TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Su debesimis praskriejęs P.Žižmaras

2007 10 11 0:00
Šiandieniniai P.Žižmaro draugovės skautai.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Praėjusią liepą vilnietė Alė Karužaitė minėjo šimto metų jubiliejų. Tiek pat metų šiemet sukako ir skautų organizacijai, kuriai ji priklauso.

Akių gydytoja dirbusi A.Karužaitė yra sakiusi, kad skautybė išugdė jos viso gyvenimo nuostatas - skautiškas įprotis kasdien padaryti bent vieną gerą darbą (po to surišti mazgelį) išliko ilgam. Gaila, su žurnalistais šimtametė susitikti nepanoro. Labai smalsu būtų buvę išgirsti jos prisiminimus apie amžininką ir bičiulį, Vilniaus krašto pasididžiavimu tapusį skautą sportininką Praną Žižmarą. Prieš šimtą metų gimęs ir KGB požemių, kalėjimų, tremties prarytas Vytauto Didžiojo gimnazijos gimnastikos mokytojas P.Žižmaras tapo gyva legenda po 1938-aisiais tarp viso pasaulio lietuvių garsiai nuskambėjusios dvikovos su lenku Jerziu Chom Chomskiu. Pasibaigus nelaisvės dešimtmečiams, šio žmogaus legenda dėliojosi iš naujo ir tebesidėlioja iki šiol.

Iš nežinomybės okeano

Kas kitas, jei ne A.Karužaitė, Vilniuje gyvenanti nuo 1918-ųjų, galėtų iš pirmų lūpų papasakoti apie Žižmarų ir Karužų šeimų bičiulystę? Tėvas ir motina Karužai, per stebuklą ištrūkę iš bolševikų, įsisiautėjusių Rusijoje po revoliucijos, kalėjimo, veržėsi į Vilnių pas savo jau pirmiau ten parsiųstus penkis vaikus. Likimo įnoris: vos pasiekę Vilnių, abu mirė užsikrėtę dėmėtąja šiltine. Penkios jų atžalos prisiglaudė pas Žižmarus.

Atkurti smalsaus ir pramuštgalvio vilniečio, netrukusio įsitraukti į lietuvybės veiklą lenkų užgrobtame Vilniaus krašte, P.Žižmaro istoriją teko jo dukterėčiai teatrologei Gražinai Mareckaitei. Pasak jos, šio darbo aplinkybės klostėsi taip neįtikimai, kad iš neaprėpiamo nežinomybės okeano reikiamu laiku ir reikiama seka išnirdavo ir pabirdavo faktai, detalės, potėpiai. Ši istorija pamažėl plėtėsi ir šakojosi, stulbindama vingriais siužetais, užmindama detektyvinių mįslių, tiesą pagražindama legendos romantizmu. "Šiuo atveju pati tiesa yra tapusi legenda", - sako G.Mareckaitė.

Skėlė antausį ir metė pirštinę

Svarbiausias P.Žižmaro gyvenimo įvykis - dvikova. Neapsikentęs antilietuviškų lenkų išpuolių, 1938 metų pavasarį jis skėlė lenkui J.Chom Chomskiui antausį, metė pirštinę ir įteikė vizitinę kortelę iškviesdamas dvikovon. Gal keista, tačiau dvikovos, nors jau išeinančios iš mados, tada dar egzistavo. Skelti antausio P.Žižmaras atėjo į restoraną "Zacisze" (dabartinio Gedimino pr. ir A.Jakšto g. kampe), beje, tuomečiam studentui Czeslawui Miloszui gerai pažįstamą vietą. Apie ją būsimasis Nobelio premijos laureatas rašė viename eilėraštyje - kaip padavėjai "ponams studentams ir ponams kariškiams" statydavo ropinukę šaltos degtinės, ir į galvą mušdavo ne vien degtinė, bet ir suvokimas, kad esi jau suaugęs. Versdama vieną lenkišką tekstą, kuriame cituojamas šis eilėraštis, G.Mareckaitė aiktelėjo iš nuostabos - tas pats "Zacisze"!

Apie dvikovą, galbūt paskutinę Lietuvos žemėje, "Lietuvos žinios" rašė 2004 metų birželio 19 dienos numeryje. Pašnekovė, P.Žižmaro dukterėčia (sesers dvynės Veronikos dukra) G.Mareckaitė tada papasakojo, ką buvo girdėjusi ir skaičiusi. Netrukus ji gavo laišką iš Kanados Toronto miesto.

