TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sparnuotieji husarai. Plieninis Lietuvos - Lenkijos kumštis

2013 07 14 15:52
Štai toks vaizdas buvo paskutinis reginys gyvenime tūkstančiams Lietuvos - Lenkijos valstybės priešų XVI - XVII a mūšiuose. deadliestblogpage.wordpress.com nuotrauka

Bendros Lietuvos - Lenkijos valstybės gyvavimo laikotarpiu iškovota daug šlovingų karinių pergalių. Koks veiksnys sieja visas šias pergales? Be jokios abejonės - Sparnuotieji husarai.

“Importuoti” ir patobulinti

Lenkijos Karalystė “importavo” husarus iš Vengrijos XV a, tačiau tuo metu jie dar beveik niekuo nepriminė Sparnuotųjų husarų, mūšio lauke pasirodžiusių Stepono Batoro valdymo metu. Taip pat to laikmečio husarų nederėtų painioti ir su XVIII a visoje Europoje išpopuliarėjusia, taip pat vengriško stiliaus, lengvąja kavalerija.

Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėse husarai iš pradžių buvo tik dar viena kavalerijos rūšimi, dažniausiai neturėjusia lemiamos įtakos mūšio eigai, tačiau viskas pasikeitė 1576 m., kai Steponas Batoras tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

Jo iniciatyva, anksčiau lengvąja (arba vidutine) kavalerija buvę husarai transformavosi į visiškai naują ir tik mūsų regionui būdingą kavalerijos rūšį – Sparnuotuosius husarus. Tai buvo vidutinė-sunkioji kavalerija, pakeitusi tipiškus Renesanco epochai itin sunkiai šarvuotus ir todėl labai brangiai kainuojančius sunkiuosius raituosius ietininkus. Sparnuotieji husarai jau nebepriminė ir savo vengriškų „protėvių“ – tai buvo rytietiškos ir vakarietiškos karybos derinys. Šis derinys pasirodė toks sėkmingas, kad maždaug 100 metų Sparnuotiesiems husarams nebuvo lygių priešininkų nei Rytuose, nei Vakaruose. Daugelyje šaltinių jie iki šiol vadinami geriausia to laikotarpio kavalerija Europoje, o galbūt ir visame pasaulyje.

Lietuvos - Lenkijos Sparnuotasis husaras./Jozefo Brandto paveikslas.

Ilgas kovų kelias

Stepono Batoro reformos pradėtos XVI a 8-ame dešimtmetyje, o Sparnuotųjų husarų „aukso amžius“ prasideda jau 1577 m. pergale Liubiševo mūšyje. Nuo šios pergalės iki pat Vienos išvadavimo nuo turkų apgulties 1683 m. Sparnuotieji husarai buvo ta jėga, kuri nulemdavo Lietuvos - Lenkijos kariuomenės pergales, dažnai prieš skaitlingesnius priešus.

XVIII a Sparnuotieji husarai jau „paseno“ ir nebeatitiko modernios karybos reikalavimų bei virto faktiškai ceremoniniais daliniais. Tačiau kaip kavalerijos rūšis vis dar išliko kariuomenėje iki pat 1776 m., kuomet jų tradicijas perėmė lengvoji kavalerija – ulonai.

Sparnuotųjų husarų istorijos kelias pažymėtas daugybe įstabių pergalių: Liubiševe (1577 m.), Bičynoje (1588 m.), Kokenhauzene (1601 m.), Kircholme (1605 m.), Klušine (1610 m.), Chocime (1621 m.), Trčianoje (1629 m.), Ochmatove (1644 m.), Berestečkoje (1651 m.), Polonkoje (1660 m.), Chocime (1673 m.), Lvive (1675 m.) ir Vienoje (1683 m.). Visuose šiuose mūšiuose Sparnuotieji husarai buvo lemiamas pergalės faktorius.

