TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Stalino smogikas iš Lietuvos

2011 06 03 0:00
Akademikas J.Grigulevičius su anūku.
LŽ archyvo nuotrauka

Prieš 28 metus pirmomis birželio dienomis Maskvos kapinėse buvo palaidotas žmogus, vardu Josifas Grigulevičius. Palaidotas kaip mokslininkas, akademikas, daugybės istorijos ir religijotyros darbų autorius.

Tačiau vargu ar daug kas žinojo, jog į kapo duobę iš tikrųjų atgulė Juozas Grigulevičius - Vilniuje gimęs, lietuviu save laikęs ir Lietuvoje užaugęs žmogus, kuriam buvo lemta tapti sovietų diktatoriaus Josifo Stalino superagentu ir NKVD planuotų politinių žmogžudysčių įrankiu.

Juzikas. Migelis. Maksas. Teodoras B.Castro. Lavreckis. Solidus Lotynų Amerikos valstybės ambasadorius Italijoje ir plevėsa meksikietis pleibojus. Tai tik dalis vardų ir veidų žmogaus, turėjusio nužudyti amžiną J.Stalino priešą Levą Trockį ir Kremliaus tironui nepaklususį Jugoslavijos lyderį Josipą Broz Tito.

Visos tiesos apie šį žmogų tikriausiai niekada nesužinosime - ji po devyniais užraktais atgulė slaptuose Rusijos KGB archyvuose. Viešumoje liko tik versijos. Galbūt jos leis mums suprasti, kodėl Lietuvos sūnus, neeilinius gabumus galėjęs skirti savo valstybei, pasirinko kitokį kelią.

Pirmieji klystkeliai

Tikrų žinių apie lietuviškąjį J.Grigulevičiaus gyvenimo laikotarpį išliko nedaug. Žinoma, kad jis gimė 1913 metų gegužės 5 dieną Vilniuje, karaimo vaistininko šeimoje. Užbėgdami įvykiams už akių paminėsime, kad gyvendamas Lietuvoje J.Grigulevičius visuomet pabrėžtinai laikė save lietuviu - karaimu jis tapo tik po 1954 metų, kai baigęs šnipo karjerą persikėlė į Maskvą ir atsidėjo moksliniam darbui.

Pasak kai kurių J.Grigulevičiaus biografų, lenkams okupavus Vilnių, J.Grigulevičius su motina persikelia į Panevėžį, kur jis 1922 metais įstoja mokytis į miesto gimnaziją. Matyt, šeima vertėsi ne per geriausiai, jei tėvas 1924 (kitais duomenimis - 1926) metais nutaria emigruoti į Argentiną, įsikurti šioje šalyje ir jau tuomet pasikviesti žmoną bei sūnų.

Šiai svajonei buvo lemta sudužti. Nors 1927-aisiais J.Grigulevičiaus motina, sutaupiusi pinigų trečios klasės bilietui į emigrantus plukdančios kompanijos "Lietgar" užfrachtuotą laivą, sumoka užstatą, kelionė neįvyksta. Kompanijos agentas, paėmęs Grigulevičių ir kitų būsimų emigrantų pinigus, dingsta be žinios, tad su kelione tenka atsisveikinti.

Tuo pat metu jaunąjį J.Grigulevičių užklumpa ir kiti nemalonumai. Jau mokydamasis Panevėžio gimnazijoje už ryšius su kai kuriais komunistuojančiais veikėjais vaikinas spėja užsitraukti valdžios nemalonę. Šiandien kai kurie Rusijos istorikai teigia, kad to meto Panevėžys buvo svarbus komunistų ar socialdemokratų ryšių centras su analogiškomis organizacijomis Rytprūsiuose, kuriuose Veimaro Respublikos laikais šie jautėsi gana laisvai. Antra vertus, tie patys autoriai teigia, jog, priešingai visiems marksistinių mokymų kanonams, Panevėžyje tikriems komunistams atsirasti nebuvo jokios socialinės bazės - mieste beveik nebuvo pramonės ir jos darbininkų, tad į kairuoliškas kuopeles daugiausia būrėsi neturtingų žydų šeimų vaikai.

Šiaip ar taip, Juozo motina kažkodėl nutaria vietoj išsvajotos Argentinos persikelti į lenkų okupuotą Vilnių, kur jų išskėstomis rankomis taip pat niekas nelaukia. Lenkų valdžios akimis, jie - lietuviai, kurie šiame krašte ne itin pageidaujami, tad abiem, atvykėliams tenka kas pusę metų registruotis policijoje ir pratęsti leidimą gyventi okupuotoje sostinėje.

