TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Stepanas Bandera vis dar kovoja

S. Bandera (viduryje) su ukrainiečių sukilėliais desantininkais prieš jų kelionę į Ukrainą. Fotografuota Vakarų Vokietijoje 1950 arba 1953 m.

Iš Ukrainos garsių žmonių, ko gero, būtų sunku išskirti kitą tokį plačiai žinomą kaip Stepanas Bandera. Žinomą ne tik Ukrainoje, bet ir toli už jos ribų. Kažin ar yra kita tokia tauta, kuri, praėjus daugeliui metų po jos pasipriešinimo okupacijoms vadovo mirties, būtų įvardinama bendriniu nuo jo pavardės kilusiu pavadinimu. Šiuo atveju banderovcais.

S. Banderą prisimena ir gerbia ne tik ukrainiečiai, bet ir politiniai oponentai. Gi atviri priešai taip pat negali jo pamiršti – jo bijo, nekenčia, jo vardu gąsdina vaikus. Ukrainiečiai jam stato paminklus, jo vardu vadina gatves, apie jį rašo knygas, kuria filmus. Kai kas jį vadina priešu, teroristu, žudiku. Kiti – revoliucionieriumi, tautos didvyriu, fanatiškai ištikimu kovai už nepriklausomos Ukrainos valstybės sukūrimą.

S. Banderą 1959 m. tuometinėje Vakarų Vokietijoje šaltakraujiškai nužudė KGB agentas Bogdanas Stašinskij. Nuo to laiko jau praėjo daugiau nei 55 metai, o S. Banderos vardas, charakterio savitumai, veikla ir tikslai vis dar intriguoja, kelia aštrias diskusijas. Vienus jo vardas traukia ir vilioja, kitus – erzina, net kelia baimę. Paslapčių apgaubtas S. Banderos gyvenimas iš vienos pusės apaugo gerokai perdėtais patoso pilnais mitais, iš kitos – perdėtu demonizavimu. Kaip dažniausiai būna, tikra tiesa yra kažkur per vidurį.

Tai kas gi buvo S. Bandera? Apie tai specialiai „Kariui“ straipsnį parengė Ukrainos istorikas Ruslanas Zabily.

***

Stepano Banderos tėvas Andrijus Bandera ir mama MiroslavaGlodzinska-Bandera. XX a. pradžia.

Būsimasis Ukrainiečių nacionalistų organizacijos vadovas, vienas iš ukrainiečių išsivadavimo judėjimo vadovų Stepanas Bandera gimė 1909 m. sausio 1 d. nedideliame Priekarpatės kaimelyje Staryj Ugryniv, Vakarų Ukrainoje. Jo tėvas Andrijus Bandera buvo graikų katalikų šventikas, aktyvus visuomenininkas, mama Miroslava rūpinosi namais ir juose augančiu gausiu būriu vaikų. Vyriausioji sesuo Marta Marija buvo gimusi 1907 m., po to gimė Stepanas, Aleksandras (1911 m.), Volodymyra (1913 m.), Vasylis (1915 m.), Oksana (1917 m.) ir Bogdanas (1919 m.).

Brolių ir seserų likimai buvo skirtingi, bet visų tragiški. 1921 m., kai Stepanui tebuvo dvylika, tuberkulioze susirgo ir mirė motina. Tėvas 1941 m. buvo suimtas NKVD ir skubiai sušaudytas. Sušaudytas tik dėl vienos priežasties (kaip suformuluota nuosprendyje) – dėl to, kad buvo ukrainiečių nacionalistų vadovo tėvas. Seserys Marta Marija ir Oksana 1941 m. taip pat buvo NKVD suimtos ir išsiųstos į tremtį Sibire, iš kur į gimtinę grįžo tik 1960 metais. Po to vis tiek sovietinių represinių organų visą gyvenimą buvo persekiojamos. Marta Marija mirė 1982 m. Krasnojarsko krašte. Stepano broliai Aleksandras ir Vosylis 1942 m. liepą buvo negyvai nukankinti nacių koncentracijos stovykloje Osvencime. Brolis Bogdanas taip pat žuvo – jį 1943 m. Ukrainos pietuose, Chersone, užmušė gestapininkai. Už tai, kad priklausė Ukrainos nacionalistų organizacijai. Sesuo Volodymyra 1946 m. buvo areštuota sovietų saugumo MGB ir nuteista 10 metų priverstinio darbo lagerių, atimant pilietines teises dar penkeriems metams po sovietų skirtos bausmės atlikimo. Ji, kaip ir kitos dvi seserys, visą likusį gyvenimą buvo įkyriai stebima ir persekiojama KGB. Tik Volodymyra ir Oksana sulaukė Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. Volodymyra mirė 2001 m. rugpjūčio 11 d. Oksana Bandera buvo aktyvi visuomenės veikėja, nusipelniusi pedagogė, apdovanota Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ordinu. Ji mirė 2008 m. gruodžio 24 dieną.