Kilnioji kavalerija

Sparnuotųjų husarų dalinius sudarė turtingesnieji Lenkijos ir Lietuvos bajorai. Kiekvienas husaras, vadinamas „draugu“ (lenkiškai – „towarzysz“) pats finansuodavo savo ir dar keleto kompanjonų parengimą ir aprūpinimą. Pagal susiklosčiusią tradiciją, karalius mokėdavo tik už ietį.

Keletas tokių būrių būdavo apjungiami į didesnį dalinį – „vėliavą“, kurią sudarė nuo 30 iki 60 raitelių. Lemiamų atakų metu „vėliavos“ būdavo jungiamus į gausesnius būrius po 150 – 200 husarų. Tokia tvarka buvo pirmiausiai organizuota Stepono Batoro asmeninė gvardija, bet jau paskutiniame XVI a dešimtmetyje jos pavyzdžiu buvo organizuoti praktiškai visi Lenkijos ir Lietuvos husarų pulkai.

Kaip minėta anksčiau, dauguma husarų buvo kilę iš tikrai turtingų bajorų šeimų, nes toli gražu ne kiekvienas šlėchtos atstovas galėjo sau leisti tokį žirgą, šarvus, ginklus bei puošybos elementus, kuriuos turėjo Sparnuotieji husarai.

Sparnuotųjų husarų šarvai/Lenkijos kariuomenės muziejus

Sparnų fenomenas

Žinoma, pagrindinis Lietuvos – Lenkijos husarų atributas buvo jų sparnai, dėl kurių šie raiteliai ir gavo savo vardą. Sparnus sudarė medinis karkasas, tvirtintas iš pradžių prie balno husarui už nugaros, o vėlesniuoju laikotarpiu – tiesiai prie raitelio nugaros. Šis karkasas buvo puošiamas plunksnomis, dažomas raudona arba purpurine spalva ir kaustomas žalvariu. Susidarydavo įspūdis, kad husarai iš tiesų yra „sparnuoti“.

Iki šiol karybos istorikai ginčijasi, kokia buvo tikroji husarų sparnų paskirtis. Vieni teigia, kad buvo tik puošybos elementas, suteikiantis husarams itin iškilią išvaizdą ir taip pabrėžiantis jų aukštą kilmę ir elitinių pajėgų statusą. Kai kurie tyrinėtojai net tvirtina, kad sparnai buvo tik paradinis elementas, niekada nedėvėtas mūšyje.

Kiti prie šio apibūdinimo prideda ir tai, kad keleto tūkstančių spindinčiais šarvais ir leopardo kailiais (būtinas atributas kiekvienam husarui) pasidabinusių „mirties angelų“ ataka turėjo kelti siaubą priešo kareiviams.

Kai kurie tyrinėtojai taip pat pažymi ir praktinę sparnų paskirtį. Pirmiausiai, sparnai galėjo saugoti husaro nugarą nuo kardo kirčio. Be to, jie neleisdavo užmesti ant raitelio laso, o tai skamba kaip iš tiesų naudingas gynybos elementas, atsižvelgiant į tai, kad minimu laikotarpiu daug kariauta su totoriais ir turkais osmanais, kurių lengvieji raiteliai dažnai naudojo kilpas, kad išversti sunkiuosius priešo raitelius iš balno. Dar viena teorija teigia, kad husarų sparnų plunksnos keldavo didelį triukšmą, todėl žirgai nesibaidė mūšio kakofonijos.

XVI a vidurio Sparnuotųjų husarų šarvai./Krokuvos nacionalinis muziejus

Tik tai, kas geriausia

Sparnuotųjų husaro ekipiruotė per jų klestėjimo šimtmetį keitėsi, tačiau išsaugant jų didingą išvaizdą ir visada tik kokybiškesnės ginkluotės naudai. Tai ypač pasakytina apie šarvus. Stepono Batoro laikais husarai atsisakė sunkių šalmų ir didelių medinių skydų (vengriška tradicija) ir kuo toliau, tuo labiau orientavosi į lengvus, bet itin aukštos kokybės šarvus. Tipišką šarvų komplektą sudarė šalmas su dalies veido apsauga, krūtinės ir nugaros šarvai, lengvi dilbius ir šlaunis saugantys šarvai. XVII a Sparnuotųjų husarų ekipiruotė tapo tokia standartizuota, kad ją jau galima praktiškai vadinti uniforma. Panašūs šarvai, visiems husarams privalomi sparnai bei leopardo (kartais kitų egzotinių gyvūbų) kailiai aiškiai suteikė raiteliams bendrą, juos charakterizuojančią išvaizdą.

