TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Stalino saulės apakinti

2009 10 16 0:00
Grupė Lietuvos Liaudies Seimo atstovų Kremliuje, SSRS AT VII nepaprastojoje sesijoje, per kurią Lietuva buvo inkorporuota į SSRS sudėtį (iš kairės): P.Cvirka, A.Venclova, L.Gira, S.Nėris, K.Korsakas. Maskva, 1940 m. rugpjūčio mėn.

Šiomis dienomis minėsime dviejų žymių Lietuvos rašytojų gimtadienius: rytoj sukanka 105 metai, kai gimė poetė Salomėja Nėris, o pirmadienį sueina 127 metai nuo prozininko ir dramaturgo Vinco Krėvės gimimo.

Nors abiejų menininkų talentas ir jų indėlis į lietuvių literatūros istoriją niekam nekelia abejonių, tiek vieno, tiek kito biografijos faktai vertinami prieštaringai. Šiandien minimi menininkai nėra kokia nors išimtis - tai tik du iš daugelio Lietuvos inteligentų, įviliotų į gudriai paspęstas pinkles ir noromis ar nenoromis tapusių sovietinės "penktosios kolonos" dalimi.

Į šviesią ateitį.

Petras Cvirka, Liudas Gira, Antanas Venclova, S.Nėris - šie vardai neatskiriami nuo lietuvių literatūros istorijos. Kai kuriuos iš jų primena Vilniuje ir Kaune stovintys paminklai, jų vardais ir dabar vadinamos miestų gatvės. Tačiau tiek šios, tiek daugelis kitų menininkų pavardžių kelia ir kitokias asociacijas, visų pirma primindami mums dramatišką 1940-ųjų vasarą.

Tų metų liepos 5 dieną sovietų jau okupuotoje Lietuvoje paskelbus skubotus vadinamojo Liaudies Seimo rinkimus, mažiausiai šimtas rašytojų, aktorių, režisierių, muzikų ir dailininkų, susirinkusių Valstybės teatre, reiškė padėką "didžiajai ir visada mums draugiškai" Sovietų Sąjungai ir žadėjo padėti naujajai valdžiai, "kad Lietuvos liaudis į naująjį Seimą išrinktų geriausius bei ištikimiausius savo sūnus ir dukras". Ne, tai nebuvo farsas ir veidmainystė - dauguma šio intelektualų ir menininkų susirinkimo dalyvių nuoširdžiai tikėjo prisidedą prie šviesios Lietuvos ateities. Net ir pragaištingąjį tų metų rugpjūtį, vykdami į Maskvą parvežti "Stalino saulės", Liaudies Seimo deputatai P.Cvirka, A.Venclova, L.Gira ar S.Nėris buvo apimti nesuvaidintos euforijos ir visiškai nesijautė esą savo valstybės duobkasiai.

Marksistus augino profesoriai

Kaip galėjo atsitikti, kad "Stalino saulė" apakino tokią gausybę protingų ir talentingų žmonių, toli gražu nesimpatizavusių nei komunistams, nei komunizmui, o neretai net buvusių visiškai priešingose Markso ir Engelso pasekėjams stovyklose? Kaip ir kodėl sovietams pavyko įtraukti menininkus, ir visų pirma literatus, į nuosekliai ir atkakliai Lietuvoje formuotą "penktąją koloną"? Kodėl krašto valdžia, negailestingai kovojusi su komunistine ideologija, nepaisė perspėjimų ir ne tik neužgniaužė atvirai prosovietinio kultūrbolševikų sąjūdžio, bet ir netiesiogiai skatino jo veiklą? Atsakymų į šiuos klausimus reikėtų ieškoti ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tiksliau sakant - jo viduryje, kada sovietai, plėsdami savo įtaką Baltijos valstybėse, o vėliau jau ir ruošdamiesi jų okupacijai, ėmė kryptingai traukti į savo pusę šių kraštų intelektualus.

Jau 1936 metų rudenį Valstybės saugumo departamentas (VSD), stebėjęs ir analizavęs visuomeninių organizacijų veiklą, ėmė skambinti pavojaus varpais. Apie legaliai Lietuvoje veikiančius prosovietinius centrus šios žinybos dokumentuose tuo metu užsimenama labai dažnai. Štai lapkričio 16 dienos VSD pažymoje nurodoma, kad "marksistinės dvasios formavimuisi" didelę įtaką turi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakulteto vadovybė ir jos narių redaguojamas "Literatūros" žurnalas. Kiek anksčiau parengtame saugumo biuletenyje (kovojant su plintančia komunizmo ideologija) buvo siūloma uždaryti legaliai veikiančią Draugiją SSRS tautų kultūrai pažinti ir sustabdyti atvirai prosovietinio žurnalo "Literatūra" leidimą.

