TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sudužusios laisvės viltys

2013 06 21 6:00
Vokiečių kareiviai prie ženklo su nuoroda „Iki Kauno 98 km“. 1941 m. birželis. LCVA nuotrauka

Prieš 72 metus, 1941-ųjų birželio 22-ąją, prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas pažadino lietuvių viltis atkurti nepriklausomą valstybę. Po kelių mėnesių šios viltys sudužo į šipulius.

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai virš Europos jau tvenkėsi Antrojo pasaulinio karo debesys, Lietuvos valdžia, regis, nė nesvarstė, kaip apsaugoti mūsų valstybę nuo artėjančios audros. Ne kaip apsiginti, o prie ko šlietis - toks buvo svarbiausias tų dienų klausimas, žymėjęs takoskyrą tarp skirtingų kartų politikų.

Vyresni politikai, tarp jų - pats Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, buvo linkę kliautis Sovietų Sąjunga. Nuomonės, kad bolševikai ne tokie pavojingi tautinei lietuvių tapatybei, kaip vokiečiai, laikėsi ne vien tautininkų ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, bet ir užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, buvęs prezidentas krikdemas Aleksandras Stulginskis, liberalių pažiūrų visuomenės veikėjas, buvęs teisingumo ministras Petras Leonas ir daugelis kitų. Atrodo, kad tokiam požiūriui pritarė ir nemaža dalis vyresnės kartos inteligentų. Argumentas, kodėl reikėtų šlietis "prie ruso", buvo paprastas - daugiau nei šimtmetį Lietuvą valdę rusai taip ir nepajėgė jos nutautinti, o iš vokiečių esą galima tikėtis visko.

Jaunesnės kartos veikėjai labiau orientavosi į Berlyną. Bene ryškiausia provokiškos orientacijos figūra buvo Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa. Iš pradžių krašto politiniame peizaže jis atrodė vienišas ir remiamas nebent ne itin įtakingų voldemarininkų, o ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje "Berlyno stovyklos" gretos gerokai išsiplėtė. Lietuvos ateities viltis su Vokietija ėmė sieti įvairių, net tarpusavyje nesutariančių dešiniųjų partijų jaunimas - jaunieji tautininkai, į "Naujosios Romuvos" klubą susivieniję jaunieji katalikai ir net radikalieji liaudininkai, vėliau tapsiantys Birželio sukilimą organizavusio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) ir jo suformuotos Laikinosios vyriausybės branduoliu.

Vis dėlto valdžios sprendimus Lietuvoje lėmė ne provokiškas politikos jaunuolynas, o į Maskvą orientuota senoji politikų gvardija. Taigi, 1939 metų rugsėjį Vokietijai užpuolus Lenkiją A.Smetona ir jo Vyriausybė atsispyrė Berlyno ir K.Škirpos gundymams patiems atsiimti niekieno nebeginamą Vilnių, o spalio mėnesį sutiko priimti jį iš Maskvos rankų, mainais įsileidžiant į mūsų šalį sovietų Trojos arklį - karines įgulas.

Net 1940-aisiais, sovietams okupavus Lietuvą, daugelis nesuvokė viso tragedijos masto. Nemaža dalis visuomenės, tarp kurios buvo ir kairieji inteligentai, vis dar nuoširdžiai tikėjo jei ne stalininiu rojumi, tai bent jau sovietų draugiškumu. Tačiau po metų net ir dauguma simpatizuojančiųjų Maskvai tapo jos priešais. Dabar lietuviai išsigelbėjimo laukė iš Vakarų.

Štai kaip karo išvakarėse vyravusias nuotaikas dienoraštyje aprašo istorikas Zenonas Ivinskis : "Didelė dalis tų, su kuriais kalbėjausi, yra linkę prie vokiečių. Daugelis tiesiog norėte norėtų vokiečių ir bolševikų karo, kurio pasekoje rusai būtų sumušti ir iš Lietuvos išvaryti. O kas bus toliau, nedaug įsigilinama. Tačiau daugeliui atrodo, kad vokiečių jungas bus daug lengvesnis. (...) Dabar vokiečiai tiesiog laukiami."

Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovas J.Ambrazevičius (Brazaitis). 1941 m./LCVA nuotrauka

Sutiko kaip išvaduotojus

Tai, kad vokiečiai buvo laukiami kaip išvaduotojai ir sutinkami su didžiuliu entuziazmu, visiškai nestebina. Vieni sovietinės okupacijos metai spėjo išsklaidyti bet kokias iliuzijas dėl krašto ateities. Brutalus Lietuvos inkorporavimas į Sovietų Sąjungą, beatodairiškas tautinių vertybių ir tikėjimo naikinimas, nesulaikomai smunkantis gyvenimo lygis, masiniai areštai, o galiausiai - siaubingi 1941 metų birželio trėmimai piršte piršo išvadą - blogiau nei prie bolševiko būti negali. Apie vokiškąjį nacionalsocializmą didžioji dalis lietuvių neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip dar prieš metus nesuprato apie rusiškąjį komunizmą.

Laisvės viltis labiausiai kurstė Birželio sukilimas. Birželio 24-ąją, vokiečiams dar neįžengus į Kauną, o sovietiniams daliniams paskubomis traukiantis iš miesto, LAF sukilėliai per užimtą laikinosios sostinės radiofoną paskelbė atkuriantys nepriklausomą Lietuvą ir sudarantys Laikinąją vyriausybę. Tuo vokiečiams norėta pateikti tokį faktą - jie okupuoja ne SSRS dalį, o nepriklausomą valstybę. Laikinosios vyriausybės vadovu iš pradžių buvo paskirtas vienas iš LAF įkūrėjų K.Škirpa, tačiau vokiečiams tai buvo nė motais - jie paprasčiausiai neišleido buvusio Lietuvos pasiuntinio iš Berlyno, tad kabineto vadovo pareigas ėjo Juozas Ambrazevičius (Brazaitis).

Kas jau kas, o Lietuvos pasiuntinys Berlyne K.Škirpa galėjo iš anksto nujausti, kad Laikinosios vyriausybės perspektyvos nėra džiuginančios. Vėliau jis prisimins, jog dar prieš karą Vokietijos užsienio reikalų ministerija užsispyrusi vengė bet kokių kalbų apie Lietuvos suverenumo atkūrimą. „Buvo iš vokiečių karinės vadovybės pusės iš anksto davinėjamos instrukcijos numatytam maršavimui per Lietuvą vokiečių kariuomenės vienetams nuginkluoti LAF kovos padalinius, kai tik vokiečiai bus pasiekę tas vietoves, kur tokie padaliniai pasireikštų", - rašoma K.Škirpos atsiminimų knygoje „Sukilimas“ .

Taigi, K.Škirpa puikiai suprato, kad kokio nors pripažinimo Laikinoji vyriausybė gali tikėtis tik deklaruodama ištikimybę reichui. "Maksimali riba, iki kurios, mano nuomone, mes galime pasitarimuose su vokiečiais eiti, tai sutartis dėl bendros užsienio politikos bei jos vieningumo su Reicho užsienio politika, karo sutartis, glaudūs ūkiniai santykiai, sutartis dėl glaudžių santykių susisiekimo srityje ir kultūros sutartis, kaip draugiškų santykių su Vokietija papuošalas", - rašoma K.Škirpos liepos 19 dienos instrukcijoje J.Ambrazevičiui.

Kitaip sakant, K.Škirpa Lietuvą geriausiu atveju matė kaip "satelitinę Reicho valstybę", turinčią tokį pat statusą, kaip 1939 metų kovą paskelbta Slovakija. Tačiau ir toks sumanymas buvo pasmerktas žlugti.

Beje, vienas iš nedaugelio Lietuvos politikų, numačiusių tokį nesėkmės scenarijų buvo A.Smetona. Dar 1940-aisiais jis rašė, kad K.Škirpos logika iki tam tikro laipsnio įtikinama, tik "klausimas, ar toje logikoje visos premisos teisingos ir patikrintos. (...) Ar Vokietija norės daryti iš Lietuvos Slovakiją? Ar, jeigu ji sutriuškintų Didžiąją Britaniją, ji nesumanys daryti iš Lietuvos Ansiedlungsgebiet (kolonizacijos erdvę)?"

