TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sovietų Sąjungos specialiosios tarnybos ir liustracija

2010 12 14 0:00
Operatorių kambarys KGB muziejuje Vilniuje.
LŽ archyvo nuotrauka

Pagal SSRS Konstituciją visų vadinamųjų sąjunginių respublikų vyriausybių sudėtyje veikė Valstybės saugumo komitetas, KGB (pirmosios šios įstaigos rusiško pavadinimo raidės), tuo pat metu būdamas pavaldus Valstybės saugumo komitetui prie SSRS Ministrų Tarybos. Tai buvo vieša įstaiga. Jo buveinė ir vadovai buvo visiems žinomi asmenys.

Į Lietuvos KGB padalinio funkcijas įėjo darbas su disidentais, kitaip mąstančiais asmenimis, išeivija ir visais esamos santvarkos kritikais, taip pat kontrabanda, organizuotu nusikalstamumu. Lietuvos KGB padalinys užsienyje vykdė dvejopas akcijas: ekonominę žvalgybą vadinamosiose kapitalistinėse šalyse ir "darbą" su išeiviais.

Su KGB tiesiogiai buvo susiję Glavlitas (šis pavadinimas net neverstas į lietuvių kalbą, nors tai rusiškų žodžių "Glavnoje literaturnoje upravlenije" vedinys, kas lietuviškai reikštų "Vyriausioji literatūros valdyba" - tai cenzūros žinyba) ir Religinių reikalų taryba. Šios institucijos juridiškai nebuvo pavaldžios Lietuvos KGB padaliniui (čia būta tik jų atstovybės). Jos pančiojo Lietuvos intelektualinį gyvenimą.

Be Glavlito aprobavimo negalėjo pasirodyti nė vienas leidinys, teatro spektaklis, kino filmas, TV ir radijo laida, jis nuolatos prižiūrėjo bibliotekas, kad jose nebūtų jokios įtartinos literatūros, nustatydavo literatūros naudojimosi taisykles, sąrašus, kontroliavo ir į privačias rankas iš užsienio patenkančius leidinius. Cenzoriai cenzūruodavo net aukščiausių LKP pareigūnų raštus. Be Religinių reikalų tarybos įgaliotinio Lietuvoje įstaigos nė vienas kunigas negalėjo gauti paskyrimo. Jos rankose buvo visa KGB turima informacija apie kunigiją. Šių įstaigų vadovai paprastai būdavo kadriniai KGB karininkai, kartais tituluojami kaip "atsargos". Po 1990 metų kovo 11-osios šių institucijų veikla buvo nutraukta. Netekusios teisinių pamatų jos ir faktiškai nustojo veikusios.

Lietuvoje veikė ir GRU (rus."Glavnoje razvedovatelnoje upravlenije") - institucija, tiesiogiai pavaldi SSRS Gynybos ministerijos generaliniam štabui, per jį - SSRS Gynybos komitetui, kurio pirmininku būdavo Komunistų partijos CK generalinis sekretorius. Vietos partiniai bosai net formaliai neturėjo jokio poveikio GRU (jos darbuotojai nebuvo net vietinių partinių organizacijų įskaitoje). GRU veikla vietose buvo griežtai konspiruota. Ji remdavosi profesionaliai parengtais ir į įvairias jai rūpimas struktūras infiltruotais agentais. Tikslas - kova su užsienio žvalgybomis, terorizmu, galimu valstybės perversmu, veikla potencialaus priešo teritorijoje. GRU šnipinėdavo ir partinį aparatą ir pačią KGB. Žinoma, KGB agentūra galėjo skverbtis ir į GRU. Nors šios "firmos" tarpusavyje konkuruodavo, GRU disidentų veikla tiesiogiai nedomino, nebent jei įtardavo, kad šie susiję su užsienio žvalgybomis ir gali būti panaudoti teroristinei ar žvalgybinei veiklai.

Sudarius Lietuvos Respublikos Vyriausybę, 1990 metų kovo 23 dieną Lietuvos Respublikos Ministrų Taryba įpareigojo KGB nutraukti Lietuvos teritorijoje veiklą ir likviduotis. Tuo pat metu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pareikalavo iš Lietuvos piliečių nutraukti bet kokį bendradarbiavimą su sovietų specialiosiomis tarnybomis bei užtikrino tai padariusiems piliečiams teisinį saugumą. Deja, šios tarnybos nepakluso ir toliau vykdė prieš įstatymą nukreiptą veiklą, nors ir pagal SSRS Konstituciją KGB pirmininkas neteko įgaliojimų, nes nebuvo patvirtintas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos. Vadinasi, šios institucijos veikla Lietuvos teritorijoje buvo nelegali.

