad kaimas, kuriame būta dramatiškų įvykių, skirtinguose šaltiniuose vadinamas įvairiai: Opšrūtai, Obšrūtai, Aušrutai, tačiau apsiribokime šiandien oficialiai įteisintu Opšrūtų pavadinimu.)

Sovietmečiu tam pačiam įvykiui paminėti prie Pilviškių kapinių buvo įrengtas kitas memorialas. Ant metaline tvorele aptvertos kapo akmens plokštės rasime visiškai priešingą Opšrūtų dramos interpretaciją, mat ten yra toks užrašas: "Tarybiniams patriotams, nužudytiems buržuazinių nacionalistų 1947.11.16." Čia pat išvardytos 24 žuvusiųjų pavardės.

Tokia įvykių versija buvo gaji ir Atgimimo lakais, likus mažiau nei metams iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Pavyzdžiui, Lietuvos karo ir darbo veteranų respublikinės tarybos laikraščio "Mūsų rūpesčiai" 1989 metų 11 numeryje buvo paskelbtas inicialais P. L. pasirašiusio autoriaus rašinys "Niekas nenorėjo mirti", kuriame Opšrūtų įvykiai vaizduojami kaip "banditinio teroro aktas" ir "buržuazinių nacionalistų" surengtos skerdynės.

Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys. / GAM nuotrauka

Kaip vertinti Lietuvos partizanų operaciją prieš Opšrūtų kaime įsitaisiusius ginkluotus kolonistus, ginčijamasi iki šiol. Per ją žuvo 31 žmogus (8 vyrai, 9 moterys ir 14 vaikų). Tuo metu partizanai nepatyrė reikšmingesnių nuostolių.

Kai kuriems komentatoriams tokie partizanų veiksmai atrodo neproporcingai per žiaurūs. Štai Vincas Tumosa laikraštyje "XXI amžius" prieš metus rašė: "Vis dėlto akcijos žiaurumas kai kuriais atžvilgiais stelbia jos pozityviąją pusę ir kliudo istoriniam įvertinimui ir įamžinimui. Juk kaimo istorija iki 1947 metų lapkričio 16 dienos nežinojo tokio atvejo, kad vienu kartu jame būtų žuvęs 31 žmogus. (...) Todėl šie skaičiai duoda pagrindą įvykį vertinti nevienareikšmiškai. "

Dar griežčiau Opšrūtų operaciją vertina kai kurių interneto diskusijų forumų komentatoriai. Štai forume antraspasaulinis.net galime rasti kad ir tokį komentarą: "Sprendžiant pagal žuvusiųjų santykį (...) tai panašiau į žiaurią baudžiamąją akciją, o ne į mūšį. (...) Beje, lietuviškuose puslapiuose dažniau kalbama tik apie bendrą žuvusiųjų skaičių (...), juos visus įvardijant kaip "kolonistus" - nenorima detalizuot, kas tai per "kolonistai" buvo. Ar ne dėl to nemėgstama detalizuot, kad detalizavus išaiškėja, kad apie 40 proc. aukų - vaikai?"

Kita vertus, tas pats V. Tumosa pripažįsta, kad "ši Žalgirio rinktinės partizanų akcija buvo skaudi, tačiau laikytina teisėta tautos savigynos forma nuo okupacinio režimo prievartos. Ja buvo užkirstas kelias Lietuvos kolonizavimui, keleriems metams sulaikytas žemės ūkio kolektyvizavimo procesas".

Taigi kas iš tikrųjų vyko tą lapkričio naktį - nepateisinamo žiaurumo baudžiamoji akcija prieš taikius kaimo gyventojus ar teisėtas savigynos veiksmas? Mėgindami atsakyti į šį klausimą, pirmiausia turėtume peržvelgti šio įvykio priešistorę ir aplinkybes.