Reikia pažymėti, kad 1936 metais, priėmus drakonišką Draugijų įstatymą, vidaus reikalų ministras įgijo teisę, remdamasis "valstybės ir tautos saugumo sumetimais", uždaryti bet kurią partiją, organizaciją ar draugiją. Šis vėzdas buvo panaudotas nedelsiant - Lietuvoje uždraustos visos politinės partijos, išskyrus prezidentą Antaną Smetoną ir jo režimą remiančią Tautininkų sąjungą. Tas pats įstatymas numatė, kad nuo liepos 1 dienos veikti galės tik vidaus reikalų ministro leidimą turinčios draugijos. Tai, kad prosovietinė draugija nebus perregistruota, nekėlė abejonių, tad jos nariai net svarstė - ar dar veikti, ar išsibėgioti patiems, nelaukiant valdžios patvarkymų. Tačiau, pačių draugijos narių nuostabai, jos niekas taip ir nepalietė. Priešingai, Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) netgi paprašė draugijos narių ją perregistruoti. Tai buvo padaryta 1937 metų balandį - praėjus penkiems mėnesiams nuo tos dienos, kai VSD aiškiai įspėjo valdžią apie jos keliamą grėsmę.

Kodėl Lietuvos valdžia, nuolat propagavusi tautinės kultūros grynumą ir priešinusis svetimoms įtakoms, taip globojo bolševikinį Trojos arklį, galima paaiškinti mėginimais išlaviruoti sudėtingoje tarptautinėje situacijoje - imtis kokių nors veiksmų prieš pagrindinį kultūrbolševizmo centrą neleido ir Vilniaus problema, ir garsiai deklaruojami "nepriekaištingi" Kauno bei Maskvos santykiai.

Tuo tarpu "Literatūros" žurnalas 1936 metų rudenį vis dėlto buvo uždarytas. Vidaus reikalų ministerija atsižvelgė į VSD vadovybės raportą, kuriame leidinio turinys ir jo ideologinė pakraipa apibūdinama taip: "Šis žurnalas gyvenamuoju momentu sudaro žymų disonansą, nes jis nesvyruojamai pasisako prieš nacionalizmą ir perša socializmą bei internacionalizmą. Tatai darosi aišku tik pažvelgus į "Literatūros" bendradarbių ir josios naudojamų autorių sąrašą: Ant.Venclova, K.Korsakas-Radžvilas, doc.Augustaitis, Petras Cvirka, Teofilis Tilvytis, Salomėja Nėris, Julius Būtėnas, Romenas Rolanas, L.Fechtvangeris, M.Gorkis, P.J.Beranger, Kurtas Tuchovskis ir daug kitų. Jų tarpe nėra bent kiek dešinesnių pažiūrų atstovo: visi perdėm kairieji - net iki pačių kraštutiniausių." Raporte daroma išvada, kad žurnalas "garbina socialistiškai komunistišką ideologiją, pripažindamas tik kairiosios pakraipos rašytojus ir juos piršdamas skaitytojams, atvirai pagerbia komunizmą ir gėrisi SSRS".

Tiek draugijai, tiek "Literatūros" žurnalui tuo metu vadovavo rašytojas ir dramaturgas Vincas Krėvė-Mickevičius: buvęs artimas A.Smetonos draugas, buvęs Šaulių sąjungos vadovas, buvęs Tautininkų sąjungos pirmininkas, vienas iš 1926 metais tautininkų įvykdyto perversmo propaguotojų ir rėmėjų. Kaip atsitiko, kad didžiulio talento ir erudicijos rašytojas atsidūrė ne šiaip sau A.Smetonos oponentų gretose (toks dreifas, atsižvelgus į vis labiau įsivyraujantį Tautos vado kultą, nebūtų keistas), bet netgi puolė į glėbį atvirai komunistuojantiems veikėjams?

Atrodo, kad tokiam žingsniui žymų intelektualą galėjo paskatinti įžeistos asmeninės ambicijos. Po 1926 metų perversmo V.Krėvė tikėjosi gauti švietimo ministro portfelį, tačiau šios pareigos jam nebuvo pasiūlytos. Įsižeidęs rašytojas metėsi į kitą kraštutinumą. Nežinia kieno paskatintas, jis 1928 metais ėmėsi organizuoti jau minėtą draugiją SSRS tautų kultūrai pažinti. Oficialiai šios draugijos veikla grynai humanitarinė - ji organizuoja menininkų keliones į Sovietų Sąjungą, rengia ten lietuvių parodas ar koncertus, veža į Lietuvą džiugią socialistinę tikrovę šlovinančius sovietinius filmus. Suprantama, kad tokią veiklą aktyviai remia SSRS pasiuntinybė, kurioje V.Krėvė lankosi labai dažnai.