KGB inspiravo įvairių Lietuvos nepriklausomybei priešiškų organizacijų veiklą, glaudžiai bendradarbiavo su atskilusia nuo LKP grupuote LKP/KPS bei su kitomis Lietuvos valstybingumui priešiškomis jėgomis, stengėsi destabilizuoti padėtį šalyje. Siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos saugumą būtina buvo sukurti savo specialiąsias tarnybas ir įvertinti buvusių imperinių tarnybų veiklą.

Tuo tikslu Lietuvos Vyriausybė įsteigė Valstybės saugumo departamentą (VSD), kurio generaliniu direktoriumi paskyrė Mečislovą Laurinkų. Šį M.Laurinkaus paskyrimą lėmė tai, kad jis buvo dar Juliaus Juzeliūno iniciatyva įkurtos visuomeninės Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti sekretorius. Komisija tyrė kagėbistų įvykdytas represijas. Vėliau M.Laurinkus, kaip Sąjūdžio remtas SSRS liaudies deputatas, SSRS liaudies deputatų suvažiavime buvo išrinktas Gynybos ir saugumo komiteto nariu. Vadinasi, tuomečių sąjūdininkų supratimu, šioje srityje M.Laurinkus buvo kompetentingiausias asmuo.

Departamentui buvo pavesta kovoti su atkurtos valstybės priešais, atskleisti jų užmačias. Kadangi Lietuva neturėjo žvalgybos ir kontržvalgybos specialistų, į VSD buvo pakviesti keli buvę KGB karininkai. Suprantama, kilo jų patikimumo problema. Neatmestina tikimybė, kad kai kurie atėjo sąžiningai dirbti Lietuvai, juo labiau kad jie dirbo skyriuose, kurie kovojo su organizuotu nusikalstamumu, o ne su disidentiniu judėjimu. Bet kur garantijos, kad tarp jų nebuvo specialiai pasiųstų agentų? Antra vertus, VSD bent maža dalimi paralyžiavo KGB padalinio darbą, mat šiam nebuvo žinoma, kokią informaciją apie agentus perduota VSD ir kokius ryšius jie turi su likusiais KGB darbuotojais.

Architekto, buvusio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Artūro Skučo iniciatyva buvo įkurtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrius, kurio vadovu jis ir buvo paskirtas. Iš esmės skyrius buvo sukomplektuotas iš buvusių žaliaraiščių, kurie palaikydavo tvarką Sąjūdžio renginiuose. Šis padalinys veikė nepriklausomai nuo VSD. Jis taip pat vykdė ir kai kurias žvalgybinės funkcijas.

Taip Lietuvos teritorijoje šalia savų specialiųjų tarnybų viešai darbavosi ir analoginės sovietų tarnybos, kurios faktiškai kontroliavo mūsų išorines sienas, nes išorinių sienų apsauga buvo SSRS KGB jurisdikcijoje. Tos tarnybos vykdė įvairias provokacijas, siekė destabilizuoti padėtį mūsų valstybėje, sekė Lietuvos pareigūnus, politinius judėjimus, partijas, valstybines įstaigas, siekė įdiegti nepasitikėjimą vienų kitais. Lietuvos VSD buvo priverstas palaikyti ryšius su neteisėtu KGB padaliniu.

Po Kovo 11-osios buvo siekiama suskaldyti Aukščiausiąją Tarybą. Vieną dieną deputatai savo pašto dėžutėse rado lapelį, kuris prasidėjo žodžiais: "Mes, Valstybės saugumo komiteto iniciatyvinės grupės "Už Nepriklausomą Lietuvą" nariai, reiškiame susirūpinimą esama politine padėtimi Respublikoje." Toliau vardijami esą Aukščiausiojoje Taryboje veikiantys agentai. Lapelyje rašoma: "Žmonės, dirbę informatorių darbą VSK 5 tarnybose ir šiandien naudojantys Aukščiausiosios Tarybos tribūną savo tikslams, nepadarė atitinkamų pareiškimų dėl šios savo veiklos, todėl manome, kad mūsų pareiga jums padėti."