Paminklo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanams, likvidavusiems kolonistų atramos punktą Opšrūtuose, atidengimo iškilmės. / KASP nuotrauka

Teroristai valstiečių sermėgomis

Iš pradžių išsiaiškinkime, kaip ir kodėl į Opšrūtus ir kitus Vilkaviškio apskrities kaimus atsibastė rusų kolonistai. Kodėl sparčiausiai kolonizacija vyko būtent šiuose kraštuose?

Norėdami atsakyti į šį klausimą, turime atkreipti dėmesį į tai, kad Sūduvoje iki sovietinės okupacijos gyveno nemažai Lietuvos vokiečių, vietos gyventojų vadintų prūsais. Sprendžiant iš 1990 metais Vilkaviškio rajono spaudoje pateiktų duomenų, vien Opšrūtuose buvo 94 ūkiai, iš jų 34 priklausė vokiečiams.

1940-aisiais Lietuvą okupavus sovietams, tarp SSRS ir Vokietijos buvo sudarytas susitarimas dėl abipusio gyventojų repatrijavimo, kuris pradėtas vykdyti 1941 metų žiemą, o iki tų pačių metų kovo vokiečių Opšrūtuose nebeliko. Nepraėjus nė mėnesiui, čia ir kituose Sūduvos kaimuose įsikūrė kelios dešimtys rusų, atvežtų iš 1939 metais sovietų okupuotos Lenkijos dalies, tiksliau - iš vadinamojo Suvalkų trikampio. Šie naujakuriai turėjo tapti tolesnio Suvalkijos, o vėliau, matyt, ir visos Lietuvos kaimo kolonizavimo pionieriais.

Tiesa, nekviesti atvykėliai Suvalkijoje neužsibuvo - 1941-ųjų birželį prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, kolonistai kartu su paniškai besitraukiančia Raudonąja armija pabėgo į Rusiją, o 1944-aisiais, Lietuvą vėl užėmus sovietams, sugrįžo. Įsikūrę ne tik tuščiuose vokiečių, bet ir į Sibirą ištremtų lietuvių sodybose kolonistai jautėsi kur kas drąsesni ir įžūlėjo ne dienomis, o valandomis. Raudonajai armijai pergalingai žygiuojant į Vakarus, atėjūnai ėmė laikyti save tikraisiais krašto šeimininkais ir į lietuvius žiūrėjo jei ne kaip į priešus, tai bent jau kaip į pastumdėlius.

Opšrūtų seniūnu, suprantama buvo paskirtas atvykėlis rusas. Šis su apylinkių lietuviais elgėsi vos ne kaip su lagerio kaliniais - vertė kirsti mišką, užkraudavo net ir pagal sovietinius įstatymus neteisėtas prievoles, o nepaklusniausiuosius apstumdydavo ir grasindavo nušausiąs.

Tikriausiai nesunku įsivaizduoti, ką Opšrūtuose išdarinėjo atsibastę barbarai: nesibaigiantis girtavimas ir triukšmas, priekabiavimas, vagystės, plėšimai tapo kadaise ramaus ir tvarkingo kaimo kasdienybe. Sutramdyti suįžūlėjusių kolonistų nebuvo kam - nei Pilviškių apylinkės, nei Vilkaviškio apskrities valdžia į kaimiečių skundus nereagavo. Visas viltis beliko sieti su miškuose susitelkusiais Lietuvos partizanais.

Lietuviai daug kartų prašė partizanų duoti atkirtį suįžūlėjusiems atėjūnams. 1946-1947 metais partizanai mėtė lapelius, ragindami kolonistus grįžti į Rusiją, tačiau šie nereagavo, tikėdami savo jėga. Mat Vilkaviškyje stovėjo vidaus kariuomenės batalionas, o Pilviškiuose - kuopa. Be to, apylinkėse knibždėte knibždėjo ginkluotų stribų, milicininkų ir čekistų.