Dabar jau nebėra abejonių, kad rašytojas ne tik gauna pasiuntinybės darbuotojų paramą, bet ir už ją atsilygina, teikdamas jiems svarbias žinias apie Lietuvos politinį ir kultūrinį gyvenimą. Po kelerių metų tokio bendravimo V.Krėvė pereina į aktyvią opoziciją A.Smetonos valdžiai. Jis vis dažniau pastebimas kairiųjų rašytojų kompanijoje, nevengia bendrauti ir su pogrindinės komunistų partijos veikėjais. Būtent tais metais jis ir sutinka tapti oficialiu žurnalo "Literatūra" redaktoriumi.

Valdžiai žurnalą uždarius, V.Krėvė atkakliai tvirtino nesuprantąs tokio žingsnio. 1936 gruodžio mėnesį jis "Lietuvos žinioms" tvirtino, kad "Literatūroje" nebuvę nieko bolševikinio ir kad žurnalas nė neketinęs skleisti bolševikinės ideologijos". Galimas dalykas, jog profesorius tuomet nežinojo, kad "Literatūros" leidimą inicijavo ne kas kitas, o Lietuvos komunistų partija. Būtent ji, vykdydama VII Kominterno suvažiavimo nutarimus, pavedė komunistei Michalinai Navikaitei-Meškauskienei padėti organizuoti naują literatūrinį prokomunistinį žurnalą, kuriame bendradarbiautų kairieji Lietuvos literatai. Tačiau VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas negalėjo nežinoti, kad M.Navikaitė buvo kalinama už priešvalstybinę veiklą. Nepaisydamas to, jis pavedė jai tvarkyti "Literatūros" žurnalo finansus ir net įdarbino savo padėjėja universitete. Toks pasitikėjimas galiausiai kainuos profesoriui postą: 1937 metais jis bus dar kartą perrinktas fakulteto dekanu, tačiau švietimo ministras jo paskyrimo nepatvirtins.

Rimbas saviems, meduolis svetimiems

Tuo metu Lietuvoje pamažu bręsta situacija, kurią istorikai vėliau apibūdins kaip rimtą politinę ir moralinę krizę. Ji ypač paaštrėjo po to, kai 1938 metų kovo mėnesį Lietuvos Vyriausybė beveik be svarstymų priėmė Lenkijos ultimatumą, reikalavusį per 48 valandas užmegzti su ja diplomatinius santykius.

Nuolankiai priėmusi ultimatumo sąlygas, Lietuva be kita ko įsteigė savo konsulatą Vilniuje ir išvaikė nuo pat lenkų okupacijos pradžios veikusią draugiją Vilniui vaduoti. Kilusį visuomenės pasipiktinimą dar labiau pakurstė Klaipėdos netektis 1939 metų kovą. Per šiuos metus vėl atgijo 1936 metais uždraustų politinių partijų veikla, krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai ir vėliau prie jų prisidėję socialdemokratai jau atvirai reikalavo sudaryti naują koalicinę Vyriausybę, o pačiose įvairiausiuose visuomenės sluoksniuose garsiai prabilta apie tautininkų politinį bankrotą. Suprantama, kad tokia situacija buvo tikra dovana SSRS pasiuntinybei Kaune. Daryti įtaką Lietuvoje vykstantiems procesams ir pamėginti pakreipti įvykius Maskvai palankia linkme dabar tapo kone svarbiausiu sovietų diplomatų uždaviniu. Be abejo, tam buvo naudojama ir pogrindyje veikusi Lietuvos komunistų partija, tačiau jos vaidmuo toli gražu nebuvo svarbiausias.

Sovietų pasiuntinybės darbuotojai aiškiai suprato, kad komunizmo idėjų absoliuti dauguma lietuvių bijo kaip maro, tad atvira jų propaganda duotų visiškai priešingą rezultatą. Todėl komunistinę ideologiją ir toliau mėginta skleisti aplinkiniais keliais, visų pirma, dar labiau aktyvinant kontaktus su intelektualais, menininkais ir įvairių politinių pakraipų visuomenės veikėjais. Geriausia tokių kontaktų tarpininkė ir toliau buvo Lietuvos URM globojama bei ginama Draugija SSRS tautų kultūrai pažinti. Vienas iš būdų pridengti komunistinę propagandą sovietinės kultūros laimėjimais buvo pasiuntinybės organizuojamos lietuvių kultūrininkų kelionės į Sovietų Sąjungą. Iš tokių kelionių neretas grįždavo galutinai sužavėtas kultūrinės SSRS pažangos ir šį susižavėjimą aktyviai skleisdavo visuomenėje.