Ar S. Bandera žinojo apie savo šeimos narių areštus? Savaime suprantama! Bet detales apie tragišką jų likimą sužinojo tik pasibaigus II pasauliniam karui. Ir negalima paneigti, kad tai turėjo įtakos jo nusistatymams bei veiklai. Jis, ko gero, kaip ir bet kuris kitas žmogus, nukentėjęs tiek nuo sovietų valdžios, tiek nuo nacių, negalėjo pamiršti ir susitaikyti su tuo. S. Bandera puikiai suvokė nusikalstamą totalitarinių režimų esmę ir jų įtaką tiek jo šeimos, tiek visos ukrainiečių tautos likimui.

Vis tik S. Banderos pasaulėžiūra formavosi nuo mažumės. Jam, ko gero, kaip ir bet kuriam kitam vaikui į atmintį giliai įsirėžė, charakterį formavo sudėtingas ir labai neramus laikmetis: I pasaulinis karas, Ukrainos Galicijos armijos Nepriklausomybės kovos, 1918 m. lapkričio 13 d. ant Austrijos-Vengrijos imperijos griuvėsių atkuriama Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika. Ir vėl karas: 1919–1920 m., jaunos ukrainiečių valstybės pralaimėjimai lenkų agresoriams ir nepriklausomybės netekimas. Visa tai neabejotinai turėjo įtakos besiformuojančiam S. Banderos pasaulio realijų suvokimui.

Banderų šeima. Sėdi iš kairės: tėvas Andrijus Bandera, Darija Piščinskaja ir močiutė Rozalija. Antroje eilėje stovi iš kairės broliai ir seserys: Marta, Volodymyra, Bogdanas, Stepanas, Oksana. Fotografuota 1933 m.

Bet vis tik esmė – tai auklėjimas ir pasaulėžiūros įskiepijimas šeimoje. Stepano tėvas buvo vienos Ukrainos Galicijos armijos brigados kapelionas, pats dalyvavo kariniuose veiksmuose. Buvo aktyvus visuomenės veikėjas, autoritetingas ir gerbiamas kulto tarnas, itin daug dirbęs ir stengęsis dėl Ukrainos valstybingumo įtvirtinimo. Iš čia ir atitinkamas patriotinis šeimos nusiteikimas bei vaikų auklėjimas. Kitaip būti tiesiog negalėjo.

1919 m. S. Bandera įstojo į Strijsko ukrainietišką gimnaziją Lvovo krašte. Tuo metu lenkų okupuotame krašte buvo kelios tokios gimnazijos. Besimokydamas gimnazijoje, Stepanas aktyviai dalyvavo daugelio jaunimo organizacijų veikloje. Tų, kurių veiklos dar nebuvo spėjusi uždrausti lenkų okupacinė valdžia – buvo aktyvus ukrainiečių skautų organizacijos „Plast“, sportinių-patriotinių organizacijų „Lug“, „Sokil“ ir „Osnova“ narys, dalyvavo švietėjiškos bendrijos „Prosvita“ veikloje. Gimnaziją S. Bandera baigė 1927 metais. Žvelgiant iš mūsų laikų perspektyvos, tokia aktyvi veikla jaunimo organizacijose neturėtų kelti nuostabos. Tai buvo tos jaunų ukrainiečių kartos, netekusios savo valstybės, gyvenimo būdas. Dalyvavimas tokių organizacijų veikloje leido jaunimui puoselėti patriotizmą, ukrainietišką savastį, saviraišką ir identitetą.

Tokioje aplinkoje S. Bandera formavosi kaip visapusiška asmenybė. Be to, giedojo bažnytiniame chore, grojo gitara ir mandolina, gerai žaidė šachmatais, daug skaitė, sportavo – kultivavo bėgimą, plaukimą, žaidė krepšinį, slidinėjo. Buvo charizmatiškas, turėjo gerą humoro jausmą, mėgo nepiktai pasijuokti, patraukti per dantį gausybę savo draugų. Kita vertus, buvo kategoriškas ir bekompromisis pasaulėžiūros ir politiniu požiūriais. Į svyruojančius neapsisprendėlius jis žiūrėjo paniekinamai. Ukrainos ateitis ir nepriklausomybė S. Banderai buvo iš viso nediskutuotinas klausimas.

Kartu formavosi ir nacionalistinė revoliucinė S. Banderos pasaulėžiūra. Didžiausią įtaką darė Ukrainos karinė organizacija (ukr., UKO), įkurta 1920 m. buvusių Ukrainos armijos kariškių. Ši organizacija pogrindžio sąlygomis kovojo dėl Ukrainos nepriklausomybės. Į UKO S. Bandera įstojo 1928 metais. Čia jam buvo patikėtas pogrindžiui reikalingos žvalgybinės informacijos rinkimas, propaganda, uždraustos pogrindinės literatūros platinimas, organizacinio tinklo plėtimas; taip pat mokomoji pogrindinės veiklos dalis.