Prievarta ir smurtu

Kodėl vietos sovietinė valdžia toleravo atsibasčiusių banditų siautėjimus, nesunku suprasti - šie kolonistų kaimai turėjo tapti ne tik Lietuvos rusinimo, bet ir prievartinio kolchozų kūrimo židiniais. Legendinis Lietuvos partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas prisiminimų knygoje "Partizanai" šią kolchozinimo prievartą aprašo taip: "Vis labiau ir labiau Lietuvos ūkininkai juto bolševikų spaudimą kolektyvizacijai. Lietuviai, jau turėję ganėtinai progų ir laiko nuogai pažinti Sovietų Sąjungos kolchozniko gyvenimą, dėjo visas pastangas kuo ilgiau išsilaikyti nuosavuose sklypuose. O komunistai savo užsibrėžtiems tikslams įgyvendinti ėmėsi nežmoniškų prievartavimo priemonių. Ūkininkus apkrovė nekeliamais valstybiniais mokesčiais, didelėmis pyliavomis, darbo prievolėmis, atėmė bet kokias teises įsigyti paskiriems ūkininkams ūkio mašinų, įrankių, trąšų ir kt. Drauge jie kūrė kolchozus, valstybinius ūkius (sovchozus) bei organizavo grupines sodybas, kurių tikslas buvo bent psichologiškai pripratinti ūkininkus prie kolektyvinio gyvenimo. Kolchozai ir sovchozai buvo atleidžiami nuo valstybinių pyliavų, mokesčių bei prievolių. Sėjos metais jie buvo aprūpinami ne tik trąšomis, bet ir sėklomis. Tiktai jiems tarnavo MTS (Mašinų-traktorių stotys). Dalį šių privilegijų turėjo ir grupinės sodybos. Joms jau duodavo įsigyti trąšų ir mašinų."

Toliau buvo dar blogiau. Nors kolonistų kaimų gyventojai terorizavo lietuvius ūkininkus, o vietos valdžia tuo pat metu aktyviai įtikinėjo juos atsisakyti savo nelengvai užgyvento turto ir burtis į kolchozus, šių veiksmų rezultatai buvo apverktini. Mūsų aptariamais 1947 metais tiek Pilviškių valsčiuje, tiek ir visoje Vilkaviškio apskrityje pasekti atėjūnų pavyzdžiu nepanoro beveik niekas.

Knygoje "Partizanai" J. Lukša prisimena: "...Tada bolševikai ėmėsi kraštutiniausių priemonių, gyventojus deportuodami į tolimiausius Rusijos užkampius ar sunaikindami vietoje. Nuolatinį gyventojų skatinimą stoti "savanoriškai" į kolchozus bolševikai pakeitė ištremiamųjų sąrašais, į juos patekdavo tos ūkininkų šeimos, kurios, jų akimis, atrodė priešingiausios kolektyvizacijai. Į vienoje vietoje atsiradusį didesnį tuščių sodybų skaičių bolševikai iš Rusijos atgabendavo Stalino doktrina išauklėtų bolševizmo bernų."

Opšrūtuose kolonistai į kooperatinį ūkį susibūrė jau 1945 metais. Tai toli gražu nebuvo taiki žemdirbių artelė - visus kaimo vyrus, net paauglius, NKVD aprūpino šautuvais, automatais, pistoletais, lengvaisiais kulkosvaidžiais. Taip Opšrūtų kolonistai tapo dideliu ir grėsmingu ginkuotu būriu, kėlusiu rimtą grėsmę ne tik aplinkinių kaimų gyventojams, bet ir Lietuvos partizanams.

Kolonistai ne tik be perstojo terorizavo lietuvių šeimas, bet ir skųsdavo juos NKVD bei vietos valdžios pareigūnams. Koks likimas buvo parengtas įskųstiesiems, spėlioti nereikia - jų laukė arba kalėjimas, arba miškas.

