TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sugadinta gera profesoriaus H. Šadžiaus knyga. Antra dalis

2016 10 03 6:01
Lietuvos partizanų uniformomis perrengta agentų smogikų grupė, dalyvavusi 1949 m. gegužės 1 d. operacijoje suimant prie Palangos išsilaipinusius desantininkus. Pirmas iš dešinės - Algimantas Zaskevičius (agentas Bagdonas), vėliau siųstas į Vokietiją atkurti ryšių su savo šeimininkus išdavusiu R. Ottingu. GAM nuotrauka

Istorikas, profesorius Henrikas Šadžius, pernai atšventęs savo 85-metį, neseniai skaitytojams pateikė savo kelerių metų darbą – monografijos „Tautos drama (1939–1953)“ pirmąjį tomą.

Antrojoje monografijos dalyje autorius ne tik operuoja Algimanto Zaskevičiaus biografijos duomenimis bei Lietuvos ypatingojo archyvo baudžiamojoje byloje susegtais tardymo protokolais ir kitais šaltiniais, bet ir stengiasi suprasti ką, atsidūręs sudėtingose aplinkybėse (po mūšio prieš NKVD kariuomenę ar kalėjimo vienutėje ir kt.) jo herojus galėjo galvoti apie praeitį, mąstyti. Be abejo, lengviau buvo rašyti apie Nepriklausomybės laikotarpiu bręstantį jaunuolį Algimantą. Mažiau kontroversijų kelia ir A. Zaskevičiaus veikla 1940–1941 m. bolševikų bei 1941–1944 m. nacių okupacijų laikotarpiais.

Ankstyva branda

Jeigu psichologams būtų leista stebėti dar mažo Algimanto charakterio formavimąsi ir įvykių poveikį tam procesui, manau, jie atkreiptų dėmesį į 1917 m. rugsėjo 9 d. gimusio vaiko dvasines traumas, patirtas netekus motinos, augant dar ir be brolio ar sesers. H. Šadžius rašo, kad „vaikas augo be motinos šilumos, tačiau turėjo rūpestingą tėvą“. Tai vyko Kauno miesto Šančių rajone.

Mokėsi Šančių pradžios mokykloje, paskui įstojo į Šančių progimnaziją. Joje baigęs pirmąją klasę, tėvo buvo perkeltas į elitinę „Aušros“ gimnaziją. Čia, nepaisant to, kad tėvas beveik dvejus metus studijavo karo mokslus Prahoje, gerai mokėsi. Turbūt toks ankstyvas savarankiškumas turėjo pozityvios įtakos greitesnei Algimanto brandai.

Bet ar tikrai „gimnazijoje nuolat buvo pirmas mokinys“, kaip rašo H. Šadžius? Abejočiau vertinimo tikslumu. Juolab kad daugelyje kitų knygos antros dalies vietų Algimanto atžvilgiu skamba autoriaus perteklinė saldi panegirika, kuri skaitančiajam pasidaro dar keistesnė žinant vėlesnį A. Zaskevičiaus gilų nudreifavimą į gilias okupantų pozicijas.

O įvykis, kai veikiausiai kiek per daug savarankiškas paauglys Algimantas, besipuikuodamas tėvo uniforma ir namuose laikomais ginklais, tėvo revolveriu netyčia peršauna draugą, reikalautų dar bent kelių sakinių apie to fakto rezonansą, o ne tik pasakymo, kad „šis nelaimingas įvykis nenuslopino jo meilės kariškio profesijai“. Mat „tėvas vienturtį sūnų troško matyti savo, Lietuvos karininko, profesijos tęsėju.“ (visos trys citatos p. 247). Kaip galima spręsti iš, Algimantas buvo tikrai gabus, bet abejotina, kad jis „visa galva lenkė kitus“ savo aplinkoje gimnazijoje (kaip teigia autorius ar tai peršasi iš kitur parašytų eilučių) ir vėliau. O kai kuriomis aplinkybėmis pirmauti prieš savo bendraamžius galėjo ir dėl minėto ankstyvo savarankiškumo ir brandos.

Algimantas sportavo. Treniravosi ir dalyvavo varžybose kaip lengvaatletis. Sprendžiant iš knygos teksto, geriausių rezultatų pasiekė komandinėse estafetėse. Komandinės dvasios ir draugiško tarpusavio ienas kito palaikymo jaunuolius mokė ir tuometinė aukštesnioji mokykla, dar ugdžiusi ir patriotinius jausmus. Algimanto „Aušros“ gimnazijoje iškilmingomis progomis taip pat buvo pakeliama Lietuvos trispalvė, grojant dūdų orkestrui giedamas valstybės himnas.

Zaskevičius Stasys.
Zaskevičius Stasys.

Priglausdavo tik miškas

Komandinio susiklausimo ir drausmingų veiksmų bei kitų būtinų labai pavojingos veiklos elementų reikalavo ir partizaninis judėjimas Lietuvoje 1944–1953 metais (okupantų ir kolaborantų požiūriu – nelegalus ir smerktinas). Partizanams taip pat reikėjo asmeninės pasiaukojimo dvasios, tikėjimo (ypač vėlesniais Lietuvos partizanų karo metais, kai jau nebelaukta, kad Vakarai ateis į pagalbą ir padės susigrąžinti Nepriklausomybę), kad jo kova ir galima žūtis bus prasminga, nebijoti mirties, kuri visada buvo šalia.

Lietuvos partizanų karo istorija leidžia teigti, kad ne dėl baimės atsidurti Gulage partizanai sprogdinosi NKVD kariuomenės apsuptuose bunkeriuose ar sužeisti ir pridengdami draugų pasitraukimą, nusižudydavo saugumo kalėjimuose ir pan.