Tačiau tai dar ne viskas. Vilniuje J.Grigulevičiaus laukia kur kas didesnės problemos, kurias sukels kibūs komunistinio pogrindžio nagai. 1931 metų gruodžio viduryje J.Grigulevičių suima Lenkijos saugumo agentai. Oficialus arešto pagrindas - ardomoji komunistinė veikla. Tuo pat metu už grotų atsiduria ir daugiau komunistuo- jančių lietuviškos Vilniaus gimnazijos gimnazistų, neva priklausančių nelegaliai Vilniaus krašte veikusiai vadinamajai Vakarų Baltarusijos komunistų partijai. Suėmimas turėjo labai konkretų, nors ir ne visai rimtą pagrindą: minėdami Bado dieną, gimnazistai rūbinėje į savo draugų drabužių kišenes prikaišiojo šapirografu išspausdintų komunistinio turinio lapelių.

"Pirmasis suėmimas buvo man nelengvas išbandymas, - vėliau savo atsiminimuose rašys J.Grigulevičius. - Mačiau ašaras motinos akyse ir galvojau: ir vėl ją aplankė skausmas. Ar greitai ji sulauks iš manęs gerų žinių? Prieš akis - kalėjimas. Buvo krata, bet buvau tikras - nesidairysiu atgal, nesitrauksiu, nežengsiu į šalį - reikia eiti toliau."

Reikia pažymėti, kad išvengti kalėjimo J.Grigulevičius galėjo visai nesunkiai. Jo tardytojas, pavarde Piaseckis, specializavęsis kovoti prieš komunizmą Vilniaus krašte, buvo daugiau nei geranoriškas ir mandagus. "Prisipažinkite, ir mes pamiršim šį liūdną incidentą. Lenkijos valdžia draugiška lietuviams, maža to, - lenkai ir lietuviai - broliai. O jūsų įsitikinimai? Ką gi, suprantama: kas jaunystėje nebuvo socialistas - net maršalas Pilsudskis juo buvo. Patvirtinkite tai, ką žinome, ir tuoj pat būsite laisvas."

Tačiau J.Grigulevičius atkakliai neigė priklausęs kokiai nors komunistinei grupuotei ir tvirtino politika nesidomėjęs, o užsiėmęs tik mokslais gimnazijoje. Tardymas ir pasirengimas teismui užtruko gerus pusantrų metų. Iš trylikos komunistavusių lietuviškos gimnazijos moksleivių už grotų teismo laukė tik du - komunistinės kuopelės sekretorius D.Pumputis ir J.Grigulevičius. Tiesioginių įkalčių prieš būsimą J.Stalino žvalgą nebuvo - dar iki kratos jis spėjo sunaikinti visus turimus nelegalius dokumentus. Tačiau tai jaunojo konspiratoriaus neišgelbėjo - gausūs agentūriniai pranešimai ir išsigandusių gimnazistų paro- dymai nepaliko jaunajam kovotojui už komunizmą jokių šansų. Taigi dar nesibaigus bylos nagrinėjimui J.Grigulevičius iš areštinės buvo perkeltas į Lukiškių kalėjimą.

Būtent ten 1933 metų balandį J.Grigulevičius sužinos apie motinos mirtį.

"Didžiulis asmeninis skausmas", - taip tą dieną vėliau prisimins pats Juozas. Kas žino, ar tuomet jis suvokė, kad vienintelio sūnaus paklydimai ir jo areštas buvo pagrindinė priežastis, nuvariusi Nadeždą Lavreckają į kapus. Motinos širdis tiesiog neišlaikė skausmo.

Kalėjime Juozas liko ne tik vienas, bet ir vienišas. Už storos ir aukštos Lukiškių tvoros jo nelaukė niekas. Argentinoje įsikūręs tėvas Romualdas Grigulevičius net ir norėdamas niekuo negalėjo padėti sūnui. Net jei tėvas ir būtų turėjęs pakankamai pinigų, jis nebūtų galėjęs atvažiuoti į lenkų valdomą Vilnių: šios šalies žvalgyba puikiai žinojo, kad R.Grigulevičius buvo aktyvus raudongvardietis ir Petrograde vykusio bolševikinio perversmo dalyvis.

