TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sugadinta gera profesoriaus H. Šadžiaus knyga. Pirma dalis

2016 10 03 6:00
Tauro apygardos vadai 1947 m. Birutės rinktinės vadas Juozas Lukša-Skirmantas (kairėje), apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejas ir Žalgirio rinktinės vadas Vincas Štrimas-Šturmas.

Istorikas, profesorius Henrikas Šadžius, pernai atšventęs savo 85-metį, neseniai skaitytojams pateikė savo kelerių metų darbą – monografijos „Tautos drama (1939–1953)“ pirmąjį tomą. Daugelis jame panaudotų šaltinių – tai Lietuvos ypatingajame archyve saugomos sovietų represinių įstaigų baudžiamosios bylos.

Buvusiame KGB pastate įsikūrusioje kavinėje „Temidė“ prie kavos puodelio apie savo sumanymo subtilybes profesorius daug nekalbėdavo. Kantriai rinko medžiagą ir, kaip aiškėja iš skaitytojų teismui pateiktos knygos, po truputį rašė. Kaip galiu spręsti iš mūsų susitikimų, rašė neskubėdamas, ramiai, puslapį po puslapio, neatsiribodamas nuo šeimos, sūnų ir anūkų reikalų... Atrodo, kad tokia neskuba leido „Tautos dramos“ autoriui „pagauti“ tokį faktų ir iš jų kylančių minčių bei šaltinių interpretacijų dėstymo stilių, kurį kaip malonų ir tinkamą įvertins net priekabus skaitytojas. Kita vertus, tokia neskuba padarė ir „meškos paslaugą“, apie kurią pakalbėsime vėliau.

Tėvo ir sūnaus pėdomis

Autorius savo knygą vadina biografine apybraiža. Monografijoje talpinamos dviejų asmenų išplėstinės biografijos. Tėvo ir sūnaus. Generolo Stasio Zaskevičiaus (1892–1971) ir Algimanto Zaskevičiaus (1917–1982). Pastarasis pokario metais iš pradžių buvo kitiems laisvės kovotojams prieš okupantus bolševikus vadovavęs partizanas, vėliau – prieš partizanus veikęs agentas smogikas ar partizanais apsimetusių smogikų grupės vadas, susitepęs savo buvusių bendražygių ir civilių gyventojų krauju... Tiesa, pastaroji nusikalstama A. Zaskevičiaus veikla prieš savo tėvynainius (specialaus agento ir agento smogiko „darbas“ vykdant operatyvines sovietų saugumo kombinacijas ir provokacijas prieš partizanus ir jų rėmėjus bei vykdytas žudynes) knygoje mažai nagrinėjama. Daugiau piešiamas psichologinis A. Zaskevičiaus portretas, bandoma atspėti suimto žmogaus vidinius išgyvenimus ir jausmus, jų raidą iki visiško parsidavimo okupantams, su kuriais jis anksčiau energingai kovojo ir vykdė organizacines funkcijas centralizuojant visos Lietuvos antisovietinį ginkluotą ir neginkluotą pogrindį.

Beje, autoriaus literatūrinė išmonė siekiant modeliuoti ir atspėti galimai vykusią abiejų knygos herojų jauseną ir vidinius psichologinius pokyčius įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis leidžia recenzentui H. Šadžiaus kūrinį priskirti retam mokslinės dokumentinės apybraižos žanrui. O mokslinę vertę leidiniui suteikia gausios nuorodos į naudotus archyvinius šaltinius, knygas ir įvairias publikacijas, asmenvardžių rodyklė, knygos skyrių santraukos anglų kalba.

H. Šadžiaus knygą įdomu skaityti dar ir todėl, kad per tėvo ir sūnaus gyvenimo ir veiklos peripetijas atskleidžiama ir Lietuvos valstybės bei lietuvių tautos istorijos panorama nuo XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių iki... „brandaus socializmo“, nors, aišku, daugiausia dėmesio skirta stalinizmo laikotarpio kontekstui. Kita vertus, istoriniam kontekstui faktai ar jų interpretacijos kai kur yra parinkti pagal išankstines profesoriaus nuostatas... Autorius ypač atlaidus Algimantui, darydamas iš jo vos ne „intelektualinį liūtą“ ir romantizuodamas jo paliktą įvaizdį...