Trumpai tariant, savo būrio ir asmeninėje kovoje partizanas buvo laisvas nuo okupantų malonės. Tad ir mirti kovoje ar, neturint kitos išeities, nusižudyti savo iniciatyva reiškė – mirti laisvam.

Tokie psichologiniai ir etiniai lietuvių pasiaukojimo ir bebaimiškumo dalykai, susiję su partizanų karu, siekiant Lietuvos išvadavimo Sovietų Sąjungos (Rusijos) bolševikų kolonizatorių gniaužtų, mūsų dienomis Lietuvoje yra sunkiai suvokiami ir mūsų valstybėje, ir juolab gerokai unifikuotos Europos istorijos kontekste. Vienus stabdo sovietinės istoriografijos įkaltos klišės, kitus – ideologinės ir asmeninės nuostatos ar „bendraeuropinis istoriografijos vidurkis“.

Net daliai Lietuvos pokario laikotarpiu besidominčių užsienio istorikų nesuprantama ar sunkiai suvokiama, kaip Lietuvoje žiauraus reokupacinio bolševikų režimo sąlygomis, kai pusė Europos kaip karo grobis gulėjo po diktatoriaus Stalino kojomis, lietuvių partizanai daugiau nei dešimtmetį priešinosi galingiems okupantams, be kita ko, įvaldžiusiems išdavysčių skatinimo, provokacijų ir klastos, sadistinių kankinimų metodus. Juk, skirtingai nuo Vakarų Ukrainos ar buvusios Jugoslavijos, kur partizanams kovoti prieš nacius ar bolševikus padėjo ir sudėtingas reljefas, kalnai, Lietuvoje vienintele patikimesne laisvės kovotojų gamtine užuovėja tebuvo miškai. Nepaisant to, kai kuriose Lietuvos apskrityse (rajonuose) kovos nesibaigė 1953 metais.

Liudijimai, išgauti kankinant

Būtina pridurti, kad dauguma suimtų ir kankinamų partizanų neišduodavo dar kovojusiems draugams pakenkti galėjusių paslapčių. Tai rodo ir jau atlikti kai kurie preliminarūs lokaliniai tyrimai bei baudžiamųjų bylų analizė. Tačiau tyrimus apsunkina tardomų partizanų baudžiamųjų bylų protokolų patikimumas. Mat, ne paslaptis, kad saugumo tardytojai neretai falsifikuodavo apklausų dokumentaciją, taikydami šantažą dėl tardomo partizano artimųjų ir vadinamąsias fizinio poveikio priemones (mušimas, įvairūs kankinimo būdai) versdavo suimtuosius pasirašyti protokolus, į kuriuos neretai patys surašydavo tariamai tardomo asmens išvardytus savo bendražygių ar rėmėjų pavardes, vardus, amžių, net gimimo metus ir kitus anketinius duomenis (tokių detalių kvočiamas žmogus iš atminties tikrai negalėjo pasakyti).

Tad be atodairos pasitikėti daugelyje baudžiamųjų bylų užfiksuotais suimtųjų liudijimais negalima. Tačiau, matyt, H. Šadžiui, švelninančiam požiūrį į Algimanto nuopuolį, tiko saugumo tardymo kambariuose su falsifikuotų apklausų protokolų pagalba padidintas išdavysčių mastas? Mat, autorius beveik neužsimena, kad daugelis partizanų net žiauriai kankinami neišduodavo kankintojams reikalingos svarbios informacijos.

Be to, knygos skyriuose apie A. Zaskevičių pasigendame faktų apie iki paskutinio šovinio ar vienintelės likusios granatos kovojusius, bet nepasidavusius partizanus, nors tokių atvejų Lietuvos kare po karo yra labai daug. Užtenka paskaityti kad ir neseniai publikuotą Vaidos Pakarklytės straipsnį „Nepalaužiama partizanų dvasia: kovojo iki paskutinio, gyvi nepasiduodavo“. Daug tokių atsisakiusių galimybės išlikti gyviems nelaisvėje buvo ir Jungtinėje Kęstučio apygardoje, prie kurios įkūrimo 1946 m. rugsėjį nemažai prisidėjo ir Algimantas.

Saugumo pareigūnai ir tardytojai į suimtus partizanus dažniausiai žiūrėdavo tarsi į bedvasias būtybes, šantažuodavo represijomis prieš jų artimuosius. Tačiau ir tada ne taip dažnai pavykdavo palaužti buvusius partizanus. Tai rodo ir suimto ir sušaudyto Jono Žemaičio, bet neišdavusio partizano priesaikos, ir daugelio į okupantų nelaisvę patekusių žemesnio rango vadų ar eilinių partizanų elgsenos pavyzdžiai.

Archyvuose istorikai rado ne vieną NKVD-NKGB šulų Maskvoje patvirtintų planą, kurį realizavus turėjo būti sutriuškinti banditų gaujomis vadinami Lietuvos partizanai. Pagal pirminį planą, iš pradžių NKVD kariuomenei, padedamai vietinių stribų ir represinių įstaigų struktūrų pareigūnų, buvo duota užduotis Lietuvos partizanus sutriuškinti iki 1944 m. pabaigos. Paskui planuota likviduoti ginkluotą antisovietinį pogrindį bent 1945 metais.