Namelis Senajame Ugryniv, kuriame gimė S. Bandera.

S. Bandera užsiėmė ne vien tik pogrindine veikla, jaunuolis aktyviai siekė mokslo žinių. 1927 m. įstoti į Ukrainos ūkio akademiją Podebraduose, Čekijoje, jam sutrukdė tik tai, kad neturėjo galiojančio užsienio paso. Todėl 1928 m. jis pradėjo mokytis agronomijos Lvovo politechnikos institute. Nors buvo labai gabus ir imlus, S. Bandera mokėsi gana vidutiniškai. Dėl vienos paprastos priežasties – vis tik didžiąją dalį laiko jis skyrė pogrindinei politinei veiklai. Būtent dėl šios veiklos 1928 m. gruodį S. Bandera pirmą kartą buvo areštuotas lenkų policijos. Tiesa, tuo metu policija dar neturėjo pakankamai įrodymų, kad jį galėtų nuteisti, todėl areštas buvo trumpalaikis.

Pirmasis areštas S. Banderos neišgąsdino. Jis ir toliau tęsė savo veiklą. 1929 m. tapo Ukrainiečių nacionalistų organizacijos (ukr., OUN) nariu ir jam sekėsi puikiai – S. Banderai buvo patikimos vis sudėtingesnės užduotys, jas jis sėkmingai įvykdydavo. Pirmiausiai šioje organizacijoje jis dirbo su studentų kuopelėmis ir kuravo pogrindinį tinklą gimtojoje Kalušo apylinkėje. Nuo 1930 m. S. Banderai buvo pavesti propagandos sklaidos darbai visoje Vakarų Ukrainoje ir vadovavimas techniniam-leidybiniam propagandos sklaidos padaliniui. Ko gero, S. Bandera itin gerai susitvarkydavo su užduotimis, nes netrukus jam buvo patikėtos užsienyje spausdintų propagandinių leidinių Aprūpinimo ir sklaidos skyriaus vadovo pareigos. 1931 m., būdamas vos 22 metų amžiaus, S. Bandera paskirtas visos Ukrainiečių nacionalistų organizacijos Propagandos skyriaus viršininku, 1932 m. – šios organizacijos vadovo pavaduotoju Vakarų Ukrainoje.

Per ketverius metus S. Bandera buvo penkis kartus areštuotas. Apkaltintas antilenkiška veikla, pagalba nelegaliai pereinant sieną ir pasikėsinimu nužudyti šiltų jausmų ukrainiečiams nepuoselėjusį Lvovo policijos komisarą Čechovskį.

Skautų žygyje. S. Bandera antras iš kairės. Fotografuota apie 1920 m.

Pradėjus aktyviau veikti Ukrainiečių nacionalistų organizacijai, daug aktyviau ėmė veikti ir lenkų policija, todėl S. Bandera kartu su bendražygiais privalėjo peržiūrėti ir gerokai patobulinti OUN taktiką. Buvo pasiūlyta permanentinės (nuolatinės) revoliucijos taktika. 1933 m. birželį S. Bandera tapo OUN vadovu Vakarų Ukrainos teritorijoje ir ėmėsi įgyvendinti šią taktiką. Pagrindine užduotimi tapo morališkai ir psichologiškai parengti ukrainiečių visuomenę, kad ji galėtų organizuoti, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, visuotinį ukrainiečių sukilimą ir tokiu būdu atkurti nepriklausomą valstybę. Būtent moralinis-psichologinis visuomenės parengimas sukilimui buvo S. Banderos vadovaujamos OUN pagrindinis tikslas.

Ukrainiečių karinės organizacijos veikla, paremta daugiausiai diversiniais-teroristiniais metodais, tapo ne tokia svarbi, nors, teisybės dėlei, dera pasakyti, kad S. Bandera ir tokios veiklos visiškai neatsisakė. Tačiau dabar pagrindines jėgas metė politiniam visuomenės švietimui. Tai savo ruožtu reikalavo dar didesnio OUN pogrindinio tinklo išplėtimo ir propagandinės veiklos stiprinimo. Diversijoms ir teroristinei veiklai teko nebe pagrindinis, o antraplanis, veikiau pagalbinis vaidmuo. Tokie pasikeitimai turėjo tiek visuomenei, tiek okupacinei Lenkijos valdžiai aiškiai ir kryptingai parodyti OUN poziciją ir tikslus. Ir tuo pačiu pakurstyti bei sustiprinti revoliucines visuomenės nuotaikas, ugdyti pilietiškumą ir platesnį politinį mąstymą. Gi Europai, o ir visam pasauliui tokia OUN veikla turėjo demonstruoti, kad Ukraina yra okupuota. Ir tai, kad okupuota tauta siekia nepriklausomybės ir kovoja dėl jos.