Taip baigiantis ketvirtajam dešimtmečiui susiklostė visiškai paradoksali situacija - už komunistinę veiklą persekiojama ir griežtai baudžiama, o prosovietinė pozicija yra ne tik legali, bet ir skatinama.

Paradoksų ir prieštaravimų, kuriais apsukriai naudojosi sovietai, to meto Lietuvoje buvo ir daugiau. Tarkime, A.Smetonos valdžia, griežtai varžiusi piliečių dalyvavimą politiniame gyvenime, kultūros srityje buvo daugiau nei liberali. Nei rašytojai, nei kiti kūrėjai nepatyrė griežtos cenzūros, nebuvo verčiami šlovinti Tautos vado ar jo režimo. Kairiesiems rašytojams niekas netrukdė gauti ne tik savų, bet ir sovietinių premijų. Tarkime, apie tai, kad P.Cvirkai už romaną "Žemė maitintoja" SSRS rašytojų draugija skyrė 25 tūkst. rublių premiją, su pasididžiavimu rašė Lietuvos spauda. Maža to, pasirodžius šio romano vertimui į rusų kalbą, P.Cvirka sovietų valdžios kvietimu ilsėjosi kūrybos namuose Jaltoje, o grįžęs iš ten galėjo nevaržomai šlovinti sovietinį rojų.

Tiesa, su žurnalistais tautininkai elgėsi kur kas griežčiau nei su rašytojais - cenzūra ar karo komendantai ne tik iškramtydavo, bet neretai ir konfiskuodavo valdžiai neįtikusius laikraščių ar žurnalų numerius. Kita vertus, atvirą bolševikinę propagandą variusi sovietinė spauda Lietuvoje buvo ir lengvai prieinama, ir beveik nevaržoma. O jei ir pasitaikydavo atvejų, kai būdavo sulaikomas koks sovietinio oficiozo "Izvestija" numeris, į tai nedelsdama reaguodavo SSRS pasiuntinybė, primindama gerus dviejų šalių santykius.

Tai, kad Lietuvos valdžia liguistai rūpinosi, gink Dieve, neįžeisti Maskvos, liudija kad ir toks atvejis. 1940 metų gegužės 14 dieną katalikiškos pakraipos dienraštis "XX amžius" išspausdino kultūrbolševikus pašiepiančią karikatūrą. Joje rašytojai P.Cvirka ir L.Gira išsišiepę klūpo prie rimbą laikančio sovietų valdžios pareigūno kojų. "Svetimas bizūnas vis tiek geriausias kai kurių rašytojų įkvėpimo šaltinis", - skelbė užrašas po piešiniu. Karikatūra sukėlė didžiulę audrą sovietų pasiuntinybėje, pareikalavusioje nedelsiant pasmerkti ir nubausti dienraštį. Šį reikalavimą Lietuvos valdžia klusniai įvykdė - "XX amžiui" buvo skirta didelė bauda.

Sunkios pagirios

Tuo tarpu kairiųjų literatūrinių leidinių niekas nevaržo ir nebaudžia. Greta jų ir jau minėtos draugijos, Kaune aktyviai veikia ir kiti vis to paties VDU Humanitarinių mokslų fakulteto vadovybės globojami kultūrbolševizmo centrai, tokie kaip 1936 metais netrukdomai įregistruota marksistinė studentų draugija "Scientia", kurią globoti apsiėmė vis tas pats fakulteto dekanas V.Krėvė-Mickevičius. Vienas aktyviausių šios draugijos ideologų buvo už komunistinę veiklą spėjęs pasėdėti kalėjime Juozas Jurginis, sovietų okupacijos metais tapęs žymiu istoriku ir akademiku.

Šioje istorikų draugijoje būrėsi arba kompartijai priklausantys, arba atvirai komunistuojantys studentai, Lietuvos ateitį siejantys su Sovietų Sąjunga. Draugija rengė istorinių datų, tokių kaip Paryžiaus komunos įkūrimas, minėjimus, organizavo įvairias paskaitas, kuriose buvo atvirai propaguojamos komunistinės idėjos. Po vieno tokio renginio valdžios kantrybė vis dėlto trūko. J.Jurginiui perskaičius pranešimą "Materialistinė pasaulėžiūra į istorijos įvykius", Kauno komendantas nutarė pranešimo autorių "už kiršinimą visuomenės" nubausti tris mėnesius kalėti. Tačiau net po to "Scientia" draugijai buvo leidžiama tęsti komunistinę veiklą.