Tačiau keitėsi pareigūnai Maskvos, Vilniaus, Lietuvos sričių ir apskričių NKVD-NKGB sistemos vadovybėje, keitėsi represinių įstaigų struktūra, pavadinimai, tačiau raportuoti savo pergalės kare su Lietuvos partizanais okupantų karinių ir saugumo organų vadovybė bei kolaborantinės nomenklatūros viršūnėlė Vilniuje ilgai negalėjo. Nepadėjo nei skelbiamos amnestijos, apie kurias galima parašyti atskirą platų straipsnį, nei mirties bausmės sugrąžinimas SSRS mastu į teisines procedūras 1950 m. sausį.

Partizanai, turėdami tautos daugumos moralinį ir materialinį palaikymą, nesudėjo ginklų ir priešinosi. Legalizuodavosi nedaugelis. Neretai patys partizanų būrių, rinktinų, apygardų vadai, stengdamiesi išsaugoti bent dalies miškuose atsidūrusių jaunuolių gyvybes, skatino partizanus pasinaudoti amnestijomis.

Galima retoriškai klausti, kaip būtų susiklosčiusi Lietuvos partizanų karo su sovietų okupantais ir kolaborantais, jei 1946 m. gegužės mėnesį į Lietuvą iš Ukrainos nebūtų atsiųstas ten išbandytos specialiųjų grupių ir agentų-smogikų (provokacinių , tariamų partizanais apsimetusių grupių) taktikos ir su ja susijusių klastingų kovo metodų panaudojimo „specialistas“ majoras Aleksejus Sokolovas.

Jo „darbinė“ veiklos pradžia Lietuvoje veik sutapo su daug žalos mūsų partizanams padariusio saugumo agento Juozo Markulio (labiausiai žinomo „Erelio“ slapyvardžiu) „karjeros“ pradžia, vienijant ir centralizuojant partizanų sąjūdį, kuriant centrinę vadovybę. Į sovietų saugumo ir J. Markulio operatyvinius žaidimus, siekiant tarsi išsprogdinti partizanų sąjūdį iš vidaus, 1946 m. pateko ir Algimantas Zaskevičius bei jo bendražygiai Juozas Lukša ir Jonas Žemaitis. Tik abu pastarieji nesulaužė partizano priesaikos ir garbingai pasitiko mirtį, tiesa, visiškai skirtingomis aplinkybėmis.

Studijos ir „pasisekimas tarp moterų“

Bet grįžkime prie Algimanto. Jis „Aušros“ gimnaziją baigė 1936 metais. Tų pačių metų rudenį įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Romanistikos skyrių. Tačiau netrukus perėjo į Slavistikos skyrių (kodėl, neaišku). Rusų kalbą ir literatūrą studijavo iki 1938 m. vasaros, kai buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Kaip studentas galėjo pasirinkti aspirantų kursus Kauno karo mokykloje atsargos karininkams rengti. Taip ir padarė. Karo mokyklą baigė 1939 m. rugsėjį, kai tėvas buvo išsiųstas karo atašė pareigoms į Maskvą. Algimantui buvo suteiktas pėstininkų atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis.

Dėl mobilizacijos, prasidėjus Vokietijos-Lenkijos karui, paliktas eiti karo tarnybą. Maždaug dešimt dienų išbuvo 2-ojo pėstininkų pulko 1-osios kulkosvaidžių kuopos būrio vadu. 1938 m. spalio 18 d. buvo paskirtas sieną į Lietuvą perėjusių ir čia internuotų lenkų karių stovyklos Kulautuvoje (prie Kauno) viršininko adjutantu pavaduotoju. Juo buvo iki 1939 m. gruodžio 5 d., kai išėjo į atsargą. 1940 m. sausio mėnesį persikėlė į Vilnių, tęsė studijas Vilniaus universitete, kartu dirbo jos bibliotekoje.

Sovietų okupacijos pradžioje Algimantas, kaip ir jo tėvas, buvo pamalonintas marionetinės valdžios ir Lietuvos bei jos kariuomenės sovietizavimą kontroliavusių Maskvos emisarų. 1940 m. liepos 6 d. kariuomenės vado divizijos generolo V. Vitkausko įsakymu vadinamojoje Liaudies kariuomenėje buvo įsteigta politinė valdyba, turėjusi kelti karių „politinį aktyvumą ir sąmoningumą“.

Kaip rašo H. Šadžius, Algimantas „tikriausiai ne be tėvo pagalbos“ buvo paskirtas Liaudies kariuomenės vyriausiojo štabo Agitacijos ir propagandos skyriaus lektoriumi bataliono jaunesniojo komisaro teisėmis. Buvo reikalingas iš Rusijos atvykusiems politrukams, nes gerai mokėjo rusų kalbą. Tačiau po nepilnų trijų mėnesių, kai tų atvykėlių padaugėjo, 1940 m. rugsėjį – paleistas į atsargą. Tęsė studijas, apsigyveno gero tėvo pažįstamo profesoriaus Vosyliaus Sezemano bute (Pilies gatvės 11-jame name) ir su pastarojo dėka dar ir užsidirbdavo kaip universiteto slavistikos ir lituanistikos seminarų bibliotekininkas.

Nacių okupacijos pradžioje, kol neveikė universitetas, 1941 m. rugsėjį Algimantas antrą kartą vedė – studentę Bronę Butkutę, kilusią iš Utenos. Naujoji šeima iš pradžių gyveno Vilniuje (Algimantas kurį laiką dirbo fizinio lavinimo mokytoju pirmojoje gimnazijoje, vėliau ir asistentu universitete pas filologus. 1942 m. persikėlė į Trakus. Viena iš persikėlimo priežasčių – lietuvių saugumiečiai pradėjo domėtis buvusiu „politruku-lektoriumi“. Be to, 1942 m. liepos mėnesį gimė sūnus.

