TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sukilimas

2008 06 21 0:00
Lietuvos Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis.
Nuotrauka iš knygos "Ugninis stulpas. 25 metai be J.Brazaičio"

1941 metų birželio 23 dieną, pusę dešimtos ryto per Kauno radiofoną Lietuvių aktyvistų fronto įgaliotinis Levas Prapuolenis paskelbė tautai seniai lauktą naujieną: "Raudonieji budeliai žiauriai kankinę mūsų kraštą... šiuo metu siaubo apimti netvarkingai bėga... Artėja visų Lietuvos žemių išlaisvinimo valanda... Broliai lietuviai! Imkitės ginklo... Tegyvuoja laisva nepriklausoma Lietuva."

Tame pačiame atsišaukime, kuris buvo kartojamas visą dieną, buvo paskelbta ir Lietuvos laikinosios vyriausybės sudėtis. Tuojau pat paskelbti vyriausybę ir perimti valdžios įstaigas į savo rankas buvo vienas pagrindinių sukilimo tikslų, nes visiems rūpėjo, kad atžygiavę vokiečiai rastų ne tarybinius okupantus, o pačius lietuvius, tvarkančius savo kraštą.

Pagrindiniai sukilimo centrai buvo Kaunas ir Vilnius, tačiau į sukilėlių gretas stichiškai įsiliejo tūkstančiai lietuvių, pasiryžę ginklu kovoti dėl Lietuvos laisvės. Sukilo ir buvusios Lietuvos kariuomenės daliniai, įtraukti į Raudonąją armiją, bet atsisakę trauktis į Sovietų Sąjungos gilumą. Kiekvienoje Lietuvos dalyje telkėsi partizanų būriai, kurie puldinėjo besitraukiančius raudonarmiečius ir tarybinius aktyvistus. Po kelių dienų Lietuvoje neliko komunistų pajėgų, buvę Nepriklausomos Lietuvos valdininkai ir tarnautojai sugrįžo į savo įstaigas, pasirengę vykdyti Laikinosios vyriausybės nurodymus. Buvo viliamasi, kad Lietuva vėl bus laisva, ir vokiečiai nesikėsins į jos atkurtą nepriklausomybę. Deja, šie lūkesčiai neišsipildė. Jau birželio 26 dieną Vokietijos kariuomenės vyriausioji vadovybė pasiuntė tokį nurodymą per Lietuvą žygiuojančioms Wermachto armijoms:

"Naujoji Lietuvos vyriausybė nepripažįstama. Turi būti vengiama visų aktų, kurie galėtų būti suprantami kaip oficialus jos pripažinimas arba reikštų politinius ryšius. Draudžiama bendrai kovoti su lietuvių daliniais. Jei didesni organizuoti lietuvių junginiai - pulkas ar dar daugiau - stotų į bendrą kovą su Raudonąja armija, atitinkamos vokiečių kariuomenės vadovybės turi pasirūpinti gauti kariuomenės vadovybės sprendimą. Smulkesni daliniai turi būti nuginkluojami geruoju. Lietuvių policijos sudarymas draudžiamas." Taip buvo išreikštas priešiškumas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pastangoms.

Sukilimas buvo stichinis reiškinys, tačiau tai nereiškia, kad jam nebuvo iš anksto rengiamasi. Iš tiesų kai kurie lietuvių patriotai nuo pat pirmųjų tarybinės okupacijos dienų suprato, kad Raudonoji armija Lietuvai atnešė ne laisvę, o vergiją, ir kad laisvę bus galima iškovoti tik ginklu ir talkinant kitai šaliai. Prasidėjus tarybinio saugumo siautėjimui, vis daugiau lietuvių bėgo į Vokietiją. Ten 1940 metais lapkričio 17 dieną formaliai buvo įsteigta vieninga lietuvių pasipriešinimo organizacija - Lietuvių aktyvistų frontas. Aktyvistų fronto vadu buvo išrinktas pirmasis karys savanoris, Nepriklausomos Lietuvos ministras Berlyne, pulkininkas Kazys Škirpa. Iš pradžių, ypač po pokalbių su savo pažįstamais vokiečiais karininkais, K.Škirpa puoselėjo viltį, kad vokiečiai palankiai žiūrės į Lietuvos išsilaisvinimą. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad vokiečių kariuomenė Lietuvos klausimu neturės lemiamo balso, o priešiškai nusiteikę naciai net nenorėjo nieko girdėti apie nepriklausomą Lietuvą.