Recenzento nuomone, autoriui geriau pavyko pirmoji monografijos dalis, skirta vyresniajam knygos herojui. Šis, nepaisant jam tekusių likimo išbandymų, nugyveno, jo kartos žmonių ir dabarties vertintojų akimis žiūrint, pagarbos vertą gyvenimą, nes tarnavo Lietuvai, ne vieną laiko tarpsnį su ginklu kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės ar tuo tikslu nepriekaištingai atliko atsakingas pareigas ar vykdė nelegalią organizacinę veiklą okupacijos sąlygomis. Ir, kaip rašo H. Šadžius, S. Zaskevičius „liko ištikimas kario priesaikai“. Todėl jam skirtas tekstas yra mažiau problemiškas. Tad pasitenkinsime tik kai kuriais S. Zaskevičiaus biografijos faktais (kas norės, jų daugiau sužinos skaitydamas knygą).

Karas ir šeimos rūpesčiai

Būsimas generolas gimė 1892 m. rugpjūčio 21 d. tuometinės Seinų apskrities Rudaminos valsčiaus Resurso vienkiemyje, vietovėje, kuri dabar priklauso Lazdijų rajonui. Tai – Dzūkija, tiksliau jos paribys su Lietuvos regionu, kurį dabar vadiname Suvalkija... Jaunystėje Stasys, anksti netekęs motinos, baigė Seinų gimnaziją. Paskui, nepaisant sunkios materialinės padėties, bet skatinamas tėvo, nuo 1912 m. studijavo Peterburgo universitete. Matematikos studijas nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Paskui sekė trumpalaikiai kursai Vilniaus pėstininkų karo mokykloje, išbandymai Pirmojo pasaulinio karo apkasuose ir rusų kariuomenės dalinių štabų būstinėse.

Knygos viršelis.

1916 m. rugpjūčio 10 d. 275-ojo pėstininkų pulko štabo adjutantas karininkas S. Zaskevičius, būdamas priešakinėse kaizerinės Vokietijos ir carinės Rusijos fronto pozicijoje, vokiečiams panaudojus dujas, buvo apnuodytas. Tai ir vėliau atsiliepė jo sveikatai. Po gydymosi grįžęs į frontą S. Zaskevičius ne kartą pasižymėjo, buvo apdovanotas keliais ordinais. Fronte sutiko ir Rusijos caro patvaldystę užbaigusią 1917 m. Vasario revoliuciją. Netrukus po jos buvo pakeltas poručiku (aukštesnis karininko laipsnis) ir štabskapitonu.

Pulko, kuriame tarnavo, štabui esant Siedliščės dvare (Ašmenos apskritis), čia kartu su vyru gyvenusi žmona Juozapina Bagdonaitė 1917 m. rugsėjo 10 d. pagimdė sūnų Algimantą – antrąjį aptariamos knygos herojų. Padidėję šeimyniniai rūpesčiai nesutrukdė S. Zaskevičiui dalyvauti lietuvių kareivių organizacinėje veikloje, kuri prasidėjo dar 1917 m. pavasarį.

Tuo metu Lietuva buvo užimta vokiečių, kurių administratoriai įvairiomis rinkliavomis negailestingai pedantiškai plėšė jos gyventojus. Tad Rusijos kariuomenės lietuvių karių įvairaus lygio (pulko, armijos, korpuso) suvažiavimai vyko Rusijos miestuose ir miesteliuose.

S. Zaskevičius dalyvavo ir visos Rusijos kariuomenės lietuvių karių atstovų suvažiavime Petrograde. Čia buvo išrinktas į 16 asmenų komitetą, kuris svarstė galimą būsimą Lietuvos valdymo formą, ėmėsi formuoti tautinius lietuvių dalinius. Deja, planus organizuotai grįžti į Lietuvą sužlugdė po 1917 m. lapkričio 7 d. perversmo valdžią Rusijoje užgrobę bolševikai. 1918 m. pradžioje jie likvidavo tautinius lietuvių dalinius, nes jų kariai nepanoro kautis raudonųjų pusėje (skirtingai nei latviai...).

