TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Studijavęs aštuoniuose Europos universitetuose

Kaišiadorių gimnazijos mokytojai ir aktyvistai prieškario metais. J.Petrulis sėdi pirmoje eilėje (centre) „Kaišiadorių aidų" archyvo nuotraukos

Baigia išeiti karta, kuri atsimena jį, kai jis dirbo Kaišiadorių gimnazijoje. Nes tai buvo seniai seniai, dar prieš karą. Smetonos laikais. 

Juozas Petrulis buvo spalvinga asmenybė. Dar XIX a. inteligentas, mokėjęs latvių, lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, anglų kalbas, dar buvo pramokęs švedų ir jidiš kalbų. Kaišiadorių gimnazijoje tokių poliglotų nebuvę. Apie jo išsilavinimą liudija ir toks faktas: J.Petrulis dešimt metų įvairius mokslus studijavo Vakarų Europos universitetuose. 1930 m. rašytojo autobiografijoje jis išvardija: „Iš gamtos ir geografijos ėjau eksternu fiziką, chemiją, literatūrą, zoologiją, micrologiją, geologiją, paleontologiją, antropologiją, etnografiją, astronomiją ir fizinę geografiją. Iš visuomenės mokslų penkerius metu studijavau filosofijos enciklopediją, filosofijos istoriją, religijų istoriją, bažnyčios istoriją ir teisę, valstybės ir tautų teises"... Ir tai darė ne ruošdamasis mokslinei veiklai, bet tik savišvietai, bendram išsilavinimui. Pats prisipažino, kad jis „ne plunksnos žmogus", nepalikęs mokslinių darbų, tačiau vis dėlto buvęs įvairių lietuvių laikraščių redaktoriumi. Apie tokį savitą žmogų įprasta plačiau papasakoti.

***

Juozas Petrulis gimė 1876 m. kovo 18 d. Audros kaime (Rokiškio rajonas). Buvo lietuviškos spaudos draudimo laikai. Iš lietuviškų elementorių, slapta atgabentų iš Tilžės, Juozuką mokė kaimo daraktorius. Po to mokėsi Rygos gimnazijoje. Dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje, dirigavo lietuvių chorui. Susipažino su lietuvybės skleidėjais, knygnešiais. Pats iš Tilžės pargabendavo lietuviškos spaudos. Tačiau lietuvių buvo įspėtas, kad jį ruošiasi suimti, tad vengdamas arešto, su padirbtu pasu spruko į Mažąją Lietuvą, po to į Švediją. O netrukus studijos Ciuricho, Freiburgo, Berno, Lozanos ir Ženevos universitetuose.

- Norėjau būti pakankamai išsilavinęs, - sakydavo draugams lietuviams.

O lietuvių jis ieškojo visoje Šveicarijoje. Būrė akademinio jaunimo draugijas, puoselėjo lietuvybę, skatino nacionalinius jausmus. Likimas jį suvedė su Europos įžymybėmis. Freiburge J.Petrulis gyveno pas Henriką Moscickį, kuris vėliau profesoriavo universitetuose, buvo paskutinis Lenkijos Respublikos prezidentas (iki 1939 m.).

J.Petrulis

„Iš pasakojimų apie Šveicariją man labiausiai įstrigo J.Petrulio nesutarimai su Georgijum Plechanovu ir pokalbiai su Vincu Mickevičiumi-Kapsuku, - rašo savo atsiminimuose J.Petrulio sūnus Jokimas Petrulis, buvęs Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojas. - Ilgiausiai, tai yra trejus metus (1900-1905), Petrulis mokėsi Berno universitete. Čia tikriausiai ir susirėmė su G.Plechanovu... Visi sovietiniai raštai, tarp jų ir visos enciklopedijos, pavyzdžiui, „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija'', rašo, kad Plechanovas buvo „Rusijos ir tarptautinio darbininkų ir socialistinio judėjimo veikėjas, marksizmo teoretikas. Padėjo teoriškai parengti RSDDP sukūrimą". G.Plechanovas ir kiti rusų emigrantai pastebėjo, jog J.Petrulis organizuoja lietuviškas akademines draugijas, kitų parengtų tautų studentus bando ištraukti iš rusų kolonijos... Suprantama, tai nepatiko G.Plechanovui ir jo draugams. G.Plechanovas bandė aiškintis su pačiu J.Petruliu ir stabdyti lietuvių veiklą. Tačiau jaunuolis jam atsikirto: nors Lietuva yra Rusijos imperijos pavergta, tačiau vis tiek išsivaduos ir sukurs savo nepriklausomą demokratinę valstybę. Įerzintas G.Plechanovas jauną lietuvį išvadino nacionalistu".

G.Plechanovas rūpinosi Rusijos imperijos nedalomumu.