Nieko keista, kad A.Smetona nerodė entuziazmo nei dėl Birželio sukilimo, nei dėl Laikinosios vyriausybės veiklos. Maža to, Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Povilas Žadeikis birželio 25-ąją JAV vyriausybei adresuotoje notoje įvardijo šį kabinetą kaip "marionetinį režimą" ir neprašė jo pripažinti. Jau tuo metu dauguma Lietuvos diplomatų buvo įsitikinę, kad karas baigsis antihitlerinės koalicijos pergale, tad lietuvių bendradarbiavimas su naciais, o juo labiau satelitinės Lietuvos valstybės įkūrimas turės labai nepageidaujamų pasekmių.

Vokietijos kariuomenė Naumiestyje. 1941 m. birželio 22 d./LCVA nuotrauka

Laikinosios vyriausybės žlugimas

Tačiau LAF vadovai laikėsi kitos nuomonės. Bent jau karo pradžioje jie tvirtai tikėjo Vokietijos pergale ir siejo su ja kad ir nominalios, bet vis dėlto nepriklausomybės viltis. Būtent todėl Laikinoji vyriausybė paskutinę savo egzistavimo savaitę patvirtino liūdnai pagarsėjusias žydų padėties nuostatas, kurių preambulėje sakoma, kad "žydai ištisus šimtmečius išnaudojo Lietuvą ekonomiškai", ir smukdė ją morališkai ir kad šiomis nuostatomis siekiama "užkirsti kelią šiai žalingai žydų veiklai bei apsaugoti lietuvių tautą nuo kenksmingos jų įtakos". Tuo pat metu Laikinosios vyriausybės laikraštis "Į laisvę" skleidė antisemitinę propagandą, beveik niekuo nesiskiriančią nuo reicho propagandos ministro Josepho Goebbelso kalbų.

Nepaisant pataikavimo naciams, bet kokie Laikinosios vyriausybės mėginimai kontroliuoti padėtį okupuotame krašte buvo iš anksto pasmerkti. Jau birželio 24-osios naktį sausumos kariuomenės vyriausiosios vadovybės štabo feldmaršalas Walteris von Brachitsas nurodė Šiaurės armijų grupei: "Škirpos vyriausybė įkurta be talkininkavimo iš vokiečių valdžios pusės; bet koks jos palaikymas draudžiamas. Karinio vadovavimo įstaigos privalo susilaikyti nuo bet kokio kišimosi į klausimus, kurių išsprendimas rezervuotas politinės vadovybės kompetencijai."

Po poros dienų papildomai nurodyta, kad "naujoji lietuvių vyriausybė nepripažįstama", o sukilėlių padaliniai "turi būti geruoju nuginkluojami".

Kuriam laikui tarp nacių karinės administracijos ir civilinės Lietuvos valdžios nusistovėjo keista simbiozė. Vokiečiai, matyt, nutarė pasinaudoti pačių lietuvių sukurtu administraciniu aparatu. Tačiau jau birželio pabaigoje Berlynas pradėjo ieškoti būdų, kaip pamažu perimti civilinį valdymą į savo rankas. Pradžioje nutarta įgaliotiniu kiekvienai Baltijos šaliai paskirti iš ten kilusį, bet dabar Vokietijoje gyvenantį asmenį. Iš lietuvių toks vaidmuo teko generolui Stasiui Raštikiui. Birželio 28 dieną jis lėktuvu atskraidintas į Kauną. Buvusį Lietuvos kariuomenės vadą atlydėjęs saugumo ir SD pareigūnas dr. von Graefe tikėjosi su S.Raštikio pagalba likviduoti Laikinąją vyriausybę. Tačiau tai padaryti pasirodė ne taip paprasta. Sužinojęs, kad yra paskirtas šios vyriausybės krašto apsaugos ministru, generolas kategoriškai atsisakė tarpininkauti dėl kabineto paleidimo.