O štai kaip Opšrūtų valsčiuje įkurdintą pirmąjį kolchozą prisimena J. Lukša: "Pradinę kolchozo mintį čia davė keletas tuščių ūkių. Tačiau šių ūkių kolchozui buvo per maža, o savanorių kaimynų dėtis į kolchozą neatsirado. Bolševikai susidorojo labai paprastai. Visus gyventojus, kurių ūkiai įėjo į projektuotas kolchozo ribas, jie ištrėmė į Rusiją ar sukišo į kalėjimus, o į "įsikūrusį" kolchozą atkėlė apie penkiolika rusų šeimų. Iš atkeltųjų, kaip visiškai subrendusių politiškai ir ideologiškai, buvo sudaryta administracinė apylinkės "valdžia". Tai nebuvo eiliniai kolchozninkai, bet su tinkamu stažu MVD agentai, turį pagrindinį tikslą prisidėti prie bolševikinio vyriausybės planų įgyvendinimo, ir, žinoma, daug plačiau negu Opšrūtuose ar Pilviškių valsčiuje. Tenka pasakyti, kad jie buvo gana stropūs. Areštuotųjų ir ištremiamųjų skaičiumi Pilviškių valsčius pirmavo."

Spirito spąstai priešui

Tauro apygardos partizanai žvalgyboje. / GAM nuotrauka

Pasipriešinti tokioms brutalioms priemonėms iš visų pusių terorizuojami ir engiami kaimiečiai neturėjo jokių galimybių. Nutraukti ar bent pristabdyti šį terorą galėjo tik ginkluotas pogrindis. Lietuvos partizanai puikiai suprato, kad laukti nėra nei ko, nei kada, tad ėmė rengtis konkretiems atsakomiesiems veiksmams.

Tokie veiksmai Tauro apygardos vadovybės posėdyje buvo aptarti dar 1947-ųjų vasarą. Tuomet vienbalsiai nutarta, kad, norint sustabdyti bolševikų vykdomą prievartinį ūkininkų varymą į kolchozus ir kaimo kolonizavimą, būtina imtis griežtesnių priemonių. Tiesa, posėdyje dalyvavusių partizanų nuomonės dėl kovos metodų nevisiškai sutapo. J. Lukša-Daumantas ir Justinas Jasaitis-Naktis siūlė nedemonstruoti jėgos, tačiau visi kiti partizanai pasisakė už plataus masto kovinę operaciją. Galutinį sprendimą nulėmė daugumos pozicija.

Tiesą sakant, griežtas pavienes priemones prieš įžūliausius kolonistus Tauro apygardos kovotojai kai kuriais atvejais naudojo dar gerokai iki sprendimo pradėti masinius veiksmus. Vienas toks atvejis buvo 1947-ųjų vasarį. Tuomet trys kolonistai atsibastė į Paežerų mišką, kad prisikirstų medžių malkoms. Partizanai puikiai žinojo, kad būtent ši trijulė jau seniai užsitarnavo įžūliausių ir žiauriausių lietuvių ūkininkų persekiotojų reputaciją. Nepaisydami to, miške jie jautėsi taip pat drąsiai kaip ir savo kieme, galbūt todėl, kad žinojo, jog visai netoli esama sovietų vidaus kariuomenės būrio. Tai buvo lemtinga kolonistų klaida: miške juos užklupo Kęstučio rinktinės Povilo Plechavičiaus kuopos kovotojų grupė. Kaimą terorizavę atėjūnai buvo sunaikinti vietoje, tačiau kitiems Opšrūtų kolonistams tai, regis, jokio įspūdžio nepadarė.

Bet grįžkime prie lapkričio įvykių. To mėnesio 12 dieną pasirengimas kolonistų išvarymo operacijai jau pasiekė paskutinę fazę. Sutelkęs maždaug 70 kovotojų, Žalgirio rinktinės vadas Vincas Štrimas-Šturmas išdėstė jiems detalų veiksmų planą.