Būsimasis Kaišiadorių gimnazijos mokytojas J.Petrulis atkakliai siekė, kad į tautinį judėjimą įsijungtų ir V.Mickevičius-Kapsukas. Kartkartėmis atrodė, kad tai gali pavykti. Tačiau po kiek laiko V.Kapsukas vėl pasukdavo į Maskvos pusę. Tie J.Petrulio ir V.Kapsuko nesutarimai matyti iš vėliau paskelbto pastarojo straipsnio Škotijos laikraštyje „Rankpelnis“ (1915, Nr. 17), kad Audros (J.Petrulio slapyvardis) idėja, „Rankpelnyje"platinti apšvietimą ir tautišką supratimą (ne klasinį darbininkų supratimą!) tarp lietuvių, gyvenančių Didžiojoje Britanijoje, Draugystė (t. y. draugija) veiks dvasioje „nepriklausomos demokratiškos Lietuvos".

Paryžiuje, Sorbonos universitete J.Petrulis organizavo lietuvių studentų draugiją „Lithuania". Jos nariu buvo ir įžymus lietuvių skulptorius Petras Rimša. Knygoje „Petras Rimša pasakoja“ yra tokie žodžiai: „J.Petrulis ir man yra buvęs šviesos žiburys, kad Piotr Rymsza visa dvasia tapo Petru Rimša, turiu pasakyti tam varganam klajokliui (...). Visuomet tokiam neramiam. Jis labai gražiai veikė visą Lithuaniją". Apie J.Petrulio įtaką bei „Lithuanijos“ reikšmę visam gyvenimui rašo dienoraščiuose ir ilgametis Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, buvęs Lietuvos atstovas Tarptautiniame Hagos tribunole prof. Mykolas Romeris. Mindaugo Maksimaičio ir Onos Ruželytės veikale „Mykolo Romerio gyvenimas ir veikla“ plačiai apibūdintos J.Petrulio pastangos paveikti M.Romerį darbuotis Lietuvai, dalyvauti tautinio atgimimo veikloje. „Ačiū - Tau, Juozai Petruli, už šitą darbą man! Jei kas mano gyvenime buvo ar bus padaryta naudingo ir gero Lietuvai, tai yra ne tik mano, bet ir Tavo nuopelnas, mano drauguži! Aš negaliu išreikšti čia Tau mano dėkingumo", - rašė pats prof. M.Romeris. J.Petrulis siekė, kad „Lithuanija'' taptų visos Europos centru, jungiančiu užsienio lietuvių draugijas.

Studijuodamas Glazgo universitete Škotijoje, J.Petrulis redagavo ir lietuvių laikraštį „Laikas".

Sugrįžęs į Lietuvą 1907 m. J.Petrulis prisidėjo prie Lietuvos dailės draugijos įkūrimo, buvo bene vienas iš jos pirmų-jų devyniolikos narių. Jo aktyvią veiklą nutraukė privaloma karinė tarnyba Tbilisyje rinktiniame grenadierių pulke. Po metų dėl sveikatos buvo paleistas iš tarnybos. Atvyko į Lietuvą, o netrukus atsidūrė savo jaunystės mieste Rygoje. Čia irgi kūrė lietuvių kultūrines draugijas, redagavo laikraščius: „Rygos garsą“ ir „Rygos naujienos". Galiausiai grįžo į Rokiškį, kur dirbo kultūrinį darbą, buvo išrinktas į 1917 m. Vilniaus konferenciją. Dirbo Rokiškio valsčiaus viršaičiu, mokytoju, mokyklos direktoriumi. Rokiškio gimnazijoje dėstė visuotinę literatūrą, geografiją, istoriją.

„Aktyviausiu savo veiklos periodu J.Petrulis bendravo, palaikė ryšius kone su visais XIX a. pabaigos - XX a. pirmojo ketvirčio Lietuvos šviesuoliais, tarp kurių buvo ir tokie meno pasaulio žiburiai kaip M.K.Čiurlionis, P.Rimša, Adomas Varnas, A. Žmuidzinavičius, Antanas Vivulskis ir kiti. Dar daugiau būta visuomenininkų, politikų, kultūros darbuotojų ir dvasininkų", - rašė Jokimas Petrulis.

* * *

Kaip J.Petrulis atsidūrė Kaišiadoryse?

Rokiškio „Romuvos“ gimnazijos bibliotekininkė, žinoma kraštotyrininkė Reda Kiselytė atsiuntė man pluoštą medžiagos apie J.Petrulį. Tai daugiausia publikacijos iš knygų („Rokiškio J.Tumo-Vaižganto mokyklai - 75", „Rokiškis: miestas, kraštas, žmonės“ ir kt.), tačiau niekur aiškiai nenušviečiamos priežastys, paskatinusios J.Petrulį palikti gimtąjį Rokiškį ir keltis iš pradžių į Aukštadvarį, po to - į Kaišiadoris.

