TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sukilimas lietuvininkų žemėje

2015 01 15 10:00
Pirmojo husarų pulko karių rikiuotė. Klaipėda, 1923 m. vasario 16 d.  LCVA nuotrauka

Po Didžiojo, arba Pirmojo pasaulinio, karo Paryžiuje 1919 metais buvo sprendžiamas ir Mažosios Lietuvos likimas.

Paryžiaus (Versalio) taikos sutartimi savo etnines teritorijas iš pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos imperijos besąlygiškai atgavo Prancūzija, Belgija ir Lenkija. Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis, Klaipėdos kraštas, nepaisant kelių šimtų metų vokiečių valstybių valdymo, išliko lietuviškas iki pat XX amžiaus pradžios ir buvo lietuviškiausia Mažosios Lietuvos dalis. Todėl 1919 metų Paryžiaus taikos sutarties 99 straipsniu jis buvo atskirtas nuo Vokietijos, tačiau... pavestas valdyti ne Lietuvai, o Prancūzijai. Krašto valdymą perėmė Prancūzijos karinė administracija. Tai tęsėsi iki 1923 metų sausio 15 dienos, kai sėkmingai baigėsi Lietuvos valstybės savanorių remiamų krašto autochtonų, lietuvininkų (mažlietuvių) sukilimas, nutraukęs Prancūzijos valdymą. Lietuvos Respublikos Seimas, įvertinęs sukilimo svarbą, sausio 15-ąją 2005 metais paskelbė atmintina Klaipėdos krašto diena.

Trukdė nepripažinimas

Paryžiaus taikos sutartimi, kurią pasirašė ir Vokietija, Mažosios Lietuvos šiaurinę dalį, Klaipėdos kraštą, reikėjo grąžinti Lietuvai. Paryžiaus taikos konferencijos pirmininkas Georges'as Clemenceau taip komentavo Sutarties 99 straipsnį: „šis kraštas visada buvo lietuviškas, jo gyventojų dauguma kalbos ir kilmės atžvilgiu yra lietuviška [...] Klaipėdos uostas yra vienintelis Lietuvos išėjimas į jūrą“. Priminsime, kad tuo metu Palangą ir Šventąją valdė Latvija ir grąžino juos Lietuvai tik pagal 1921 metų sienos sutartį (už trigubai didesnio ploto kompensaciją prie Daugpilio).

Klaipėdą su kraštu Antantės Ambasadorių konferencija, vykdžiusi Paryžiaus taikos konferencijos nutarimus (ją sudarė Didžiosios Britanijos, Italijos, Japonijos ambasadoriai Paryžiuje, pirmininkavo jai Prancūzijos atstovas) nutarė perduoti ne Lietuvai, o palikti Antantei, kadangi „lietuvių teritorijos statusas dar nėra nustatytas“, t. y. Lietuvos valstybė nėra pripažinta de jure. To meto Lenkijos užsienio politikai propagavo mintį, kad lietuviai yra nepajėgūs turėti savo valstybę ir darė įtaką Prancūzijai. Formaliai Klaipėdos krašto perdavimas jos teisėtai savininkei Lietuvos valstybei buvo siejamas su jos tarptautiniu pripažinimu.

Lietuvos situacija buvo sudėtinga. 1918 metų Vasario 16-osios aktu deklaravusi ir netrukus atkūrusi nepriklausomybę Lietuva beveik vienu metu trijuose frontuose kovojo už jos išsaugojimą ir teritorinį vientisumą – šiaurėje prieš Latvijoje dislokuotus baltagvardiečių bermontininkų pulkus, rytuose – prieš bolševikinės Rusijos ir pietuose – prieš pilsudskinės Lenkijos intervenciją.