Ne mažiau įspūdingas už šarvus buvo ir kiekvieno husaro ginklų rinkinys. Svarbiausias husaro ginklas – labai ilga (iki 5 m), bet labai lengva (specialiai husarams gaminta, iš dviejų dalių sudedama tuščiavidurė) ietis. Artimoje kovoje įprastu ginklu buvo ilgas ir lenktas kavalerijos kardas, nors dažnai minima, kad prie balno būdavo tvirtinamas dar ir atsarginis sunkus kardas – palašas. Karininkai neretai naudodavo ir kuokas arba kovos kūjus. Be to, husarai turėjo šaunamuosius ginklus – po du balno priekyje tvrtinamus pistoletus arba kavalerijos karabiną (minimas retai). Pavieniais atvejais naudoti ir totoriško tipo sudurtiniai lankai.

Spranuotųjų husarų ataka/archives.foolz.us piešinys

Plieninio kumščio taktika

Taigi, Sparnuotieji husarai buvo vidutinio sunkumo, labai greita ir universaliai panaudojama kavalerija. Pagrindinė jos taktika buvo tiesioginis smūgis, išsklaidantis priešo rikiuotę. Husarai puldavo labai glaustomis gretomis, būriais po 150 – 200 raitelių, išrikiuotų į 2 eiles. Rikiuotė buvo tokia tanki, kad sakoma, jog husarai liesdavosi keliais. Tai byloja apie aukštą raitelių meistriškumo lygį, ką patvirtina ir faktas, kad Sparnuotieji husarai net visu greičiu lėkdami į ataką (maksimalus greitis būdavo išvystomas beveik prieš pat susidūrimą su priešu), sugebėdavo sinchroniškai atlikti staigius posūkius – t.y. netikėtai smogti į kitą priešo rikiuotės vietą, nei tas tikėdavosi.

Jei priešo rikiuotė nesuirdavo nuo pirmo smūgio, atakas husarai galėdavo kartoti po keletą kartų. Specialiai tam kariuomenė su savimi gabendavo atsargines ietis.

Naudodami Europoje jau pasenusia laikytą tiesioginio smūgio taktiką, Sparnuotieji husarai pasirodė besą kur pranašesni už europietišką vidutinę ir sunkiąją kavaleriją, kuri tuo metu buvo labai nepaslanki ir naudojo itin statišką taktiką.

Pavyzdžiui, švedų reitarai buvo išmokyti šaudyti po vieną eilę, kuomet pirmoji greta traukdavosi už draugų nugarų užsitaisyti ginklų. Turint omenyje, kokių greičiu į juos rėždavosi Sparnuotieji husarai, tokia taktika buvo visiškai neefektyvi.

Tuo metu kovojant prieš totorius arba kazokus, Sparnuotieji husarai jau naudojosi tipiškai vakarietiškais privalumais – šaunamaisiais ginklais ir nepalyginamai kokybiškesniais šarvais.

Husarų ginkluotės ir šarvų sunkumo bei greičio derinys leido jiems efektyviai kautis ir gynyboje. Geltonųjų Vandenų mūšyje (1648 m.), Chmelnickio kazokų sukilimo metu, vos Lenkijos 1500 kareivių (iš jų tik 200 husarų) sėkmingai gynėsi nuo 11 000 kazokų. Sėkmę garantavo būtent Sparnuotųjų husarų meistriškumas.