Organizacijos veikla tikrai buvo visapusiška. 1933 m. S. Banderos vadovaujama OUN įvykdė plačią „mokyklinę akciją“, nukreiptą prieš ukrainietiškų mokyklų polonizavimą. Tuo pačiu metu buvo vykdoma ir „antimonopolinė akcija“, raginanti boikotuoti lenkų gamybos alkoholinius gėrimus bei rūkalus ir tokiu būdu nesudaryti sąlygų papildomoms ir tuo metu nemažoms finansinėms įplaukoms į Lenkijos biudžetą. Abi šios akcijos turėjo aiškią politinę potekstę, į jas įsitraukė praktiškai visi Galicijos gyventojai.

Bet gi, kaip minėta, nebuvo visiškai atsisakyta ir diversinės bei teroristinės veiklos. Reikėtų prisiminti Sovietų Sąjungos (SSRS) konsulato Lvove darbuotojo, iš tikrųjų – aukšto NKVD pareigūno – Aleksejaus Moilovo nužudymą 1933 metais. Tai buvo padaryta protestuojant prieš sovietų vykdomą golodomorą okupuotose Ukrainos teritorijose ir norint atkreipti pasaulio dėmesį į šią ukrainiečių tautos tragediją.

Taip pat didelį rezonansą sukėlė Lenkijos vidaus reikalų ministro Bronislavo Perackio nužudymas 1934 metais. B. Perackis buvo atsakingas už „pacifikacijos“ organizavimą ir vykdymą. „Pacifikacija“ reiškė visapusišką, dažniausiai lydymą represijų – masinių areštų, kratų ir sumušimų – ukrainiečių slopinimą.

S. Bandera su ukrainiečių kazoko kostiumu. Fotografuota apie 1930 m.

Į šiuos ukrainiečių nacionalistų organizuotus veiksmus okupacinė lenkų valdžia atsakė OUN narių areštais ir parodomaisiais jų teismų procesais. Pavyzdžiui, 1935 11 18–1936 01 13 Varšuvoje dėl B. Perackio nužudymo ir jo organizavimo buvo teisiami 12 OUN narių. Analogiškas teismų procesas 1936 m. vasarą vyko ir Lvove. Jo metu buvo teisiami 23 OUN nariai, jiems buvo pateikti analogiški kaltinimai kaip ir Varšuvoje. Šiais teismo procesais lenkai siekė kelių tikslų – norėjo pasauliui save parodyti labai teisingus ir demokratiškus, ukrainiečių nacionalistus gi paryškinti pačiomis bjauriausiomis spalvomis ir kartu visiškai sunaikinti OUN.

O atsitiko visiškai priešingai. Abiejuose procesuose tarp teisiamųjų buvo ir S. Bandera. Teismų procesų metu jis elgėsi išdidžiai ir oriai, kartu ir iššaukiančiai. Teismo posėdžiuose demonstratyviai kalbėjo tik ukrainietiškai, o savo kalbomis ne tik atkreipė pasaulinės žiniasklaidos dėmesį į Ukrainos klausimą Lenkijos valstybėje, bet ir pavertė teismų procesą į Ukrainos išsivadavimo judėjimo propagavimo forumą. Tokiu elgesiu per parodomuosius teismo procesus S. Bandera sukėlė platų ir rimtą susidomėjimą juo; tai turėjo įtakos savotiškų mitų ir legendų apie OUN plitimui. Organizacijai tai buvo tik į naudą – ne tik jos pavadinimas, bet ir idėjos nuo lūpų nenuėjo. Vėliau tai buvo pavadinta OUN aukso amžiumi. Ukrainos nacionalistai įgavo politinį svorį ir galimybes sutelkti tokias jėgas, kurios ateityje rimtai pasipriešino ne tik lenkų, bet ir sovietų bei vokiečių okupacijoms.

Kartu lyg ant mielių augo ir S. Banderos autoritetas. Jaunas, drąsus, ryžtingas, į kompromisus nesileidžiantis – visi šie ne iš piršto laužti epitetai liaudies akyse pavertė jį didvyriu-revoliucionieriumi. Juolab teismas jam vis tik skyrė aukščiausiąją – mirties – bausmę, o valdžia, išsigandusi dėl to galimai kilsiančių neramumų, mirties bausmę pakeitė į įkalinimą iki gyvos galvos. Baiminantis galimo pabėgimo organizavimo, S. Bandera buvo kilnojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą. Jam teko kalėti lenkų kalėjime „Šventasis kryžius“ netoli Kelcų, Vronkuose netoli Poznanės ir „Kartuzų beržo“ konclageryje netoli Bresto.