Artėjant karui, gestapas įspėjo K.Škirpą nesudaryti jokios laikinosios vyriausybės ir klusniai prisitaikyti prie Vokietijos politinės linijos. Naciai aiškino, kad mažoms tautoms nepriklausomybė tik nereikalinga našta. Tačiau K.Škirpa nepabūgo grasinimų, nepasidavė gestapo spaudimui paversti Lietuvių aktyvistų frontą nacių įrankiu. Likus trims dienoms iki karo pradžios, t. y. birželio 19 dieną, K.Škirpa dar kartą nuvyko į Vokietijos užsienio reikalų ministeriją ir išdėstė savo planus atgauti Lietuvos suverenitetą.

Veikdamas užsienyje, lietuvių aktyvistų fronto vadas rėmėsi tautinio pasipriešinimo organizacija pavergtame krašte. Dar 1940 metų vasarą per neoficialų ateitininkų, varpininkų ir kai kurių tautininkų studentų korporacijų atstovų posėdį buvo aptarta sunki Lietuvos padėtis bei nutarta ir toliau palaikyti ryšius. Tų pačių 1940 metų rudenį įvairiose Lietuvos dalyse jau buvo kuriami rezistencijos organizacijų branduoliai, kurie nutarė paklusti aktyvistų fronto vadovybei Vokietijoje. Be to, nutarta organizaciją padalyti į dvi dalis: į karinį, vadinamąjį TDA (Tautinio darbo apsaugos) skyrių, ir organizacinį skyrių. TDA daliniai buvo organizuojami ten, kur buvo numatomi karo veiksmai: Kaune, Vilniuje, Telšiuose, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje ir kituose apskričių miestuose. Saugumo sumetimais provincijos daliniai vadinosi įvairiausiais vardais: Apsaugos Gvardija, Geležinis Vilkas, Laisvės Armija ir kt. Susivienijimo darbas vyko apdairiai, todėl ir lėtai.

Antai Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga į Lietuvių aktyvistų frontą įsiliejo tik 1941 metų balandžio mėnesį. Sukilėlių daliniai buvo suorganizuoti kiekviename apskrities mieste, kur buvo steigiami ir specialių paskirčių būriai. Minėti būriai buvo steigiami Kaune ir turėjo užduotis perimti telefono, telegrafo ir radijo ryšius, milicijos skyrius, geležinkelį, parūpinti ginklų ir greitosios pagalbos priemonių, leisti spaudą. Lietuvių aktyvistų fronto daliniai, vengdami išaiškinimo ir provokacijų, ribojo savo narių skaičių.

Organizacijos vadai ne be reikalo manė, kad svarbiausia turėti patikimų žmonių branduolį, į kurį, prasidėjus sukilimui, masiškai įsilietų vietos vyrai. Taip ir buvo.

Norint susidaryti nors šiokį tokį vaizdą apie sukilimo eigą ir mastą, užtenka pažvelgti į tarybinių partizanų atsiminimų pirmuosius puslapius. Jų siužetas labai vienodas - prasidėjus karui, tarybiniams aktyvistams duotas įsakymas trauktis į Rusiją. Bėgančius komunistus nuolat puldinėja baltaraiščiai, būtent Tautinės darbo apsaugos kovotojai. Įvyksta daug susidūrimų, užpuolami net raudonarmiečių daliniai. Nors tarybiniai partizanai iškreiptai vaizdavo sukilimo eigą, vis dėlto aišku, kad visoje Lietuvoje sukilėlių būriai buvo gausūs ir drausmingi, nes drįso priešintis ginklu stodami į atvirą kovą. Pagrindiniai keliai dažnai buvo jų rankose, nes ne vienas tarybinių aktyvistų būrys turėjo trauktis į Rusiją miškais ir laukais.