Kodėl KGB karininkai anonimiškai išduoda savo įstaigą, nepasitraukdami iš jos, o jeigu jiems prabilo patriotiniai jausmai, kodėl neužmezga ryšio su Lietuvos saugumo departamentu ir jam neperduoda turimos informacijos? Matyt, tai viena iš visuomenės skaldymo akcijų.

KGB puoselėjo Lietuvos teritorijos suskaldymo idėją, kurstė lenkų "autonomininkus", Visagino ir Klaipėdos krašto rusakalbius, kūrė įvairias paralelines valdžios struktūras, platino melagingą informaciją apie padėtį Lietuvoje. Ši veikla truko iki 1991 rugpjūčio 19-21 dienos pučo ir jo pralaimėjimo, tai yra iki Sovietų Sąjungos imperijos subyrėjimo, kai pati KGB nutraukė savo viešą veiklą Lietuvoje.

Tada Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba sudarė Balio Gajausko vadovaujamą Laikinąją komisiją SSRS specialiųjų tarnybų veiklai Lietuvoje ištirti bei įvertinti. Prie komisijos buvo sukurtas ją aptarnaujantis techninis aparatas. Pagrindinis komisijos tikslas buvo išsiaiškinti, ar Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje ir Vyriausybėje yra KGB agentų, tuo pat metu susipažinti su KGB archyvais bei kitų imperijos specialiųjų tarnybų struktūromis ir paviešinti juos. Į komisijos rankas pateko KGB karininkų sąrašai, kagėbistų tarnybiniai

ir namų telefonai, archyvai, tačiau nepateko KGB agentų kartoteka, KGB rezervo karininkų sąrašai.

Pagal oficialią KGB versiją agentūrinė kartoteka iš Lietuvos buvo išgabenta į Šiaurės miestelį - okupacinės kariuomenės dislokavimo vietą, esą ten ji buvo sudeginta (pagal kitą - išvežta į Rusiją, kur ir dabar saugoma). Taigi, pirminiai agentų sąrašai ir jų užpildytos kortelės komisijos nepasiekė, tačiau liko įvairūs Lietuvos KGB padalinio - Valstybės saugumo komiteto prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos susirašinėjimai, taip pat ir su šeimininkais Maskvoje, agentūriniai pranešimai, jų analizės tekstai, įkalintų ir sekamų asmenų bylos. Pagal juose esamus slapyvardžius reikėjo aiškintis, kas yra kas.

Buvusiuose KGB rūmuose įsikūrusi komisija pradėjo inventorizuoti tai, ką rado. Šiandien sunku atsakyti į klausimą, kur dingo kai kurie dokumentai: ar kagėbistai sunaikino, ar saviškiai išvogė. Be to, dalį dokumentų KGB išvežė arba sunaikino dar iki 1991 metų kovo 11 dienos (pirmosios žinios apie archyvų naikinimą buvo gautos 1989 metų rudenį; iš KGB rūmų buvo bandoma išvežti archyvus). Po pučo komisija perėmė KGB patalpas ir archyvus. Ką aptikti archyvai byloja?

Iš jų ryškėjo kai kurios operacijos, nukreiptos prieš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio lyderius, SSRS liaudies deputatus. Nors prieš pastaruosius pagal SSRS Konstituciją kagėbistai neturėjo teisės veikti, vis tiek siekta juos diskredituoti. Veikta dviem kryptimis: pirma, teikta informacija Rusijos visuomenei, antra, Lietuvos visuomenei savo agentūros pagalba siekta įdiegti mintį, esą patys sąjūdininkai yra KGB bendradarbiai. Tuo tikslu į spaudą kagėbistai pametėdavo atitinkamos medžiagos iš savų archyvų. Organizavo Lietuvos politikų sekimą.

Įvairiuose komisijos aptiktuose šaltiniuose figūravo agentas "Gediminas". Jis iki pat pučo informavo apie Aukščiausiosios Tarybos ir jos padalinių veiklą, taip pat ir apie Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo posėdžius. Nedviprasmiškai kildavo klausimai: kas jis? Realus asmuo? Agentu galėjo būti bet kuris Aukščiausiosios Tarybos, jos Prezidiumo narys, Aukščiausiosios Tarybos tarnautojas. O gal sumaniai įtaisyta "blakė", iš kurios informaciją nurašydavo KGB karininkas ir skelbdavo tuo vardu. Ir pagaliau: kodėl paliko minėtą medžiagą? Juk ją sunaikinti laiko turėjo pakankamai. Peršasi atsakymas: medžiagą paliko sąmoningai, idant mes suktume galvą, kas jis, ir vienas kitą įtarinėtume. Kas tie kagėbistai? Kas agentai?