* * *

Visu smarkumu Europoje įsisukę įvykiai savaip paveikė S. Banderos likimą – 1939 m. rugsėjį, Vokietijai įsiveržus į Lenkiją, S. Banderai pavyko ištrūkti į laisvę. Prasidėjus Bresto bombardavimui, išsigandusi kalėjimo administracija atidarė kai kurių kamerų duris. Išsilaisvinę kaliniai buvo solidarūs ir jau savo iniciatyva padėjo visiems kitiems, tarp jų ir politiniams kaliniams, išsilaisvinti. Visa grupė ukrainiečių, buvusių politinių kalinių pėsčiomis patraukė į Lvovą. Jau pakeliui kūrė grandiozinius planus: reikia pasinaudoti susiklosčiusia padėtimi ir sukelti visuotinį sukilimą, kartu pradėti partizaninį karą. Pagaliau pasiekę Lvovą, jie susidūrė su kitokia, nei tikėjosi, labai nemalonia realybe. Ukrainiečių nacionalistų organizacijoje tvyrojo dezorganizacija ir chaosas. Daugelis OUN narių buvo pasitraukę į užsienį, organizacijos vidaus ryšiai buvo apleisti, niekas nežinojo ir per daug nesuko galvos, kaip elgtis susiklosčius tokiai padėčiai 1939 m. rudenį. S. Bandera į visa tai reagavo labai asmeniškai ir skaudžiai. Jis kiek įmanydamas bandė taisyti padėtį, bet situaciją dar labiau sujaukė sovietų valdžios ir sovietų armijos atėjimas į Vakarų Ukrainą. S. Banderai vėl grėsė areštas, šį kartą sovietinis. Nelaukdamas, kol į jo duris pasibels NKVD, S. Bandera 1939 m. spalio gale pasitraukė į Krokuvą.

Stepanas Bandera.

Ten ramiai išanalizavęs naujai susiklosčiusią situaciją, S. Bandera nusprendė, kad tokiomis sąlygomis OUN strategiją ir taktiką, organizacijos valdymo principus būtina kardinaliai ir skubiai keisti. Jis nusprendė veikti greitai ir radikaliai: pirmiausia suburti naują OUN vadovybę ir prisiimti sau visą atsakomybę dėl organizacijos veiklos bei tos veiklos padarinių. Šie sprendimai užprogramavo konfliktą su kitu OUN vadovu pulkininku Andriijum Melniku. Plk. A. Melnikas buvo tipiškas vyresniosios kartos atstovas, konservatyvus, bet toli gražu ne toks beatodairiškai radikalus, kaip S. Banderos atstovaujamas jaunasis OUN sparnas. Todėl nenuostabu, kad visos pastangos rasti bendrą kalbą su plk. A. Melniku jokių rezultatų nedavė. 1940 m. vasario 10 d. S. Bandera įkūrė Revoliucinę OUN vadovybę, tai lėmė atvirą jo ir plk. A.Melniko konfliktą, taigi, vieninga buvusi Ukrainiečių nacionalistų organizacija skilo į dvi dalis.

S. Bandera ir plk. A. Melnikas dėl daug ko nesutarė, bet esminis nesutarimas kilo dėl požiūrio į santykius su Vokietija. Plk. A. Melnikas buvo nepriklausomos Ukrainos valstybės sukūrimo, pasinaudojant išoriniais faktoriais, konkrečiai Vokietija, idėjos šalininkas. S. Bandera siekė to paties tikslo – nepriklausomos Ukrainos valstybės sukūrimo, bet kliovėsi vidiniais resursais ir krypo į savų, ukrainietiškų ginkluotųjų pajėgų sukūrimą. Jo nuomone, siekiant savų tikslų, Vokietija reikėjo pasinaudoti, bet negalima buvo ja pasitikėti ir pasikliauti kaip sąjungininke. Šią savo nuomonę S. Bandera grindė tuo, kad Vokietija ir didžiausias OUN priešas SSRS yra pasirašę Molotovo-Ribentropo paktą. Visiems suvokiant, kad SSRS ir Vokietijos karas neišvengiamas, buvo nuspręsta, kad santykius su pastarąja reikia grįsti pragmatiškai, atsižvelgiant tik į jau įvykusius faktus.

1941 m. balandį S. Bandera išrenkamas pirmuoju OUN vadovybės asmeniu – nominaliu ir faktiniu vadovu. Nieko nelaukiant buvo pradėtos kurti sukarintos grupės, karo atveju turėjusios įvesti ukrainiečių valdžią ir pradėti kontroliuoti visuomeninį bei politinį gyvenimą Ukrainoje, kurti vietos administraciją, nepaisant, kokia tais klausimais bus vokiečių pozicija. Kartu S. Bandera inicijavo Ukrainos nacionalinio komiteto įsteigimą. Komitetas turėjo konsoliduoti visas skirtingas politines jėgas vienam tikslui – nepriklausomos valstybės sukūrimui.