1933 metų kovo mėnesį tardymas buvo baigtas. Kaltinamojoje išvadoje J.Grigulevičiui buvo inkriminuojama ardomoji antivalstybinė veikla. Beje, ši istorija įgavo platų atgarsį ir lietuviškoje Vilniaus spaudoje. 1933 metų gegužės 17-osios numeryje laikraštis "Vilniaus žinios" rašo: "Gegužės 12-13 dienomis Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijos moksleivių D.Pumpučio, J.Grigulevičiaus, J.Aidulio, K.Mackevičiaus ir studento I.Karoso byla. Visi jie kaltinti priklausymu Komunistų partijai ir komunistinių idėjų platinimu. Pirmuosius du - D.Pumputį ir J.Grigulevičių - teismas pripažino kaltais ir nuteisė 2 metams laisvės atėmimo lygtinai. Likusieji kaltinamieji: J.Aidulis, K.Mackevičius ir studentas I.Karosas buvo išteisinti. Valstybės kaltinimą palaikė prokuroras Jasrzębskis, teismui pirmininkavo teisėjas Limanowskis. Kaltinamuosius gynė advokatai Petrusiewiczius, Jasinskis, Sziszkowkis ir Sukenska. Byloje apklausti 24 liudytojai."

Tačiau tuo J.Grigulevičiaus istorija nesibaigia. Atsėdėjęs pusantrų metų Lukiškių tardymo izoliatoriuje ir dar pusmetį, likusį iki bausmės pabaigos, J.Grigulevičius ir toliau lieka policijos bei lenkų saugumo akiratyje.

Emigranto keliais

Atrodytų, poros metų įkalinimas galėjo būti gera pamoka septyniolikmečiui jaunuoliui. Tačiau atsisakyti pogrindžio komunistinės veiklos jis nė neketino. 1933 metų rugpjūtį jis netikėtai gauna šaukimą į prokuratūrą, kur jam pasiūloma per dvi savaites išvykti iš Lenkijos teritorijos. Įspėjimas rimtas, bet kur dingti? "Galėjau išvykti į Sovietų Sąjungą ir tai man būtų didžiausia laimė. Tačiau mano tikslas buvo kovoti prieš kapitalą ir fašizmą", - savo atsiminimuose pabrėžė J.Grigulevičius.

Taigi, pasitaręs su savo šeimininkais Kominterne, lietuvis Juozas išvyksta į Paryžių, kuriame tuomet buvo vienas iš lenkų emigracijos, įskaitant ir komunistinę, centrų.

Pakeliui į Prancūzijos sostinę, J.Grigulevičius Varšuvoje pirmą kartą susidūrė su vadinamąja Raudonosios pagalbos organizacija (MOPR), teikiančia paramą kalinamiems komunistams ir jų šeimoms. Tai buvo lemtingas susitikimas, netrukus pritrauksiantis vis stiprėjančio ir vis aktyviau laisvajame pasaulyje veikiančio NKVD dėmesį. Būtent MOPR konspiraciniame bute būsimajam šnipui ir diversantui įteikiami Paryžiaus konspiraciniai adresai, pinigai ir pasas su Prancūzijos viza.

Reikia pastebėti, kad lenkų komunistinė emigracija Prancūzijoje buvo labai gerai organizuota. Ji maitinosi prancūzų komunistų pinigais ir naudojosi jų žmonėmis, tuomet užėmusiais nemenkus postus valstybinėse struktūrose. Taigi partiniai bičiuliai įtaiso Juozą į Aukštąją socialinių mokslų mokyklą ir duoda darbo lenkų kalba leidžiamame MOPR-o žurnale. Tačiau, žinoma, visa tai daroma ne už ačiū. J.Grigulevičiui iškeliamas uždavinys "įgyti tarptautinės revoliucinės patirties, turint tikslą vykdyti rimtesnes partines užduotis". "Treniruotės" vyksta visa jėga: J.Grigulevičius važinėja po darbininkiškus Paryžiaus priemiesčius ir mokosi oratorinio meno, agituodamas už politinę amnestiją Lenkijoje ir kitose šalyse.

Tačiau būsimo superšnipo netrukus laukia rimtesnės užduotys. 1934 metų rugpjūtį Kominternas siunčia jį į Argentiną. Buenos Airių uoste J.Grigulevičius išlipa turėdamas kišenėje laišką šios šalies komunistams, kuriame nurodoma, kad jis siunčiamas organizuoti čia MOPR-o veiklos.