Tuomet vokiečiai ėmėsi kitos taktikos. Užmezgę ryšį su nacionalsocializmui simpatizuojančiais buvusio premjero Augustino Voldemaro šalininkais, SD agentai pakišo jiems idėją steigti Lietuvos nacionalistų partiją (LNP), perimti valdžią į savo rankas ir paskelbti Lietuvos prisijungimą prie Vokietijos. Voldemarininkai nesunkiai užkibo ant šio kabliuko. Liepos 25-osios naktį jie užėmė Kauno komendantūrą bei LAF štabą ir suėmė LAF įgaliotąjį atstovą Leoną Prapuolenį. Tačiau apie vidurdienį voldemarininkai gavo vokiečių karinės vadovybės nurodymą L.Prapuolenį nedelsiant paleisti ir viską sugrąžinti į padėtį, buvusią iki „perversmo“. Tai buvo didelė staigmena pučistams, taip ir nesupratusiems, kuo gi jie neįtiko vokiečiams.

Paaiškėjo, dar liepos 17 dieną Adolfas Hitleris įkūrė ministeriją Rytų okupuotoms sritims. Jos vadovu buvo paskirtas iš Talino kilęs Alfredas Rosenbergas, o Lietuvos generaliniu komisaru - dr. Adrianas von Rentelnas. Netrukus naujasis komisaras pasirašė tokio turinio įsakymą: „Perėmęs Lietuvos civilinį administravimą, Laikinosios Lietuvos vyriausybės veiklą laikau baigta ir nuo š. m. rugpjūčio 5 dienos atleidžiu iš pareigų Laikinosios vyriausybės narius.“ Rugpjūčio 5-ąją paskelbtas ir oficialus Ostlando generalinio komisaro įsakymas, kuriame nurodoma, kad „Lietuvos vyriausybė nuo šiol laikoma nustojusia veikti“. Kabineto nariams nebeliko nieko kita, kaip tik susirinkti į paskutinį posėdį ir konstatuoti, kad toliau dirbti jie nebegali.

Keistas sambūvis tarp nacių vadovybės ir lietuviškos administracijos baigėsi. Tiesa, tiek LAF veikėjai, tiek Laikinosios vyriausybės nariai su tokia padėtimi nenorėjo susitaikyti. Rugsėjo 15-ąją LAF paskelbė memorandumą „Apie Lietuvos būklę, vokiečių civilinei administracijai pradėjus veikti“. Dokumente siūloma pripažinti tolesnį Lietuvos valstybės egzistavimą ir leisti, kad kraštui vadovautų sava vyriausybė. Atsakymo ilgai laukti neteko: generalinio komisaro įsakymu rugsėjo 26-ąją LAF buvo išvaikytas, jo turtas konfiskuotas, o organizacijos vadovas L.Prapuolenis atsidūrė Dachau koncentracijos stovykloje.

Dabar Lietuvoje liko vienintelė legali lietuviška politinė organizacija - LNP, bet ir jos dienos buvo suskaičiuotos. Lapkričio mėnesį LNP dar parengė "Pro memoria" Reicho vadovybei, kuriame iš esmės pakartojo LAF memorandumo nuostatas: lietuviai mano, jog tiesioginis Reicho valdymas krašte nėra būtinas ir tikisi, kad Lietuvai bus leista atkurti suverenitetą. Netrukus A.Rosenbergas nusiuntė Ostlando reicho komisarui Hinrichui Lohsei slaptą raštą, kuriame nurodė, kad bet kokios politinės partijos buvimas okupuotuose kraštuose nėra priimtinas. Gruodžio 17 dieną LNP buvo uždrausta. Lietuvių siekiai niekaip nesiderino su grandioziniais Trečiojo reicho planais.

Reicho okupuotų Rytų sričių ministras A.Rosenbergas./Vokietijos federalinio archyvo nuotrauka

Du požiūriai į Rytų politiką

Reikia pabrėžti, kad Reicho viršūnėse kurį laiką nebuvo bendros nuomonės, ką daryti su okupuotais Baltijos kraštais ir su visa užkariauti planuojama Rytų erdve. Tuo metu Berlyne konkuravo dvi pokarinės tvarkos koncepcijos - nuosaikesnė ir radikali. Pirmajai atstovavo vienas svarbiausių Rytų politikos specialistų - buvęs Vokietijos nacionalsocialistų partijos užsienio reikalų žinybos vadovas A.Rosenbergas, kurį likus mėnesiui iki karo pradžios A.Hitleris paskyrė Rytų Europos erdvės klausimų centralizuoto tvarkymo valdybos įgaliotiniu. Antrosios koncepcijos laikėsi Vyriausiasis Reicho saugumo valdybos (RHSA) viršininkas SS reichsfiureris Heinrichas Himmleris ir Vokietijos reichsmaršalas Hermannas Goeringas.