Tolesni įvykiai klostėsi taip, kaip buvo numatyta. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo SSRS ir Vokietijos karas. 1941 m. birželio 30 d. Lvove buvo paskelbtas Ukrainos valstybingumo atkūrimo aktas. Premjeru tapo Jaroslavas Stecko. Valstybės valdyboje (Ministrų Kabinete – aut. past.) dirbti pradėjo tiek OUN, tiek kitų politinių jėgų atstovai.

Ukrainos nepriklausomybės paskelbimas Vokietijai gal ir nebuvo visiškai netikėtas, bet vis tiek sukėlė šoką. Bet koks OUN ir vokiečių bendradarbiavimas tapo nebeįmanomas. Dar vienų okupantų – šį kartą vokiečių – planuose nepriklausomai Ukrainos valstybei vietos nebuvo. Aukšti nacionalsocialistų partijos funkcionieriai bandė ukrainiečius visais įmanomais būdais įtikinti, kad Nepriklausomybės paskelbimo aktas būtų atšauktas, tačiau tam pasipriešino S. Bandera – jis liko ištikimas savo pozicijai.

Vokiečiai, įvertinę OUN kaip vieningą ir realią, vokiečių okupacijai galinčią pasipriešinti jėgą, 1941 m. liepos 7 d. S. Banderą, J. Stecko ir kitus Valstybės valdybos narius suėmė. Be to, nuo 1941 m. rugsėjo prasidėjo represijos ir prieš eilinius OUN narius. Jie buvo suimami, tardomi, kankinami, šaudomi. S. Bandera praktiškai visą karo laiką praleido kalėjimuose Berlyne, vėliau Zaksenhauseno koncentracijos stovykloje, iš kur 1944 m. rugsėjo 24 d. buvo išlaisvintas.

Vokiečiai nusprendė S. Banderos nelikviduoti, o pabandyti išnaudoti savo tikslams. Taip kolegialiai nusprendė III Reicho Rytinių teritorijų reichsministras Alfredas Rozenbergas ir Vyriausiosios saugumo valdybos (RSHA) viršininkas Ernstas Kaltenbruneris. S. Bandera iš Zaksenhauszeno buvo pervežtas į Berlyną ir jam skirtas namų areštas. Jis buvo akylai prižiūrimas gestapo agentų. Su juo bandė derėtis tiek SS generolai, tiek aukšti Reicho pareigūnai. Buvo bandoma primygtinai įtikinti S. Banderą, kaip faktinį OUN vadovą, bendradarbiauti su generolu Andrejumi Vlasovu ir Rusų išlaisvinimo armija (ROA). S. Bandera buvo kategoriškai prieš tokį bendradarbiavimą. Vienas iš derybininkų generolas Gotlibas Bergeris vėliau savo prisiminimuose rašė: „Bandera – užsispyręs ir fanatiškai savo idėjomis tikintis slavas. Tuo metu jis mums būtų buvęs labai naudingas, o vėliau – pavojingas. Nekenčia rusų taip pat kaip ir vokiečių.“

Vakarų Vokietijos pasas Stefano Popelio vardu, išduotas S. Banderai 1946 m.

Nežinia, kaip ši istorija būtų pasibaigusi, bet 1945 m. vasario 1 d., pasinaudojęs Berlyno bombardavimo metu kilusia sumaištimi, S. Bandera pabėgo. Iš pradžių draugų padedamas pasiekė Tirolį, o vėliau – Insbruką Austrijoje.

* * *

Karo metu, kol S. Bandera buvo įkalintas vokiečių, OUN užėmė atvirai antivokiškas pozicijas ir pradėjo prieš juos atvirą ginkluotąją kovą. 1942 m. buvo įkurta Ukrainos sukilėlių armija UPA (ukr. Українська повстанська армія). 1943 m. vasarą įvyko neeilinis ukrainiečių nacionalistų suvažiavimas, kurio metu buvo nuspręsta organizacijoje tvarkytis labiau demokratiniais nei anksčiau principais. Tam darė įtaką autoritetingi OUN nariai iš centrinės ir rytinės Ukrainos. 1944 m. OUN viduje demokratiniai procesai dar labiau įsigalėjo. Visa tai rodė neabejotiną politinę organizacijos brandą. 1944 m. rugpjūtį įkurta Vyriausioji Ukrainos išlaisvinimo taryba (ukr. Українська Головна Визвольна Рада, УГВР). Tai buvo lyg pogrindinis parlamentas, vadovavęs išsivadavimo judėjimui ir reprezentavęs jį Vakarų politiniame pasaulyje. Ši taryba vienijo visas Ukrainos partijas, palaikančias ginkluotosios kovos dėl valstybingumo idėją.