Pritemptas kairuoliškumas

Kituose S. Zaskevičiaus gyvenimui skirtuose knygos skirsniuose kartu su pateikiamais biografijos faktais autorius per savo interpretacijų ir pamąstymų potėpius pateikia ir gana platų 1918–1940 m. Nepriklausomybės laikotarpio istorinį kontekstą, kuris kai kur skiriasi nuo dabartinės dominuojančios lietuvių istoriografijos vertinimų. Autorius turi teisę savaip interpretuoti ar koreguoti ir chrestomatinius teiginius? Į tą klausimą turime atsakyti teigiamai. Juk mūsų dienomis Lietuvoje neapsiribojame tik viena istoriografine tiesa (aprobuota kompartijos), kas buvo būdinga sovietiniam istorijos mokslui ir jį aptarnavusiai publicistikai. Dabar ir istorikų darbus galime kritikuoti ar abejoti jų interpretacijomis.

Pavyzdžiui, aptariamoje monografijoje abejonių kelia S. Zaskevičiaus priskyrimas kairiesiems ar turintiems kairuoliškų pažiūrų (tai knygoje pabrėžta kelis kartus). Jeigu asmens anketose ar autobiografijose, įvairiu laiku rašytoms bolševikams, karininkas ar mokytojas stengėsi kiek „pataisyti“ savo autobiografiją, kad mažiau „užkliūtų“ Maskvos emisarams ir aukštesnius postus užėmusiems kolaborantams, tai nereiškė, kad žmogus buvo kairiųjų pažiūrų. Tokias „pataisas“ apie sunkią tarnybinę karjerą iki 1940 m. vasaros, vargingą vaikystę ar jaunystę bolševikų reikalaujamuose anketiniuose „kadrų lapeliuose“ darė ir nemažai tautininkų.

S. Zaskevičiaus atveju svarbu tai, kad jis niekada nebuvo jokios partijos narys. O pokario metais net suimtas ir tardomas generolas kietakakčiam saugumo tardytojui atvirai sakė, kad 1940 m. nepritarė Lietuvos okupacijai... Tačiau knygos p. 239, kur aptariamos 1962 m. nesėkmingos generolo pastangos gauti reabilitacijos pažymą, rašoma, kad S. Zaskevičius „apeliavo į J. Paleckio, kaip tarpukario metais buvusio panašių pažiūrų ir panašiai kentėjusio nuo A. Smetonos autokratinio režimo, sąžinę.“ Čia dar kartą „pritemptas“ S. Zaskevičiaus „kairuoliškumas“ ir nepasvertas dviejų asmenybių palyginimas.

Be to, brėžtina, kad būtent bolševikai 1940 m. pabaigoje S. Zaskevičių iš kariuomenės atleidžia į atsargą kaip nelabai nepatikimą, nors vos prieš kelis mėnesius jis tuometinio marionetinio prezidento J. Paleckio buvo paaukštintas į brigados generolus. Keturiasdešimt aštuonerių metų energingas kariškis tegauna mokytojo tarnybėlę vadinamuosiuose parengiamuosiuose darbininkų ir valstiečių kursuose. Juose vos kelias gimnazijos klases baigę asmenys „stachanovietiškais metodais“ buvo rengiami studijoms Vilniaus universitete...