Pirmąjį planą, kaip reikėtų tvarkytis Rytuose, A.Rosenbergas parengė dar 1941 metų balandžio 2 dieną. Jo požiūriu, siekiant susilpninti Rusiją okupuoti kraštai turėjo būti suskirstyti į septynis geografinius vienetus, suteikiant ribotą nepriklausomybę Ukrainai. Vienu iš tokių vienetų buvo visos trys Baltijos šalys, kurias A.Rosenbergas laikė vokiečių "gyvybine erdve". Taigi, pozicija Lietuvos, Latvijos ir Estijos klausimu buvo aiški - visos trys šalys, suvokietinus dalį gyventojų, o likusius ištrėmus į Rytus, turėjo tapti Reicho dalimi. Tai A.Rosenbergas pakartojo ir kalboje, pasakytoje balandžio 20-ąją, vos paskyrus jį į naująsias pareigas.

Gegužės 8-ąją A.Rosenbergas parengė Ostlandu pavadintų Baltijos kraštų komisarui Hinrichui Lohsei instrukciją, kurioje sakoma, kad svarbiausias šio pareigūno uždavinys - "siekti atitinkamos formos vokiečių protektorato, kad paskui - rasiškai galimų elementų suvokietinimu, kolonizavimu germaniškais žmonėmis ir nepageidaujamų elementų išvietinimais - tą plotą paverstų Didžiojo Vokietijos Reicho dalimi". Lietuviams A.Rosenbergo plane buvo parengta nepavydėtina dalia - didžioji tautos dalis, kaip netinkama suvokietinti, turėjo būti ištremta į Smolensko sritį.

Vis dėlto A.Rosenbergas ir jo žinyba pasisakė prieš brutalius, policinius Reicho tikslų įgyvendinimo metodus, visų pirma - prieš ekonominį okupuotų kraštų išnaudojimą. Jo vadovaujamo SSRS eksperto Otto Brautigamo parengtose direktyvose pabrėžiama, kad palankias sąlygas pelnyti okupuotų kraštų palankumą sudarė jau pati bolševikinė ekonominė politika, per trumpą laiką nuskurdinusi milijonus žmonių. Taigi, ūkinės priespaudos čia reikėtų vengti. Juolab kad netekus gyventojų pasitikėjimo Vokietijai bus sunku gauti reikiamą maisto produktų ir žaliavų kiekį.

Be to, puikiai išmanydamas skirtingų Sovietų Sąjungos tautų specifiką, A.Rosenbergas siūlė nedėti lygybės ženklo tarp jų ir rusų. Svarbiausias Vokietijos priešas Rytuose esanti bolševikinė Rusija, tad Vokietija ne tik turėtų remti Maskvos pavergtų tautų priešinimąsi bolševizmui, bet ir skatinti ginkluotų nacionalinių junginių kūrimąsi. "Esu įsitikinęs, kad atsiras milijonai savanorių naujam Europos ir Vokietijos kraštui sukurti Rytuose", - tvirtino Reicho ministras vienoje kalboje.

Vyriausiosios Reicho saugumo valdybos (RHSA) viršininkas SS reichsfiureris H.Himmleris./Vokietijos federalinio archyvo nuotrauka

Tačiau Vokietijos okupacinę politiką nulėmė ne A.Rosenbergo įžvalgos ir direktyvos. Kaip jau minėjome, Rytų kraštų ministras Reicho vadovybėje susidūrė su labai rimtais oponentais - H.Himmleriu ir H.Goeringu, kurių vadovaujamoms žinyboms šio pareigūno siekiai sutelkti savo rankose visą okupuotų kraštų valdymą buvo visai ne prie širdies.