Būdamas vokiečių nelaisvėje S. Bandera niekaip negalėjo paveikti ginkluotojo išsivadavimo judėjimo raidos ar pogrindžio politinių procesų, tačiau jis buvo to judėjimo simbolis.

Tiesa, kaip matėme, vokiečiai S. Banderai siūlė laisvę mainais į bendradarbiavimą. Jie norėjo ir tikėjosi OUN ir UPA panaudoti savo tikslams. Bet S. Bandera, puikiai tuos tikslus suprasdamas, nuo bet kokio bendradarbiavimo atsisakė, nes tai būtų smarkiai sukompromitavęs Ukrainos išsilaisvinimo judėjimą viso pasaulio akyse.

1945 m. vasarį OUN vadovybė sudarė naują valdymo vienetą – Valdybos biurą. Į jo sudėtį buvo įtrauktas ir S. Bandera. Tokiu būdu jis ir vėl galėjo turėti įtakos ginkluotojo pasipriešinimo sovietų okupantams strategijai bei taktikai. Tiesa, S. Bandera fiziškai grįžti į Ukrainą daugiau niekada nebegalėjo, ir visa jo veikla vyko Vakaruose. 1945 m. vasario–kovo mėnesiais S. Bandera kartu su iš Vokietijos konclagerių išlaisvintais bendražygiais OUN nariais Vienoje įkūrė OUN užsienio centrą. S. Bandera buvo išrinktas ne tik OUN užsienio centro, bet ir visos OUN vadovu.

Kuriant minėtą centrą paaiškėjo, kad yra labai daug strateginių, taktinių ir idėjinių prieštaravimų. Tarp užsienyje veikusių OUN vadovybės narių dėl to kildavo dažni konfliktai, kaip dabar žinoma, tam dažniausiai turėjo įtakos MGB, o vėliau KGB agentų veikla. S. Bandera, atvirkščiai, visą savo laiką ir darbą skyrė į Vakarus pasitraukusiems ukrainiečiams vienyti ir kovai prieš sovietų valdžią Ukrainoje palaikyti. Tai buvo jo gyvenimo prasmė. Asmeninis gyvenimas jam buvo ne tiek svarbu. Būtent šios S. Banderos būdo savybės – tikslo siekimas, atkaklumas ir užsispyrimas, kietumas ir nenuolaidžiavimas – labiausiai erzino jo oponentus ir kritikus.

* * *

Reikia pabrėžti, kad visa S. Banderos veikla buvo akylai sekama sovietų specialiųjų tarnybų. Jis su šeima dažnai keitė gyvenamąją vietą, visą laiką gyveno prisidengdamas svetimomis pavardėmis ir svetimais dokumentais. Vėliau, kai sovietų specialiosios tarnybos nuo sekimo perėjo prie atviros medžioklės, prieš S. Banderą buvo įvykdyti keli pasikėsinimai.

KGB laboratorijose sukurtas pistoletas-purkštuvas, kokiu buvo nužudytas S. Bandera.

1947 m. užduotį nužudyti S. Banderą turėjo MGB agentas Jaroslavas Morozas, 1948 m. – MGB agentas Vladimiras Stelmaščiukas, 1952 m. – agentai Horstas Leguda ir Lemanas, 1953 m. – KGB agentas Stepanas Libgolcas. Visus šiuos bandymus nužudyti S. Banderą išaiškino ir kelią jiems užkirto OUN saugumo tarnyba.

Visgi 1959 m. S. Bandera, kaip SSRS priešas ir politinis oponentas, kaip Ukrainos pasipriešinimo judėjimo lyderis ir simbolis, buvo nužudytas KGB agento Bogdano Stašinskij. Ypatingą SSRS ir jos slaptųjų tarnybų požiūrį į šią politinę žmogžudystę rodo tai, kad KGB agentas B. Stašinskij šiai konkrečiai užduočiai buvo rengiamas ketverius metus, o KGB laboratorijose buvo sukurtas specialus prietaisas, išpurškiantis tanino rūgštį. Tanino rūgšties srovė, nukreipta į aukos veidą, momentaliai stabdydavo jos kvėpavimą ir paralyžuodavo širdies raumens darbą. Be to, nelikdavo specifinio, kitiems nuodams būdingo kvapo. Medikai dažniausiai mirties priežastimi įvardindavo infarktą. Taip buvo ir S. Banderos atveju. Tik vėliau, žudiko tardymų metu, paaiškėjo visos šio nužudymo detalės.

KGB laboratorijose sukurtas pistoletas-purkštuvas, kokiu buvo nužudytas S. Bandera.

Įsakymą nužudyti S. Banderą davęs pats SSRS vadovas Nikita Chruščiovas savo tikslą pasiekė. Tačiau SSRS dėl šio įvykio turėjo daugiau bėdos nei naudos. SSRS galutinai susikompromitavo tarptautinėje erdvėje. Vykstant šaltajam karui, SSRS buvo atvirai įvardyta šalimi, kuri su politiniais oponentais susidoroja juos žudydama.

