TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Suklastota Vilniaus lenkų poeto nužudymo istorija

2015 08 17 8:00
www.gidas.mb.vu.lt nuotrauka

Imtis šios temos išprovokavo Povilo Masilionio sudarytoje „Partizanų teroro aukų atminimų knygoje“ (Atminimo knyga, V., 2011) įrašas, kad mūsų kovotojų auka tapo poetas Teodoras Bujnickis (Buinickis) ir melagingas kaltinimas, jog partizanai sąmoningai norėjo išnaikinti visus kitataučius.

Trumpai susipažinkime su T. Bujnickio biografija. Jau mokydamasis gimnazijoje, jis moksleivių žurnaluose skelbė savo eilėraščius, aktyviai dalyvavo kairiojo jaunimo organizacijų veikloje. Neaišku, kodėl pasirinko istorijos, bet ne literatūros studijas. Po studijų Stepono Batoro universitete dirbo Vilniaus radijuje, Rytų Europos tyrimo institute. 1931 m. drauge su Česlovu Milošu ir Ježiu Zagurskiu įkūrė žurnalą „Žagary“ ir šiuo vardu pasivadinusią literatų grupę, tapo jo redakcijos nariu. 1935–1937 m. T. Bujnickis dirbo Lenkų literatų sąjungos ketvirtinio žurnalo „Środy Literackie“ redaktoriumi, 1939–1940 m. redagavo laikraščio „Prawda Wileńska“ literatūrinį priedą.

Išleido avangardizmo maniera parašytų eilėraščių rinkinius „Po omacku“ (Apgraibomis, 1933 m.), „W polowie drogi“ (Pusiaukelėje, 1934 m.). Satyrinius ir humoristinius tekstus skelbė rinkinyje 18 pašaipių paskvilių apie Vilnių ir vilniečius (1934 m.). Poezijoje vyrauja lyriniai apmąstymai, prasiveržia katastrofizmo bruožai. Vilniaus dienraščiuose spausdino esė, spektaklių ir literatūros recenzijas, feljetonus. 1939 m. buvo apdovanotas Vilniaus filomatų literatūros premija.

Prisimintini T. Bujnickio lenkų ir lietuvių santykiuose palikti pėdsakai. 1936 m. po lenkų studentų surengto mitingo pasirodė atsišaukimas, raginęs dar labiau spausti lietuvius. Tarp atsišaukimą pasirašiusių figūravo ir Lenkijos rašytojų sąjungos Vilniaus skyrius. Anot Vilniaus publicisto, literato, lietuvybės gynėjo Rapolo Mackonio, kitą dieną T. Bujnickis, Č. Milošas, A. Mikulka, J. Putramentas ir A. Rymkievičius viešai pareiškė, kad prieš lietuvius nukreipto atsišaukimo jie nepasirašė.

1944 m. lapkričio 27 d. Vilniuje vieno iškiliausio vietos poeto žemiškoji kelionė baigėsi. Tik po savaitės (1944 m. gruodžio 3 d.) „Tiesoje“ buvo išspausdintas nemažas rašytojų grupės pasirašytas poetui skirtas nekrologas, melagingas, politizuotas. Kodėl jis taip ilgai buvo rašomas? Matyt, užtruko teksto derinimas su LKP(b) CK ir NKVD. Nekrologe buvo nuslėpta tikroji T. Bujnickio mirties priežastis, apsiribota aptakia fraze „tragiškai žuvo“. Įprastai tokia formuluotė naudojama, kai žmogus žūsta nuo atsitiktinės kulkos, užlipęs ant minos, patekęs po automobilio ratais ir pan. Jame buvo nutylėta, kad T. Bujnickis buvo nužudytas, nutylėta, kas – kriminaliniai nusikaltėliai ar politinių jėgų atstovai įvykdė žmogžudystę. Nekrologe tepasakyta: „Vokiečių okupacijos metu slapstydamasis nuo gestapininkų ir jų pakalikų, lenkų tautos išgamų, keliavo po visą Lietuvą.“ Dabar žinoma, kad dar 1942 m. gruodį Armijos krajovos (AK) tribunolas nuteisė T. Bujnickį už akių mirties bausme už bendradarbiavimą su Sovietų Sąjungos valdžia kenkiant Lenkijai, už Stalino ir santvarkos garbinimą. Pagal Vikipedijos lenkišką versiją, jis buvo įtariamas ir tarnavimu NKVD. Tomas Venclova rašo (Vilniaus vardai. V., 2006, p. 224), kad kai kurie istorikai (neįvardyti) mirties nuosprendį laiko neužtarnautu. Deja, jis nesiteikė tokių istorikų įvardyti.