Visa tai nesutrukdė Algimantui baigti studijas Vilniaus universitete (p. 255 H. Šadžius klaidingai rašo, kad naciai universitetus uždarė 1942 pavasarį, iš tikrųjų – 1943 m. kovo mėn.) ir įgyti slavisto diplomą. Kelis mėnesius dirbo vertėju Trakų apskrities valdyboje. Spaudžiama nepriteklių šeima 1942 m. persikėlė – į žmonos tėviškę Utenoje. Čia A. Zaskevičius įsitraukė į nelegalią antinacinę veiklą. Spalio mėnesį tapo Lietuvos Laisvės armijos (LLA) nariu, buvo paskirtas šios pogrindinės organizacijos Utenos štabo ginklavimosi skyriaus viršininku (slap. Vasaris, Zizas). 1943 m. rudenį buvo pasiųstas LLA vyriausiąjį štabą Vilniuje. Paskirtas agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku (slap. Šalna). Vilniuje atsiradus naujai jo moteriai (Malviną Karčiauskaitę sutiko Subačiaus gatvės vaikų namuose, į kuriuos rezistencijos pogrindžio buvo įtaisytas dirbti kanceliarijos sekretoriumi), nutrūko ryšiai su neseniai kurta šeima.

Kaip matome, dėl minėtų ir kitų aplinkybių tėvui nepavyko jaunuolio Algimanto viduje subrandinti riterio ar džentelmeno savybių. Tai rodytų kartūs generolo žodžiai, užfiksuoti per 1945 m. kovo 23 d. apklausą (p. 256): „Su sūnumi negyvenome nuo 1941 m. rugsėjo mėn. dėl to, kad pirmą kartą jis vedė prieš mano valią ir norą ir savo nedoru elgesiu privedė ją prie savižudybės. Ji iki vedybų gyveno Kaune ir dirbo „Konrado“ kavinėje padavėja. Jos pavardės neprisimenu, vardas Marytė, gimusi 1917 m. Prieš mano valią ir norą jis vedė ir antrą kartą 1941 m. universiteto studentę, gimusią Utenoje, ir išsiskyrė 1943 m., paliko žmoną Lelitę (turi būti Bronytė – S.B.) Zaskevičienę su vaiku. 1944 metų gruodžio 23 d. Kaune per susitikimą priminiau jam jo pareigą žmonai ir kūdikiui, tačiau didelio dėmesio tam neparodė ir, paprašęs motiną (turbūt kalbama apie Algimanto pamotę – S.B.) maisto produktų, išėjo ir daugiau tėvų namuose nepasirodė.“

Iš šių tėvo žodžių sužinome, kad Algimantas buvo vedęs ne du (kaip teigta ligšiolinėje istoriografijoje), o tris kartus (trečiąjį – 1956 m. – Eleną Čepaitę, su kuria susilaukė sūnaus). Su minima antrąja žmona išsiskyrė 1944 m., bet per citatoje minimą susitikimą su tėvu Kūčių išvakarėse jam apie tai gal nepasakė? Jeigu ne H. Šadžiaus pastebėtas Algimanto „pasisekimas tarp moterų“ (p. 256) ir tėvo išsakytos nuoskaudos, galėtume teigti, kad rizikingą ir šeimai pavojingą partizano kelią pasirinkęs jaunasis herojus išsiskyrė su šeima formaliai, nenorėdamas jai pakenkti ir apsaugoti nuo galimo šantažo. Tačiau žinant jo viso gyvenimo istoriją, galimomis geromis intencijomis turime abejoti.

Kelias į rezistenciją

Tad 1943 m. rudenį prasidėjo Algimanto gyvenimo tarpsnis, beveik ištisai paskirtas antinacinei ir antisovietinei rezistencijai su ja susijusiai organizacinei bei redaktorinei veiklai, leidžiant LLA informacinį biuletenį „Karinęs ir politinės žinios“ bei kitus leidinius, ruošiant LLA ir Kęstučio partizanų apygardos (vėliau – Jungtinės Kęstučio) įvairius dokumentus. H. Šadžius rašo, kad „LLA Vyriausiajame štabe Algimantas galbūt pervertino savo vaidmenį[...].[...]pareiškė nuomonę, kad būtina boikotuoti stojimą į Vietinę rinktinę[...]“ (p. 271), taktikos ir strategijos diskutuodavo su LLA vadais. Prasidėjus vokiečių vermachto ir sovietų Raudonosios armijos kovoms Lietuvoje A. Zaskevičius su keliais bendražygiais atsiduria savo meilužės M. Karčiauskaitės (1945 m. su jos tėvais kalbėjo ir apie būsimas vedybas; pas Algimantą į Virtukų mišką prieš mūšį atvykusi mergina jo metu žuvo) tėviškėje Vilkiškių kaime (Raseinių apskr., Šiluvos vls.). Galėjo pasitraukti į Vakarus, bet liko ištikimas principinei teorinei LLA nuostatai – dėl Nepriklausomybės kovoti savame krašte.

Juozas Albinas Markulis.

1944 m. rudenį, pro SMERŠo kordonus ir sovietų karinių dalinių postus į Vilnių prasmukęs Algimantas pabandė legalizuotis kaip universiteto asistentas ir kartu ėmėsi iniciatyvos atkurti LLA Vilniaus apygardos štabą. Tačiau po LLA vado Kazio Veverskio žūties 1944 m. gruodžio pabaigoje sovietų saugumui atiteko užrašai su organizacijos štabų asmeninės sudėties pavardėmis, slapyvardžiais, pareigomis. Prasidėjo Lietuvos miestuose gyvenančių LLL veikėjų suėmimai.