Klaipėdos kraštą pradėjusi valdyti Prancūzija Lietuvos valstybę pripažino tik 1920 metais ir tai tik de facto. Su Lietuvos valstybę pripažinti de jure neskubėjo ne tik ji, bet ir Didžioji Britanija, JAV. Prancūzija norėjo priversti Lietuvą susijungti su Lenkiją į vieną valstybę, kurioje Lietuva turėtų tik kultūrinę autonomiją, o Lenkija valdytų Klaipėdos uostą. Šiam tikslui turėjo pasitarnauti Laisvosios Klaipėdos valstybės – Freištato įkūrimas. Ir tuomet, kai Prancūzija 1922 metų gruodžio 22 dieną pripažino Lietuvos Respubliką de jure, perduoti Klaipėdos kraštą Lietuvai ji nesirengė. Dar mėnuo ar du, ir Freištato sumanymas būtų buvęs įgyvendintas.

Jungtinės pajėgos

Lietuvininkų lyderiai, siekdami įgyvendinti Tilžės akto siekį „priglausti Mažąją Lietuvą prie Didžiosios Lietuvos“, bandė derybomis daryti įtaką įvykiams. Į 1922 metų spalio 3-4 dienomis Paryžiuje vykusią Ambasadorių konferenciją atvyko Mažosios Lietuvos tautinės tarybos delegacija. Jos nariai Erdmonas Simonaitis, Vilius Gaigalaitis, Adomas Brakas, Jokūbas Stikliorius, Jonas Labrencas ir Martynas Reisgys pareikalavo, kas Antantė atsiribotų nuo Freištato sumanymo. Ambasadorių konferencijai nieko nenusprendus, mažlietuviai Erdmonas Simonaitis, Jokūbas Stikliorius, Jurgis Brūvelaitis, Martynas Jankus, Jonas Vanagaitis ir Vilius Šaulinskas iškėlė sukilimo prieš Prancūzijos okupaciją idėją.

Vienų Mažosios Lietuvos lietuvininkų pajėgų ir pastangų buvo per maža. V. Simonaitis, J. Brūvelaitis ir J. Stikliorius paprašė Lietuvos valstybės paramos. Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius pažadėjo jiems Lietuvos šaulių talką ir tarpininkavo slaptose derybose su Lietuvos ministru pirmininku E. Galvanausku. Parengiamieji sukilimo darbai vyko lygiagrečiai Kaune ir Klaipėdoje. 1922 metų gruodžio 18 dieną Mažosios Lietuvos tautinės tarybos nariai, slaptai susirinkę Klaipėdoje, sudarė šešių žmonių Vyriausią Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą: įėjo M. Jankus, Jurgis Strėkys, Jurgis Lėbartas, Jonas Vanagaitis, Viliu Šaulinskis, Jurgis Brūvelaitis. Krašte buvo įkurta 12 Gelbėjimo komiteto skyrių: Šilutėje, Pagėgiuose, Katyčiuose, Lauksargiuose, Plaškiuose, Rukuose, Priekulėje, Rusnėje, Kintuose, Smalininkuose, Sauguose, Doviluose. J. Brūvelaitis įkūrė slaptą vietos šaulių rinktinę, V. Šaulinskis – jaunalietuvių kuopą. Gyventojai mitingavo prieš Freištatą, reikalavo jungtis prie Lietuvos valstybės – tautos kamieno.

1936 m. išleistas meninis plakatas su Tilžės akto tekstu. / Wikimedia Commons nuotrauka

Turėdamas gyventojų pritarimą, Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas 1923 metų sausio 4 dieną paskelbė atsišaukimą „Klaipėdos gyventojai!“, kuriuo kvietė toliau remti komiteto politiką ir kreipėsi pagalbos į „brolius lietuvius Lietuvoje ir Amerikoje“. Šilutėje sausio 9 d pirmą kartą viešai susirinkęs Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuriam vadovavo Tilžės akto signataras M. Jankus, paskelbė Manifestą apie valdžios perėmimą Klaipėdos krašte. Jame, beje, buvo pastebėta: „Lenkai laiko užgrobę mūsų tautos žilą sostinę Vilnių. Bet jiems to negana. Jie nori Nemuno ir uosto“. Sukilimui pritarė ir organizacinę-karinę paramą suteikė Lietuvos vyriausybė. Savo ruožtu, Komitetas mobilizavo apie 300 mažlietuvių sukilėlių, kuriems buvo pavesta žvalgyba, nepatikimų policininkų nuginklavimas, policijos ir administracijų būstinių sargyba, atvykusių talkininkų maitinimas.