„Jei Dievas su mumis...“

Per šimtmetį šlovingos kovų istorijos Sparnuotieji husarai pasižymėjo ne tik meistriškumu ir puikia ekipiruote, bet pirmiausia – beatodairiška narsa. Jie dažnai puldavo visiškai nepaisydami kiekybinės priešo persvaros. Atrodo, kad būtent šiems Lietuvos – Lenkijos aristokratams labiausiai tiko pačios valstybės moto: „Si Deus nobiscum, quis contra nos?“ („Jei Dievas su mumis, kas tuomet prieš mus?“).

Liubešovo mūšyje, prieš 7000 – 12000 tūkstančių sumaištavusio Dancigo kareivių stojo vos 2000 karių Jano Zborovskio vadovaujama armija. Pėstininkams nutildžius vokiečių patrankas ir atrėmus pikinierių puolimą, į Dancigo kariuomenės flangą smogė Sparnuotieji husarai. To užteko, kad bėgtų visa Dancigo kariuomenė.

Kahlenbergo mūšyje (Vienos išvadavimas nuo turkų apgulties) dalyvavo didžiulės sąjungininkų pajėgos (apie 80 000 kareivių), tačiau lemiamu mūšio momentu karalius Jonas III Sobieskis net nelaukė kad turkų gretoms smogtų visa gausi sąjungininkų kavalerija (tai buvo didžiausia kavalerijos ataka istorijoje), o pats su 3000 Sparnuotųjų husarų smogė osmanams, per kurių gretas husarai perėjo, kaip peilis per sviestą, sukeldami paniką visoje likusioje turkų armijoje.

Sparnuotųjų husarų ataka Klušino mūšyje./Simono Bogušovičiaus paveikslas

Ypatinga narsa Sparnuotieji husarai pasižymėjo Klušino mūšyje prieš maskvėnus. Ten 6 800 Lietuvos – Lenkijos kareivių stojo prieš 35 000 maskvėnų, be to dar turėjusių 11 patrankų prieš 2 mūsiškes. Husarai net keletą kartų (vienas amžininkas nurodo 8 atakas) puolė įtvirtintas maskvėnų pėstininkų pozicijas, kur kavalerija tiesiog negalėjo nugalėti. Tačiau šios atakos išprovokavo viename Maskvos kariuomenės flange buvusią kavaleriją pulti ir neva „pribaigti“ pavargusius husarus. Susidūrime maskvėnų kavalerija buvo sunaikinta ir taip atvertas kelias į jų kariuomenės flangą, kas ir užtikrino pergalę.

Nė vienam lietuviui turbūt nereikia priminti ir Kircholmo (Salaspilio mūšio), kuomet 3 600 Jono Karolio Chodkevičiaus karių sutriuškino 11 000 švedų. Lemiamame mūšio etape 300 Chodkevičiaus Sparnuotųjų husarų „surakino“ visą švedų pėstininkiją mūšio lauko viduryje ir davė pakankamai laiko pėstininkams ir lengvąjai kavalerijai sumušti švedus flanguose ir apsupti likusias jų pajėgas.

Tai tik keletas labai trumpų pavyzdžių iš šlovingos Sparnuotųjų husarų kautynių istorijos. Žinoma, būdavo ir pralaimėjimų, tačiau net gausesnis priešininkas po to didžiuodavosi, kad įveikė Lietuvos – Lenkijos pajėgas, kurių gretose buvo bent kažkiek Sparnuotųjų husarų.

Dažnas skeptikas gali pasakyti, kad daugelis XVII a pergalių buvo tik epizodinės – juk ir sumušant priešą mūšio lauke, karai būdavo laimimi retai ir valstybės sienos lėtai, bet nepaliaujamai traukėsi. Tačiau tai – labai platus klausimas, apimantis visas valstybės gyvenimo sferas, o ne husarų kokybę. Bet koks priekaištas atšoka, kaip strėlė nuo Sparnuotojo husaro kirasos, nes šie raiteliai tapo gyva mūsų valstybės legenda, apgindami jos garbę kiekviename mūšio lauke, kur tik jiems teko kautis.

Parengė Aidanas PRALEIKA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"