Matyt, T. Bujnickis sužinojo apie jam paskelbtą mirties nuosprendį, nes ėmė slapstytis, gyveno pas žmonos gimines Panevėžyje, Palangoje. Pagal vieną šaltinį, jis grįžo į Vilnių, anksčiau negu sostinę užėmė raudonoji armija. Įstojo į Lenkijos patriotų sąjungą, dirbo lenkų kalba leisto dienraščio „Vilniaus tiesa“ redaktoriumi. Pagal kitus, Vilniuje pasirodė 1944 m. spalį. Jo pėdomis sekė AK egzekutorius (žudiko pavardė žinoma). Tenka papeikti Visuotinės lietuvių enciklopedijos redakciją už tai, kad T. Bujnickio biogramoje pagailėjo vietos įrašyti apie jo pasmerkimą myriop. Gal tuomet būtų išvengta spekuliacijų, panašių į P. Masilionio.

T. Bujnickio nužudymo istorija panaudota ir antilietuviškai propagandai rusiškoje Vikipedijos versijoje. Ten rašoma: „Nuo 1940 m. pradžios kaip ir kitiems lenkų inteligentijos atstovams iškilo Lietuvos valdžios represijų pavojus.“ Švelniai tariant, sukeistos represijų datos ir jų vykdytojai. Vos per šešias raudonosios armijos šeimininkavimo savaites Vilniuje buvo suimta ir išgabenta į Rusiją per 800 vilniečių, daugiausia inteligentų: dėstytojų, valdininkų, žurnalistų, teisininkų, gydytojų, įmonininkų. Suimtiesiems gelbėti buvo įsteigta visuomeninė organizacija – Civiliams suimtiesiems SSRS gelbėti komitetas. 1940 m. vasario 23 d. komitetas raštu kreipėsi į A. Smetoną padėti išlaisvinti apie 500 suimtųjų. 1940 m. gegužės 11 d. Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys Maskvoje Ladas Natkevičius įteikė V. Dekanozovui notą dėl iš Vilniaus krašto kilusių Lenkijos karių ir išvežtų civilių asmenų grąžinimo į Lietuvą. Pokalbio metu V. Dekanozovui buvo išreikštas susirūpinimas dėl bėglių iš Baltarusijos į Lietuvą šaudymo. Nors SSRS vadovai mažai skaitėsi su Lietuvos pareigūnais, jų notomis, vis dėlto nežinomas lenkų kariškių ir civilių skaičius buvo išgelbėtas nuo mirties. Rusiškame dokumentų rinkinyje nurodyta, kad iš pasmerktų sušaudyti lenkų karininkų sąrašų buvo išbraukiami asmenys, dėl kurių buvo gauti Lietuvos ir Vokietijos diplomatinių tarnybų paklausimai.

Grįžkime prie temos. P. Masilionis, siekdamas įteigti mintį, kad mūsų partizanai sąmoningai, neviešinant siekė išnaikinti visus kitataučius, iškraipo baisaus stalinizmo metais skelbto T. Bujnickio nekrologo tekstą. Jame aptakiai buvo pasakyta, kad jis slapstėsi ne nuo „lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų“, o nuo „lenkų tautos išgamų“. P. Masilionio bendraminčiui Mindaugui Pociui pakanka čekistų rašte įrašo apie partizanus sušaudytas tris lenkų šeimas (9 suaugusius) spekuliacijai: ar jie buvo nužudyti etniniu pagrindu, ar už bendradarbiavimą su okupantu? Čekistai nenurodė lenkų šeimų sušaudymo priežasčių ir ar tai padarė partizanai lietuviai ar lenkai. Net jei taip pasielgė mūsų partizanai, tai būtų išskirtinis faktas. Mūsų partizanai, priešingai ukrainiečių partizanams ir komunistinei Lenkijos valdžiai, netaikė smurto, teroro repatrijuoti į Lenkiją nenorėjusiems Lietuvos lenkams. Gi prieš Lenkijoje gyvenusius ir nesutinkančius į Ukrainą išsikelti šios tautybės asmenis valdžia net rengė karines operacijas, kariuomenė degino nepaklusniųjų kaimus, žudė jų gyventojus. Su lenkais, nenorėjusiais išsikelti į Lenkiją, žiauriai elgėsi Ukrainos pogrindis. Objektyvus tyrinėtojas neturėtų ieškoti to, ko nepametė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"