Naktį į sausio 10 dieną Klaipėdos krašto administracinę sieną peržengė sukilėlių talkininkai iš Lietuvos valstybės: 455 šauliai, apie 300 vyresniųjų klasių gimnazistų, 40 karininkų ir paskutiniu momentu pastiprinimui pakviestų civiliai perrengtų 584 kareivių – tai yra, savanorių iš reguliariosios kariuomenės – iš viso beveik 1400 kovotojų (trys kovinės grupuotės). Kovinių operacijų strategu ir vadovu buvo Lietuvos slaptosios tarnybos viršininkas Jonas Polovinskas (slap. Budrys). Sausio 15-osios naktį jo vadovaujami sukilėliai atakavo uostamiestį. Klaipėdos krašto vyriausiasis komisaras prancūzas Jeanas Gabrielis Petisne. su visa apsauga pasidavė. Buvo pasirašytos paliaubos ir iškelta trispalvė Lietuvos valstybės vėliava.

„Šlykščiausi lietuvininkai“

Tuoj po laimėto sukilimo, sausio 19 dieną, Šilutėje buvo sušauktas Mažosios Lietuvos atstovų suvažiavimas (Šilutės seimas). Per 120 jo dalyvių priėmė Deklaraciją, skelbiančią Klaipėdos krašto prisiglaudimą prie Lietuvos valstybės, pavedė Vyriausiajam Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui rūpintis, kad Antantė pripažintų Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos Respublikos.

Sukilimas likvidavo lenkų ir prancūzų politikų sunarpliotą Gordijaus mazgą. Sunkų sukilimo rezultatų įteisinimo darbą atliko Lietuvos diplomatai. Taip, sutelktomis Lietuvos šaulių, karių savanorių ir pačių lietuvininkų pastangomis, 1923 metų sausio 15 dieną sukilimas sėkmingai baigėsi. Lietuvos valstybė atgavo etninį Klaipėdos regioną ir tapo jūrine valstybe.

Sausio 15-oji, atmintina Klaipėdos krašto diena, žymi krašto sukilimo pergalės dieną. Tai viena lemtingiausių Lietuvos istorijos datų, greta Mindaugo karūnavimo (1251), Žalgirio mūšio (1410), Vasario 16-osios (1918) ir Kovo 11-osios (1990). Apie Mažosios Lietuvos įvykius, sukilimą ir jo ypatybes atsiminimų knygą almanachą „Kovos keliais“ parengė ir 1938 metais išleido aktyvus sukilimo dalyvis, Mažosios Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas, kultūrininkas Jonas Vanagaitis.

Klaipėdos krašto sukilimas buvo didelės tarptautinės reikšmės politinis įvykis. Jo aidu atsiliepė 2012 metais išleistas 2-asis „Kovos kelių“ leidimas. Įžanginius straipsnius jam parašė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė doc. dr. Silva Pocytė bei Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros vedėjas prof. dr. Vygandas Vareikis. Jiems disonansu nuskambėjo per 2015 metų sausio 5 dienos LRT radijo laidą minėtos dr. S. Pocytės auklėtinio ir pavaldinio, istoriko dr. Vasilijaus Safronovo Klaipėdos krašto sukilimo vertinimas. Jau nebe pirmą kartą (gal kieno užsakymu), jis, menkindamas lietuvininkų kovą, teigė, jog jokio sukilimo nebuvo. Kadangi šio sukilimo karinio žygio dalis buvo suplanuotas Kaune, įvyko krašto aneksija kurią „įvykdę Lietuvos šauliai ir kariai savanoriai“. Neva Lietuva okupavo savo žemę (!)... O lietuvininkai? Tik stebėjo įvykius? Jei taip, tai kodėl po 1939 metų Klaipėdos krašto „anšliuso“ (prijungimo) naciai griebėsi ypač nuožmių represijų prieš lietuvininkus, sukilimo dalyvius? Prisiminkime Klaipėdos krašto sukilimo karinės operacijos vado Jono Budrio teiginį: „Nebūtų Simonaičio, nebūtų ir 1923 metų sukilimo“.