Lietuviai germanizuoti netiko

Dar iki karo H.Goeringas buvo parengęs vadinamąjį "Žaliąjį aplanką" su okupuotų Rytų valdymo planais, numatančiais vykdyti čia kieto kumščio ir beatodairiško išnaudojimo politiką.

Liepos 16-ąją, kai generolo Heinzo Guderiano 29-oji motorizuota divizija įsiveržė į Smolenską, A.Hitlerio būstinėje įvykusiame pasitarime fiureris pareiškė, kad karas faktiškai laimėtas, tad belieka "teisingai pasidalyti Rusijos pyragą". Čia A.Hitleris iš esmės pakartojo tai, ką siūlė H.Goeringas ir H.Himmleris: nėra ko terliotis su užimtų kraštų gyventojais siekiant jų palankumo. Jiems tereikia leisti aiškiai suprasti, kad vokiečiai atėjo amžiams. Tam tinka visos priemonės - ekonominė prievarta, deportacijos, sušaudymai... Šventai tikėdamas greita Vokietijos pergale, fiureris kategoriškai atmetė A.Rosenbergo pasiūlytus politinius sprendimus, tarp jų - dalinę Ukrainos nepriklausomybę. O Baltijos šalys be jokių išlygų turi tapti vokiečių kolonistų apgyvendinta Reicho dalimi.

A.Hitleris nepritarė ir A.Rosenbergo idėjai formuoti nacionalinius karinius junginius, galinčius padėti vokiečiams kovoti prieš bolševizmą. Okupuotų kraštų policinę priežiūrą fiureris perdavė H.Himmleriui, o ekonominę jų kontrolę - H.Goeringui.

1940-aisiais RHSA pradėjo kurti generalinį planą "Ost". Tų metų gegužę parengtame memorandume H.Himmleris siūlė "skaldyti tautas į kiek galima mažesnes grupes, silpninti tautinę savimonę ir kultūrą, likviduoti inteligentiją, suvaržyti švietimą".

Planą "Ost" buvo numatyta įgyvendinti per 30 metų. Per šį laiką iš Europinės SSRS dalies turėjo būti iškelta iki 85 proc., iš Lenkijos - 65 proc., iš Vakarų Ukrainos - 75 proc. gyventojų. Iš viso - 31 mln. žmonių. Dalį likusių gyventojų buvo numatyta suvokietinti, o kiti turėjo tapti pigia darbo jėga.

Mūsų tautai šis planas nežadėjo nieko gera. Berlyno universiteto profesoriaus Konrado Meyerio parengtuose ekonominiuose ir politiniuose "Rytų rekonstrukcijos" planuose sakoma, kad suvokietinti tinka vos 5 proc. lietuvių (tarp estų tokių rasta daugiau nei pusė). Dauguma lietuvių buvo "išbrokuoti" kaip turintys daug slaviško kraujo.

Kas laukė germanizuoti netinkamų mūsų tautiečių, galime spręsti iš Reicho okupuotų Rytų kraštų ministerijos Kolonizacijos skyriaus viršininko Erchardo Wetzelio atsiliepimų apie planą "Ost". Dokumento autorius siūlė netinkamus germanizuoti lietuvius ir kitų Baltijos tautų atstovus "savanoriškai perkelti" į slavų gyvenamas žemes ir panaudoti juos šiems kraštams administruoti. Beje, E.Wetzelis nesiūlė naikinti Baltijos kraštų inteligentijos, o siųsti jos atstovus į Vokietiją. Profesoriaus manymu, taip Baltijos kraštų inteligentai suartėtų su vokiška kultūra ir taptų tinkami germanizuoti.