NKVD akiratyje

Komandiruotė į Argentiną džiugina J.Grigulevičių ir asmeniškai - pagaliau sūnus susitinka su dešimt metų nematytu tėvu. Ne tik susitinka, bet ir apsigyvena nuošalioje La Claritos gyvenvietėje, tėvo name, kurio didžiąją dalį užėmė kukli vaistinė. Tuo metu Juozas suprato, kodėl tėvas priverstas gyventi ir dirbti gūdžioje provincijoje - neturėdamas Argentinoje galiojančio farmacininko diplomo, jis tiesiog stengėsi būti kuo toliau nuo visagalių šios šalies valdininkų akių.

Taigi iš savo uždirbamų kuklių pesų senjoras Romualdo sūnui padėti negali - Juozui tenka suktis pačiam. Taupydamas pinigus, jis ima ispanų kalbos pamokas iš vietos pradžios mokyklos mokytojo. Įgimti lingvistiniai gabumai jau po poros savaičių leidžia jam lengvai bendrauti su La Claritos gyventojais ir, savaime suprantama - su palei vaistinės langus defiliuojančiomis juodaakėmis. "Saugokis, Juzikai. Merginos čia - ugnis, kaipmat apie pirštą apvynios", - šaipėsi tėvas.

Sunku pasakyti, ar šis įspėjimas buvo pasakytas laiku ir vietoje. Galbūt būtų geriau, jei Juozas būtų nuskendęs kokios nors juodaakės akių gelmėje ir taip išvengęs nepavydėtino šnipo ir žmogžudysčių organizatoriaus likimo. Tačiau komunistinio aštuonkojo čiuptuvai pasirodė esantys stipresni.

Po kelių mėnesių įvykusioje pogrindinėje konferencijoje J.Grigulevičius išrenkamas MOPR-o vykdomojo komiteto ir nelegalaus žurnalo "Raudonoji pagalba" nariu. Nuo tos akimirkos jis tampa pogrindžio veikėju pravarde Migelis.

Nuo to laiko J.Grigulevičius keleriems metams apsistoja Razarijo mieste už 320 kilometrų nuo Buenos Airių. Šiame upės uoste jis aktyviai skleidžia komunistines idėjas tarp uždarbiauti atvykusių valstiečių ir imigrantų, kurių didžiąją dalį sudarė italai. Vakarais dažniausiai jį buvo galima sutikti nebrangiuose restoranėliuose paprastų vaikinų apsuptyje. "Prie alaus ar taurės "Tinto" vyno Kominterno idėjos perprantamos kur kas geriau", - vėliau savo prisiminimuose šaipysis J.Grigulevičius.

Šiame provincijos uoste užsimezgę ryšiai po septynerių metų bus labai naudingi. Vykstant Antrajam pasauliniam karui sovietų agentas čia organizuos kelias pogrindines laboratorijas, kuriose bus gaminamos bombos, skirtos vykdyti diversijoms laivuose, gabenančiuose strategiškai svarbius krovinius į Vokietijos ir Ispanijos uostus. Šio mirtino krovinio komponentai bus tiekiami iš kuklios uosto priemiesčio vaistinės.

Tačiau visa tai bus ateityje. O kol kas jau spėjusiam įstoti į Argentinos komunistų partiją J.Grigulevičiui šioje šalyje darosi nesaugu. Partijos saugumo tarnyba gauna informaciją apie tai, kad Migelio laukia neišvengiamas areštas. Tuomet partinė vadovybė nutaria išsiųsti Migelį į Ispaniją, kurioje tuo metu vyksta pilietinis karas.

1936 metų rugsėjį J.Grigulevičius parsisamdo virėjo padėjėju viename graikų laive, plaukiančiame į Antverpeną. Iš ten jis per Paryžių pasiekia Ispaniją. Būtent šioje šalyje bus nulemtas tolesnis J.Grigulevičiaus likimas. Ten jį pastebės NKVD užsienio žvalgybos rezidentūra, ten jis taps itin vertingu agentu, kuriam bus suteiktas Artūro slapyvardis. 1938 metais jam drauge su kitais sovietų šnipais bus duotas J.Stalino įsakymas likviduoti amžiną J.Stalino priešą Josifą Trockį, tuo metu gyvenusį Meksikoje. Agentai likvidavimo operacijai, kodiniu pavadinimu "Antis", buvo renkami būtent Ispanijoje tarp asmenų, kovojusių prieš Franko režimą. Agentų atranka rūpinosi patyręs sovietų žvalgas Leonidas Eitingtonas, dar žinomas kaip generolas Kotovas. J.Grigulevičius netrukus taps pirmojo nepavykusio pasikėsinimo į Ketvirtojo internacionalo lyderį dalyviu. Jo svarbiausia užduotis buvo koordinuoti vienoje Meksikos sostinės kavinėje susitinkančios teroristų grupės veiksmus ir aprūpinti ją ginklais bei šaudmenimis.