Gelbėdamasis Algimantas vėl atsiduria Raseinių apskrityje. Čia praktiškai persikėlė ir LLA Vyriausiasis štabas (nesuimti nariai). Apskrityje po pirmųjų mūšių su į Lietuvą sugrįžusiais kitais okupantais ir stribais vyravo karingos nuotaikos. Buvo pulti Girkalnio ir Seredžiaus miesteliai. Rašinyje pateikti daug faktų apie antisovietinės rezistencijos istoriją nėra galimybės. Tiki būtina pabrėžti, kad A. Zaskevičius nemažai prisidėjo prie skirtingų ideologinių ir veikimo nuostatų organizacijų bei ginkluotų būrių vienijimo tiek apskrityje, tiek Lietuvoje.

Su jo aktyvios veiklos laikotarpiu yra susijęs ir simbolinis svarbus veiksmas: 1945 m. balandžio 23 d. kaip LLA centrinio štabo narys priėmė į partizano kelią stojusio Jono Žemaičio priesaiką. Būsimasis „ketvirtasis Lietuvos prezidentas“ priėmė ir Algimanto pasiūlytą slapyvardį „Liudas“. Paskui kelias savaites abu gyveno Žemaičių sodyboje (čia buvo ir slėptuvė), klausėsi užsienio radijo stočių laidų, svarstė, kaip atkurti centrinę LLA vadovybę ir apskritai suburti pavienius partizanų būrius. Birželio 2 d. kapitono laipsnį turintis J. Žemaitis, gavęs iš Algimanto žinią, išėjo į steigiamą „Vėgėlės“ partizanų rinktinę. Joje tapo štabo viršininku, o A. Zaskevičius ėjo Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininko pareigas. Dvejus metus abu vyrai siekė tų pačių tikslų, dažnai susitikdavo.

Užverbuotas

Rezistencinė veikla suartino Algimantą ir su kitu legendiniu partizanu – Juozu Lukša-Daumantu. Būtent jiems kartu 1946 m. sausį, gyvenant Vilniuje saugumo agento J. Markulio-Erelio parūpintame „konspiraciniame“ bute Žygio gatvėje, pavyko išsiaiškinti tikrąjį to klastingo žmogaus vaidmenį.

Apmaudu, jog paskui praėjo nemažai laiko, kol kitų partizanų apygardų vadai patikėtų, kad 1946 m. birželį įkurtas J. Markulio-Erelio vadovaujamas Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS) ir jo Vyriausiasis ginkluotojų pajėgų štabas (VGPŠ)yra sugalvoti sovietų saugumo ir jo agentų kontroliuojami.

Beje, saugumiečiai norėjo Vilniuje gyvenančius ar po Lietuvos partizanų apygardas su J. Markulio-Erelio parūpintais dokumentais važinėjančius A. Zaskevičių ir J. Lukšą suimti anksčiau, bet jų „globėjas“ įkalbėjo saugumo vadovybę neskubėti, idant vėliau suimtų ir sunaikintų daugiau partizanų ir jų rėmėjų. Tad savo „pagalbininkus“ (kaip abu rezistentus skyrelio pavadinime tituluoja H. Šadžius) garsusis agentas 1946 m. „išgelbėjo“. Kitaip nebūtų Daumanto prasiveržimų į Vakarus ir jo knygos „Partizanai“. Ir būtų kitaip susidėlioję Lietuvos partizanų karo su sovietais istorijos elementai...

Po „Erelio“ demaskavimo A. Zaskevičius ir J. Lukša išvyko į „Tauro“ apygardą, kuriai vadovavo legendinis partizanų vadas Antanas Baltūsis-Žvejys. Čia buvo sudaryti nauji BDPŠ ir VGPŠ. Tad galima sakyti, jog Lietuvoje veikusių NKVD-NKGB (MGB) struktūrų vadovai ir J. Markulis-Erelis lyg ir padėjo suvienyti partizanų apygardas, net – maskuodami savo kėslus – kartais parūpindavo ginklų, vaistų, popieriaus ir priemonių partizaninei spaudai.

Tai paradoksalu, bet taip buvo. Buvo ir A. Zaskevičiaus „kelias“ į priešo pozicijas, pasidavimas verbavimui būti specialiuoju agentu, agentu-smogiku (bei ginkluotu kovotoju) prieš partizanus. Tai prasidėjo 1947 m. kovo 10 d., kai Algimantas buvo sulaikytas. Kitą dieną įformintas jo suėmimas.

Kaip tai vyko, sužinosite skaitydami knygą. Naujų faktų sužinosite ir apie 1949 m. balandžio 31 d. pajūryje, netoli Palangos, suimtą desanto grupei vadovavusį Joną Deksnį („Hektoro“), buvusį Algimanto bendražygį Lietuvos rezistencijos centralizacijos veikloje. A. Zaskevičiui buvo patikėtas J. Deksnio „perauklėjimas“, kad paskui pastarasis taip pat būtų panaudotas naikinant lietuvių partizanus ir MGB SSRS ir LSSR struktūrų radijo ryšio „žaidimuose“ (įsiskverbiant į britų saugumo ir žvalgybos struktūras).

Tik nerasite faktų ar užuominų apie galimus Algimanto nusikaltimus. Užverbuotas jaunesnysis Zaskevičius tapo agentu-smogiku „Bagdonu“ (dar turėjo slapyvardį „Benamis“).