Atgal į karo tarnybą

1941 m. gegužės mėnesį generolas tampa agentūrinės bylos „Trogloditai“ taikiniu, yra sekamas saugumo agentų. S. Zaskevičiui buvo inkriminuojama savanorystė 1919 metais kuriamoje Lietuvos kariuomenėje ir kova jos eilėse prieš Raudonąją armiją. Tuomet vasario mėnesį jis vadovavo kareiviams kovose su bolševikais prie Jiezno. Į Lietuvą 1940 m. atvykusiems bolševikų emisarams užkliuvo ir kai kurios kitos 1919–1940 metų laikotarpiu jo eitos pareigos. O jų ir krašto apsaugos sistemoje ir užsienio reikalų ministerijos pavaldume būta nemažai. 1941 m. nuo bolševikų represijų generolą išgelbėjo tarp buvusių sąjungininkų – nacių Vokietijos ir bolševikų Sovietų Sąjungos – prasidėjęs karas.

Tad, atrodo, kad H. Šadžius pernelyg sureikšmino ir S. Zaskevičiui padarytas „skriaudas“ 1926 m. gruodžio perversmo Lietuvoje metu, kada perversmininkai karininko savaitę neišleido iš namų į tarnybą Vyriausiojo kariuomenės štabo antrajame (Informacijų) skyriuje. Knygos autorius tai traktuoja kaip suėmimą ir veiksmą prieš minimo skyriaus viršininką generalinio štabo pulkininką leitenantą S. Zaskevičių vadina namų areštu.

Jis tada buvo tiesiogiai pavaldus pulkininkui Kaziui Škirpai – Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininkui, kuris, pasak H. Šadžiaus, galėjęs užkirsti kelią Gruodžio perversmui. O to įvykio pasekmės S. Zaskevičiui – paskui teko pasitenkinti tik lektoriaus pareigomis Karo mokykloje ir su ja susijusiuose Aukštuosiuose karininkų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto kursuose. Juose pradėjo dėstyti dar kaip antraeilininkas, kai 1926 m. rudenį grįžo iš Prahos, kur nuo 1924 m. lapkričio studijavo Čekoslovakijos karo akademijoje.

Nuo 1927 m. pradžios S. Zaskevičius dėstė kariškiams daugiau disciplinų nei anksčiau, daug publikavosi karo istorijos ir kitais klausimais. Išlaikė savo buvusį autoritetą tarp Lietuvos karininkų. Tad neatsitiktinai 1931 m. vėl grąžinamas į karo tarnybą ir įtraukiamas į generalinio štabo korpusą. 1932 m. jam suteikiamas generalinio štabo pulkininko leitenanto laipsnis. Iki pat 1939 m. rudens tebedėstė karininkams, taip pat vadovavo kariūnų taktikos pratyboms, dalyvavo kariuomenės manevruose.

1939 m. rugsėjį, kai Europoje jau vyko Antrojo pasaulinio karo veiksmai, S. Zaskevičius siunčiamas į Maskvą. Ten jis pakeitė sovietams neįtikusį ankstesnį karo atašė Kazį Skučą. Maskvoje S. Zaskevičius matė kaip pasikeitė sovietų imperija nuo 1922–1923 metų, kada jis Petrograde dirbo Lietuvos konsulu lietuvių pabėgėlių reikalams. Knygos skaitytojus sudomins H. Šadžiaus pateikiami archyviniai šaltiniai apie Maskvoje sovietų saugumo ir kontražvalgybos tarnybų vykdytą S. Zaskevičiaus sekimą.

NKVD girnose

1944 m. į Lietuvą sugrįžę bolševikai atnaujino inkriminuojančios medžiagos apie S. Zaskevičių rinkimą ir siuntė agentus į jo aplinką. Ikikarinės generolo „nuodėmės“ buvo papildytos nacių okupacijos laikotarpiu (1941–1944) vykdyta antinacine organizacine veikla. Mat jos išdavoje Raseinių ir Kėdainių apskrityse atsirado gausūs „Laisvės šaulių“ būriai. Kai kurie iš jų, grįžus bolševikams, 1944 m. pabaigoje jau dalyvavo kovose su NKVD kariuomenės daliniais.