Dvikovininkams iškėlė bylą

Perskaitęs straipsnį parašė prieškario vilnietis Jonas Budrys (Budrevičius). P.Žižmaro pažįstamas, tada dar jaunas aprašomų įvykių dalyvis pasipiktino publikacijos netikslumais. Bijodamas, kad "tokios kvailos nuogirdos nepatektų į istoriją", jis patikslino, kad dvikova vyko ne Vilniaus universiteto patalpose, bet lenkų korporacijos "Polonia" salėje dabartinėje Barboros Radvilaitės gatvėje. Jokių žiūrovų nebuvę, nes Lenkijoje dvikovos buvo uždraustos. Kadangi apie įvykį netruko parašyti laikraščiai, prokuratūra, remdamasi "XX amžiaus" korespondencija, dvikovininkams iškėlė bylą. Abu išsigynė. Torontiškis J.Budrys dar patikslino, kad dvikova vyko ne iki "pirmo kraujo", bet iki trijų raumenų perkirtimo. Lenkui J.Chom Chomskiui buvo perkirsta lūpa, žandas ir ranka. Teisme jis tvirtino susižalojęs per motociklo avariją. Pirmas kraujas, J.Budrio tvirtinimu, buvęs P.Žižmaro: jo krūtinė buvusi suraižyta kardo galu, bet joks raumuo neperkirstas.

Galbūt šios žinios apie dvikovos detales yra pačios tiksliausios, tačiau knygos "Debesų karžygys. Legenda apie Praną Žižmarą" sudarytoja ir pagrindinio teksto autorė G.Mareckaitė sako, jog kiti pasakotojai šį bei tą atskleidžia kitaip, liudija net ir sužeidimus savo akimis regėję kitose vietose... "Šitaip istorija, perduodama iš lūpų į lūpas, tampa tautosaka", - komentuoja teatrologė.

Tarsi tautosakos personažas mokytojas P.Žižmaras ankstyvą rytą pėsčiomis ėjo basas iš savo Turgelių gatvės Rasų rajone į Vilniaus kalvarijas. Prie stebuklingojo Aušros Vartų koplyčios Dievo Motinos paveikslo jis buvo davęs įžadą: jei nugalės dvikovoje, patrauks padėkoti į Kalvarijas. Ir apibūdinimas "debesų karžygys" atsirado iš liudijimų apie P.Žižmarą "legendiškumo". Pasak G.Mareckaitės, dėdė praskriejo Vilniaus padange tarsi regėjimas, o jį mačiusieji liko aiškintis, ką iš tiesų matė.

Jo gyvenimas sutampa su Vilniaus likimu

Užvakar knyga "Debesų karžygys. Legenda apie Praną Žižmarą" pristatyta Vilniaus mokytojų namuose. Tą pačią dieną rotušėje "Vilnijos" draugija minėjo Vilniaus užgrobimo metines. Spalis - lemtingas mūsų sostinei mėnuo. P.Žižmaro gyvenimo trajektorija sutampa su Vilniaus likimo istorija. Sovietmečiu daugybei žmonių P.Žižmaro vardas tapo simboliniu prarasto, bet nepasidavusio Vilniaus ženklu, rūsčios praeities relikvija. Šį žmogų, nepalikusį nieko materialaus, tauta pavadino savo didvyriu. Vilnietės Birutė ir Nijolė Kuckaitės prisimena, kad P.Žižmaras buvo jų tėvo, liaudies meistro Vlado Kuckos, kovojusio už lietuvybę Gervėčių apylinkėse, pasididžiavimas. Skulptorius Vytautas Mačiuika yra pasakojęs, kaip Palangoje jį, mažą vaiką, tėvas lakūnas užsikėlė ant pečių ir liepęs įsidėmėti parodė Vilniaus didvyrį P.Žižmarą. Šiuo žmogumi žavėjosi rašytojas Jonas Avyžius, pats buvęs skautas - jam ir jo kartos jaunuoliams P.Žižmaro nuostatos buvo tapusios siekiniu, kaip ir Petro Vaičiūno frazė "Mes be Vilniaus nenurimsim!" Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune saugomas gimnazisto J.Avyžiaus strateginis planas, kaip išvaduoti Vilnių. P.Žižmaras kaip tautinės savigarbos ugdytojas minimas J.Avyžiaus romane "Ir išmuš tavo valanda", išleistame po autoriaus mirties, apmąstančiame valstybės ir tautos lemtį.

Iškėlė trispalvę Gedimino bokšte

Legendinio didvyrio vardas vilnietį lydėjo net lageriuose - tą G.Mareckaitė sužinojo iš partizano Alberto Plumpos liudijimo. A.Plumpai, atsidūrusiam Šangalio lagerio ligoninėje Komijoje, toje pačioje, kur prieš mirtį gulėjo nukankintas P.Žižmaras, žydė gydytoja pasisakė gydžiusi "Vilniaus lietuvių didvyrį".