H. Šadžius, švelnindamas savo herojaus istorinį įvaizdį, jį vadina „specialiuoju agentu“. Tačiau praktiškai atliko jam teko ir agento-smogiko vaidmuo. Publikacijose minimi ir jo nušauti žmonės, tarp kurių buvo ir civilių. Istorikas Darius Juodis rašė, kad A. Zaskevičius (agentas Bagdonas) „yra išdavęs ir nužudęs daugiau kaip 150 partizanų“.

Įdomu, kad 1953 m. A. Zaskevičius buvo parengtas dalyvauti pagal kovo mėnesį LSSR MGB ministro P. Kondakovo patvirtintą planą agentų operacijoje Vakarų Vokietijoje ir Vakarų Berlyne. Ten iš Lietuvos pasiųsta specialiųjų agentų grupė turėjo užverbuoti arba, jeigu nesutiks bendradarbiauti, „likviduoti“ septynis „nacionalistus“, tarp jų – VLIKo pirmininką kunigą Mykolą Krupavičių, generolą Stasį Raštikį, „Lietuvių fronto“ bičiulių sąjūdžio vicepirmininką Leoną Prapuolenį. Tačiau iš dalies dėl Stalino mirtis atsisakyta žudikiškos operacijos. Be to, jos sėkme ir prieš tai gerokai abejota, nors agentai jau buvo instruktuojami.

Kol kas istorikai nedisponuoja archyviniais šaltiniais, kurie leistų sužinoti visas Algimanto, su ginklu ir savo intelektu tarnavusio svetimos valstybės saugumui, aukas. Svarbiausi šaltiniai tebeglūdi Rusijos archyvuose. Tad kol kas dar kelios pastabos apie knygą.

Formuluotė iš KGB bylų

Štai 330 puslapyje be argumentų (ar faktų) liko autoriaus teiginys, kad Raseinių apskrityje „dėl prastos organizacijos ir drausmės įvykdavo ginkluotų būrių tarpusavio konfliktai, dažnai pareikalaudavę ir aukų“ (rašoma apie padėtį prieš Virtukų mūšį).

Labai pakenkė aptariamai knygai kelių skyrių ir skyrelių prifarširavimas partizanų vykdomais „teroristiniais aktais“, tą formuluotę iš baudžiamųjų bylų kaltinamųjų išvadų naudojant kaip bendrybę tiek kalbant apie visus Lietuvos partizanus, tiek apie Jungtinę Kęstučio partizanų apygardą, tiek apie A. Zaskevičiaus pavaldume ar įtakoje veikusius partizanus. Pavyzdžiui, p. 344 skaitome, kad „po nesėkmingų Virtukų iki vėlyvo rudens Algimantas ir jo artimiausia aplinka daugiausia apsiribojo teoriniais samprotavimais ir kai kuriais reorganizaciniais pertvarkymais. Tiesa, kaip ir anksčiau, pasitaikė pavienių teroro aktų, pirmiausia nukreiptų prieš pavienius beginklius tautiečius, dirbusius įvairų administracinį darbą arba tiesiog kuo nors įtartus“. (pagrindžiamas Saunorio sušaudymas 1945 spalio mėn.). Panašų vertinimą autorius pateikia ir p.350, p.365, p.397, p.408, p.415 ir dar kai kur.

Jonas Žemaitis.

Apmaudu, kad „tamsios partizaninio judėjimo pusės“ intarpais yra pernelyg prifarširuota Algimantui Zaskevičiui skirta H. Šadžiaus knygos dalis. Ir beveik visur be kartu pateiktų faktų tiesiog pabrėžiama, kad partizanai vykdė „teroristinius aktus“ (tokia formuluotė buvo įrašoma suimtų baudžiamosiose bylose suimtų partizanų kaltinimuose, nuosprendžiuose ir kituose KGB dokumentuose. Supratau, kad tai didelės apimties teksto, ilgą laiką ištęsto (su pertraukomis) rašymo rezultatas, kai pamirštama, jog ta baudžiamųjų bylų formuluotė apie partizanų teroristinius aktus jau buvo keliose antrosios dalies vietose panaudota, bet dar kartą įterpiama.

Paklausiau autorių, kodėl taip atsitiko, ir autorius pripažino mano prielaidą. Tad užsitęsęs rašymas tapo „meškos paslauga“. Juolab jog pratarmėje autorius rašė, kad „rengiant knygą spaudai, griežtai laikytasi istorinės, dokumentais patvirtintos tiesos, kad ir kokia ji mums būtų skaudi ir nemaloni“. Tačiau dėl tos suabsoliutintos „tiesos“ tuoj pat, jau kitoje pastraipoje, pasitaiso: „Skaitytojo valia pritarti ar nepritarti kai kurioms knygoje pareikštoms mintims ar gal ir kontroversiškiems vertinimams, bet nereikėtų abejoti gerais autoriaus norais visada priartėti prie tiesos“ (p. 9).

P. 449 rašoma, kad „skirtingai nuo kitų užmirštų ir likimo valiai paliktų slaptų bendradarbių (saugumo užverbuotų rezistentų – S. B.), Algimantas sugebėjo atsitiesti“. Ar jam tikrai reikėjo atsitiesti, jei buvo globojamas saugumo organų, su kurių pagalba sukūrė legendą savo autobiografijoje ir kadrų įskaitos lapui 1945–1952 metų laikotarpiui (užrašyta, kad tada dirbo inžinierinio karinio dalinio statybos padalinyje Vilniuje). Tačiau sovietų saugumui ir žvalgybai paslaugas teikė ir baigęs specialiojo agento ir agento smogiko karjerą. Su užduotimi vyko ir už Lietuvos ribų. Į Berlyną vokiečiui Rudolfui Otingui, buvusiam „Tauro“ apygardos partizanui, vėliau tapusiam operatyvinės grupės agentu-smogiku, A. Zaskevičius padirbtą pasą pasimatymams su sovietų saugumo rezidentais vežė dar 1959 m. (p. 451).