1945 m. kovo 22 d. generolą, grįžtantį namo iš Kauno suaugusiųjų gimnazijos, kurioje jis mokytojavo, sulaikė civiliai apsirengę operatyvininkai. NKVD Kauno vidaus kalėjime atsidūręs S. Zaskevičius buvo dažnai tardomas. Dėl jo tolimesnio likimo ir panaudojimo (kaip agento) slopinant antisovietinį pasipriešinimą buvo susirašinėjama su NKVD vyresnybe Maskvoje. 1945 m. balandžio 6 d. pats SSRS NKVD komisaras L. Berija davė sutikimą verbuoti Lietuvoje autoritetingą generolą ir okupantų tikslams panaudoti taip pat jo sūnų Algimantą, kuris tuomet buvo aktyvus pogrindinės Lietuvos Laisvės armijos (LLA) štabo veikėjas.

1945 m. balandžio 12 d. generolas, išgavus iš jo sutikimą bendradarbiauti su sovietų saugumu, buvo išleistas į nelaisvę. Tačiau generolas ne tik nepateikė saugumiečiams jokios tinkamos informacijos apie antisovietinį pogrindį, bet ir 1945 m. spalio 31 d. raštu pareiškė LSSR NKVD vadovybei atsisakantis bendradarbiavimo dėl blogos sveikatos būklės. Be to, anksčiau su partizanais Raseinių apskrityje kovojusių NKVD kariuomenės dalinių vadai savo vyresnybei klaidingai pranešė (falsifikavo nukautų partizanų identifikavimo aktą), kad 1945 m. liepos 22 d. Virtukų mūšyje žuvo jo sūnus Algimantas. Tad lyg ir žlugo planas šantažuoti generolą dėl sūnaus, ir 1945 m. lapkričio 13 dienos naktį generolas, nors jau buvo nusišalinęs nuo bet kokios politinės veiklos, vėl atsidūrė NKVD Kauno valdybos skyriuje. Vėliau buvo kalinamas ir tardomas Vilniuje.

Tik 1946 m. rugpjūčio 15 d. LSSR Vidaus reikalų ministerijos karo tribunolas paskelbė nuosprendį – penkiasdešimt dvejų metų S. Zaskevičius nuteisiamas 15 metų katorgos darbams ir 5 metams tremties. Etapais buvo gabentas per kelis kalėjimus, kol 1947 m. atsidūrė vadinamajame Oziorlage (Irkutsko sr.). Nepaisant silpnos sveikatos, išlaikė stalininio Gulago kančias. Chruščiovinio „atšilimo“ pradžioje iš nelaisvės paleistas anksčiau. 1954 m. pradžioje grįžo į Lietuvą, kur Kaune jo laukė žmona Stasė (buvusi Dailidaitė) ir duktė Saulė (gim. 1931 m.).

Tiesa, iš knygos sužinome, kad 1951 m. kažkokios išorinės aplinkybės privertė (veikiausiai dėl saugumo įstaigos insinuacijų) Stasę nutraukti santuoką su lageryje kalinamu generolu. Kad tai buvo tik laikinas prievartinis sutuoktinių atsitraukimas rodo ir tai, kad iš Gulago grįžusįjį žmona Stasė ir duktė sutiko su gėlėmis. Tarp pasitikusiųjų buvo ir Algimantas – sūnus iš pirmosios santuokos. Čia reikia pridurti, kad pirmoji Stasio Zaskevičiaus žmona Juozapina (ir Algimanto motina) dėl nepagydomos džiovos mirė 1921 m. sausio 22 d.

Tik 1955 metų rudenį S. Zaskevičius vėl ėmė dirbti mokytoju.

1971 m. mirusio generolo S. Zaskevičiaus, nesulaužusio karininko priesaikos Lietuvai, kapas yra Kauno Petrašiūnų kapinėse. Tai tik nedaugelis S. Zaskevičiaus gyvenimo faktų. Kai kurie jų – ne iš aptariamos knygos, kurioje skaitytojai ras labai daug su generolu ar su Lietuvos istorija susijusių faktų ir datų, istorinių asmenybių pavardžių. Profesorius H. Šadžius, vertindamas jų svarbą ir vaidmenį praeities įvykiuose, negaili įdomių, kartais – ir kontraversiškų interpretacijų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"