Į komisijos funkcijas neįėjo iš eilinio agento išgauti prisipažinimą ir suteikti jam "nuodėmių išrišimą". Jeigu kas nors tai ir darė, saviveikla neturėjo juridinės galios. Komisija galėjo surinkti įkalčius, o juos patvirtinti ar paneigti buvo Aukščiausiojo Teismo galioje.

Studijuojant KGB archyvus, aptikta, kad Lietuvoje GRU vadovavo "General Rižov". Lietuvos KGB padalinio telefonų knygoje su grifu "visiškai slaptai" duotas jo telefonas, su kuriuo galima buvo susisiekti tik per karinio Šiaurės miestelio komutatorių (juo pasinaudoti turėjo teisę tik Lietuvos KGB padalinio vadovas ir jo pavaduotojas). Nepavyko išsiaiškinti, ar tai generolo tikroji pavardė, ar slapyvardis, ar toks generolas Lietuvoje buvo, ar tai tik rezidento slapyvardis. Juo labiau liko atviras klausimas, kur jis dingo.

GRU darbo metodai skyrėsi nuo KGB. Pastaroji rėmėsi iš įvairių gyventojų sluoksnių užverbuotais agentais, o GRU agentų neverbavo. Ji dirbo vien su profesionalais. Visi jie buvo baigę specialias saugumiečių mokyklas, be to, turintys atitinkamą išsilavinimą ir paklausią specialybę. Tokie karininkai būdavo įdarbinami GRU dominančiose struktūrose. Apie juos neturėjo informacijos nei vietiniai partiniai, nei KGB veikėjai. Jais galėjo būti tiek nepartiniai, tiek TSKP nariai. Apie šios institucijos veiklą Lietuvoje mažai ką žinome.

Dažnai klausiama, kodėl Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas nepriėmė visuotinio dekagėbizacijos ir desovietizacijos įstatymo. Atsakant reikia išsiaiškinti klausimą, kas tie asmenys, prieš kuriuos būtų priimtas įstatymas.

Paprastai agentais verbuodavo iš kagėbistus dominančių grupių (kunigų, politinių kalinių, tremtinių ir šiaip įtariamų "antitarybine veikla" asmenų grupių), nesant būtino reikalo, drausta verbuoti SSKP narius. Dažniausiai tai buvo žmonės, patys pakliuvę į KGB akiratį. Kagėbistai tokiems asmenims siūlydavo atgailauti ir tarnauti. Už suteiktas paslaugas prižadėdavo nutraukti persekiojimą ar atleidimą nuo bausmės ar kitaip atlyginti.

Neturint pačių agentų įskaitos kortelių, juos ne taip paprasta identifikuoti su konkrečiu asmeniu. Slapyvardžiai buvo segami prie vadinamųjų "patikėtinių" ir sekamų asmenų pavardžių. Agentas žinojo savo slapyvardį, o pastarieji ne. "Patikėtiniu" laikytas asmuo, iš kurio agentas ar saugumo pareigūnas gauna informaciją, net jam nežinant, su kuo kalbasi ir ką norima iš jo išpešti. Skaitant tik saugumiečių pranešimus galima niekuo dėtą asmenį prilyginti agentui. KGB naudojosi ir "įtakos agentų" paslaugomis. Šiais tapdavo įtakingi asmenys, dažniausiai užsienyje. Jie neteikdavo KGB jokios informacijos - jų tikslas formuoti palankų Sovietų Sąjungos įvaizdį, neretai jie skleisdavo ir dezinformaciją.

Tokį įstatymą būtų sunku panauduoti prieš skundikus, kurie padarė ne mažiau žalos negu užverbuoti asmenys. Skundikai - tai savanoriškai savo lojalumą rodantys žmonės. Jais buvo tiek SSKP nariai, tiek paprasti piliečiai, skųsta įvairiais sumetimais: vieni tiesiog troško parodyti savo lojalumą ir taip gauti dividendų, kitiems rūpėjo suvesti asmenines sąskaitas su kaimynais ar bendradarbiais, treti - dėl savo idėjinių įsitikinimų. Skundikai niekuo nerizikavo: išdėstytiems skunde faktams nepasitvirtinus, skundikas nenukentėdavo ("kiekvienas tarybinis žmogus turi teisę turėti savo nuomonę apie galimus santvarkos priešus", - teigta). Per skundikus ne vienas asmuo neteko laisvės ar kitaip patyrė represijų. Didelė dalis asmenų agentais tapdavo prievarta, o skundikai buvo savanoriai. Kaip juos vertinti?