Beje, knygoje yra tam tikro A. Zaskevičiaus palyginimo su kitais žinomais partizanais ar jų vadais, tokiais kaip Jonas Žemaitis ar Juozas Lukša. Pastarųjų nenaudai net keliose vietose pabrėžiamas Algimanto Zaskevičiaus intelektualumas.

Žuvusių, nukankintų ar mirusių rezistencijos veikėjų intelektualumo koeficientų jau neaplyginsime. Tik priminsime, kad 1909 m. Palangoje gimęs J. Žemaitis 1936–1938 m. studijavo Prancūzijos artilerijos mokykloje Fontainebleau. Architektūrą studijavęs J. Lukša intelektu tikrai nenusileido moterų numylėtiniui Algimantui Zaskevičiui.

Nutylėti sovietų nusikaltimai

Knygoje stinga bent minimumo faktų apie bolševikų nusikaltimus sovietų reokupacijos laikotarpio pradžioje. O juk 1944 m. vasarą, kai SSRS-Vokietijos frontas keliems mėnesiams užstrigo Užnemunėje ir prie Dubysos upės, Lietuvą užgriuvo ir tolimesniam puolimui čia ruošėsi gausios Raudonosios armijos divizijos. Jos kareivių savivalę, plėšimus, moterų prievartavimus papildė NKVD batalionų ir SMERŠo operatyvinių grupių vykdomas gyventojų terorizavimas.

Kalėjimai buvo perpildyti. Todėl suimtieji, daugiausia – jaunuoliai ir jaunesnio ir vidutinio amžiaus vyrai, buvo įkalinami improvizuotose sulaikymo punktuose (gyvenamųjų namų rūsiuose, daržinėse, iškastose giliose duobėse ir pan.). Į „tarybinės tėvynės“ išdavikų paieškas netruko aktyviai įsitraukti ir kai kurie kolaborantai bei vietiniai stribai.

Deja, aptariamoje profesoriaus knygoje šių „tarybinės tvarkos“ diegėjų veiksmai iš esmės neparodyti. Daugiau akcentuojamas amnestijų partizanams skelbimas ir raginimai jiems išeiti iš miškų ir slėptuvių sodybose bei legalizuotis.

Tačiau ir vėl spraga – nerašoma, kas atsitikdavo didelei daliai bolševikine legalizacija (amnestija) patikėjusių partizanų ir jaunuolių, nepaėmusių ginklo į rankas ir tik besislapstančių nuo mobilizacijos į okupacinę Raudonąją armiją. O juk žinome, kad sovietų karo vadai kareivių gyvybių netausojo. Tad žūti karo fronte prieš Vokietiją kai kuriuose raudonarmiečių daliniuose buvo ne mažesnė tikimybė nei partizanų būriuose, į kuriuos dauguma jaunuolių įsitraukė vedini patriotinių jausmų bei Lietuvos nepriklausomybės siekių ir be prievartos.

O be reikiamo istorinio konteksto, atspindinčio 1944 m. antrosios pusės tikrovę ir kasdienį gyvenimą Lietuvoje, H. Šadžiaus monografija lyg ir atsiduria šalia knygų ar didelės apimties publikacijų, kuriuose kvestionuojamas ginkluoto pasipriešinimo bolševikų okupacijai prasmingumas. Juolab kad profesorius pasinaudojo partizaniniam judėjimui taikytu literatūriniu simboliu apie „kitą (tamsiąją – S.B.) mėnulio pusę“, kurį ant savo monografijos užrašė ir tokiu pavadinimų ją į partizaninio judėjimo istoriografiją įrašė istorikas Mindaugas Pocius, už knygos turinį susilaukęs įvairiausių vertinimų.

Beje, M. Pociaus monografijai „Kitą mėnulio pusė“ irgi trūksta reikiamo pilnesnio istorinio konteksto. Mat norint suprasti, kaip jis vertina reiktų lygiagrečiai skaityti jo mokslinius straipsnius mažatiražiuose istorikų žurnaluose, kuriuose atsispindi ir okupantų prieš Lietuvos gyventojus vykdytas teroras (su genocido požymiais).

Išdavikiškai elgęsis Algimantas buvo tarsi įkaitas. Jis tik išimties tvarka nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas 1965 metais, kuomet balandžio 28 d. atitinkamą įsaką pasirašė LSSR AT Prezidiumo pirmininkas J. Paleckis, o gegužės 10 d. tai savo parašu turėjo patvirtinti SSRS KGB lietuviškojo padalinio vadovas gen.maj. A. Randakevičius. Tik tada formaliai buvo nutrauktas galimas A. Zaskevičiaus, baudžiamasis persekiojimas, ir jis išimties tvarka atleistas „nuo baudžiamosios atsakomybės už praeityje įvykdytus valstybinius nusikaltimus“ (p. 460). O jo asmens byloje buvo įrašyta, kad bendradarbiavimas su KGB formaliai nutraukiamas. Beje, H. Šadžius neturėjo pakankamai duomenų apie paskutinį Algimanto gyvenimo dešimtmetį.