Plano būta gudraus - visų pirma buvo numatyti veiksmai, nukreipsiantys priešo dėmesį nuo Opšrūtų puolimo. Likus porai dienų iki numatyto kolonistų "išrūkymo", partizanai turėjo užpulti maždaug už 9 kilometrų nuo Opšrūtų esančiame Antanavo kaime įsikūrusią spirito varyklą. Partizanai neabejojo, kad Antanavo produkcijai ginti bus mestos kone visos apylinkės stribų, milicijos bei vidaus kariuomenės pajėgos, tad Opšrūtai kuriam laikui liks be priedangos.

Tuo metu į Opšrūtus nusiųsti rinktinės žvalgai nustatė, kad kaime įsitaisę 35 ginkluoti kolonistai, be šautuvų ir automatų, turintys ir du kulkosvaidžius. Norėdami išvengti beprasmių aukų, Lietuvos kovotojai sudarė detalų visų kaimo ir kolchozo teritorijose esančių jo apylinkių gyventojų sąrašą, kuriame, be kita, ko buvo nurodytas kiekvieno jų "indėlis" į apylinkių gyventojų terorizavimą. Paaiškėjo, kad patys aršiausi kolonistai gyvena aštuoniose sodybose, tad operacijos plane buvo numatyta pulti būtent jas.

Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanai. Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Valentinas Sadauskas-Velėna ir Juozas Lingys-Dragūnas. Antroje eilėje iš kairės: Jonas Balsys-Aidas, Jonas Kerutis-Šarūnas ir Vincas Gustainis-Ainis. / GAM nuotrauka

Reikia pažymėti, kad partizanai neplanavo iš karto panaudoti ginklo - iš pradžių ketinta gražiuoju įtikinti kolonistus kuo greičiau išsinešdinti ten, iš kur jie atėjo. Šaudyti buvo leista tik tuo atveju, jei atėjūnai nesileistų į kalbas ir bandytų priešintis. Prieš operaciją partizanai parengė lietuvių ir rusų kalbomis rašytų atsišaukimų, kuriuose kolonistams nurodoma per mėnesį dingti ne tik iš Opšrūtų, bet ir iš Lietuvos. Beje, tiems kaime gyvenantiems rusams, kurie nepadarė žalos aplinkinių kaimų gyventojams, šis įsakymas negaliojo.

Priedangos operacija įvykdyta naktį į lapkričio 12-ąją. Kaip ir buvo planuota, keliasdešimt Žalgirio rinktinės vyrų apsupo Antanavos dvare įsikūrusią spirito varyklą. Visi keliai, jungiantis dvarą su išoriniu pasauliu, buvo blokuoti. Kiti partizanai įsiveržė į varyklą ir iš kieme stovinčių automobilių perkėlė į savo transportą 200 litrų statinę su išvalytu spiritu. Kitas statines, kuriose buvo nevalyto spirito atsargos, partizanai tiesiog sušaudė, tad purviname varyklos kieme upeliais ėmė plūsti alkoholis. Tuomet partizanai susėdo į savo transportą ir patraukė savais keliais.

Reikia tik įsivaizduoti, kaip apstulbo kitą rytą į darbą atėję spirito varyklos darbininkai, išvydę kieme telkšančias didžiules spirito balas. Apie darbą niekas nebegalvojo - visi skubėjo kiek pajėgia prisisiurbti nemokamų svaigalų. Kaip vėliau prisiminimuose pasakojo J. Lukša, kiemą kaip skėriai užplūdę darbininkai "kojinėmis sėmė su purvu sumaišytą spiritą, košė ir gėrė kiek buvo noro ir jėgų, kol sukrisdavo į tą patį spiritinį dumblą".