Skundikų pavardžių nerasi jokioje KGB kartotekoje. Už jų juodą darbą niekas neatlygindavo. Į skundus tiesiog reaguodavo: jeigu dėstomi "faktai" kagėbistus sudomindavo, pavesdavo tikrinti savo agentūrai, parengdavo bylą. Skundikas geriausiu atveju teismo procese dalyvaudavo kaip liudytojas (ideologiniai skundikai buvo skatinami). Ir dabar negalime patraukti skundikų jokion atsakomybėn, mat jie tikina, esą veikė pagal savo įsitikinimus. Ar galima žmogų bausti už įsitikinimus, net jeigu jis jais su kuo nors ir pasidalija? Tad šitos kategorijos asmenys atsidūrė privilegijuotoje padėtyje: jiems nereikia liustruotis kaip agentams. Jie ir dabar gali vaidinti paprasčiausius piliečius, vaizduoti, esą jų pažiūros pakito ir esą jie yra Lietuvos patriotai. Ką darysi, jeigu neturi jėgų jais pasitikėti.

Apžvelgiant turimus KGB archyvus (pabrėžiu - turimus, nes turime tai, ką jie paliko) galima manyti, kad kagėbistai nebuvo gavę aiškių nurodymų, kaip elgtis su Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiu, kol šis tiesiogiai nepasisakė už Lietuvos valstybingumo atkūrimą. KGB agentūra pradėjo energingai skverbtis į Sąjūdžio struktūras, kai ryškėjo Sąjūdžio galutiniai tikslai. Pirmuoju atveju norėta bendrauti kaip ir su visomis aneksuotos Lietuvos struktūromis, antruoju atveju siekta sukompromituoti Sąjūdžio (ir jam pritariančius) veikėjus. KGB kaupė, jos nuomone, galinčią kompromituoti Sąjūdžio veikėjus medžiagą. Kagėbistai sekė Sąjūdžio lyderius, kandidatuojančius į SSRS liaudies deputatus, fiksavo jų kalbas susitikimo su rinkėjais metu, viešus komentarus per žiniasklaidą, apie visa tai su nerimu informavo Maskvą, tuo pat metu apie Sąjūdžio aktyvistus skleidė įvairius prasimanymus, idant juos sukompromituotų piliečių akyse.

Po Sąjūdžio remtų deputatų pergalės SSRS liaudies deputatų rinkimuose Lietuvos KGB padalinys, tikėdamasis, kad Lietuvoje bus įvestas karinis valdymas, 1989 metų balandį parengė visų Sąjūdžio Seimo tarybos narių charakteristikas, rengė fizinio susidorojimo su jais planą kodiniu pavadinimu "Metel" ("Pūga"). Dar 1988 metų gruodį buvo sudarytas sąrašas 273 asmenų, kurie, susiklosčius kritinei situacijai, turėjo būti sulaikyti. Ypač pavojingais laikyti Vytautas Landsbergis, Romualdas Ozolas, Alvydas Medalinskas, Bronius Genzelis, Romas Gudaitis, Kazimieras Motieka, Vytautas Radžvilas ir Zigmas Vaišvila. Pagal šį planą buvo sudaryta 50 operatyvinių kovos būrių, kurie, pasitelkdami milicijos rinktinius pareigūnus, turėjo įvykdyti šią akciją. Tam buvo kuriamas ir KGB rezervas, plečiama agentūra Sąjūdžio ir naujai besiformuojančių judėjimų struktūrose. KGB rezervo karininkų pavardės nebuvo žinomos plačiajai visuomenei, jie esant kritinei situacijai turėjo perimti iš veikiančių KGB skyrių vadovavimą represiniam aparatui. Rezervas buvo formuojamas savanorišku pagrindu.