Šis rašinys apie didelės apimties H. Šadžiaus knygą – netipinė recenzija, nes tipinė turėtų būti didesnės apimties ir „užkabinanti“ daugiau monografijoje nagrinėjamų Lietuvos istorijos ir asmenybės vietos joje aspektų, o gal – ir kritiškesnė. Tad mes tik prisilietėme prie monografijos „Tautos drama (1939–1953)“ problematikos. Jos „fronte“ dar būtina pastebėti, kad autorius vietoj mūsų istoriografijoje ir publicistikoje jau įsitvirtinusių žodžių „sovietinis“, „sovietų valdžia“ naudojasi senaisiais atitikmenimis „tarybinis“, „tarybų valdžia“ ir pan. Yra autoriaus teisė. Tačiau kai kurie politologai jau išaiškino, kad žodis „sovietinis“ įvardija okupacinę, prievartinę, svetimą tikrovę, o dabar vadindami buvusią santvarką ar valdžią „tarybine“, mes tarsi pripažįstame, kad ant Raudonosios armijos 1940m. atnešta, o 1944 m. sugrąžinta okupantų valdžia ir „laisvės“ mielesnė už savąją Nepriklausomybę.

Tarsi du gyvenimai

Pabaigoje tenka pridurti, kad su vyresniojo monografijos herojaus (Stasio Zaskevičiaus) biografijos ir jo veiklos vertinimu lyg didesnių abejonių nekyla.

O Algimantui Zaskevičiui galima pritaikyti metaforą, kad jis tarsi nugyveno du gyvenimus. Vieną iki tos dienos, kada kaip garbingas rezistentas galėjo nepasiduoti okupantų vilionėms ir pasielgti kaip daugelis kitų, klasta suimtų, sužeistų ar kitomis aplinkybėmis patekusių į okupantų nelaisvę, bet atsisakiusių bendradarbiauti su sovietų saugumu. O trisdešimtmetis Algimantas, kalinamas saugumo kameroje, vieną 1947 m. dieną pradėjo antrąjį savo gyvenimą. Išdaviko kolaboranto, išduotų savo bendražygių rezistentų krauju užsitarnavusiu palyginti neblogą materialinę padėtį sovietų imperijos kolonijoje Lietuvoje.

Gal knygos autorius ir kitaip galvojantis tūlas tautietis ir nesutiks su tokia traktuote. Pasakys, kad lengva vertinti ir smerkti praeities įvykius ir tada veikusius žmones (nors aš ir nesišvaisčiau smerkiamais žodžiais) iš dabarties pozicijos, kai žinai, kaip susidėliojo 1947–1953 m. Lietuvos partizanų karo su okupantais istorijos faktai.

Tačiau kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentų kai jis turi laikyti garbės egzaminą. O Algimanto atveju tas egzaminas buvo susijęs ir su partizano priesaikos išlaikymu, juolab kad tą priesaiką davė ginkluotai kovai už Lietuvos nepriklausomybę vadovaujantiems priklausęs ir prie jos centralizacijos prisidėjęs žmogus, pats priiminėjęs partizanų kelią pasirinkusių Lietuvos vyrų priesaikas, tarp jų – ir legendinio partizaninio pogrindžio vado Jono Žemaičio.

Tuo tarpu A. Zaskevičius lemtingu momentu išdavė savo žuvusius draugus, kurie, nepasidavė, pasirinko mirtį, apsupti gynėsi, susisprogdino bunkeriuose, kurie nepalūžo kankinami saugumo ir KGB kankinimo kabinetuose ir požemiuose, važiavo į Gulagą ar stoiškai pasitiko okupantų paskirtą mirties nuosprendį. Beje, netrukus po to kai A. Zaskevičius buvo suimtas, mirties bausmė Sovietų Sąjungoje buvo panaikinta (nuo 1947 gegužės 26 d. ir vėl įvesta 1950 m. sausio 12 d.). Tad tuo metu sušaudymas jam negrėsė.

Galima teigti, kad Algimantas, pasirinkdamas antrąjį savo gyvenimą tokį, koks jis buvo, išdavė ir už Lietuvos nepriklausomybę kovojusį tėvą – generolą Stasį Zaskevičių. Šiame rašinyje neteisdami ir nesmerkdami Algimanto Zaskevičiaus (tai, siekiant objektyvesnės istorijos, iš dalies jau ir padaryta kitų tyrėjų), pateikti tik kai kurie faktai ir samprotavimai apie Juozo Lukšos ir Jono Žemaičio bendražygį iki 1947 m. vidurio. H. Šadžius ilgai rašytoje knygoje, tarsi pats to nenorėdamas, bandė lyg ir „reabilituoti“ Algimantą, pateisinti jo pasirinkimą 1947 m. Taip jau būna su biografijų autoriais, kai savotiškai pamilstama aprašoma asmenybė.

Profesoriaus H. Šadžiaus knyga „Tautos drama (1939–1953)“ tikrai ras vietą ne tik istorijos mėgėjų, bet ir istorikų profesionalų, nagrinėjančių monografijoje keliamus klausimus, knygų lentynoje. Ji pravers ir tiriantiems Lietuvos partizanų karą su sovietų okupantais ir jų vietiniais talkininkais, ir renkantiems medžiagą apie inteligentijos ar ūkininkų (valstiečių, kolūkiečių) padėtį Lietuvoje 1940–1953 m., ir norintiems praplėsti savo istoriografinį horizontą kitais to laikotarpio klausimais (okupacinių represinių struktūrų veikla ir jų teroras prieš gyventojus ir kt.).

Beje, kaip matome iš leidinio anotacijos, tai tik atlikto ir skaitytojų teismui atiduotos profesoriaus studijos pirmasis tomas. Lauksime ir antrojo tomo, kuriame, pasak autoriaus, taip pat bus dvi dalys. Gal kitas leidinys užpildys kai kurias knygynus pasiekusio biografinės dokumentinės apybraižos tomo istorinio konteksto spragas?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"