P.Žižmaro lagerio bylą archyvuose atkapstė, nukopijavo ir atsiuntė į Vilnių G.Mareckaitei Sibiro tremtinys Algirdas Šerėnas. Jis laikė garbe pasitarnauti narsaus vilniečio, kurio pavardę žinojo nuo vaikystės, atminimui.

Dvikova - ne vienintelis Vilniaus lietuvių skautų atkūrėjo P.Žižmaro žygdarbis. G.Mareckaitės tėvas Petras Mareckas paliko liudijimą apie lietuviškos trispalvės iškėlimą Gedimino pilies bokšte 1928 metų vasario 16 dieną. Tą padarė P.Žižmaras su dviem bendražygiais. Pasak P.Marecko: "Bijodami, kad vėliava tuoj bus nukabinta, jaunuoliai sutarė su Lietuvių mokytojų seminarijos moksleive Jadvyga Miciūte (poetės Onos Miciūtės seserimi), kad ji ankstų rytą pažadins bendrabučio gyventojus - tegul bent jie pamato stebuklingą trispalvės spindesį senojo Vilniaus padangėje. Kad lenkų policijai kiltų sunkumų vėliavą nuimti, prie stiebo kabėjo metalinė dėželė su užrašu "užminuota". 1928-ųjų vasarį Lietuvos vėliava plazdėjo Gedimino pilies bokšte dvylika valandų, žadindama džiaugsmą, ilgesį, viltį."

1938 metais džiaugsmingą siautulį sukėlė P.Žižmaro ir jo vadovaujamų pavergto Vilniaus krašto sportininkų pasirodymas Pirmojoje Lietuvos tautinėje olimpiadoje Kaune. Vilnietis buvo tiesiog ant rankų nešiojamas. "TAI ATVYKO ŽIŽMARAS, - rašė "XX amžius". - Minia jam sukėlė ovacijas, ritmingai šaukdama Žiž-ma-ras."

Liko neišsiaiškintų dalykų

G.Mareckaitė nėra mačiusi savo dėdės gyvo. Liūdnai herojišką istoriją ji žinojo nuo vaikystės iš mamos pasakojimų, abiejų tėvų pasikalbėjimų. "Augant tas žinojimas augo kartu su manimi, - per pristatymą kalbėjo leidinio sudarytoja. - Kad atėjo laikas knygai, pajutau labai aiškiai, o dirbant net atrodė, kad čia veikia ne vien mano pačios valia."

Dar liko daug neišsiaiškintų dalykų, detalių. Tarkim, kas buvo tasai studentas korporantas, atsargos karininkas J.Chom Chomskis? Kurioje Vilniaus vietoje gyveno? Gimė čia ar atvyko iš kitur? Beje, ir jį prarijo Sibiras. Viena iš legendų skelbia, esą abu dvikovininkai ten susitiko ir susitaikė, paspaudė vienas kitam ranką.

"P.Žižmaras neleidžia užmiršti, kas mums yra Vilnius, - sakė G.Mareckaitė. - Truputėlį daugiau nei vien sostinė. Tai ir meilė, ir skausmas, kurio neįmanoma užmiršti, nes jį vis primena vienokios ar kitokios šių dienų aplinkybės. Paradoksas, bet netgi Aušros vartų paveikslas yra lietuvių ir lenkų tautas labiau skiriantis, o ne siejantis dalykas."

Tarp P.Žižmaro draugų buvo nemažai lenkų. Kautis kardais prieš dvikovą jį mokė lenkas karininkas, vėliau parašęs prisiminimus. G.Mareckaitė pasakojo buvusi nustebinta, kad Kanados lenkų spauda vis grįžta prie anuometinių įvykių Vilniuje ir vis mini P.Žižmaro pavardę.

Per knygos pristatymą Šlapelių namų direktorė Alma Gudonytė perdavė savo tetos Šlapelytės, dvejais metais jaunesnės už P.Žižmarą, linkėjimus ir prisiminimus apie guvų, energingą, simpatingą jaunuolį, gerą šokėją, puikų ir drąsų organizatorių, atstovavusį Vilniaus kraštui visur, kur tik reikėjo.

Vilniaus burmistro Konstantino Stašio vaikaitė architektė Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė sakė puikiai atsimenanti, kokių emocijų vaikystėje jai keldavo P.Žižmaro vardas, asocijavęsis su dideliu šaunumu: "Pamenu, kaip jis atvykdavo pas mus į Valakampius, kalbėdavosi su tėvais. Kai pasirodydavo, širdis suvirpėdavo. Malonu žinoti, kad tarp mūsų buvo tokių žmonių."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"