Apie Sąjūdžio veikėjus rinkta medžiaga buvo dvejopa: viena skirta Maskvai (sąjūdininkų ryšiai su išeiviais, Vakarų kultūros veikėjais - visais vadinamaisiais antitarybiškai nusiteikusiais asmenimis, parenkant iš jų raštų citatas, rodančias, esą jie ir patys yra užsimaskavę antitarybininkai ir rusų tautos priešai), kita - vidaus rinkai (taip pat ištrauktos iš konteksto citatos, tik šį kartą bylojančios, esą anksčiau sąjūdininkai buvo tokie pat imperijos garbintojai, o dabar pasuko į Sąjūdį, tikėdamiesi svaiginamos karjeros). Šie KGB "arsenalai" vėliau buvo ir panaudoti: per savo agentūrą kagėbistai skleidė plačią šmeižto kampaniją.

"Metel" plano įdomybė ta, kad pagal SSRS Konstituciją jokių sankcijų imtis prieš SSRS liaudies deputatus jie neturėjo teisės, o būtent plane minimi keli asmenys buvo SSRS liaudies deputatai. Ši priemonė gorbačiovinės pertvarkos metais nebuvo panaudota nei prieš vieną deputatą. Neaišku, ar Eduardas Eismuntas tokius nurodymus buvo gavęs iš Maskvos saugumo komiteto, ar veikė savo iniciatyva. Ypač Lietuvos KGB padalinys suintensyvino savo veiklą po Lietuvos deputatų pasirodymo SSRS liaudies deputatų suvažiavime ir SSRS Aukščiausiojoje Taryboje. KGB siekė suskaldyti Sąjūdį ir naujai besikuriančias partijas. Tai akivaizdu iš generolo E.Eismunto ataskaitos Maskvai 1989 metų gruodžio pabaigoje - po LKP XX suvažiavimo.

Generolas guodžiasi, kad Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, išnaudodamas respublikoje susiklosčiusią politinę situaciją, "spekuliuodamas valstybingumo ir nepriklausomybės idėjomis, pradėjo aktyvią kovą, siekdamas užgrobti įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią". Toliau jis nurodo, kad Sąjūdžiui atstovaujantys SSRS liaudies deputatai daro spaudimą Lietuvos SSR Aukščiausiajai Tarybai ir ši faktiškai Lietuvoje įteisino daugpartinę sistemą. Generolas dėsto, esą jam nepavyko suskaldyti Sąjūdžio vadovybės, nors ir sumažino radikaliausių jo veikėjų A.Skučo, Petro Vaitiekūno įtaką. Didžiausiu laimėjimu E.Eismuntas laiko tai, kad jam pavyko supriešinti Sąjūdį su Lietuvos laisvės lyga. Generolas Maskvai raportuoja, jog KGB pavyksta iš vidaus griauti Lietuvos demokratų ir Krikščionių demokratų partijas.

1991 metų rugpjūčio 21 dieną KGB darbuotojai staiga apleido patalpas, o 23 dieną nutraukė viešą savo veiklą. Kol komisija jas perėmė, KGB rūmuose šeimininkavo, kas tik norėjo. Dabar negalime pasakyti, kur kokie dokumentai yra (Rusijoje ar Lietuvoje). Galimi įvairūs dokumentų grobimo motyvai: vieni nepasitikėjo nauja valdžia ir taip norėjo juos išsaugoti ateičiai, kiti - kad jais galėtų šantažuoti buvusius agentus ir iš to gauti dividendus, treti norėjo išbalinti savo praeitį.

Šiandien akivaizdu, kad KGB iš anksto ruošėsi nutraukti savo legaliąją veiklą, bet nepasitraukti iš Lietuvos. Manau, mums žinomi daugiausia tik tie agentai, kur KGB norėjo, kad mes apie juos žinotume.

Tai iš karto davė lauktų rezultatų: prasidėjo tautos supriešinimas. Tauta, užuot vieningai veikusi, pradėjo tarpusavyje rietis. Nežinau, kas suvedinėjo asmenines sąskaitas, kas taip svajojo padaryti politinę karjerą, o kas vykdė KGB gilumoje gimusį tautos supriešinimo planą. Kažkiek šį reiškinį paaiškina Rusijos žiniasklaida. Aukščiausio rango Rusijos veikėjai įrodinėja, esą Lietuva nesugebėsianti būti savarankiška valstybė (anksčiau ar vėliau ji sugrįš į Rusijos globą). Natūralu, kad gretimos valstybės siekia daryti mums įtaką. Vienas tos įtakos svertų yra slaptosios tarnybos. Šiandieniame technikos amžiuje jos labiau linkusios veikti žmonių smegenis.