Dvišalėje Lietuvos-Vokietijos 1928 metų sutartyje dėl sienų buvo dar kartą įteisinti sienų pasikeitimai, įvykę po minėto sukilimo. Tačiau atėję į valdžią naciai sukilėliams skaudžiai keršijo. Pagal iš anksto parengtą sąrašą 1939 metų kovo 23 dieną (tada hitlerininkai užgrobė kraštą) imta masiškai suiminėti „šlykščiausius lietuvininkus“ (Abscheuliche Litauer). Klaipėdos kalėjimas, netgi jo koplyčia tapo perpildyti. Įkalinti buvę Direktorijos pirmininkai Endrius Borchertas, Eduardas Simaitis ir Erdmonas Simonaitis, visuomenės veikėjai J. Stikliorius, Jonas Kybrancas, J. Vanagaitis, mokytojai A. Brakas, Martynas Lacytis, Jonas Purvinas, Mikas Slaža, žurnalistas Jonas Grigolaitis, banko tarnautojas Jurgis Plonaitis (Šilutės sukilėlių būrio vadas), agronomas Richardas Milkeraitis. Iš viso apie 200 asmenų.

Apkaltintieji „tėvynės Vokietijos išdavimu“ išvežioti po Tilžės, Ragainės, Įsruties, Karaliaučiaus kalėjimus. Galiausiai – į mirties lagerius. Koncentracijos stovyklose atsidūrė ne tik E. Simonaitis, o ir tokie mažlietuvių visuomenės veikėjai kaip, M. Šlaža, J. Grigolaitis, Vilius Mačiulis, Vilius Gailius, Martynas Reisgys, E. Simaitis, Maksas Kiupelis, J. Purvinas, Albertas Junušaitis, Martynas Kėkštas ir daugelis kitų. Kaip matome, nukentėjusių kovotojų už Mažąją Lietuvą lietuvininkų buvo labai daug.

Atstatytas teisingumas

Jei nebūtų įvykęs ir nepavykęs Klaipėdos krašto sukilimas, kraštas nebūtų tapęs Lietuvos valstybės dalimi. Kas jį valdytų? Pagal 1945 metų Potsdamo sutartį visos teritorijos, Vokietijos aneksuotos po 1939 metų sausio 1 dienos, turėjo būti grąžintos tų teritorijų valstybėms šeimininkėms. Taigi, iki tol Lietuvos valstybei priklausęs Klaipėdos kraštas pagrįstai grąžintas Lietuvai, o ne atiduotas Sovietų Rusijai!

Kartu kovojusių lietuvininkų ir Lietuvos Respublikos savanorių dėka turime tai, ką turime – Klaipėdos kraštą. Turime valstybės ekonomikai, ūkiui reikšmingą Klaipėdos uostą – Lietuvos vartus į Baltijos jūrą, Europos ir pasaulio šalis. Žinia, į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą įtraukta ir atgauta unikali Kuršių nerija.

Klaipėdos krašto sukilimas yra istorinio teisingumo atstatymo žygis ir turėtų būti iškilmingai paminimas visoje Lietuvoje, kaip tai daryti įpareigoja Seimo sprendimas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"