Tuo metu rusų kareiviai puolė į Kazlų Rūdos miškus ieškoti pradingusių statinių. Vieną jiems pavyko rasti - ši buvo prakiurusi ir varvėjo, matyt, todėl partizanai ja atsikratė. "Rusai nė kiek neatsiliko nuo Antanavo darbininkų - į Jankų MGB būstinę grįžo pavakare, nosimis ardami žemę, girti kaip šiaučiai. Partizanams buvo puiki proga juos "sutvarkyti", jei jie jau nebūtų sėlinę prie kito kepsnio - Opšrūtų", - prisimena J. Lukša. Pasak prisiminimų autoriaus, MGB ir vidaus kariuomenės daliniai ne veltui taip atkakliai ieškojo pradingusio spirito: viena 200 litrų alkoholio statinė juodojoje rinkoje kainavo 50 tūkst. rublių, o tai buvo milžiniški pinigai.

Tą pačią dieną, kai kareiviai ir stribai šukavo Kazlų Rūdos miškus, Žalgirio rinktinės žvalgai niekieno nepastebėti ir netrukdomi įsitaisė Opšrūtų prieigose.

Ginklų naudoti neketino

Kolonistų kaimo puolimui buvo visiškai pasirengta. Beliko sulaukti, kol sutems. Nusileidus saulei, rinktinės kovotojai pasidalijo į devynias grupes. Dalis jų, apsiginklavę lengvaisiais kulkosvaidžiais, blokavo visus į kaimą vedančius kelius. Kitos aštuonios grupės apsupo kiekvieną numatytą pulti objektą.

Ir štai po sutarto signalo prasidėjo šturmas. Pasak J. Lukšos, svarbiausias operacijos tikslas buvo ne sunaikinti Opšrūtuose įsitaisiusius atėjūnus, o juos nuginkluoti ir įbauginti taip, kad šie nedelsdami išsinešdintų iš Lietuvos. Deja, šis planas nepavyko - raudonieji kolonistai pasitiko partizanus pragariška kulkosvaidžių ugnimi. Lietuviams kovotojams nebeliko nieko kita, kaip atsakyti tuo pačiu. Tokio intensyvaus apšaudymo rusai, matyt, nesitikėjo, todėl nemaža jų dalis pakeltomis rankomis išsliūkino iš trobų. Tačiau taip pasielgė ne visi - tvirtuose mūriniuose namuose įsitvirtinę kolonistai dar ilgai pliekė iš kulkosvaidžių, kol pagaliau buvo nutildyti taiklia partizanų ugnimi.

Šūviams nutilus, partizanai, nelaukdami, kol kaimą užgrius rusų kareiviai ir stribai, pasitraukė, pakeliui palikdami jau minėtus atsišaukimus. Žalgirio rinktinės kovotojai iš kaimo pasitraukė pačiu laiku, mat operacijai dar nesibaigus Opšrūtų link jau traukė budinčio rusų vidaus kariuomenės Pilviškių įgulos skyriaus kareiviai. Žinoma, didelio pavojaus dešimt ginkluotų rusų septyniasdešimčiai partizanų negalėjo kelti, tačiau kilus susišaudymui nuostolių Lietuvos kovotojai vargu ar būtų išvengę. Juo labiau kad rusai, sužinoję apie operacijos mastą, nutarė mesti prieš partizanus kur kas gausesnių pajėgų.

Pakeliui į partizanų vadų suvažiavimą. Iš kairės: Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Juozas Jankauskas-Demonas, Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas Urbantas Dailidė-Tauras. Jurbarko–Girdžių apylinkės, 1949 m. vasario 4 d. / GAM nuotrauka