KGB archyvai byloja, kad po Baltijos kelio susirūpinta KGB rezervu, kruopščiai tikrintas jo patikimumas. KGB rezervinių karininkų paskirtis - karo arba politinių suiručių metu papildyti (arba pakeisti) KGB karininkų gretas, šiuo atveju - veikti prieš Lietuvos valstybingumo šalininkus. Nežinoti to galėjo nebent naivuolis. Šis rezervas buvo komplektuotas išimtinai savanoriškumo principu. Į jį įtraukti nereikėjo jokių kitų instancijų sutikimo. Ta proga turime matyti principinį skirtumą tarp asmenų, užverbuotų į KGB rezervą brežnevinės stagnacijos laikais, ir tų, kurie įtraukti paskutiniais gorbačiovinės "perestroikos" metais.

Naujasis KGB rezervas turėjo būti pasiruošęs įvesti karinę padėtį Lietuvoje. Į jo funkcijas būtų įėję - suiminėti (reikalui esant - ir fiziškai naikinti) nepatikimus asmenis, kurių sąrašai buvo sudarinėjami. Skirtingai nei etatinių KGB darbuotojų, rezervistų sąrašai nebuvo patekę į Laikinosios komisijos rankas (žinotas tik pats faktas ir verbavimo tikslas). Dėl to komisija jų netyrinėjo, kaip netyrinėjo ir save įvardijusių skundikų.

Turimų dokumentų analizė byloja, kad KGB kruopščiai ruošėsi veiklai po Lietuvos valstybingumo atkūrimo (formuotas KGB rezervas, kuris turėjo perimti etatinio KGB aparato funkcijas). Turime matyti principinį skirtumą tarp KGB rezervo, formuoto, kai imperija buvo savo zenite, ir Lietuvos nepriklausomybės skelbimo išvakarėse, tai yra, kai imperija nejuto sau vidinio pavojaus ir kai jos griūtis tapo akivaizdi. Reikia būti naiviam, kad tikėtum, jog svetimų valstybių specialiosios tarnybos nepriklausomoje Lietuvoje būtų galėjusios remtis smulkiais ir neturinčiais specialaus pasiruošimo šnipukais. Jiems buvo reikalinga nauja vadovybė, kurią ir būtų sudaręs KGB rezervas.

KGB viešai Lietuvoje veikė ir paskelbus nepriklausomybę: toliau verbavo agentus, palaikė ryšius su mūsų antivalstybinėmis organizacijomis. Algirdo Endriukaičio duomenimis, nuo 1990 metų kovo 11 iki 1991-ųjų rugpjūčio 23 dienos užverbuotas 121 agentas įvairiose Lietuvos vietose (nuo Visagino iki Klaipėdos). Tuo metu žmonės galėjo leistis verbuojami (tiesioginis šantažas vargu ar naudotas) dėl dviejų priežasčių: arba jie netikėjo Lietuvos valstybės atgimimu ir taip tikėjosi "užsidirbti" sau dividendų, arba siekė mūsų valstybės likvidavimo. Ir vienu, ir kitu atveju jie vertintini kaip pavojingi Lietuvos valstybės priešai.

Neturiu aiškios nuomonės dėl liustracijos įstatymo. Nesinorėtų visų versti į vieną katilą: rezervistų, kurie jais tapo dar septintajame- aštuntajame dešimtmetyje, ir tų, kuriuos į rezervą pakvietė Stanislovas Caplinas, tai yra asmenys, kurie buvo pasiruošę su ginklu suiminėti sąjūdininkus; agentus (dvasininkus, tremtinius, politinius kalinius), nepajėgusius atsilaikyti prieš jiems taikytas represijas, ir asmenys, tapusę agentais, kai tauta pakilo į kovą dėl savo teisių ir paskelbė nepriklausomybę. Pirmuoju atveju mes turime reikalą su silpnais žmogeliais, antruoju - su atvirais Lietuvos valstybės priešais. Kaip jais galima pasitikėti?

Oficialiai KGB kontora savo veiklą nutraukė 1991 metų rugpjūčio 23 dieną. Rusija pasiskelbė, kad ji yra Sovietų Sąjungos teisių ir struktūrų, vadinasi, ir specialiųjų tarnybų, perėmėja. KGB ir GRU turėjo pakankamai laiko pasiruošti viešam pasitraukimui iš Lietuvos, todėl nemanau, kad jos čia nepaliko įvairių priedangos institucijų, kurios ir dabar veikia. Jokia žvalgyba pati nenutraukia savo veiklos. Ji tik neretai keičia šeimininką... Tik naivuolis gali manyti, kad Rusijos specialiosios tarnybos neveikia Lietuvoje. Tačiau tai - Lietuvos specialiųjų tarnybų, visų pirma Lietuvos valstybės saugumo departamento tyrimų ir reagavimo objektas.