1930 m. J.Petrulis švietimo ministrui parašė išsamią kelių puslapių autobiografiją. Buvo atokiau nuo partinės veiklos, manydamas, kad „mokytojas, kunigas ir karininkas neturi politikuoti partine prasme, gimnazijoje dirbdamas laikiausi nuošaly politinio sūkurio ir vis nesutikdavau kandidatuoti į seimus". Nors J.Petrulis studijavo prestižiniuose Vakarų Europos universitetuose, buvo nepalyginamai plačiau apšvietęs nei dauguma jo kolegų, tačiau formaliai jis neturėjo mokytojui reikalingo cenzo, nebuvo specialistas. Iš jo buvo pareikalauta išlaikyti lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir Lietuvos geografijos egzaminus. J.Petrulis jų laikyti nenorėjo, gal tai laikė įžeidimu ir švietimo ministrui parašė minėtą autobiografiją, išvardindamas, kur ir ką jis yra studijavęs ir prašęs ministro „teiktis mane atleisti“ nuo tų egzaminų. Dar keisčiau atrodo paskutinis autobiografijos sakinys: „Taipogi prašau Jo Ekscelenciją malonėti mane skirti etatiniu mokytoju kur nors, pagaliau suteikus pilnateisį mokytojo vardą, bent suaugusiųjų švietimo srityje veikti". Autobiografijoje J.Petrulis pateikia kai kurių žinių apie savo privatų gyvenimą: vedęs gimtųjų Ragelės apylinkės lietuvaitę kaimietę, turi trejetą vaikų, 10 hektarų ūkelį Audros kaime. Alkoholinių gėrimų nevartoja, kortomis nelošia, nerūko. „Tiesa, tiek laiko gyvendamas Rokiškio krašte, „Lietuvos Kamčiatkoje", savaime turėjau kiek samanomis apaugti", - pastebi J.Petrulis.

Kaišiadorių gimnazijoje J.Petrulis pradėjo mokytojauti 1934 m. Ilgame savo straipsnyje „Juozas Petrulis - Lietuvybės žadintojas“ („Rokiškis: miestas, kraštas, žmonės, 1999) Jokimas Petrulis apie tėvo darbus Kaišiadoryse skiria vos kelias eilutes: „Nenurimo J.Petrulis ir vėliau. Kaišiadorių gimnazijoje įkūrė kraštotyros - istorijos būrelį „Thracia“ su savo įstatais ir grafiko Antano Kučo sukurtu ženkliuku. Taip pureno dirvą būsimai korporacijai „Thracia“ (368 p.).

Šiek tiek daugiau apie J.Petrulį atsiminimuose parašęs Rapolas Šaltenis. „Mokytojas Petrulis buvo įdomus žmogus. Šveicarijoje baigęs aukštuosius mokslus. Jis save ir vadino „natione lituanus et helvetikus“ (lietuvis ir šveicaras), - rašo R.Šaltenis. - Labai išsilavinęs žmogus. Įdomiai dėstė istoriją. Buvo jau be sveikatos - baigė jį įveikti plaučių tuberkuliozė. Bet vis dirbo labai stropiai. Jam specialistai sudarydavo tokį pamokų tvarkaraštį, kad turėtų ilgesnę priešpiečių pertrauką poilsiui. Visados ant bet kokio kostiumo užsidėdavo dar vatinę liemenę, iš kurios mokiniai pasišaipydavo. Klasėje ar posėdžiuose jis kalbėdavo tyliausiai, bet mokiniai ir mokytojai ramiausiai jo klausydavosi“ (R.Šaltenis, „Kai dirbta Kaišiadoryse:, 2011, p. 7). Šioje knygelėje rašoma ir apie „Thracijos“ būrelį: „Būti „Thracijos“ nariu - didelė garbė. Jai priklausė tik gerieji mokiniai. Draugijos nariai nešiojo savo ženkliuką, kurį iškilmingai jiems prisegdavo stojant į draugiją". Draugijos nariai rašė referatus, rinko tautosakas, rengė literatūrinius vakarus. Surinktą tautosaką perduodavo Tautosakos archyvui Kaune.

Išėjęs į pensiją, J.Petrulis sugrįžo gimtinėn. Mirė sulaukęs gilios senatvės - eidamas 83-uosius metus (1958-11-03). Palaidotas Ragelių kaimo kapinėse (Rokiškio r.). Kapą žymi antkapinis paminklas. Audros kaime išlikęs J.Petrulio gyvenamasis namas. Kai kurios medžiagos apie J.Petrulį surinkusi Algirdo Brazausko gimnazijos biblioteka, Kaišiadorių muziejus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"