Pirmasis mėginimas nužudyti L.Trockį nepavyko: nakties tamsoje nė viena teroristų kulka nepasiekė taikinio. Antrajame, sėkmingame pasikėsinime, kurį įvykdė jaunas ispanų komunistas Ramonas Merkaderas, taip pat dalyvavo J.Grigulevičius. Į jo pareigas įėjo ir teroristų atsitraukimo kelių organizavimas. Tuo tikslu jis netoli Meksikos sienos esančiame JAV Santa Fe mieste įsteigė atsarginį placdarmą. Nedidelė šio miesto vaistinė vėliau taps savotiška pašto dėžute, per kurią sovietai gaus itin svarbius duomenis apie termobranduolinį ginklą kūrusius Amerikos fizikų darbus. Bet visa tai bus gerokai vėliau. O kol kas slaptu SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku J.Grigulevičius drauge su kitais Kremliaus teroristais apdovanojamas sovietų koviniu ordinu.

Po kurio laiko jis bus įveltas į dar vieną J.Stalino avantiūrą, kuri sovietų agentui tikrai būtų kainavusi gyvybę. Tuo metu šis senas Lubiankos agentas nauja pravarde Maksas jau buvo Kosta Rikos ambasadoriumi Italijoje. Beje, kaip tik čia su juo nutiko kurioziška istorija - nieko nežinodamas apie "ambasadoriaus" statusą, jį mėgino užverbuoti vienas NKVD agentas. "Lotynų amerikietis" delikačiai leido suprasti, kad su sovietiniu saugumu neturi ir nenori turėti jokių reikalų.

Tuo tarpu J.Stalino kabinete J.Grigulevičiui buvo numatyta daug rimtesnė misija - nužudyti Kremliaus diktatoriui neįtikusį Jugoslavijos vadovą Josifą Broz Tito.

Tuomet sovietinio saugumo struktūrose atsirado asmeniškai J.Stalinui adresuotas dokumentas, kuriame, be kita ko, sakoma: "SSRS MGB prašo leidimo parengti ir organizuoti teroristinį aktą pieš J.Tito, panaudojant agentą - nelegalą "Maksą - Grigulevičių". Pažymoje priduriama, kad pasinaudodamas savo ryšiais Maksas sugebėjo gauti Kosta Rikos ambasado- riaus Italijoje ir Jugoslavijoje postą.

Toliau pažymoje nurodomi keli Jugoslavijos lyderio likvidavimo būdai: per asmeninę audienciją įpurkšti J.Tito greitai veikiančių plaučių maro bakterijų arba įteikti jam dovanų dėžutę, kurią atvėrus suveiktų stiprūs nuodai. J.Stalinas šios operacijos savo parašu nepatvirtino. Tačiau ir neatšaukė. Taigi MGB vadovybė perdavė savo agentui nurodymą veikti.

Tai, kad senstančio ir paranojos apnikto Kremliaus vadovo planas buvo visiškai beprotiškas, puikiai suprato ir pats J.Grigulevičius. "Iš pradžių apstulbau, tačiau greitai nusiraminau", - sužinojęs apie teroro akto detales, vienam iš savo biografų pasakojo pats agentas. "Jos buvo tokios tolimos nuo realių galimybių, kad aš pranešiau apie savo siūlomus variantus. Reikėjo išlaikyti pauzę, laimėti laiko, kaip padarė mula Nasredinas, pareiškęs emyrui, jog išmokys kalbėti asilą." Laikas padarė savo darbą - netrukus J.Stalinas mirė ir taip išvadavo MGB nuo galvos skausmo, o savo agentą - nuo Jugoslavijos saugumiečių kulkos. 1954 metais J.Grigulevičius buvo atšauktas į Maskvą, išėjo iš žvalgybos ir atvertė naują savo gyvenimo puslapį - nuo tos dienos buvusį J.Stalino agentą visi pažinojo tik kaip gerbiamą mokslui atsidavusį žmogų, kurio daugybė paslapčių amžiams liko po Maskvos kapinių antkapiu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"