Maža to, prieš pat sovietų okupaciją į "Scientia" renginius rinkdavosi ne tik studentai, bet ir kai kurie komunistų draugijos nevengdavę universiteto profesoriai ir gerai žinomi kairieji inteligentai. 1940 metų pavasarį VSD agentūriniuose pranešimuose nurodomos L.Giros, Kosto Korsako, Kazio Borutos, Jono Šimkaus ir kitos pavardės.

Tai, kad dauguma to meto kairiųjų ir jiems prijaučiančių inteligentų nuoširdžiai tikėjo sovietine propaganda, liudija ir jų reakcija į 1939 metų įvykius, nuo kurių prasidėjo kelias į Lietuvos valstybės praradimą. Tuomet, kai šalies valdžia pasirašė Maskvos primestą Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį, kuria mainais už Vilniaus krašto grąžinimą į Lietuvą buvo įvesti sovietų kariuomenės daliniai, nė vienas iš jų dar neabejojo gerais Kremliaus ketinimais. 1939 metų rugsėjo 30-ąją, kai sovietai iš Rytų baigė triuškinti nuo hitlerinės Vokietijos agresijos nukraujavusią Lenkiją, kairysis laikraštis "Lietuvos jaunimas" niekieno nepasirašytame straipsnyje "Kuriuo keliu" rašė: "Mes atviromis akimis žiūrime į didžiųjų tautų tarpe vykstančią tragediją ir nagrinėjame veiksnius, kurie šią tragediją iššaukė. (...) Kas kaltininkai visos tos netvarkos, viso to socialinio chaoso? Jaunimas gali drąsiai atsakyti - dėl to mes nesame kalti. Visa tai parengė tie, kuriems rūpi turtai, garbė. (...) Mūsų paskirtis - prisidėti prie organizavimo naujos epochos, kurios išvakarėse mes gyvename. Mūsų kelias - laisvės kelias."

Nieko nuostabaus, kad net ir tuomet, kai po 1940-ųjų birželio 14-osios ultimatumo į mūsų kraštą įsiveržė sovietų pajėgos, o iš Maskvos atsiųsti Stalino emisarai jau rikiavo "Liaudies Vyriausybę" ir režisavo "Liaudies Seimo" rinkimus, daugelis Lietuvos kairuolių inteligentų vis dar naiviai tikėjo sovietų žadama laisve. Ne tik tikėjo, bet ir asmeniškai prisidėjo prie Stalino planų įgyvendinimo. Tiesa, nemaža jų dalis praregės labai greitai.

V.Krėvė, sutikęs tapti "Liaudies Vyriausybės" nariu, o vėliau - ir jos vadovu, tiesą apie rengiamas Lietuvos valstybingumo laidotuves netrukus sužinos iš paties SSRS užsienio reikalų ministro Viačeslavo Molotovo lūpų. Grįžęs į Kauną jis dar beviltiškai mėgins stabdyti rinkimus, tačiau supratęs, kad nieko pakeisti neįmanoma, įteiks prezidentu paskirtam Justui Paleckiui atsistatydinimo prašymą. Vis dėlto toks nusistatymas nesutrukdys profesoriui netrukus priimti iš okupanto rankų akademiko ir Mokslų akademijos prezidento titulų.

Lietuvos lakštingala S.Nėris, be sąžinės graužimo balsavusi už Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą, labiau nei kiti rašytojai šlovinusi okupacinį režimą ir giedojusi ditirambus Stalinui, suprato ką padariusi jau baigiantis karui, tačiau ir tuomet teigė nebeturinti jėgų pasipriešinti, pasak jos, "pikto dievo rykštei".

1947 metais pasimatęs su į Vakarus pasitraukusiu V.Krėve-Mickevičiumi, daugelio kultūrbolševikų tragediją labai tiksliai apibūdino rašytojas Jonas Aistis: "O kiek tokių dorų piliečių buvo uolių kultūrbolševizmo šulų ir ramsčių... Argi jie buvo tiktai opozicija prieš tautininkų režimą? Ar nebuvo kažkas daugiau? Labai abejoju... Iš to sektų, kad tai buvo tiktai naivumas, tiktai nenusimanymas, tiktai nesusivokimas, nesusigaudymas... Viešpatie, atleisk jiems, nes nežinojo, ką daro..."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"