S. Banderos mirtis tuo metu buvo prikausčiusi viso pasaulio dėmesį. Vakarų žiniasklaida pagaliau prakalbo ne tik apie ukrainiečių, bet ir apie kitų sovietų pavergtų tautų padėtį. Žuvęs charizmatiškasis politikas ir ukrainiečių išsivadavimo judėjimo vadovas Stepanas Bandera tapo tautos didvyriu.

* * *

Asmenybės vaidmuo istorijos procesuose, ko gero, daugiausiai diskusijų kelianti istorijos mokslo sritis. Būtent tokie lyderiai kaip S. Bandera, kariaujantys prieš totalitarinius režimus, visada turi didžiausias galimybes užsitarnauti priešo Nr.1 statusą. S. Bandera tapo labiausiai žinomas, mylimas, o kitų nekenčiamas, dėl savo pagrindinio tikslo – nepriklausomos Ukrainos valstybės sukūrimo. Žinoma, galima sakyti, kad ukrainiečių sukilėliai, kaip ir Lietuvos partizanai, pralaimėjo pokario kovas. Svarbiausia, kuria linkme dėl to krypstama: jau 25 metai gyvuoja Ukrainos ir Lietuvos valstybės, tautų kalėjimo – SSRS – nebėra. Tačiau ukrainiečiams, skirtingai nei lietuviams, ir vėl reikia įrodyti savo teisę į nepriklausomą valstybę. Vadinasi, Stepano Banderos idėjos vis dar gyvos, reikalingos ir aktualios. Pasakysiu daugiau – ukrainiečiai šiuo metu gina ne tik savo valstybę, bet ir senąją Europą, jos saugumo sistemą. Labai gaila, kad Europos politikai to nenori suvokti ar pripažinti.

Grįždamas prie pagrindinio veikėjo S. Banderos, norėčiau pasakyti, kad ir šiandien jis vertinamas labiau vadovaujantis emocijomis, nei faktais. O faktų nėra daug. Jie visi išdėstyti šiame straipsnyje. O sovietinės propagandos sistemos sukurtų mitų, ideologinių štampų, kuriuos dabar plačiai ir sėkmingai naudoja antiukrainietiškas nuotaikas skleidžiantys šiuolaikiniai kiseliovai, dar labai daug. Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet Stepanas Bandera vis dar kovoja. Banderovcai, ukropai, kyborgai – tai mes, ukrainiečiai. Laisvi ir nepriklausomi europiečiai. Per mus pasaulyje atsiskleidė tokie fenomenai kaip Ukrainos sukilėlių armija ir Euromaidanas.

***

S. Bandera su sūnumi Andrijumi ir dukra Natalija paplūdimyje. Fotografuota apie 1950 m.

Šeima

Stepanas Bandera vedė 1940 m., gyvendamas Krokuvoje. Žmona – Jaroslava Oparivska – jo bendražygė Ukrainiečių nacionalistų organizacijoje, žinoma visuomenės ir politikos veikėja. Stepano ir Jaroslavos šeima susilaukė trijų vaikų. Vyriausioji Natalija gimė 1941 m.; 1946 m. Miunchene gimė sūnus Andrijus, 1947 m. Regensburge, Vokietijoje, gimė jauniausia duktė Liesia.

1960 m., po S. Banderos žūties, visa šeima slapčia buvo išvežta į Kanadą. Ten 1977 m. Toronte mirė J. Oparivska-Bandera. Vyriausioji duktė Natalija mokėsi Toronto, Paryžiaus ir Ženevos universitetuose. Buvo aktyvi visuomenės ir politikos veikėja emigracijoje, dirbo Ukrainiečių jaunimo sąjungoje. 1985 m., būdama 44-ių, mirė Miunchene.

Sūnus Andrijus taip pat buvo aktyvus visuomenės ir politikos veikėjas emigracijoje. Priklausė Ukrainiečių nacionalistų organizacijai. Būtent jis 1973 m. organizavo 17 dienų bado akciją prie SSRS konsulato Otavoje. Ši bado akcija buvo protestas prieš SSRS vykdomas represijas, nukreiptas į politinius kalinius ukrainiečius. 1984 m., būdamas 38-ių, mirė Toronte.

Jauniausioji duktė Liesia mokėsi Toronto universitete – studijavo filosofiją ir sociologijos istoriją. Laisvai kalbėjo anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, italų ir rusų kalbomis. Dirbo Toronto universiteto bibliotekoje, ukrainiečių emigrantų archyvuose, buvo įvairių ukrainiečių emigrantų leidinių vertėja. Taip pat priklausė Ukrainiečių jaunimo sąjungai ir ukrainiečių skautų organizacijai „Plast“. 2011 m., būdama 64-erių, mirė Toronte.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"