Pirmąją karo dieną Lietuvių aktyvistų fronto ir TDA dalinių vadai vieningai sukilo. Jau birželio 22 dieną sukilėliai užėmė Kauno paštą, kai kurias policijos nuovadas, ketino areštuoti V.J.Paleckį ir kitus okupanto statytinius. Sukilimo vadai nutarė kuo greičiau užimti Kauno radiofoną ir paraginti visus lietuvius sukilti prieš okupantą. Ši užduotis buvo greitai įvykdyta. Prieš vidurdienį sukilėliai užėmė tarybinės kariuomenės ginklų sandėlį Žaliakalnyje ir pradėjo dalyti ginklus. Birželio 24 dieną Kaunas jau buvo lietuvių sukilėlių rankose, o Laikinoji vyriausybė susirinko į savo pirmąjį posėdį.

Sukilėliai Vilniuje irgi nesnaudė, nors tarybinis saugumas birželio pradžioje buvo suėmęs nemažai sukilėlių centrinės vadovybės narių, ypač karininkų. Civilinės lietuvių pogrindžio organizacijos, kurių daugumą sudarė akademinė jaunuomenė, patriotiškai nusiteikę valdžios įstaigų ir įmonių tarnautojai, birželio 23 dieną nutarė nedelsti ir pradėti sukilimą tos pačios dienos septintą valandą vakaro. Lietuviai užiminėjo svarbesnius punktus, valdžios įstaigas ir įmones, nuginkluodavo raudonarmiečius. Kai vokiečių kariuomenės priešakinis dalinys birželio 14 dienos rytą įžygiavo į Vilnių, tarybinių karių jau nebuvo, o miestas pasipuošė tautinėmis vėliavomis.

Kai kurie 1941 metų sukilimo dalyviai teigia, kad į kovotojų gretas įsiliejo beveik šimtas tūkstančių lietuvių, iš jų beveik keturi tūkstančiai žuvo. Kiti mano, kad dalyvavusiųjų ir žuvusiųjų skaičius kiek mažesnis. Vaduojant Kauną per tris dienas žuvo apie 120 kovotojų, sužeistųjų buvo 200. Jie buvo palaidoti birželio 26 dieną. Pagrindinę kalbą pasakė laikinai ministro pirmininko pareigas ėjęs profesorius Juozas Ambrazevičius. Jis sakė:

"Ne pirmą kartą šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvę.

Tačiau niekada toji duobė nebuvo tokia didelė kaip šiandien. Tai rodo, kiek Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės.

Akivaizdu, kokia stipri tėvynės meilė jau yra įsiliepsnojusi jos vaikų širdyse, jei ištisi jų būriai - šimtai ir tūkstančiai - savo noru ryžtasi mirti, kad tik nevergautų svetimiesiems.

Šių gilių kapų akivaizdoje pajuntame visos tautos pasiryžimą gyventi per mirtį.

Didingas tai momentas, bet ir graudus. Graudu su kritusiais didvyriais išsiskirti kovos draugams, tėvams ir artimiesiems, graudu ir Laikinajai vyriausybei.

Kovos draugams ir kariams - vienas nusiraminimas - partizanai kovojo ir žuvo didvyriškai, kaip kovoja narsiųjų pasaulio tautų sūnūs.

Tėvams, giminėms ir artimiesiems tėvynės vardu dėkojame, kad išaugino ir atidavė tėvynei tai, ką jie turėjo brangiausia.

Visai tautai graudu, kad neteko tų žmonių, kurie buvo reikalingi jos gyvenimo pažangai; neteko idealiausių žmonių.

Tačiau liko viltis, kad jų kraujas neišgaruos be vaisių šioms dienoms ir ateičiai.

Šios tylios kuklios laidotuvės, kaip tylus ir kuklus buvo mūsų partizanų pasiaukojimas, ateityje jų kapus pavers gausiai lankoma vieta. Tylos ir ramybės.

Tos ramybės, kurioje telkiasi ir bręsta nauja dvasios energija naujam gyvenimui kurti ir dėl jo kovoti.

Po vieną ar būriais lankydamiesi prie šių partizanų kapų, stiprėsime dirbti, o jei reikės, ir mirti dėl to idealo, kuriam jie aukojosi, būtent dėl Lietuvos laisvės."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"