1941 m. birželio sukilimo Lietuvoje dalyvis LAF įgaliotasis atstovas L.Prapuolenis. 1941 m./LCVA nuotrauka

Grandiozinius Rytų Europos germanizavimo ir kolonizavimo planus S.Himmleris ir jo žinyba kūrė iki pat 1943 metų. Pats SS reichsfiureris savo kalbose aprėpė jau ne dešimtmečius, o šimtmečius. 1942 metų rugsėjo 16 dieną vykusiame SS ir policijos vadų susitikime jis tvirtino, kad po 400-500 metų Europoje iki pat Uralo gyvens iki 600 mln. germanų. Matyt, tokie užmojai pasirodė per dideli net pačiam A.Hitleriui. 1943-aisiais, kai padėtis Rytų fronte Vokietijai nebežadėjo nieko gera, fiureris nurodė tolimos ateities planų neberengti.

Pasipriešinimas ar laukimas?

Bet grįžkime į 1941-ųjų rudenį, kai tiek Lietuvos visuomenės veikėjai, tiek paprasti krašto gyventojai galutinai įsitikino, kad rudasis okupantas nėra niekuo geresnis už raudonąjį. Suvokimas, kad nacių planai ir veiksmai kelia grėsmę net pačios lietuvių tautos egzistavimui, negalėjo neskatinti pasipriešinimo. Iš tiesų, didelė dalis LAF ir LNP narių netrukus įsitraukė į antinacistinio pogrindžio organizacijų veiklą.

Tokių tautinio pasipriešinimo organizacijų buvo kelios. Krikščioniškų pažiūrų veikėjai būrėsi į Lietuvių frontą, radikalesni tautininkai - į atnaujintą LNP, liberalesnių pažiūrų aktyvistai - į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą, valstiečiai liaudininkai būrėsi aplink pogrindžio laikraštį "Nepriklausoma Lietuva". Bendro antinacistinio pogrindžio centro formavimasis dėl tarpusavio nesutarimų užtruko iki vėlaus 1943-iųjų rudens, tačiau faktiškai Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas pradėjo veikti tik 1944-ųjų vasarį, likus vos keliems mėnesiams iki sovietų sugrįžimo.

Kai kurie šių dienų istorikai teigia, jog tautinio lietuvių pogrindžio veiklą Lietuvoje vargu ar galima vadinti tikra antinacisitine rezistencija. Iš tiesų, kova prieš okupantus mūsų krašte apsiribojo agitacija pogrindžio spaudoje ir tyliu okupantų nurodymų sabotavimu. Vienas ryškiausių tokio pasyvaus pasipriešinimo pavyzdžių buvo sužlugęs nacių mėginimas suformuoti lietuvišką SS batalioną. Tuo metu su ginklu prieš vokiečius Lietuvos teritorijoje kovojo tik raudonieji partizanai, kurių daugumą sudarė iš užfrontės atsiųsti diversantai, ir krašto rytuose veikusios lenkiškos Armijos Krajovos formuotės.

Lietuvių pasyvumą, palyginti su kitų nacių okupuotų Europos šalių rezistentais, nesunku paaiškinti. Pirma, tautinė rezistencija laikėsi laukimo taktikos, taupydama jėgas pokario Lietuvai atkurti. Antra, lietuviai suprato, kad, kovodami prieš vokiečius, jie padeda sovietams, kuriuos (pagrįstai ar nepagrįstai) laikė didesniu savo priešu. Trečia, lietuviai, kitaip nei jų likimo broliai Vakarų Europoje, buvo visiškai izoliuoti - Vakarų demokratijos apie jų kovą nieko nežinojo ir jos nepripažino.

Vokiečių kareiviai žygiuoja Laisvės alėja Kaune./LCVA nuotrauka

Taigi, tautinį pogrindį šildė tik viltys. Iš pradžių aklai tikėję Vokietijos pergale, rezistentai vėliau vylėsi, kad bolševikų žygį į Vidurio Europą sustabdys JAV ir Didžioji Britanija, sudariusios separatinę taiką su Vokietija. Deja, šios viltys buvo bergždžios. Mirtinoje kovoje tarp totalitarizmo ir demokratijos Vakarų valstybės buvo pasiryžusios palikti už geležinės uždangos net tokią šalį kaip Lenkija, tad ką jau kalbėti apie Lietuvą ar kitas Baltijos valstybes. Taigi Jaltoje, o vėliau ir Potsdame vykusiose konferencijose sąjungininkai net nesvarstydami atidavė mūsų kraštą į Josifo Stalino rankas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"