Tačiau liko moralinis ir teisinis buvusių agentų ir kolaborantų įvertinimas. Kas yra slaptųjų tarnybų agentai - maždaug aišku. Savo šeimininkus Maskvoje E.Eismuntas informavo, jog po 1990 metų vasario rinkimų į LSSR Aukščiausiąją Tarybą Lietuva tikriausiai pasitrauks iš Sovietų Sąjungos ir sieks tapti nepriklausoma valstybė. Tam atvejui jis siūlė būti pasiruošusiems ir tikino, jog Lietuvos KGB padalinys tikrina savo kadrus bei agentūrą ir ruošiasi veikti esant ekstremaliai situacijai. Pasak jo, 1989 metų gruodį KGB Lietuvoje disponavo 6377 patikimais slaptais agentais (ką jie veikia dabar?). Žinoma, kad prisipažino vos pusantro tūkstančio, kai kurie jų jau buvo "įšaldyti"). Vadinasi, dar apie 5 tūkst. liko.

Agentai gali būti "įšaldyti", tai yra jiems leista kurį laiką laisvai įsikurti, dažniausiai užsiimti verslu, o reikalui esant "atšildyti". Pirmajai pradžiai jie aprūpinami negrąžinamomis lėšomis. Jeigu agento paslaugų neprireikia, gali būti paliktas ramybėje, o prireikus kiekvienu momentu gali būti "atšildytas". Aukščiausioji Taryba nutarė, jog komisijos atskleistų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pripažintų agentų mandatą, jeigu jie yra deputatai, iš naujo turi patvirtinti rinkėjai. Asmenys, nuslėpę savo ryšius su KGB, negali dalyvauti jokiuose rinkimuose. Iš laiko perspektyvos žvelgiant, aiškiai to per maža.

Lietuvos piliečių, po minėto Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimosi nenutraukusių savo ryšių su Sovietų Sąjungos saugumo tarnybomis, elgesys iki galo liko neįvertintas. Juk jis buvo tolygus valstybės išdavimui. Negalima dėti lygybės ženklo tarp agentų, užverbuotų iki valstybės atkūrimo ir po atkūrimo. Iš laiko perspektyvos akivaizdu, kad tuos dalykus reikia skirti, bet tam nėra aiškių kriterijų. Aukščiausioji Taryba nesugebėjo duoti įvertinimo KGB ir GRU veikėjams ir rezervistams. Tam būta ir objektyvių priežasčių. Tada rezervistų buvimas buvo beveik žinomas, bet nežinoma, kas jie, o apie GRU neturėta jokios dokumentinės medžiagos. Tad negalima įvertinti to, ko nežinai. Kodėl įstrigo liustracijos įstatymas ir kokios to pasekmės?

Nebuvo aišku, ką liustruoti, kaip išvengti naujos neteisybės? Juk dalis asmenų agentais tapo dėl savo silpnumo ir nepadarė didesnės žalos, ypač kai kalbama apie pastaruosius dešimtmečius. Čia reikėjo nubrėžti aiškią liniją tarp agentų, infiltruotų į rezistencinį judėjimą, ir agentų, nepadariusių ryškesnių nusikaltimų. Liustracijos įstatymas nepaliestų savanoriškų skundikų, kurie skųsdavo bendradarbius, pažįstamus pasirašydami savo pavardėmis, liudydavo teismuose, o jų nėra jokiuose agentų sąrašuose (argi galima bausti už "nuomonės" pareiškimą). Nesant aiškių kriterijų, negalima suformuluoti ir įstatymo nuostatų. Dar neaiškiau atskirti, kur kolaboravimas, kur paprastas konformizmas siekiant išgyventi. Viena, ką galima buvo padaryti, tai numatyti apribojimus visiems LKP/SSKP nariams, visokių "Jedinstvos, "autonomininkų" ir panašių organizacijų nariams, kurių veikla buvo nukreipta tiesiogiai prieš Lietuvos valstybingumą. Iš laiko perspektyvos akivaizdu, kad reikėjo tam tikram laikotarpiui suvaržyti tų organizacijų narių teises.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"