Galima sakyti, kad dešimčiai į Opšrūtus traukiančių rusų kareivių labai pasisekė. Jei ne atsitiktinai ties senuoju Šešupės tiltu sutiktas Pilviškių valsčiaus vykdomojo komiteto buhalteris, susidūrę su gausiu ir gerai ginkluotu partizanų būriu, jie visi būtų padėję galvas. Beje, tas pats galėjo nutikti ir buhalteriui. Tačiau atsitiko taip, kad buhalteris, drauge su vietos moterų organizatore grįždamas iš Vilkaviškio į Pilviškius, užsuko į Opšrūtus. Kaip tyčia kaimo mokykloje tuo metu vyko kažin koks vakarėlis, kuriame netrūko alkoholio. Neatsisakęs jam pasiūlyto šimtgramio, buhalteris nebenorėjo skubėti į Pilviškius - taurelė po taurelės jį vis labiau traukė į linksmybių sūkurį. Tik buhalterio bendradarbės toks įkaušusio vyro skrydis visai nedžiugino: tarsi nujausdama kažką negero, ji vis ragino kolegą baigti linksmintis ir traukti namo. Noromis nenoromis buhalteris pakluso ir įvirto į vežimą. Šiam vos pajudėjus, prasidėjo kaimo šturmas. Akimirksniu prablaivėjęs funkcionierius, supratęs, kad buvo per plauką nuo pražūties, pliekė arkliams šonus kiek įmanydamas, kad tik greičiau ištrūktų iš užvirusio pragaro.

Taigi ties tiltu sutikęs į Opšrūtus traukiančią dešimtį rusų kareivių, buhalteris patarė jiems nekišti galvos į kilpą ir iškviesti visą Pilviškių įgulą. Tuomet, palikęs savo kareivius laukti prie tilto, būrio vadas nuskuodė į Pilviškių kareivines, o jau po pusvalandžio Opšrūtus užplūdo beveik 200 kareivių, nemažas būrys milicininkų ir gauja stribų.

Bet šaukštai buvo po pietų - partizanų ir pėdos ataušusios. Tiesą sakant, net ir ataušti nebuvo kam, nes Žalgirio rinktinės kovotojai nepaliko jokių atsitraukimo pėdsakų.

Šarvuočiai J. Paleckiui

Išaušus vaizdelis Opšrūtuose buvo nekoks: eilė raudonai dažytų karstų, kolonistai, karštligiškai kraunantys į vežimus savo mantą. Laukti, kol baigsis partizanų duotas mėnesio terminas išsinešdinti, niekam net į galvą neatėjo: iki tol visą apylinkę terorizavę atėjūnai džiaugėsi likę gyvi ir dar apyaušriu patraukė Rytų kryptimi į motinėlę Rusiją.

Beje, taip jau sutapo, kad tuo metu, kai Lietuvos partizanai svilino padus rusų kolonistams, Šakiuose lankėsi vyriausiasis okupantų klapčiukas - LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis, kuris turėjo įteikti kažkokius ordinus daugiavaikėms motinoms. J. Lukša prisimena: "MGB organai buvo prisigaudę kažkokių gandų, kad šimtai partizanų, išvežę iš Antanavo spiritą, sunaikinę Opšrūtų kolchozą, traukia Šakių link. J. Paleckį ištiko "striokas". Jis užmiršo, ko buvo atvykęs, išsišaukė trejetą šarvuočių ir, palikęs neišdalytus "ordinus", paspruko į savo saugią landynę."

Baigiant belieka pažymėti, kad kolonizuoti lietuviškus kaimus okupantai mėgino ir kitose Lietuvos vietovėse, tačiau Suvalkijoje šie bandymai įgavo didžiausią mastą. Galbūt todėl atsakymas į kolonizatorių užmojus čia buvo itin drastiškas ir net žiaurokas. Apie šią operaciją buvo rašoma net to meto centrinėje sovietų spaudoje. Joje pateikti faktai netruko apaugti baisiausiais gandais apie lietuvių "miškinių" žiaurumus, tad rusų kolonistai vengė keltis į Lietuvą, verčiau rinkosi Latviją ar Estiją, kur pasipriešinimas okupacijai ir kolonizacijai buvo nepalyginti silpnesnis. Šio pasirinkimo pasekmes tiek mes, tiek estai bei latviai jaučiame ir šiandien.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"